Algimanto pamokomasis žodis – Kodėl jaunystė tokia trumpa gyvenimo kely? Kodėl meilė nepasensta niekada? Kas gali atsakyti? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 03 08

Mano vardas Algimantas. Prisistatau tiems, kurie žiūrite mano mokymus tavo televizijos kanale, kažkodėl vadindami angliškais žodžiais jutube, ne – tavo televizijoje. Lietuviai mes esame, lietuviškai turime šnekėti. Tai yra problema tautos, kuri dvasiškai nėra išsivysčiusi. Tada jinai neturi stiprybės, ir tuo pačiu ji pasiduoda išorinėms įtakoms – užsienio kalboms – žmonės nekūrybingi, nesukuria atitinkamų lietuviškų terminų, žodžių, lengviausia yra prilipdyti lietuvišką galūnę ir pasakyti – jutubas, o ką tai reiškia nežinote. Tai – angliški du žodžiai, jie turi prasmę anglams, tai yra – tavo televizija. Aš atstovauju Kūrėjui, kaip Jo Ambasadorius, ir Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo įsikūnijęs prieš du tūkstančius metų Jėzaus iš Nazareto tapatybe, apaštalas, ir jo partnerės Dukros Kūrėjos – Nebadonijos – apaštalas šitai visai planetai, ne tik Lietuvai. Tai štai, aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, gaunu mokymus iš Paties Kūrėjo, leidžiu knygas.
Ir, kada aš klausausi įvairių dainų – daugiausia liaudiškų, dabar jau nebe tiek liaudiškų, jau rašo liaudiškoms kapeloms ir patys kapelų nariai – tai vakar išgirdau vieną dainą. Patiko daina, bet žodžiai urantui visiškai nebetinkami. Toje dainoje keliamas retorinis klausimas – kodėl jaunystė tokia trumpa gyvenimo kely? Ir kitas retorinis klausimas – kodėl meilė nepasensta niekada? Kas gali atsakyti į šitą klausimą? Filosofai – nemąsto, na, dabar ir filosofų nėra, yra filosofuotojai, tai skirtinga kategorija. Filosofai pateikdavo tam tikrus šviesos teiginius, kuriuos jie patys savyje atrasdavo. Iš kur atrasdavo? Tai Kūrėjo Dvasia – Minties Derintojas – perteikdavo, ir jie tuos teiginius apmąstydavo ir pateikdavo žmonėms. Jie tais teiginiais vadovavosi, gyveno. O dabar tie vadinamieji filosofai turi įvairiausius vardus, laimi įvairiausias premijas, bet negyvena savo filosofija, nes jos jie patys nekuria. Dėl to ir lieka retorinis klausimas – kodėl jaunystė tokia trumpa gyvenimo kelyje, ir kodėl meilė nepasensta niekada? Į tokius klausimus turėtų atsakyti filosofai, bet, kadangi jie tiktai filosofuotojai, skaito kitų įvairius straipsnius, parašytas knygas, tada patys rašo disertacijas, cituoja tuos šaltinius, ir šitaip gauna vardus filosofuodami, bet filosofais ir netapdami per visą savo gyvenimą, bijo savo mintį išsakyti, kadangi nėra originalių minčių – yra nukopijuotos iš kitų – tai visas tas gyvenimas yra kopija kažkokia nevykusi.
Pabandysiu aš į šituos abu dabar retoriškai skambančius klausimus – kadangi atsakymo niekas negali pateikti – atsakyti. Kodėl jaunystė tokia trumpa gyvenimo kely? – pirmas klausimas. Kodėl nekeliamas dainose klausimas – kodėl gyvenimas yra trumpas šitame pasaulyje? Kodėl segmentuoja šito pasaulio gyvenimą į jaunystę ir atskiria nuo kitos dalies, tarsi jau nebe priklausytų tiems žmonėms tas gyvenimas. Kelias tai yra gi neužbaigtas, jis tęsiasi – ateina branda, ateina iš tikrųjų tas amžius, kada gali išsiskleisti visa pilnatve mirtingasis. Tai ten reikia nukreipti žvilgsnį, kur yra pateikiami darbai visumos labui, prasmingi darbai. Ir ta jaunystė tiesiog išgaruoja! Tu gyveni prasme, kuria tu pačiame jėgų žydėjime – fizine išraiška – gali suteikti Kūrėjo Šviesą kitiems. Tu turi viduje atrastą Kūrėją, tu vedi žmogų, kaip Dvasinis Mokytojas, pateikdamas Šviesą, juos stiprindamas, atskleisdamas platesnį kontekstą, kad jie suprastų, kad jaunystė tai nėra tas kažkoks su nostalgija iš praeities iškylantis epizodas. Tai yra tam tikras nesubrendusio asmens tapatybės etapas pasiruošiant į vis stipresnės brandos veikimą visumos Gerovei, visumos labui. Ir, jeigu visa tai atliekama drauge su Kūrėju, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, štai tada ne tiktai jaunystė nustoja jaudinti žmones. Tai – praeitis! Į praeitį negalima sugrįžti. Ir nėra ko dėl praeities pergyventi. Viskas – ji yra istorijoje. Mes gyvename šia diena ir projektuojame ateitį – ateitį – tiek savo, tiek tautos. Kiekvieno mintis – mintis! – projektuoja tautos ateitį, tuo pačiu ir politinį gerbūvį, ekonominį gerbūvį, visuomenės santarvės gerbūvį, šeimos stiprybę, švietimo, mokyklos sistemos kokybę – visa tai projektuoja kiekvieno individo net pagalvota ir neišreikšta mintis, nes virpesiais pasklinda į aplinką. Ir, jeigu Šviesos mintys yra vis giliau įsiviešpataujančios, šitas kūnas tampa ilgaamžiškesnis, sveikesnis. Jis mąsto, ne kūnas, vidinis kūno gyventojas – asmuo – tos tapatybės akimirka, kada kūnas ir junta tą vidinių virpesių antplūdį aukštu energiniu dažniu pasireiškiantį centrinėje nervų sistemoje – prote – smegenyse – junta tas asmuo, ir jis negali savęs sulaikyti, kad nepaskleistų Šviesos kitiems, ką jis gerte geria iš Paties Kūrėjo, kadangi Kūrėjas kiekvienam suteikia Savo Dvasią – Minties Derintoją – o ji gi šviečia kiekvieną iš mūsų. Nėra taip, kad yra trys milijonai žmonių Lietuvoje – dabar gal jau du milijonai, bet kitur, kituose kraštuose, yra lietuvių – tai štai, jų mintyse taip pat yra virpesiai iš Kūrėjo – Sugrįžk į savo kraštą! Sugrįžk! Tavo vieta savajame, gimtajame krašte! – bet jis negirdi šitų teiginių. Tada jis griebiasi tų darbų, griebiasi jam primestų išorinės aplinkos įvairiausių save patenkinančių iššūkių, sprendimų – nepavyksta, kalbos nemoka, papročių nežino, ir, kita vertus, aplinka svetima. Tai nėra ta aplinka, kur žaliuoja miškai, pievos, javai, kur yra ežerai, upeliai, kur dangaus žydrynė yra, yra tam tikra milžiniška erdvė, nesuspausta, miestai nedideli! Štai čia yra savas kraštas! Jame reikia kurti gerbūvį! Ir tada darbas suteikia prasmę, nes mato tam tikrą sutarimą, supratimą iš aplinkos, kada įneša indėlį taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus visumos labui, visumos Gerovei, ir šitas indėlis ir kitus patraukia kurti Gėrį visumai, ir tada geriau kiekvienam. Ir ta jaunystė – jinai tęsiasi daug ilgiau, bet yra jau projekcija į šimtmečius, praleidžiant prasmingai šitame pasaulyje šimtmečius, ne šimtą metų – šimtmečius.
Štai, kada dvasingumas kyla, kada atsiranda vidinė energija iš Kūrėjo – Kūrėjas suteikia vidinę energiją per Savąją Dvasią – Minties Derintoją – ir tą jaučia vidinė asmenybės tapatybė – jinai jaučia, ir tai per centrinę nervų sistemą pajunta fizinė ląstelė, kiekviena ląstelė, visame organizme. Šitas kūnas Kūrėjo sumanytas, kad kurtų Gėrio veiksmus taip, kaip vadovauja dvasinės asmenybės šviesusis-dieviškasis protas, ne gyvulinės kilmės protas, kuris visko bijo ir nori, kaip sako, išsaugoti savo kailį, šitą materialų išorinį pavidalą, ne, dieviškasis dvasinis protas atiduoda save. Jam šitas išorinis pavidalas yra tiktai laikina Kūrėjo suteikta priemonė Gėrio darbams, ne blogio – net mintyse – Gėrio, ir materialių veiksmų, intelektualių minčių, dvasinio, gyvo bendravimo su Kūrėju, ir tarpusavyje per Kūrėjo Dvasią, esančią kituose Kūrėjo Vaikuose. Štai tada atsiranda prasmė gyventi ne vardan ilgesnio gyvenimo, kad sulaukę šimto metų ribos kažkokį simbolinį peržengimą, tai tas žmogus iškeliamas, o nesulaukė, tada nieko, devyniasdešimt devyneri metai, na, daug žmogaus samprata, bet tai ne tas, o šimto metų – jau kita kokybė. Kokia kita kokybė? Žmogus gali gyventi čia du, tris, keturis, penkis, šešis šimtus metų, bet prasmingai gyventi – visumos Gerovei. Bet tai čia yra visas gyvenimas, tai yra kaip ta jaunystė dėl kurios čia dainoje taip suka galvą dainininkai ir tas parašęs tokias eiles – kodėl ji taip greit prabėga, trumpai tęsiasi. Tai visas gyvenimas čia yra parengiamasis etapas į prisikėlimą, ir žengiant toliau į Amžinybę – į Amžinybę – Rojuje.
Kada mes garbiname – dabar vyksta pamaldos, vedu aš pamaldas mano įkurtoje gyvojoje religijoje ir šventovėje, turinčioje Kūrėjo Vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje – per Kūrėjo garbinimą aš išgirdau nuostabias mintis – tiesiog visas Kelias pateikiamas, kaip mes ir sielos tapatybe eisime, ir dvasios tapatybe pereisime į aukštesnę Visatos areną, ten veiksime irgi aukštesniu lygiu, pasiekę Havoną, jau tobuląją Centrinę Visatą, ir pateksime į Rojų, Kūrėjo Buveinę, esančią visos kūrinijos viduryje, ir štai ten, Amžinybėje, mes stovėsime betarpiškoje Kūrėjo Akivaizdoje. Aš geriu tuos virpesius, sklindančius iš urantės lūpų, o iš tikrųjų tai dvasinės asmenybės tos akimirkos tapatybės būsena reiškiamus, ir jie man pakylėjimą suteikia! Ir jokios jaunystės nebeegzistuoja! Štai į Amžinybę kelrodis ateina per vidų, per vidų savo, nes Kūrėjas Savo Dvasią patalpinęs į mūsų protą, veikia mūsų sąmonę, pasąmonę, ir viršsąmonę. Būtent per sąmonę eina visos maldos, garbinimas per viršsąmonę, tik šitam kanalui viršsąmonė yra panaudojama – bendravimui su Kūrėju. Ir tada tu gyveni jau šitame materialiame pavidale, bet pažadinta dvasinė asmenybė, jinai jau yra amžina – jau amžina – nes Kūrėjas Amžinas Pats, ir dar daugiau, Jis – Amžinybės Šaltinis. Visos Jo Dovanos yra amžinos! Ir mums suteikta amžinybės dovana – dvasinė asmenybė – taip pat yra amžina – potencialiai amžina. Tai štai, jeigu yra Dvasinis Mokytojas, gyvena Kūrėju ir eina, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, jaunystė neišnyksta, per visą amžinybę ji trunka. Ir mes bendrausime ir su tais, kurie liko iš jaunystės, jeigu jie toliau žengia Kūrėjo sumanytu Gyvuoju Keliu. Mes juos sutiksime, bendrausime. Niekas neišnyksta! Nebent, jeigu kažkas savo laisva valia pradeda maištauti ir atsisako Gyvojo Kelio, kadangi aukščiausia ir Kūrėjui yra kiekvieno Jo sūnaus ir dukros laisva valia, kurią Pats Kūrėjas ir padovanoja. Jeigu nenori žengti Gyvuoju keliu į Amžinybę pas Kūrėją – o tai yra veikimas visumos Gerovei, tai nėra kažkur išnykimas, tai yra milžiniška kūrinijos energinių virpesių įsisavinimo visa visa arena. Jeigu mes pasiekę Rojų, paskiau galėsime iš vienos Visatos į kitą skristi greičiau negu šviesos greičiu, patys reguliuodami skrydžio kryptį, naviguodami tarp planetų, žvaigždžių, saulių – viskas tai yra Tikrovėje, bet dar yra ateityje. Bet tai yra ne fantastika, o Tikrovė! Štai mano toks pamąstymas šituo klausimu, retoriniu, dainoje.
Antras klausimas – kodėl meilė nepasensta niekada? Atsakymas trumpas, aiškus – Meilė yra Paties Kūrėjo suteikta Dovana, paties aukščiausio energinio dažnio virpesių pasireiškimas ir vidinė būsena. Tas žodis meilė tai yra priimtinas tiktai dar pradiniam pasauliui, evoliucinių kopėčių pačiame dugne esantiems mirtingiesiems, nes mes turime biologines šeimas, biologinėje šeimoje atsiranda artimesni ryšiai. Tai štai, tada atsiranda tas artimumas, kurį mes įvardijame meile, jaučiame tą artimumą viduje. Bet šiaip kūrinijoje to meilės žodžio niekas nevartoja, nes yra vis aukštėjančių energinių dažnių virpesių būsena, pripildanti kiekvieną – nesvarbu kokiame krašte bebūtų ar pačiame Rojuje – Kūrėjo sūnų ar dukrą gyvais virpesiais iš Paties Kūrėjo. Ir kuo aukštesni energinio dažnio virpesiai, tuo yra viduje ryškesnė Šviesa tos asmenybės tapatybėje, ir pasireiškia spindėjimas išorėje – spinduliuoja mūsų kūnas – išorinė forma. Čia tiktai pats žemiausio dažnio energinių virpesių materialus žmogiškasis pavidalas, jisai neišreiškia tokių matomų virpesių, bet jis irgi spinduliuoja energinius virpesius, o mūsų asmenybė dar stipriau spinduliuoja, nes ji valdo šitą kūną. Tai štai, nepasensta vadinamoji meilė, nes Kūrėjas – Amžinybės Šaltinis – ir meilė, kaip reiškinys čia vadinamas šitame pasaulyje ar kituose pradiniuose pasauliuose, tai yra vis aukštesnio energinio dažnio virpesių būsenos patyrimas, o jis visą laiką per visą Amžinybę kils į vis aukštesnį ir aukštesnį dažnį. Tada, kokia gali būti kalba, kada tu žinai šitą ir potencialą energinių virpesių, kuriuos dabar jauti kaip meilę, jie visą laiką stiprės, kils aukštyn. Tai kokia gali būti pasenimo akimirka? Senėjimas yra tai yra tam tikras saulėlydis, tai yra silpnėjimas. Meilė – yra aukščiausio energinio dažnio virpesių pliūpsnis, mums teikiamas per Kūrėjo Dvasią – Minties Derintoją. Ir čia jau priklauso nuo mūsų – kiekvieno – asmeninių individualių pastangų. Jeigu mes tas pastangas dedame nuosekliai, nuoširdžiai, atkakliai, įvyksta gimimas iš dvasios dar šitame materialiame kūne, ir štai, gimus iš dvasios, Meilė apima visus! Visus! Nebėra išskirtinių, sakykime, savo biologinės šeimos narių – vyro, žmonos, vaikų – ne, visiems ji sklinda! Kūrėjas irgi visiems tą Meilę siunčia, tuos energinius, dvasinius aukščiausio dažnio virpesius. Štai dėl ko Meilė nesensta, dėl to, kad jos Šaltinis yra Amžinybės Šaltinis – Pats Kūrėjas. Ir mes Meilės patys sukurti nepajėgūs. Niekam! Net gyvūnams, kuriuos laikome! Šitos Meilės mes negalime patys sukurti. Visą tai mes gauname iš Kūrėjo. Ir kuo mes esame nuoširdesni, tuo mes išreiškiame daugiau aukštesnio energinio dažnio virpesių su tais, su kuriais artimiau bendraujame, ir tiems gyvūnams, kuriuos mes globojame. Štai toks yra mano pamąstymas.
Dėkitės į Širdį, kad pajaustumėte jo prasmę ir gelmę dvasioje, kaip dvasinė asmenybė. Ne vien tik intelektualiai.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas