658. Algimanto pamokomasis žodis – Kaip giliau atsiverti Kūrėjui? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2024 11 10

Mano vardas – Algimantas. Tą sakau tiems, kurie žiūri mano mokymus YouTub‘e. Taip, labai daug – šimtą pamačiau peržiūrėjusių mano mokymą paskutinį. Dabar dėl techninių priežasčių, pasakysiu jums asmeniškai, kurie YouTub‘e žiūrite – užmiršau kamerą atsivežti. Taip susiklostė aplinkybės. Tai dabar kas yra per Skype‘ą, Violeta įrašys į videokamerą, tada nusiųs Evaldui ir jis įdės į YouTube‘ą. Gal vaizdo kokybė bus ne tokia gera, bet tai yra geriau negu nieko.
Vakar man paskambino vienas urantas, sakyčiau taip, ir mes su juo kalbėjomės. Jis paklausė manęs – kaip giliau atsiverti? Iš tikrųjų, aš tą labai dažnai sakau – reikia atsiverti giliau, ir niekada tam gilumui nebus pabaigos, nes jis yra bedugnis savo gelme. Ir aš jam aiškinau. Žodžiu, šiandien pagalvojau, kad gal reikėtų ir visiems pasakyti, kaip tas atsivėrimas vyksta, kad suprastumėm. Atsiverti. Taip, kada būna materija, tai tu žinai ką reiškia atveri duris – už rankenos paėmei, spaudei, ar pastūmei, ir durys atsidaro. Žinai, kad jos atsivėrė. Dabar mes kalbam apie save, bet ne apie šitą kūną, o kas yra jame, tas gyventojas tikrasis kūno, asmenybė, kuri yra dvasia, ji nematoma. Jos matomi darbai, pasireiškimas, tam tikros savybės. O tas atsivėrimas, jis nėra matomas.
Kaip giliau atsiverti?
Stebuklo nėra. Nėra kokio nors ypatingo kelio, kad galima būtų pritaikyti pratybų būdu išmoktą kažkokį tai pratimą ir juo visą laiką stiprėti. Asmenybė turi bendrauti su Asmenybės Šaltiniu – su Kūrėju – ką žmogus vadina dėl savo riboto suvokimo Dievu. Dievas – tai yra idėja. O mes jau kreipiamės į Kūrėją kaip Asmenį, Kurį sudaro Keturios Asmenybės, Trys Šaltiniai ir Centrai ir Visuminė Dievybė, Visuminis Šaltinis ir Centras. Jie vieninteliai yra Egzistencialūs – reiškia neturi pradžios. Visi kiti, net ir iš Jo kilę tiesiogiai vaikai, turi pradžią. Nors jie yra tobuli, amžini, bet turi pradžią. Kūrėjas pradžios neturi. Mums tą sunku suprasti – kaip gali būti praeityje kažkokia akimirka ir visą laiką Šaltinis ir Centras egzistuoja. Taip, Keturi Asmenys, Keturios Asmenybės, būtent be pradžios. Ir kaip dabar Joms atsiverti? Nuoširdumu. Nuoširdumu. Raktas į Kūrėją yra nuoširdumas. Ne žodis ištartas, bet būsena viduje virpesiais juntama. Ir nuoširdumo negalima išmokti. Yra kryptis – į Kūrėją.
Aišku, mūsų pasąmonė yra labai užteršta per kartų kartas įvairiomis dogmomis, įvairiomis materialiomis šventėmis, įvairiais ritualais, religinėmis dogmomis, religiniais ritualais. Kiek yra švenčiančių tas šventes, bet jie nėra nuoširdūs. Nėra nuoširdūs tie, kurie dega žvakutes nubėgę į kapines. Sako – kur, jisai išreiškia jam pagarbos ir panašiai. Nuoširdumas nėra pagarba – yra būsena. Ir nėra nuoširdume jokio atspalvio savanaudiškumo. Nuoširdumas arba yra, arba jo nėra. Nuoširdumas yra Kūrėjo Charakterio Savybė. Jeigu tu turi tą ryšį su Kūrėju gyvą, savyje, nuoširdumas tada į tave įteka iš Kūrėjo. Tu galėjai būti iš tikrųjų labai blogas žmogus, bet jeigu tu pradedi kreiptis į Kūrėją, į tave pradeda įtekėti aukštesnio energinio dažnio virpesiai. Ir atsiranda tas pokytis būsenoje. Ir nuoširdumas yra raktas, kad tu galėtum gerti jau tavyje esančius Kūrėjo virpesius, nes kiekviename iš mūsų yra Kūrėjo dvasia Minties Derintojas. Bet kad pajaustum jo virpesius reikalingas tavo gyvas kreipimasis į Kūrėją. Kreipimasis, metaforiškai sakant – širdimi. Ne savuoju mąstymu, ne intelektualiai, ne mechaniškai, bet – širdimi, kad pajausti būsena tuos Kūrėjo jau suteikiamus aukšto energinio dažnio virpesius savyje. Kadangi šito niekas nemoko be manęs, natūralu nėra tų, kurie galėtų patirti šitą būseną ir tada belieka atlikti ritualą. Jeigu aš dabar paklausčiau ir urantų – kiek iš jūsų per visų šventes degėt žvakutes? – Nežiūrėkit, nežiūrėkit, aš neprašau jūsų, kad jūs atsakinėtumėte man. Aš tiktai sakau retorinį klausimą. Sau jūs pripažįstat, sakykim, tą visą veiksmą atliktą ar neatliktą. Kiek iš jūsų švęs, sakykim, Kalėdas, Kūčias, Velykas, tas jau tradicines šventes. Tai nieko blogo, švęskit, bet jas turit švęsti nuoširdžiai. Reiškia, ne atlikti tą ritualą – su širdimi, kartu, pajausti būsena, bus jūsų nuoširdus, prasmingas tas šventės pažymėjimas. Bet ateis akimirka, kada tos šventės, kaip jau atidirbta raketos pakopa, variklio, nu ji nukris, bus nebereikalinga. Įsijungs kita pakopa ir pakels raketą ir aukščiau ir greitesniu greičiu, kol galų gale išves į orbitą. Jus išves į Kūrėją, jau kada jūs viduje jausite būseną, kad jūs negalit be Kūrėjo nė akimirkos, niekur. Jūs kvėpuojat – jūs kvėpuojat su Kūrėju. Jūs valgot – valgo Kūrėjas, tiktai panaudoja jūsų burną, jūsų lūpas ir t.t. Einat gatve – Kūrėjas eina, tiktai jūsų kūnu tas judesys Kūrėjo atliekamas. Jūs turite šitaip panirti į Kūrėją. Negali būti jokio virpesių perskyrimo, kad štai aš dabar atėjau į šventovę, tai aš jau esu su Kūrėju, jau nuoširdžiai atsiveriu. Štai gyvoji dvasinė kolektyvinė komunija, išeinu pakylėtas, o paskiau? Išeini – ir eik, su Kūrėju oriai eik, jausdamas kaip Kūrėjas veda, stiprina tavo kiekvieną ląstelę. Turi tą būsena liudyti! Ne žodžiu, ne intelektualiai, bet viduje kuo giliau atvėrus save. Tai reiškia kuo daugiau atsiverti Kūrėjui savo mintimis, savo žodžiais. Eini ir šnekėkis su Kūrėju, savomis mintimis. Lengviau suprasti – garsiai, balsiai ištark. Pasakys, kad čia kažkoks beprotis arba beprotė eina – jo reikalas. Bet kaip tau yra patogiau, taip kad tu pajaustum Kūrėją – kreipkis į Jį išsakydamas save kas tą akimirką tave jaudina, kas liūdina, kas teikia sustiprinimo, bet šnekėkis su Juo nuolat! Tai nereiškia, kad nuo ryto iki vakaro, tai yra procesas. Ateis toji akimirka, kada jūs nuo ryto iki vakaro su Juo šnekėsit. Taip, bus ta akimirka. Bet ji neateina iškarto. Atsivėrimas – štai tas – giliau atsiverkit – tai ir yra tas procesas apie kurį aš kalbu. Būsena jūsų turi jums pasakyti, kiek jūs norit patys sau pasakyti, kad aš jausčiau Tą Kūrėją, kiek aš Jam turiu išsisakyti. Ai ne, geriau aš gal su drauge pasišnekėsiu, arba su draugu. Pats Geriausias Draugas, Pati Geriausia Draugė yra – Kūrėjas. Nėra geresnio. Jis stiprina, nes Jis yra jūsų viduje, Jis pažįsta kiekvieną jūsų niuansą. Bet atsivėrimas – tai yra jūsų kreipimasis į Kūrėją – jis reikalingas jums, kiekvienam ir kiekvienai, ne Kūrėjui. Kūrėjas ir taip jus laiko savyje. Jūs iš Jo išsiveržti negalit. Jūs galite prieš Jį maištauti, bet jūs vis tiek esat Jo Glėbyje. Žinot, kaip mažiuką, paėmė ant rankų ir jisai bando išsiveržti. Bet jisai neturi tos galios, negu tavo glėbys, suaugusios arba suaugusio. Tada tu jį apramini, guodi, stiprini, kad jisai nurimtų tame glėbyje ir nesistengtų išsiveržti. Tai jūs kiek norit veržkitės iš Kūrėjo Glėbio, niekaip nepavyks. Kūrinija negali už Kūrėjo būti. Reiškia viskas vyksta Tikrovėje, Kūrėjuje. Bet jūsų atsivėrimas leidžia – tas bendravimas, ta komunija jūsų asmeninė su Kūrėju – leidžia jums patirti tą būsenos vis gilėjančią gelmę, platėjantį Jo Glėbį ir save Jo Glėbyje ir Jo buvimą jūsų viduje. Tą liudija būsena. Dėl to tas Gyvasis Kelias ir yra amžinas. Jis nėra tiktai šitai planetai. Mes po prisikėlimo neturėsim stebuklingų receptų. Tas pats, per Kūrėją, per atsivėrimą mes artėsime prie tos akimirkos, kad Minties Derintojas taps mūsų asmenybės dalimi. Nes Kūrėjo dvasia, Šaltinio ir Centro, dvasia, fragmentas, ir mes gi, asmenybė, esam taip pat Kūrėjo dovana mums suteikta, kaip atskiram individui, dvasinė asmenybė, amžina. Tai štai šitą iš Kūrėjo gautą mūsų savasties dovaną, dvasinę asmenybę, mes suliesime su Minties Derintoju, kuris yra ikiasmenis. Bet mūsų gilėjančio atsivėrimo Kūrėjui visu savo nuoširdumu, mes suteiksim iš savo pusės dovaną Minties Derintojui, tuo pačiu ir Kūrėjui, savąją asmenybę, įsivaizduojat? Kokia yra mūsų kaip Bendrakūrėjo su Kūrėju evoliucinio mirksnio akimirka, kaip mes imame ir susiliejame! Tai įvyks per akimirką susiliejimas. Bet iki šito būsenos pojūčio, yra procesas. Ir tas procesas yra visą laiką pirmyn, vienpusis eismas ir dar į pakilimą, nes nusileidimas yra degradavimas. Reiškia tada gyvasis ryšys, tas atsivėrimas Kūrėjui, jisai senka, seklėja. O mes turime žengti tiktai į pakilimą. Jis nėra status, kad gąsdintų. Jis yra nuožulniai, bet einantis į priekį, į viršų. Ir dėl to, kuo mes daugiau panyram į Kūrėją savo nuoširdumu, tuo daugiau mes pasitikime ir Kūrėju, ir savimi, tuo labiau mes pripildom savo dvasinę asmenybę Kūrėjo virpesiais gyvenančiais šitame materialiame žmogaus pavidale. Ir dar į tą reaguoja – aukšto energinio dažnio virpesius – ląstelė, fizinė ląstelė reaguoja, šito kūno ląstelė reaguoja. Protas reaguoja, smegenų veikimo dėka. Protas mūsų šviesėja, kosminė Įžvalga gilėja, aukštėja, plečiasi ir mūsų sprendimai tampa vis veiksmingesni, teisingesni, tikslesni. Mes patiriame mažesnių suklydimų. Tai nereiškia, kad mes tampame iškarto tobuli. Mes einame į tobulumą, tai procesas, bet mes jausdami Kūrėjo vedimą iš vidaus vis stipriau, mes priimame tuos sprendimus drauge su Kūrėju.
Kada aš važiuoju motociklu – na ir mašina, tas pats – aš sakau, vairuok Tu, panaudodamas mano kūną. Štai mano atsivėrimas. Tu vairuotojas esi, kas gali būti geresnis vairuotojas, negu Tu? Kas gali būti išmintingesnis, kuris gali panaudoti mano kūną ir protą, geriau negu Tu? Aš galiu nepastebti kažko, o Tu Tobulumo Šaltinis. Tai Tu vairuosi visą laiką saugiai, panaudodamas mano kūną ir protą. Tu panaudoji mane kaip priemonę, savo vaiką, bet vairuotojas esi Tu. Aš Tau atiduodu ir motociklo vairą. Sakau, čia yra mūsų motociklas, ne mano. Mūsų mašina, ne mano. Valgau, aš taip pat sakau – valgai Tu, panaudoji Mano burną. Maistas yra – Tavo paruoštas, bet panaudojant mano kūną ir protą, nes Tu geriau žinai ko reikia man. Tai yra kiekvienam žingsnį. Dirbi kokį nors darbą – dirbk šitą darbą panaudodamas mano kūną ir protą, šitą darbą Tu darai, ne aš. Tiktai Tu mano panaudoji tą matomą pavidalą, bet dirbi Tu. Ir tada visiškai viskas keičiasi, viduje keičiasi. O tada viskas ir išorėje yra kitaip atliekama. Kitas yra kokybinis dvasinis požiūris į save, į savo kūną, į tą kas yra sumanyta tau asmeniškai, kas ateityje, kas yra aplinka, kas yra visata. Visa tai vis stipriau ir stipriau atsiveria. Bet tai nereiškia, kad tai yra pamaloninimas. Tiesiog tai yra vedimas į Tikrovę. Kūrėjas yra Tikrovės Šaltinis, Jis nėra malonių dalintojas. Tiesiog tu Tikrovėj imi vis daugiau būti tikroviškesnis. Tavo savastis tampa vis labiau pasireiškianti taip, kaip ir turi pasireikšti toje vietoje tuo metu savąja tapatybės pasireiškimo energija taip pat gaunama iš Kūrėjo. Tai tas atsivėrimas – giliau atsiverkit – ir yra jūsų paliudijimas jūsų viduje esančių būsena patiriamų virpesių. Tiktai jūs galite spręsti – gal šiandien trupučiuką mechaniškai kreipiausi į Kūrėją, ai šiek tiek nustūmiau į šalį, dar kažkuo užsiėmiau kas man patinka labiau. Tai jūs tiktai sau galite tą pasakyti. Kitas jums nieko nepasakys, jis gi nežino jūsų vidinių niuansų. Tai čia yra ta kryptis apie kurią jums sakiau dabar platesniu kontekstu. Bet jūs turite vektorių – jūs žinot kokia yra jūsų viduje savijauta, būsena. Ir šnekėkitės apie visa tai su Kūrėju, nuolat. Niekas kitas už jus nepašnekės, tiktai jūs galit šnekėti. O dėl jūsų pasimelsti, gali daug kas. Tą ir padarykim dabar.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas