Algimanto pamokomasis žodis – Tik dvasia yra visa ko pamatas – ir tik dvasia kontroliuoja materiją, o ne materija dvasią! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 11 23

Mano vardas – Algimantas. Dabar vyksta gyvosios pamaldos – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje – per skaipą (skype) mes prisijungę. Pagarbinome mūsų Rojaus Tėvus – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – kurie mums padovanojo – Likimą – visiems mūsų planetos gyventojams pasiekti mūsų Tėvus Rojuje, ir stovėti Jų betarpiškoje akivaizdoje – Rojuje – visos kūrinijos Centre, viduryje. Ir kada mes atveriame save, iš tikrųjų jaučiame tuos energinius virpesius, kai atvėrimas yra nuoširdus, atvėrimas mūsų to gyvojo šitame kūne esančio amžinojo gyventojo – dvasinės asmenybės – mūsų savasties, mūsų tikrojo aš. Ir ta Energija virpesiais juntama viduje. Dėl to pamaldos, kada jos vyksta be ritualų, o atsivėrimu, turi nepaprastai didelės Galios energiniu požiūriu, energiniu patyrimu – jo pakeisti negali niekas. Bet koks materialus ritualas suaižo – suaižo tų energinių virpesių, kuriuos ima jausti atsivėrusi dvasinė asmenybė – šito kūno tikrasis gyventojas – ir atliekant tuos materialius veiksmus ritualo išraiška, virpesiai iškart smunka į tą energinį žemą dažnį. O kada mes vėl sugrįžtame į maldos aukštesnio dažnio virpesius – taip – yra tam tikras pojūtis, bet vėl – reikia greitu laiku atlikti kitą ritualą, ir vėl nutraukiamas nuoširdus bendravimas su Kūrėju materialaus ritualo atlikimu.
Štai dėl ko mūsų – Gyvoji Šventovė – neturinti nė vieno materialaus ritualo, ugdo dvasinės asmenybės charakterį, pasitikėjimą Kūrėju per mūsų pačių kiekvieno asmeninį patyrimą su Kūrėju, kadangi atsivėrimas suteikia mums kiekvienam iš tikrųjų asmeninį patyrimą. Ir tada tie energiniai virpesiai turi tokios milžiniškos mums Galios, kurią ima jausti ir kiekviena fizinio kūno ląstelė – ląstelė yra pakraunama dvasine Energija. O visoje kūrinijoje, kuri yra pati materiali – bet jos gyventojai yra dvasios, ir štai visa – visa kūrinija materiali vis tik yra sukurta Proto, kuris nėra materialus – jis yra dvasinis. Ir mes tą Energiją taip pat jaučiame dvasiniu savo dvasinės asmenybės dieviškuoju protu, kuris deja, kol kas turi labai gležną daigelį, nes materialus protas – mirtingojo protas – įsišaknijęs per kartų kartas atliekamais įvairiais ritualais, ir tuo pačiu teršalais, pripildo mūsų ir pasąmonę, ir sąmonę, kuri pasireiškia baime – baime! O tai kelias į ligas, į energinio viso to vidinio kontūro suaižymą, sutraukymą. Taip atsiranda ligos, taip.
Mes dabar turime – Gyvąją Šventovę. Tai mūsų tiesiog milžiniška sustiprinanti atrama – turėklai – Gyvajame Evoliucijos Kelyje. Gera mums dabar, sakykim, tą teigti, kada mes jau turime patyrimą, turime išplėstą mūsų supratimą – supratimą – kokia yra kūrinija, koks yra Kūrėjas – kiek mes galime suprasti. Bet juk tas supratimas yra mums perteiktas ir Paties Kūrėjo per Jo dvasią, patalpintą į mūsų protą – Minties Derintoją – ir aišku, per mūsų pačių nuoširdžias pastangas siekti gilesnio Kūrėjo pažinimo, ir patyrimo, kūrinijos supratimo. Bet dabar mes galime sakyti – taip, profesoriai esame palyginus su aplinkoje viešpataujančia tamsa, bet gi buvo akimirka, kada nebuvo viso šito ir mes nieko nežinojome apie tai, nieko.
Štai aš išsiėmiau dabar tą Šaltinį nuo kurio prasidėjo viskas. Štai, jau jisai yra padriskęs. Tai Urantijos Knyga anglų kalba – The Urantia Book. Šitas milžiniškas – dieviškasis Apreiškimas – dviejų tūkstančių devyniasdešimt septynių puslapių apimties teksto, ir turinio – dviejų turinių – dar penkiasdešimt puslapių papildomai – štai šitas tekstas mane tiek sujaudino, energine išraiška sujaudino, kada aš jį skaičiau. Bet aš tiek daug negalėjau suprasti, tiek daug buvo neaiškumo, nors išsirinkdavau visus angliškus žodžius žodyne – žodžiai pavieniui aiškūs, sakinyje – o sakiniai po keturias, penkias, septynias, net po dešimt eilučių ilgumo – nesupranti, ką skaitai. Ir dar daugiau. Kadangi sakiniai tokie ilgi – kol perskaitai pradžią, viskas atrodo nieko, lyg ir aišku, sakinio viduryje jau užmiršti, kas buvo pradžioje, o baigiant sakinį, tai iš vis jau nebesuvoki, ką perskaitei. Tai čia maži, kaip sako – krisliukai neįpratintam, nelanksčiam žmogiškajam pilno materialaus mąstymo protui, kuris turi gyvulinės kilmės pradžią, gyvulinės. O Kūrėjas mums padovanojo amžinąją dvasinę asmenybę, ir ją aprūpino dvasiniu – dieviškuoju protu. Bet jis buvo nepažadintas. Jis nieko nežinojo, kas yra Tas Kūrėjas, kas yra Jėzus, kas yra jis pats. Štai tokiomis aplinkybėmis, kada skaitai ir nesupranti daugybės – daugybės vietų, ir galvoji, tai ką daryti, gal čia ne man tokia Knyga? Bet tada – dabar aš jau tą galiu samprotauti – iš Minties Derintojo atėjo impulsas – skaityk vis tiek toliau, nesvarbu, nesupranti, skaityk toliau, pamatysi, kaip bus toliau. Ir štai, aš nieko nesupratęs vienoje vietoje, skaitydavau toliau, skaitydavau. Ir ėjo dienos, o skaičiau kasdien. Mano buvo užsibrėžta perskaityti kasdien po dešimt puslapių neperšokant to teksto iš, pavyzdžiui, iš turinio išsirenkant įdomiausias vietas – ne, iš eilės viską! Ir pradėjau jausti, kad pradeda patikti tų sakinių konstrukcijos, jos darosi suprantamesnės. Ir atėjo akimirka, kada aš jausdavau, kai verti kitą puslapį, o sakinys dar neužbaigtas, kad ten bus sakinio pabaiga maždaug tokiu būdu, o aš žiūriu, kad ten ta pabaiga yra dar daugiau išplėsta – galvoju – nieko sau! Man jau norėjosi sakinį užbaigti, o jis dar toliau pratęsiamas. Bet atėjo akimirka, kada dar daugiau protas buvo sušildytas tokio teksto – sudėtingo teksto – sudėtingų konstrukcijų, ir galu gale pradėjau jausti ir sakinio tam tikrą jau ritmą ir tam tikrų teiginių kažkokią dėsningą pabaigą, nes yra daug tų teiginių, kurie yra pakartojami įvairiose vietose. Ir štai energinė virpesių būsena buvo tokia, kad aš pradėjau jausti vis augantį alkį štai tokio sudėtingumo tekstui – atsirado noras daugiau skaityti Urantijos Knygą. Nors iš pradžių buvo tokia mintis – tai čia kaip vandenynas, gi jo neperplauksi, tokia gausa teksto – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto! O persiritus per pusę, šovė mintis – o juk jau pradeda antroji dalis savo puslapių skaičiumi tirpti, mažėti, ir man darosi viduje kažkokia liūdna būsena – o kas bus tada, kada nebebus to teksto, jis bus perskaitytas? Bus liūdna – daugiau nebebus panašaus teksto. Ir kuo artėjo tekstas prie pabaigos, tuo liūdniau man darėsi, kad tekstas baigiasi, o kaip būtų gerai, kad būtų antroji tokia Knyga!
Beje, aš turėjau antrą Knygą – Algimantas paėmė dar kitą Knygą – bet tai yra ta pati Urantijos Knyga, bet savo didumu, formatu – jinai yra dar didesnė už šitą. Na, toks maketas padarytas, bet puslapiai atitinka teksto ir vienos Knygos, ir kitos. Ta pati Knyga čia tiktai su popieriniu viršeliu dar apvilkta štai, Urantijos – The Urantia Book. O šitos Knygos nuo vartymo, tekstas – ne tekstas, o pavadinimas – The Urantia Book – jau beveik nusitrynė. Aš parašiau Urantijos Fondui laišką ir paprašiau atsiųsti antrą Knygą, nes aš visą laiką nešiodavausi šitą Knygą kuprinėje, ir natūralu, svoris yra nemenkas. Ir aš atsinešdavau į senamiestį, kur buvo mūsų kontora. Kada aš išėjau iš televizijos – po televizijos užgrobimo devyniasdešimt pirmais metais – tai mes įkūrėm savo uždarą akcinę bendrovę – aptarnavome užsienio televizijos ir radijo žurnalistus. Tai mes turėjome savo kontorą keturiese – Vilniaus senamiestyje, Didžiojoje gatvėje. Žodžiu, parašiau Urantijos Fondui, sakau – aš verčiu šitą Knygą į lietuvių kalbą, pradėjau. Kada užbaigiau skaityti, aš pajutau viduje tokį milžinišką energinį spaudimą – reikia būtinai šitą Knygą, dar nedrįsau pamąstyti – versti – nes man atrodė baigusiam universitetą, anglų kalbos studijas – Vilniaus universitetą – šitos Knygos neįmanoma išversti – nes aš baigiau specialią vertėjų grupę, ir man atrodė, kad šita Knyga yra vienintelė pasaulyje, kurios išversti neįmanoma, todėl man nekilo noras ją iškart versti – ne. Bet man kilo noras ją skelbti – skelbti – nes aš pamačiau – štai, kur išeitis! Visi aplinkui džiaugiasi – Lietuva – nepriklausoma šalis – ekonomika auga, algos kyla, gyvenimas gerėja – o aš pamačiau, kad ne – nes eidamas, eidavau iš Žvėryno, kur gyvenau, eidavau į kontorą senamiestyje, Didžiąją gatvę, pamatydavau skelbimus languose Gedimino prospekte – išnuomojama, parduodama – ir darosi man liūdna, reiškia, bankrutuoja, nebeišgyvena visiškai neseniai buvę čia kažkokie parduotuvių visi tie pastatai. Tai blogas ženklas. Ir štai po Urantijos Knygos perskaitymo suvokiau, kad be Dvasinių Mokytojų niekas nepastebės, kad viskas eina bloga kryptimi! Be žmonių švietimo, lavinimo – be Kūrėjo – neįmanoma sutvarkyti nei ekonomikos, nei politikos, nei šeimos, nei švietimo, nei medicinos, nei tarpusavio santykių! Neįmanoma! Reikia pirmiausia apšviesti žmogaus vidų! Tada aš jau supratau, kas yra žmogus, kodėl ta Evoliucija, iš kur ji atsirado. Tai štai, kas yra pirmasis – kiaušinis ar višta – atsakymą aš jau buvau gavęs! Niekas šito negali suprasti. Iki šiol nesupranta nei mokslininkai, niekas, filosofai. Tai štai visa tai viduje energinių impulsų buvo toks spaudimas – reikia skelbti šitą Knygą – skelbti žmonėms – tiesiog šaukte šaukti nuo stogų! Kaip tą daryti?
Kada pasiūliau straipsnių – Švyturio – žurnalui, Švyturys – nepriėmė. Vyriausias redaktorius pasakė – na, mums dabar sumažėjo – sumažėjo apimtis, blokada, popieriaus stygius, ir bendrai mus nedomina tokia tematika. Pradėjau mąstyti, kur galima eiti į žmogų taip kaip ėjo Jėzus, tiesiog į žmones kreipiantis? Ir štai – Žinija – nepriėmė irgi, jiems tai neaktualu tokie dalykai – yra Biblija, o čia kažkokia Urantijos Knyga, ne. Ir paskui aš kreipiausi į Mokytojų namus. Ten vykdavo renginiai, įvairūs susitikimai su rašytojais, šiaip su žinomais žmonėmis, nes tai buvo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt ketvirtieji metai – pradžia! Ir štai vasario aštuonioliktą dieną įvyko mano pirmoji paskaita apie Urantijos Knygą. Ir aš keletą paskaitų, o jos trūkdavo po daug, beveik po keturias valandas be pertraukos, ir žmonės – penki šimtai sueina į didžiąją salę – nesiskirstydavo, niekas neidavo – kiek domino tuo metu žmones tokia nauja informacija apie Kūrėją, apie Jėzų, apie Visatą! Jie buvo ištroškę, išalkę Šviesos! Ir štai aš pradėjau tada, na, kai ką užsirašyti, kai ką konspektuoti iš Urantijos Knygos, ir galu gale pradėjau atskyras vietas išversti, kad tiesiog pajaustų, atėję į mano užsiėmimą, tai kokio pobūdžio yra tie sakiniai, teiginiai. Aš išsirinkdavau lengvesnes vietas, labiau man suprantamas, ir tada versdavau. Bet vis tiek mąsčiau, kad neįmanoma šitos Knygos išversti nuosekliai visko, nes daug praleisdavau to, ko nesuprasdavau. Bet ėjo metai ir atsirado vėl – tas impulsas iš vidaus – o kaip gerai būtų štai toks vertimas į lietuvių kalbą! Bet tas impulsas, aš jau dabar tai suvokiu – iš vidaus – iš Minties Derintojo! Kol jis dar buvo, sakykim, nesubrandinęs mano dvasinio proto to ūgio, kad jau būtų pasirengęs imtis vertimo, tol tie blykstelėjimai buvo dar labai pavieniai ir retsykiais, bet vėliau buvo milžiniškas vidinis impulsas – reikia apsispręsti ir pradėti vertimą. Ir aš priėmiau sprendimą, nes atrodo neįmanoma šitos Knygos išversti, bet aš imuosi šito darbo! Ir kada aš priėmiau štai tokį sprendimą – viduje buvo tokia Galia! Ir aš pajutau lyg kažkas mane iš vidaus nukreipia – ir aš pradėjau versti. Štai, vertimas jau dabar – koks buvo – aš neturėjau kompiuterio – štai, tekstas! Čia yra rankraštis! Iš abiejų pusių prirašyta – prirašyta ranka. Tuoj aš parodysiu, kaip atrodo tie puslapiai.
Žodžiu, tai yra iš tikrųjų milžiniškas milžiniškos apimties darbas, trukęs beveik dešimt metų! Ir visa tai dėl to, kad buvo Kūrėjo – energinis impulsas – kuris jau bundančiam dvasiniam protui buvo tiek artimas, tiek suprantamas, tiek savas, kad jis negalėjo kitaip elgtis. Juk visas tas darbas, tai buvo na, be jokio užmokesčio materialia išraiška – tai buvo, sakykim, na, grįžus iš darbo, be išeiginių, be atostogų. Vėliau, kada mums nustojo sektis, nes nebebuvo norinčių važiuoti iš užsienio žurnalistų filmuoti Lietuvoje, nes niekas nebešaudo, niekas nebežūsta, jokių sensacijų nėra, tai sako – mums neįdomu, žiūrovui neįdomu rodyti kasdienį gyvenimą – aš pradėjau tada užpildyti tas pauzes nešdamas tą Urantijos Knygą ir versdamas jau savo kontoroje, nes palaipsniui mano kiti trys kolegos išsilakstė, gavo kitus darbus, o aš likau versti vienas. Tiktai aš dėkingas jiems, kad jie dar savo dalį mokėdavo už nuomą – patalpų nuomą. O ten buvo nedidelis kambariukas su tualetu. Žodžiu, štai tada aš paprašiau Urantijos Knygos, kad antrą atsiųstų, kad man nereikėtų nešioti – aš turėčiau vieną namuose Knygą, o kitą darbe palikčiau, ir aš tada taip turėjau tą – tą nuostabią patyrimo akimirką. O kada eidavau aš per Katedros aikštę, man visuomet, tai trūko keletą mėnesių, ateidavo tokia mintis galinga – atsisakyk Tėvo, atsisakyk šito darbo – vertimo – prakeik Tėvą, pašlovink Šėtoną, pašlovink Liuciferį! Aš iškart sakydavau – čia ne mano mintis, aš nežinau iš kur ji ateina, ne mano mintis – aš tikrai nenoriu atsisakyt nei Tėvo, nei šito vertimo darbo – ne – tikėk, tai ne mano mintis! Pereinu per Arkikatedros aikštę, ir nurimsta. Nueinu į darbą. Vakare grįžtu – vėl, tiktai įžengiu į Arkikatedros aikštę – prakeik Tėvą, traukis nuo Jo, nusigręžk nuo Jo, pašlovink Šėtoną, pašlovink Liuciferį! Ir aš vėl tą patį sakau – čia ne mano mintis, aš tikrai nenoriu nuo Tavęs nusigręžt! Tuo metu aš dar nebendravau su Kūrėju, jokių mokymų nepriiminėjau, nieko. Tai tas trūko, na, sakykim, varginantis labai tas štai praėjimas ir būtent, tiktai toje vietoje – Arkikatedros aikštėje. Tai štai, kada – kada aš jau tęsiau ir kiekvienąkart vis sakydavau – aš esu tiktai su Kūrėju, esu su Jėzumi, su Tavimi, nesakydavau – su Kūrėju, sakydavau – su Tėvu ir su Jėzumi – tai štai tada silpnėdavo tas poveikis. Ir galu gale per gal kokį pusantro mėnesio, per du mėnesius, aš apraminau, kad paskiau eidavau jau be jokio štai panašaus tokio šėtoniško proveržio savo prote. Tai, tai buvo, jau dabar suvokiu – pasąmoniniai gaivalai, pasąmoniniai teršalai – iš pasąmonės ėjo milžiniška galia.

Ir štai mes dabar turime tą išleistą Urantijos Knygą, turime apreiškimus mano priimtus, mokymus iš Jėzaus – Kalbu Jums Vėl. Šitos pačios knygos vertimą – Algimantas parodė į anglų kalbą išverstą Jėzaus apreiškimo knygą – šičia jau antras leidimas su papildiniu, o čia vertimas pirmojo, dar be papildinio, dėl to ir maketas yra toks, koks buvo lietuvių kalba pirmasis leidimas – Kalbu Jums Vėl. Tai, Kūrėjo pirmoji Knyga – Akimirkos Amžinybė, antroji Knyga – Gyvoji Tyla – Kūrėjo apreiškimai. Trečioji Knyga – Meilės Galia. Vėl, mums, tai yra pagalba jau dabar, sakykim, prisijungiančiam prie šventovės – tai mokymai yra dabar – o juk tada nebuvo, kada aš verčiau, nebuvo. Ir aš nežinojau į ką visa tai pavirs, apie jokią šventovę minties nebuvo – dabar jau yra Šventovė, stovinti tvirtai ant kojų!
Dvasinė atrama į Kūrėją yra mūsų kiekvieno viduje! Ir štai dėl to aš nepaprastai dėkingas Kūrėjui, kad Jis pažadino – kad Jis pažadino dvasią – asmenybę – kuri iš tikrųjų vis stipriau ir stipriau susilieja su Kūrėju, ir tuo pačiu atsiranda vis daugiau ir mokymų.
Tik dvasia – tik dvasia yra visa ko pamatas – ir tik dvasia kontroliuoja materiją, o ne materija dvasią!
Štai dėl ko aš ir mokau ruošdamas Dvasinius Mokytojus – niekada nenusigręžkite nuo Kūrėjo! Visada pralaimėsite, visada! Būdami su Kūrėju, net ir netekę šito materialaus pavidalo, jūs būsite amžinas laimėtojas – dėdami nuoširdžias, atkaklias pastangas.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas