Algimanto pamokomasis žodis – Jūs gaunate vien tik dovanas iš Kūrėjo! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 11 30

Mano vardas Algimantas. Ruošiu aš Dvasinius Mokytojus visai planetai – Urantijai – pradėjęs nuo Lietuvos. Dabar pagarbinome Kūrėją per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, vienintelėje pasaulyje, neturinčioje jokio materialaus ritualo. Vyksta gyvosios pamaldos. Jų metu aš sakau dvasinį pamokomąjį žodį. Gera, kada mes esame iš tikrųjų tame gyvame ryšyje su Kūrėju, kurį žmonės vadina Dievu. Tai – Keturios Asmenybės – Trys Šaltiniai ir Centrai Rojaus Trejybėje ir Visuminė Dievybė – Visuminis Šaltinis ir Centras – AŠ ESU. Tai yra mūsų Motina ir Tėvas visiems, visai kūrinijai! Būtent dėl to mes esame tarpusavyje visi dvasiniai broliai ir sesės visoje kūrinijoje ir per visą Amžinybę. Dėl to po prisikėlimo mes būsime pasveikinti mūsų dvasinių angelų-serafimų. Jie yra mūsų dvasinės sesės, nes angelai įvardijami moteriškosios giminės įvardžiais, bet dvasinės asmenybės neturi giminės kaip tokios. Tai yra įvardijimas tiktai tiems, kurie turi dviejų skirtingų lyčių sampratą. Dvasioje tai yra kūryba energine prasme – iš energijos, ne iš fizinio ryšio. Bet yra tam tikrų išimčių.
Dvasiniame Kelyje mes plečiame sampratą – sampratą įvairių teiginių. Tai, ką mes žinojome anksčiau, šiandien toji samprata gali būti išplečiama. Net ir tas pats teiginys – aš tikiu į Dievą. Jeigu jūs pasakysite katalikui, jis supras vienaip, pasakysite musulmonui, jis supras kitaip, pasakysite budistui, jis supras dar kitaip. Žodžiu, mes, urantai, suprantame tai, kad tikėjimas skiriasi nuo to, kas yra įtikėjimas. Įtikėjimas – kada sakome aš važiuoju kažkur – važiuoju – bet kada aš atvažiavau, aš įvažiuoju į kažką – įvažiavau, esu viduje. Tai štai, tikėjimas, kai tu važiuoji. Įtikėjimas – kai jau tu įvažiuoji į Kūrėją, atrastą savyje. Jis yra tavyje, tu atradai Jį, ir tu esi Kūrėjuje, tu jau įvažiavai į Kūrėją, tu neieškai Kūrėjo, tu nevažiuoji pas Kūrėją, tu jau atvažiavai, ir įvažiavai Jį, ir tu gyveni tuo, ką patiri vidumi. Šitas patyrimas paliudija pranokstančią teiginio sampratą, kuri buvo iki šito patyrimo – atradimo, Kūrėjo atradimo savyje. Tada buvo ieškojimas, nežinia dar, kas laukia. Kada jau yra patyrimas atrasto viduje Kūrėjo, jau yra žinojimas. To paties teiginio supratimas yra jau paliudijamas, kad Kūrėjas yra – Realus, Tikras, Gyvas ir atrandamas, ir Jį gali atrasti kiekvienas, kurio protas nėra sutrikęs.
Ypač mums sąvokas padeda išplėsti Epochinis Apreiškimas – Urantijos Knyga – Epochinis Apreiškimas. Apreiškimas – tai yra iš aukščiau perduota tam tikra išplėsta samprata apie Kūrėją, apie Tikrovę, ir mes ir vadiname vienu bendru žodžiu, ne Dievu, kaip idėjos apibūdinimu, bet Kūrėju vadiname tą Šaltinį ir Centrą. O iš tikrųjų mes jau žinome išplėstą sampratą, kad Kūrėjas yra – Keturios Dvasinės Asmenybės, Keturi Šaltiniai ir Centrai, neturintys pradžios ir pabaigos, ir suvienyti absoliučiai dvasioje – suvienyti. Tai štai, dvasiniai apreiškimai yra numatyti tam, kad padėti žmogui suprasti Evoliucinį procesą, kurį sumanė Pats Kūrėjas, būtent Evoliuciją – vystymąsi, ir vis į ryškesnį nušvitimą. Štai pagalbinė priemonė buvo ir Kristaus, kaip Sūnaus Kūrėjo, atėjimas į mūsų pasaulį prieš du tūkstančius metų, labiau apšviečiant žmogaus protą. Bet žmogus nelinkęs taip lengvai pasiduoti ir atsisakyti savo jau per kartų kartas įdiegtų sampratų, jas išplėsti – jam keistis labai sunku. Jis iš tikrųjų bijo nežinios – o kas laukia, jeigu aš tokiu šaltiniu, kaip Urantijos Knyga, imsiu ir patikėsiu? Ar neatsitiks man kas nors blogo? Kas gali garantuoti? O kas čia yra autoriai šito apreiškimo? Dar, kada pasakai, kad tai yra ne žmonių parašyti dokumentai – šimtas devyniasdešimt šeši dokumentai, du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto. O tai kas, jeigu ne žmonės parašė šitą knygą? Juk knyga materiali, rankoje ją galima laikyti, skaitai atsivertęs materialiom akim, supranti gi tuo protu, kokį turi žmogus. Tai iš kur čia dabar gali būti ne žmogaus parašyta? Taip, kadangi tai yra Šviesa iš aukštesnio šaltinio. O kas yra aukščiau už mūsų materialų supratimą? Na, yra dvasinis supratimas – dvasinis. Kas ta dvasia? Kas gali ją pamatyti? Kas gali tą įrodyti? Ir jeigu tu pasakysi, kad tai yra daugybė autorių, dvasinių asmenybių, žmogui sunku tuo patikėti. Natūralu, tai yra pirmas toks Apreiškimas. Niekada žmonija, kuriai vienas milijonas metų, nebuvo tokio apreiškimo, kad jį būtų parašę dvasios. Įsivaizduokite, dvasia parašo tekstą, na, suteikia tekstą, o jį reikia kaip tik užrašyti. O kaip gi užrašyti? Kaip jį paversti, tą nematomą tekstą, į matomą, kurį galėtų perskaityti materialaus žmogaus materialios akys, ir suprasti jo protas. Tai čia yra didžiulė problema net ir dvasinėms asmenybėms. Dvasinių asmenybių yra įvairaus statuso, įvairaus rango, įvairių kategorijų, ir kada skaitai dokumentus iš Urantijos Knygos Epochinio Apreiškimo, tada matai, kuo aukštesnio statuso autorius, toji dvasinė asmenybė, tuo sudėtingesnis tekstas, kad jį suprastų žmogaus materialus protas.
Žmogaus protas yra nerangus, jis tingus. Jeigu nereikėtų jam rūpintis šilta pastoge ir alkio numalšinimu, jo negalėtum priversti dirbti – jis tingėtų. Dėl to Afrikoje žmonės turi palankesnes sąlygas, ir dėl to yra iš tikrųjų darbui mažiau kūrybingi, negu tose vietose, kur klimatas yra atšiaurus. Ten protas yra priverstas tomis aplinkybėmis ir sąlygose tose ieškoti, kaip jam ten išsilaikyti, kaip ten prisitaikyti prie tos aplinkos. Protas, verčiamas tam tikrų aplinkybių, pradeda daugiau reikštis aktyviai. O jeigu tokių sąlygų nėra, jeigu bananai auga, gali nusiskinti, savo alkį numalšinti, drabužiais tokiais žiemiškais nebūtina rūpintis, nes šilta, klimatas palankus, natūralu, toks protas neieškos išeities, nes jam poreikio nėra, Tai štai, ir suprasti dvasinio Epochinio Apreiškimo dokumentus, kada kalbama apie tokius dalykus, apie kuriuos žmogus gali užsiminti vienas kitam – na, yra Dievas, yra, bet, kas tas Dievas, niekas nieko negali paaiškinti. Yra kažkoks anapusinis pasaulis, bet koks jis yra, niekas negali paaiškinti, nes niekas iš ten nesugrįžta. Natūralu, žmogui tai atrodo kaip fantastika, kaip kažkokia pasaka. Ir dar, jeigu sunkiai suprantami teiginiai, tai jam prisiversti tokį tekstą skaityti, dviejų tūkstančių devyniasdešimt septynių puslapių apimties, o jeigu dar nuosekliai mėginti perskaityti, nėra lengva užduotis. Protas neįpratęs taip gilintis, analizuoti, ir dėti daug pastangų. Štai dėl to yra problemos gyvenime – problemos, kurių ateityje nebus, nes neapsišvietę žmonės tas problemas ir sukuria vieni kitiems. Tos problemos savaime neatsiranda. Žmogus jas sukuria. Ne Kūrėjas sukuria. Žmogus dėl savo nesupratimo, dėl neišmanymo, dėl to, kad neturi gyvo ryšio su Kūrėju, neturi paliudijimo, kad Kūrėjas yra Gyvas, nes jis neatrado Kūrėjo, niekas jo šito nemokė, ir dėl to yra klaidingi sprendimai, o jie duoda klaidingas ir skaudžias ateityje naujas kliūtis. Negalima pasakyti, kad duoda klaidingas kliūtis, tiesiog klaidingi sprendimai atveda į tokią pasekmių tamsą, kur iš tikrųjų yra nusigręžimas nuo to, ką sumanė Kūrėjas. Tie sprendimai – ne pagal Kūrėjo Evoliucinį Planą, natūralu, tada suteikia ir skausmingas pasekmes dėl kurių žmonės kankinasi. Štai vyksta karai! Jie Kūrėjo nenumatyti, kad vyktų dvidešimt pirmajame amžiuje. Karus sukelia žmogaus neišmintingas, neapsišvietęs, tamsus, savanaudiškas protas, siekiant patenkinti savo tam tikrus savanaudiškus interesus. Visi karai yra savanaudiški. Nėra išsilaisvinančių karų arba teisingų karų. Visi karai yra žudantys! Tik žmogus gali filosofuoti – vienas karas išsilaisvinantis, kitas neteisingas, pavergiantis. Tai yra demagogija! Priešų nėra! Priešus sugalvoja demagogai, kurie paskiau manipuliuoja tą materialų, visko bijantį, žmogaus protą – manipuliuoja – ir jam įteigia įvairias ideologijas.
Jeigu Kristaus mokymą būtų priėmę nuoširdžiai, prieš du tūkstančius metų ir neiškraipę jo, nebūtų tų visokių visuomeninių labai negatyvių reiškinių, nebūtų buvę! Nei vergovės, nei feodalizmo, nei kapitalizmo – nebūtų buvę! Tai – žmonių tamsaus proto vystymasis, kurį dar, sakykime, galima apibūdinti kaip pažangos pasireiškimą aukštesniu laipteliu. Bet visa tai susieta tik su materija. Materija nesuteikia komforto dvasiai-asmenybei. Asmenybė – Kūrėjo suteikta dovana. Jai komfortas nėra tas nepasotinamas godumas, mėginant jį tenkinti. Štai godumas – viena iš ydų, stiprių ydų, kuri yra kaip sesė dvynė su pavydu – pavydėti kitam. Aišku, ko pavydėti. Kad jis yra geresnis? Ne! Kad jis yra turtingesnis, kad jis turi daugiau. Štai tas pavydas stimuliuoja godumą – godumą kaupti, kaupti turtus, savanaudiškai. O dvasinė asmenybė miega. Ji neturi jokio apšvietimo. Nes nėra Dvasinių Mokytojų. Niekas nepaaiškina dvasinei asmenybei, kas ji tokia, koks jos šito gyvenimo mūsų pasaulyje, Urantijoje, tikslas, ir kokia prasmė šito gyvenimo, kokia šeimos gyvenimo esmė? Kur turi šeima turėti tą pagrindinę atramą? Į ką ji turi remtis? Į kokias nors mokymo programas? Ne! Į Kūrėją, atrastą kiekviename šeimos naryje – viduje – viduje. Tik tada bus toje šeimoje santarvė, o ne įvairios psichologinės pratybos, sunkūs vaikų charakteriai, kartų vadinamoji pseudoproblema, nesutarimai, nesusikalbėjimas. Visa tai yra pseudoproblemos, kurias sukelia būtent godus, nemokšiškas, materialus, savanaudiškas, ir agresyvus protas savo sprendimais nuo pat vaikystės, kada tiems sprendimams nėra pateikiamas paaiškinimas, kokios pasekmės yra, kada būna šviesūs sprendimai, ir kada tamsūs, koks gyvenimas laukia, priimant klaidingus, tamsius sprendimus be Kūrėjo, ir koks gyvenimas laukia, kada sprendimai priimami su Kūrėju visumos Šviesai ir Gerovei, visų labui. Ir dvasinė asmenybė, visą laiką šitokiu būdu žadinama, ji tampa iš tikrųjų aktyvesnė ir žvelgia plačiau, giliau. Bet tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai. Dėl to aš ir ruošiu Dvasinius Mokytojus, kad būtų tie žmonės, kurie galėtų apšviesti šalia esančius ir pasimetusius, sunerimusius, pilnus baimės, nepasitikėjimo, ir klaidingų ieškojimų – turtuose, materijoje, kelionėse įvairiuose. Ne čia esmė! Esmė yra viduje. Ir nereikia bastytis po pasaulį, ieškoti gražių vietų. Visas Kūrėjo Grožis yra viduje, ne išorėje.
Jūs važiuojate į Balį, į Maldyvus, į Kanarų salas. Ko jums ten važiuoti? Dėl to, kad jūsų gyvulinės kilmės protas, žmogaus protas, o ne dvasinės kilmės protas. Dvasinės kilmės protas viską mato viduje. Jam nereikia būti toje vietoje, kad jis galėtų matyti Kūrėjo suteiktą Grožį. O tam gyvulinės kilmės, materialiam protui būtina patenkinti tą godumą, tą milžinišką alkį – štai aš turiu ten būtinai atsidurti, nes tokia mada yra – mada. O ją sukuria ne kas kita, tai gyvulinis protas iš godumo, iš savanaudiškumo. O Grožis yra iš Kūrėjo! Jis yra visų Amžinųjų Vertybių Šaltinis. Visų! Tai ir Tiesos, Teisingumo, Gėrio, Grožio – Grožio Šaltinis ir Centras! Reiškia, kuo daugiau pasinersite į Kūrėją, tuo daugiau viduje jausite savyje Grožį. Jis bus iš Kūrėjo. Ne jūs esate to Grožio Šaltinis. Bet kuo bus gilesnis, gyvybingesnis ryšys su Kūrėju, tuo jūs tada pajausite, kaip jūsų mintys vis labiau pasireiškia kaip Kūrėjo Minčių aidas, atsikartojantis jūsų lūpomis kitiems – gražia kalba, šneka, gražiais veiksmais. Jūs tampate Kūrėjo atvaizdu, ne kokiu nors išoriniu pavidalu, bet Jo Charakterio savybėmis, ir, natūralu, turi būti jūsų dvasinės asmenybės dieviškojo, dvasinio proto pasireiškimas aktyvesnis, ryžtingesnis, išmintingesnis. Visa tai jūs gaunate iš Kūrėjo! Ir tada jūs patys mėgaujatės kiekviena akimirka, kiekviena diena, nes jūs pasireiškiate kaip Kūrėjo atvaizdas, ir tą jaučiate viduje-savyje. Jūsų pasikeitimas yra toks akivaizdus! Sąvokos, sampratos tokios gilios, išplėstos, ir jos vis dar gilinamos. Ir tada jūs, skaitydami ir šitą Epochinį Apreiškimą, jūs mėgaujatės tais pačiais sunkiausiais, sudėtingiausiais teiginiais, suprasdami juos vis aukštesniu klodu, nes visas Apreiškimas parašytas klodais, ir jūs tų klodų negalite atskleisti vienu perskaitymu. Neįmanoma! Skaitant antrą, trečią, ketvirtą kartą, vis nauji klodai atsiveria, nes jūs jau vis giliau, aktyviau panaudojate savo dvasinės asmenybės dvasinį, dieviškąjį protą paanalizuoti šitas sampratas, kokios yra pateikiamos, ir jas atveria daug skvarbiau, daug giliau, ir išmintingiau. Ir tada jūs žvelgiate į aplinką iš aukštesnio laiptelio – žvelgiate tarsi nuo didesnio kalno, nuo aukštesnio skrydžio, žvelgiate ir matote, kiek pasikeičia jūsų samprata, ir kokia atrodo smulki, smulkmeniška, ir vaikiška samprata tų, kuriuos jūs matote, žvelgdami iš aukščiau. Ir matote, kokios laukia jų kančios, nes jie klaidingais sprendimais sukelia tokia pasekmes, kuriose patys kankinasi.
O Kūrėjas – Jis yra Šaltinis ir Centras visai kūrinijai. Jis jums suteikia ir šitą dvasinį Epochinį Apreiškimą – Urantijos Knygą – kaip turėklus, kad padėtų jums giliau pažvelgti į save, į Patį Kūrėją, į aplinką, ir tuo pačiu, jums dedant aktyvias, nuoseklias, ir atkaklias, bet būtinai nuoširdžias pastangas, jus iškelia virš tos aplinkos, labiau pritraukdamas prie Savęs jau atrasto viduje-savyje. Jūs panyrate į Kūrėją stipriau, ir šitas panirimas tęsiasi – tęsiasi – jis nėra akimirksnis – jis tęsiasi visą laiką, visą Amžinybę! Bet jūs turite laisvą valią nutraukti šitą patyrimą. Kūrėjas šitam negali užkirsti kelio. Bet jeigu jūs vis labiau pasineriate į Kūrėją, tokių minčių jums nekils. Niekada! Nes jūs jausite vis ryškesnį viduje nušvitimą ir tuo pačiu pasitenkinimą, kaip jūs atsiduodate Kūrėjo vedimui iš vidaus ir veikiate su Kūrėju aktyviau, ir tai jums sukelia didžiulį Prasmės pojūtį, kaip vis tik prasminga skleisti Šviesą visos žmonijos labui, visos kūrinijos labui, visos visuomenės labui. Jūs jaučiate tą vidumi, kad jūs Prasmę geriate taip pat iš Kūrėjo. Ta Prasmė atsiranda – jums perteikta – virpesiais iš Kūrėjo, bet jūsų dvasinės asmenybės dieviškasis ir amžinasis protas tampa lankstesnis, sušildytas, elastingesnis, ir jis labai subtiliai pajaučia tuos virpesius, kad šitas Kelias yra amžinas ir prasmingas Kelias, ir vienintelis Kelias, teikiantis pasitenkinimą per visą Amžinybę visiems ir kiekvienam, kuris nuoširdžiai siekia šito drauge su Kūrėju, kaip bendrakūrėjas, ir laisva valia. O Laisvos Valios Šaltinis taip pat yra Kūrėjas! Tada ir belieka paskutinis teiginys – dėl to, kad jūs savąją valią suliejote su Kūrėjo Valia. Štai ta Kūrėjo Valia jums jau nebeprimesta. Ji tapo jums sava. Dėl to jūs ją ir suliejote, nes pasitenkinimas yra iš Kūrėjo jums taip pat padovanojamas. Jūs gaunate vien tik dovanas iš Kūrėjo! Iš jūsų reikia tik pastangų ir nuoširdumo.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas