Algimanto pamokomasis žodis – Įtikėjimas į Kūrėją turi būti besąlyginis! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 03 16

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite mano dvasinius mokymus Tavo Televizijoje (Yuo Tube), o čia mes dabar esame gyvosiose pamaldose. Pagarbinome ką tiktai Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Keturis Šaltinius ir Centrus. Kartas nuo karto aš jums parodau mūsų mažytę saujelę – gyvai įtikėjusių be ritualų, Širdyje patiriančių būseną – atsivėrimo Kūrėjui būseną. Jos negalima niekaip kitaip išmokti, tiktai pakėlus Širdies vožtuvą tu patiri tuos energinius virpesius, kuriuos nuolat lieja Kūrėjas kiekvienam visoje kūrinijoje. Ir kur mes bebūsime per visą kelionę iki pat Rojaus, ir pasiekę Rojų, toliau, visur energiniais virpesiais mes turėsime tą nuostabų pojūtį – Kūrėjo Asmens buvimą mūsų viduje. Ir kas nuostabiausia, mes būdami patys žemiausi, turintys dar materialų pavidalą – šitą vadinamąjį žmogiškąjį kūną – visus patyrimus išsaugosime. Ir aukščiausio statuso dvasinės asmenybės, kilusios tiesiogiai iš Kūrėjo, nemato mūsų materialių! Jiems yra per daug žemi energiniai dažniai, kuriuos skleidžia mūsų materija – materialus pavidalas. O mes matysime ir materialius tvarinius, ir sielas, nes mes patys pereisime per sielos tapatybės vystymosi etapą, ir dvasias, net paties aukščiausio statuso dvasias, nes mes taip pat pasieksime aukščiausią statusą – Rojų. Ne visos dvasios pasiekia Rojų – jos turi kitokį Likimą. O mes esame palaiminti, kad Kūrėjas mums suteikė susiliejimą su Minties Derintoju – susiliejimą – dedant kiekvienam asmenines pastangas. Ne visi mirtingieji turi tokį Likimą! Likimas duodamas pasauliui. Reiškia, tame pasaulyje tą Likimą patiria visi mirtingieji. Bet kiekvieno takelis Gyvajame Kelyje kaupiant patyrimus yra individualus. Ir šitą takelį numato ir mūsų angelas sargas, kokį mes turėtume pasirinkti takelį net ir po prisikėlimo, kaip ir šitame pasaulyje modeliuoja aplinkybes, kurios mums yra kuo palankesnės, kad mes tiktai giliau atvertume save, įtikėtume stipriau į Kūrėją, kurio mes negalime pamatyti, bet Jį mes galime patirti atsivėrimu. Ir kada mes patiriame, tada bet kokie kiti neiginiai apie Kūrėjo pramanytą buvimą, nebeturi jokio poveikio, nes tas gyvas patyrimas su Kūrėju pranoksta kitų, net ir visos žmonijos sudėtus argumentus tų netikinčiųjų. Dėl to Gyvasis Kelias ir numato pažinti Kūrėją vis giliau per gilėjantį Įtikėjimą ir, natūralu, veikimą – veikimą kaip veda Kūrėjas, patalpinęs į mūsų vidų Savo dvasią – Minties Derintoją – kiekvieno iš mūsų, iš vidaus. Vedimas yra Tobulumo Šaltinio – Kūrėjo. Savo kokybe, dvasine išraiška, Minties Derintojas yra toks pat kaip Kūrėjas. Patyrimais Minties Derintojai skiriasi nuo kiekvieno iš mūsų Minties Derintojo, tuo tarpu kokybė yra ta pati – dieviška! Todėl mes turėdami tokį Likimą pasiekti Kūrėją pačiame Kūrinijos Centre – Rojuje – Kūrėjo gyvenamojoje Buveinėje – esame palaiminti tuo. Ir tai, kad tarp mūsų įsiterpia milžiniški šviesmečiai kosminės erdvės, kurią mums reikės įveikti, ir laiko atžvilgiu patekimas į amžinybę be laiko ir erdvės – Rojuje, užims milijardų milijardus metų. Bet mes jau dabar esame ta dvasinė asmenybė amžinybėje – savo potencialu – nes mums suteiktas Likimas pasiekti Rojų – ne šiaip sau, kad žengti į Rojų – pasiekti! Reiškia, įgyvendinti Likimą – ne siekti įgyvendinimo, ne – bet stovėti betarpiškoje Kūrėjo akivaizdoje! Betarpiškoje – tai reiškia, esančiame tame artimiausiame atstume nuo Kūrėjo, Jo Buveinėje, toje šventojoje vietovėje, kur vyksta Kūrėjo garbinimas.
Ir dar, kas nuostabiausia! Kai kuriems iš mūsų bus suteikta galimybė tik vieną kartą – vienintelį kartą – sukurti kitą dvasinę asmenybę, kuri kūrinijoje niekada neegzistavo iki šiol – unikalią, originalią – ir tą daryti su partneriu! Jeigu Kelionė iki Rojaus vyks be partnerio, tuomet gali būti suteikiamas partneris iš Havonos vietinių gyventojų, arba kitų pasiekusių taip pat ir įgyvendinusių savąjį Likimą Rojuje. Ir tas mūsų kitos dvasinės būtybės sukūrimas vadinamas sutrejybinimu. Mes turėsime galimybę sutrejybinti kitą asmenybę – niekada neegzistavusią – taip kaip Kūrėjas sukuria įvairius dvasinių kategorijų sūnus ir dukras, taip mes galėsime pasireikšti Kūrėju! Tokiu lygiu! Bet ne visiems tai bus suteikta tokia galimybė – priklausomai nuo mūsų pastangų, nuo mūsų žengimo iki paties Rojaus. Ir tuo pačiu ne visiems, net ir kuriems bus suteikta tokia galimybė sutrejybinti asmenybę kitą – naują – pavyks tą padaryti! Mes būsime ištobulinti kaip ribiniai tvariniai, mes būsime jau betarpiškoje Kūrėjo akivaizdoje, mes būsime prisiekę betarpiškai Rojaus Trejybei – ir vis tiek negarantija tai, kad pavyks įgyvendinti šitą misiją sutrejybinant kitą dvasinę asmenybę net ir partnerystėje, arba su Havonos vietiniu gyventoju, kurie vadinami Transcedentalais, ar nuo pat šito pasaulio pradėjus žengimą Gyvajame Kelyje su partneriu, ar pakeliui gavus partnerį, ar net pačiame Rojuje. Štai toje kūrimo akimirkoje, kuri galės užtrukti, mūsų laiku skaičiuojant – šimtmetį, ar daugiau – tai yra kūrimas tokios asmenybės dvasine virpesių būsena – nesusitarus, prieš tai ne aptarus – bet kad tai būtų, būtent, identiška tokia asmenybė, kuri neegzistavo, bet ateinanti iš abiejų protų – dviejų protų – sinchroniškai, harmoningai suderinta, kad iš tikrųjų atsiranda ta asmenybė iš to giluminio Įtikėjimo, pasitikėjimo Kūrėju, ir atsidavimo Jam, ir vieno kitam, kad kitaip ir negali būti!
Kada Jėzus buvo žemėje prieš du tūkstančius metų, kada jis ruošė apaštalus, jis juos mokė, kad manoji Dangaus Karalystė yra dieviška – ne žemiška. Reiškia, ji yra dvasioje – dvasinė. Ir Įtikėjimas leidžia suprasti, kas yra ta Dangaus Karalystė – ne protas intelektualiai, kuris visuomet, turintis gyvulinės kilmės pradžią, jisai viską suveda į materiją ir karalystės egzistuoja materialioje planetoje materialios su materialiais karaliais, su materialiais kariais. Ir kada Jėzus išėjo į kalnus su trimis apaštalais – devyni liko papėdėje. Jie tarpusavyje pradėjo šnekėti – Tai kokia ta bus Karalystė, įdomu, kokias mes gausime pareigas, mes gi apaštalai, tai turės būti mums pačios aukščiausios pareigos joje. – Ir paskiau ateina vyras su paaugliu vaiku gal keturiolikos metų, kurį ištinka epilepsinis priepuolis. Jį kankina ir demono apsėdimas – tai yra tarpinių būtybių, kurios tada buvo palaidos iki Jėzaus misijos užbaigimo – jos maište dalyvavo jau nuo Liuciferio maišto pradžios. Štai silpnesnį protą ta tarpinė būtybė gali paveikti, apsėsti. Ir tas epileptikas berniukas, jisai priepuolio metu putoja, praranda sąmonę. Ir ateina tėvas po ilgų ieškojimų suradęs tą vietą, kur Jėzus yra, apaštalai pasako, kad na, šiuo metu nėra, jis išėjęs. Tai Judas ten su Simonu Uoliuoju sako, kad tai nebūtina sulaukti Mokytojo, kada jis sugrįš, mes galime išvaryti tą demoną. Na ir tėvas ant kelių puola – Jeigu jūs jau galite, tai aš meldžiu jūsų, nes taip kankina ta demono dvasia mano sūnų, jis tiesiog gyventi negali. – Ir ką? Pradeda jau tie apaštalai likę, ką tik pasidalinę maždaug postus toje karalystėje, puola tą demoną išvarinėti, ir Iskarijotas – nieko neišeina, Simonas Uolusis – neišeina nieko, ištinka tas epilepsijos priepuolis vaikiną. Andriejus, jų visų vadovas nusiminęs, kad jie na, sugalvojo tokį nešvarų dalyką. Kodėl? Jie dar nepasirengę, jie šitą, save išaukštino – taigi mes galime be Mokytojo tą padaryti. Ir kada Jėzus, leisdamasis su trimis apaštalais nuo Transfigūracijos kalno, kuriame jis parodė tiems trims apaštalams, koks jis yra iš tikrųjų, kada spindinčios figūros – tai buvo bendravimas ir su Gabrieliumi – spindinčios – ir Melkizedeko figūra – kada jie matė tą Galią, pakilime ėjo tie apaštalai. Ir mato, kažkoks tai šurmulys – ten tą tėvą su paaugliu tai buvo atsekę dar apie penkiasdešimt žmonių minia. Ir ten – šurmulys! Ir Jėzus prieina prie tų apaštalų būrelio ir sako – Tai, ką jūs darote? Jūs mano Karalystę vis tiek laikote materialia, kai aš jums sakiau ne kartą – jinai yra dvasinė, nėra joje postų tokių, kokių jūs siekiate. Kur jūsų Įtikėjimas? – O jie kartu praleidžia ištisas dienas, mėnesius, kelerius metus. Jėzus – Sūnus Kūrėjas – reiškia – vienas iš dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų – jiems negali to mąstymo nuo materijos vis tiek dirbtinai perkelti ant dvasinio pamato – jie vis tiek viską matuoja materialiu masteliu. Jie laukia to Mesijo, kuris na, kaip Išganytojas, Išlaisvintojas iš pagonių jungo išlaisvins Izraelį – žydus! Tai jau apaštalai buvo pripažinę Jėzų, kaip Dievo Sūnų – kaip Išlaisvintoją – bet vis tiek dvasioje jie neturi tokio pasitikėjimo nei Kūrėju, nei savimi. Ir dėl to jiems nepavyksta išvaryti to demono – nes juos valdo siekis! Sako Jėzus – Vietoje to, kad jūs būtumėte mąstę apie tą dvasinę karalystę, jūs vien tik materija buvote save pripildę. Jūs save smukdėte šituo!
Įtikėjimas turi būti besąlyginis! Besąlyginis, tai reiškia jūs turite ne tik gyventi juo, jūs jį turite valgyti, kvėpuoti juo – Kūrėju! Ir tai, ką darote, neturit jūs abejoti nė akimirkos – nes tai yra Kūrėjo išaukštinimas – jūsų Įtikėjimo gelme, ir pasitikėjimu Kūrėju! Ne savimi jūs aukštėjate – Kūrėju aukštėjate! Savimi jūs negalite aukštėti nė per nago juodymą be Kūrėjo – kuris jus išaukština per pasitikėjimą – Kūrėju – ir Įtikėjimą!
Šitaip jūs galite pagyti iš ligų! Šitaip jūs galite ir demoną išvaryti tada! Šitaip jūs galite tada pasiekę Rojų ir sutrejybinti asmenybę! Kitaip nieko nepavyks! Bet tai tinka kiekvienam mūsų žingsniui šitame pasaulyje kiekvieną akimirką! Tiktai jūsų buvimas su Kūrėju – Kūrėjuje – ir jūsų realus jautimas Kūrėjo viduje – tik tai suteikia prasmę jūsų akimirkai! O akimirka turi įsilieti į amžinybę jūsų viduje visur! Mintys turi būti – tiktai Kūrėjas – ir jūsų dvasinė asmenybė vis stiprėjanti Įtikėjimu! Ir tada jūsų darbai bus tokie, kokių nori Kūrėjas – ne kokių jūs norite – kokių nori Kūrėjas! Jūs savo norų neturėkite nė vieno! Atiduokite visus norus Kūrėjui! Jo norai yra šviesūs, tyri. Kaip Kristus sakė ir apaštalams – Jūsų Įtikėjimas nebuvo tyras. – Tyrastis turi būti Įtikėjimo ne intelektualiai – aš tikiu, aš gražius žodžius beriu. Čia yra cimbolų skambėjimas tuščias! Turi būti turinys, o jis turi būti gyvas! Tik tada bus veiksmingas jūsų Įtikėjimas, tada bus ryžtas kurti gėrį drauge su Kūrėju visumos labui.
Dėl to Evoliucija ir yra sumanyta, kad kiekvienas įneštų savo asmeninį indėlį nuoširdžiu bendravimu – komunija su Kūrėju! Kitaip neįmanoma to pasiekti! Dėl to visos bažnyčios pilnos prikimštos ritualų! Jos yra negyvos! Nėra gyvų bažnyčių, mečečių, pagodų! Nėra gyvų maldos namų. Nėra! O sektų yra dešimtys tūkstančių! Ir kas iš to? Tai yra šešėliai vaikštantys.
Štai kaip reikia puoselėti tą Gyvąjį Kelią, Gyvąjį Įtikėjimą! Jis labai gali greitai užsiverti kiekvieno viduje. Kiek perėjo per šitą šventovę, ir išėjo? Dėl to, kad neatvėrė tyrasčiai savo dvasios vožtuvo dvasinės asmenybės, ir išėjo kaip praeiviai. Gatvėje jūs sutinkate daug praeivių. Kiek tarp jų yra jūsų dvasinių brolių ir sesių, kurie neišsigąstų, jeigu juos apkabintumėte? Kiek jūsų supratimu tokių yra? – Vienetai – atsakė urantai. – Kiek? Aš manau nė vieno. Pabandykite prieiti, ir apkabinti, o dar geriau na, pavyzdžiui, kokie, nuo vieno prie kito taip ne toje pačioje vietoje, kokie bent per dvidešimtį tokių. Ar bus nors vienas, kuris neatšoks? Nebus! O Evoliucija numatyta, kad pasaulyje būtų Šviesa, ir kad gatvėje tu sutikęs savo dvasinį brolį, nors tu jo gyvenime nesi matęs, galėtum apkabinti, ir jis tave spusteltų savo glėbyje, ne tik tu jį. Ir ne kumščiu sutrenktų į kumštį, bet apkabintų, nes kumštis reiškia prievartą, agresiją, užsisklendimą, plaštaka pasisveikinant – atvira, reiškia, tu esi atviras. O glėbys, dar daugiau. Kūrėjas mus laiko visą kūriniją Glėbyje!
Tai dėl to mes ir esame tie pirmieji, kurie palaipsniui mėginam nedrąsiai, neryžtingai – bet Evoliucija, kuri taip iškraipyta – Šėtono, Kaligastijos, Liuciferio – ji negali atsistatyti per akimirką. Mes patys savyje, kiek turime dar tų teršalų, toli nuo tyrasties. Bet mes žinome vektorių, kryptį! Ir niekas šito nepakeis už kiekvieno iš mūsų asmeninį apsisprendimą, ar mums svarbu Kūrėjo – Evoliucinis Planas – ar jis atrodo ne man, o kažkam kitam, kažkam, tas, kuris yra aukštai jau ten kituose pasauliuose. Ne! Jis yra dabar kiekvienam!
Būkit su Kūrėju apkabinti mano glėbyje!
Ir jūs visi sutelpate į mano glėbį – tikri, gyvi – mano dvasiniai broliai, ir sesės. Linkiu jums Palaimos iš Kūrėjo.

Algimantas