Algimanto pamokomasis žodis – Violetinė rasė nebuvo sukurta, nes Ieva buvo šėtoninių pakalikų apgauta. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 03 22

Mano vardas Algimantas. Aš esu Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Ambasadorius šitai planetai – Urantijai – ir Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo įsikūnijęs prieš du tūkstančius metų Jėzaus tapatybe, apaštalas, ir jo partnerės apaštalas – Dukros Kūrėjos – Nebadonijos. Įkūriau Gyvąją Religiją – Gyvąją – Apreikštąją. Tai yra – man buvo suteikta Religija iš Kūrėjo, be jokio ritualo. Štai dabar vyksta gyvosios pamaldos, kurias aš vedu, esame susijungę per Skype, o iš tikrųjų per Kūrėjo Dvasią – Minties Derintoją – ir aš sakau savo dvasinius mokymus lietuvių kalba Gyvojoje Šventovėje, angliškai bet kur aplinkoje – ar namuose, ar gamtoje, mieste.
Šiandien aš noriu pamąstyti, o mąstydamas pamokyti jus. Mūsų planeta du šimtus tūkstančių metų patiria Liuciferio, Šėtono, ir mūsų buvusio dvasinio vadovo Kaligastijos maištą prieš Kūrėją. Jėzus prieš du tūkstančius metų, atsilaikęs prieš Šėtono gundymą ant Hermono kalno, šį maištą užbaigė oficialiai, kad tas maištas Vietinėje Sistemoje, turinčioje Satanijos pavadinimą, daugiau nebesivystytų. Tuo tarpu mūsų planeta, kaip ir dar trisdešimt šešios planetos, kurios buvo izoliuotos, nes jų dvasiniai vadovai, kaip ir mūsų Kaligastija, prisijungė prie šito maišto, jos turi tuos visą laiką atsinaujinančius gyventojus, tai yra mirtinguosius – žmones – ir kiekviena karta vėl iš naujo tęsia maištininkų darbus. Kada Vietinėje Sistemoje maištas užbaigtas, viskas, pasakyta užtenka, reiškia užtenka – maištas toliau tęstis ir vystytis, stiprėti NEBEGALI! Atstatomos palaipsniui ryšio grandinės su aukštesniaisiais dariniais, pradeda veikti programos – aš turiu minty programas, kurias transliuoja aukštesni dariniai, informuoja apie įvykius aukštesniuose dariniuose – kaip Žvaigždyne, kaip Vietinėje Visatoje, Supervisatoje. Maišto metu tokios programos buvo nutrauktos. Net ir pranešimai, kurie buvo perduodami, tą pačią akimirką, kada buvo Satanijos Sistema izoliuota nuo kitų vietinių sistemų, pranešimai net užstrigo pusiau perduoti. Įstrigo! Ir tik po dviejų šimtų tūkstančių metų, kada atnaujintos buvo ryšio grandinės, tie pranešimai buvo užbaigti. Reiškia, kas buvo prieš du šimtus tūkstančių metų užstrigdyta, perduodant pranešimą, toliau buvo užbaigta po dviejų šimtų tūkstančių metų pauzės. Tai štai, Vietinė Sistema, natūralu, atsigauna gana greitai, nes ten yra gyvybės statuso tvariniai – kaip sielos arba kaip dvasiniai mokytojai jau dvasios tapatybe ir išorine apvalkalo išraiška aukštesniu energiniu dažniu. Visi tie apvalkalai sielos tapatybės, dvasios tapatybės, jie turi patyrimus, supratimą, Kosminę Įžvalgą daug platesnę negu mirtingojo. Ir štai, kada mirtingųjų aplinkoje viskas buvo pagal Šėtoną, pagal Liuciferį, pagal Kaligastiją griaunama, kas tiktai yra atitikimas Tėvo Valios vykdymui, kitokių darinių nebuvo – nebuvo – kadangi ta galia, sakykime, to mirtingojo net ir dvasingėti yra labai silpna. Jiems reikalingi dvasiniai mokytojai, ir dar ne bet kokie, bet matomi materialiam žvilgsniui, kad juos galima būtų ne tik matyti, bet ir išgirsti, o tuo pačiu jų mokymus patikrinti. Tai štai, tokie mokymai du šimtus tūkstančių metų nebevyko taip, kaip vyko iki to maišto momento, tris šimtus tūkstančių metų dar ankstesnėje praeityje. Tris šimtus tūkstančių metų vyko tokie mokymai! Kaligastijos, planetos Princo, šimtinė yra šimtas žmogiškąjį pavidalą turinčių dvasinių mokytojų – penkiasdešimt vyrų, penkiasdešimt moterų – ir šimtas pagalbininkų – irgi penkiasdešimt vyrų, penkiasdešimt moterų – tai šitie pagalbininkai suteikė savo gyvybės plazmą, kad tiems atgabentiems mokytojams būtų galima sukurti išorinius kūnus, kuriuos ir galėtų pamatyti mirtingieji šitame pasaulyje, kad jie galėtų bendrauti. Tai štai, kada du šimtus tūkstančių metų viskas buvo griaunama, planeta buvo izoliuota, ryšio grandinių nėra, reiškia, dvasinio mokymo netekimas labai greitai nusmukdė planetos vystymąsi tiesiog sunaikindamas tai, kas buvo pasiekta per tris šimtus tūkstančių metų kūrybinio proceso ilgalaikio, nuoseklaus, su daugybe dvasinių mokytojų ir dvasinių mokymų. Viskas buvo prarasta! O šėtoninė sistema, liuciferinė sistema, kaligastinė sistema vis stipriau įsiviešpataudavo, ir tas įsiviešpatavimas buvo išreikštas įvairių institucijų kūrime. Tos institucijos griovė darnų civilizacijos vystymąsi. Ir kada gimė kitos kartos mirtingųjų, natūralu, jos buvo rengiamos taip pat įsitraukti į tą griovimą, net nesuprasdamos, kad tai vyksta griovimas.
Adomo ir Ievos misija prieš trisdešimt aštuonis tūkstančius metų žlugo. Žlugo! Ievą apgavo! Šėtonas ypač daug prisidėjo prie to. Kaligastija tiesmukiškai negalėjo niekaip paveikti Ievos, tada per apgavystę – per apgavystę – kad Ieva, kuri kartu su Adomu buvo atgabenti tam, kad būtų sukurta violetinė rasė, kuri būtų daug imlesnė dvasinei Šviesai, kuri turėtų didesnę imuninę sistemos galią įvairiems virusams, bakterijoms, ligoms, štai ta violetinė rasė nebuvo sukurta, nes Ieva buvo šėtoninių pakalikų apgauta. Jai pasiūlė – Bus daug geriau, jeigu tu pagimdysi kūdikį, kurio tėvas bus vienos genties vadas, išauginsi tą kūdikį, ir tas kūdikis sugrįš į savo gentį, ir kaip dvasinis mokytojas, jis paspartins tą civilizacinį evoliucinį procesą ir toje gentyje, ir kitose gentyse, nes tos genties nariai pripažins tokį lyderį, nes juk tokio lyderio motina yra dieviškoji, čia, atvykusi į šitą pasaulį, reiškia, ji turi tą dieviškąjį geną, kuris buvo suteiktas ir šitam sūnui, kuris dabar vadovauja tai genčiai. – Ir štai Ieva, kuri ištikimai vykdė su Adomu misiją šimtą šešiasdešimt metų, pasidavė tokiai apgaulei, nematydama nieko blogo. Iš tikrųjų tai jiems patiems per šitą laikmetį planetoje taip sunkiai sekasi įdiegti Šviesos mokymus – pažanga minimaliausia, ryšių grandinių nėra, negalima susisiekti su aukštesnės kategorijos dvasiniais mokytojais, nėra galimybių, ryšių grandinės neveikia, programos netransliuojamos, kokios yra kituose kraštuose, kokie yra atliekami veiksmai, kokios naujienos yra iš Žvaigždyno, iš Vietinės Sistemos, iš Vietinės Visatos, net iš paties Rojaus. Šito jie nežino! Gyvena kaip vakuume. Jie gali bendrauti su angelais-serafimais, bet tai yra vietinio statuso žemiausios kategorijos dvasinės asmenybės. Jos yra šiek tiek aukščiau už mus – mirtingąjį – dar turintį materialų pavidalą. Žodžiu, pagalbos didelės nei Adomas, nei Ieva negali sulaukti. Ir jiems iš tikrųjų tada viduje kyla sunkumas – Kaip įveikti tą tamsą? Žmonija tiesiog neina tos Šviesos kryptimi – aišku, tuo metu ir žmonių skaičius nebuvo toks, kaip dabar yra daugiau negu aštuoni milijardai – bet vis tiek gentys gyvena tamsoje, tarpusavyje nesutaria. Ir štai, prieš išvykstant Adomui ir Ievai, jiems buvo perspėjimas – Niekada nesiskirkite vienas nuo kito! Būkite visada drauge, kad stiprintumėte vienas kitą, ir net, kada iškyla abejonės, visą laiką tartumėtės. – Ieva neatskleidė šito savo ketinimo, kada jai buvo pasiūlęs vienas iš šviesos vyrų, bet ir pats nesuvokdamas, ką jis siūlė, turėti sueitį su Kanu, artimos genties vadu. Štai tas, pasiūlęs vyras, Serapatatija, jis nežinojo, kad jis yra Šėtono rankose panaudojamas kaip įrankis. Šėtonas tai yra daug aukštesnio statuso negu angelai-serafimai dvasinė asmenybė – Liuciferio, Vietinės Sistemos vadovo, pavaduotojas. Žodžiu, sugebėjimas per apgaulę paveikti Ievą, kuri laikė nuo Adomo paslaptyje šitą savo viduje jau puoselėjamą jausmą paspartinti tą evoliucinį procesą planetoje, kad Šviesa ryškiau pašviesintų negu dabar. Tas nekantrumas brangiai kainavo ir jai, ir Adomui. Adomas pajuto, virpesiais pajuto, kad kažkas atsitiko po Kano ir Ievos susitikimo. Virpesiai sklinda – jis pajuto kitokį dažnį. Ir kada jis sužinojo, kas įvyko, apie apgaulę, jis visą mėnesį klajojo po miškus! Jis buvo pasimetęs! Ir po to priėmė sąmoningą sprendimą – tą patį veiksmą, tą tvirtindamas, kad jis tiek myli Ievą, kad jis pasirenka tą patį, kaip ir ji, likimą. Ir jis turėjo tada lytinių santykių su moterimi iš genties. O jiems abiems buvo draudžiama turėti lytinių santykių su vietiniais gyventojais. Draudžiama buvo! Jie tik tarpusavyje galėjo santykiauti ir kurti savo vis daugiau vaikų, o tie vaikai jau savus vaikus, kūryba turėjo tęstis, ir jie taip pat neturėjo teisės santykiauti su vietiniais gyventojais intymiai, kol nepasieks bent pusės milijono violetinės rasės palikuonių per kartų kartas. Ir štai tada ta jau violetinės rasės gyvybės plazma palaipsniui bus įlieta į tuometinę žmoniją, tai yra prieš trisdešimt aštuonis tūkstančius metų. Tai štai, Adomas pasirinko, kad jis turės tokį patį likimą, kaip ir Ieva. Reiškia, jis galėjo išlikti ištikimas savo misijai. Tegu jo partnerė sužlugdė šitą misiją, bet jis galėjo likti ir gauti kitą partnerę, kad violetinė rasė būtų toliau kuriama! Deja, meilė Kūrėjui nebuvo tokia stipri, ir įtikėjimas nebuvo gilus, kad jis šitą skausmą kaip nors kitaip per gilesnį atsidavimą savo misijai, per gilesnį įtikėjimą, įveiktų žemų energinių dažnių pasireiškimo jo viduje būseną. Ir jis nesugalvojo nieko kito, kaip ir pats prisijungti prie šitos misijos sužlugdymo. Tai yra tragedija žmonijai, planetai! Ją mes iki šiol jaučiame! Nes tada būtų buvusi jau violetinė rasė, kuri būtų daug imlesnė dvasingumui. Ir štai jinai būtų suteikusi jau daug geresnes sąlygas po trisdešimt šešių tūkstančių metų pasirodyti mūsų Sūnui Kūrėjui Jėzaus iš Nazareto tapatybe, kad jo Evangeliją būtų priėmę, o ne atstūmę, ir dar daugiau iškraipę, ir jį patį nukryžiavę. Šito nebūtų įvykę, jeigu Adomas su Ieva būtų savo misiją įgyvendinę.
Vienas neįgyvendintas žingsnis sudaro priežastį kitiems atsirasti žingsniams. Jeigu kiti žingsniai taip pat yra neįgyvendinami, kaip numato Kūrėjo Evoliucinis Planas, sąlygos yra visiškai kitokios. Tai štai, mes dabar turime, kad patyrimai, kaip laužyti, kaip viskas, kas yra gražu, gera, natūralu, kas sumanyta Kūrėjo – Teisingumas, Gailestingumas, Gėris, Grožis, Tiesa, Meilė, Brolystė, tarpusavio bendravimas, ir svarbiausia, visumos Gerovei – viskas yra paminta! Paminta!
Kristus atnešė Evangeliją – Dievo Tėvystė ir žmonių Brolystė. Ta Evangelija buvo Pauliaus visiškai paminta! Abneris, kuris buvo vienintelis ištikimiausias Jėzaus mokinys – jis vadovavo Jono Krikštytojo apaštalams – jis liko vienintelis ištikimas Jėzaus Evangelijai. Dabar praėjo du tūkstančiai metų. Aš tęsiu Jėzaus misiją. Aš išplėčiau Jėzaus Evangeliją iki visos kūrinijos Šeimos Brolystės, ir ne tik Dievo Tėvystė, bet Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Tėvystė ir Motinystė, ir visos žmonijos, ir visos kūrinijos dvasinės Šeimos Brolystė ir Seserystė. Ir skelbiu taip pat savo Evangeliją – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra Realus, Tikras, Gyvas, ir yra kiekvieno viduje. Rodau į širdį, bet jis yra mūsų sąmonėje, pasąmonėję, ir viršsąmonėje. Ir Jį dėl to galima atrasti – savyje atrasti. Nereikia niekur lėkti – į Himalajus, į Tibetą, į Indiją – paieškok savyje! Paieškok čia – viduje – kas ir sudaro dvasinę asmenybę, ne šitą kūną, bet, kas yra viduje – savastis. Žmonės visokių išsigalvoja svaičiojimų! Tai yra – sąžinės balsas, vidinis aš – tai yra tas tikrasis dvasinis asmuo, Kūrėjo suteikta Dovana, Amžina Dovana. Bet per visą tą iškraipymą po maišto, du šimtus tūkstančių metų nebuvo dvasinių mokytojų! Kada siųsdavo pranašus, jie buvo išžudyti visi! Kristus pats buvo nužudytas! Evangelija iškraipyta! Štai dabar aš tęsiu jo misiją, išplėtęs Jėzaus Evangeliją ir pateikdamas savąją Evangeliją. Kartoju – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra Realus, Tikras, Gyvas, ir yra kiekvieno viduje, nes Minties Derintojas yra Kūrėjo Dvasia, mums padovanota Kristaus dėka – padovanota kiekvienam nesutrikusio intelekto mirtingajam, ir dėl to galima Kūrėją atrasti viduje. O kada atranda mirtingasis Kūrėją savo viduje, tai tada Jėzaus Evangelija ir tampa reali, jam patiriama. Kūrėjas yra visiems Vienas, visi tarpusavyje yra dvasiniai Broliai ir Sesės savaime. Kitaip ir būti negali.
Štai mes turime dabar griovimo visą dviejų šimtų tūkstančių metų laikmetį, kai vadinamasis mokslas net tokių žinių neturi, kad prieš du šimtus tūkstančių metų buvo miestai, buvo žmonių dvasinimas, iki tol vykęs tris šimtus tūkstančių metų. Štai visas tas kelias dabar turi būti žengiamas į dvasinį Lietuvos atgimimą. Dvasinį! Politinis atgimimas įvyko prieš trisdešimt penkerius metus – įvyko – tauta buvo vieninga, ji įgyvendino tikslą, bet ne savaime pati. Tiktai Kūrėjo Apvaizdos dėka buvo sugriautos ir geležinės sienos, uždangos, ir Berlyno siena, be jokių aukų, išskyrus tuos, paaukojusius savo gyvybę prie televizijos bokšto devyniasdešimt pirmais metais, sausio tryliktąją. Bet šitie mirtingieji niekur nedingo. Jie tęsia savo Kelią po pažadinimo, kurie buvo įtikėję, jeigu neįtikėję viduje, jie bus pažadinti pagal sąrašą arba specialaus pažadinimo metu, žodžiu, dėl jų nereikia lieti ašarų. Jie niekur neišnyko, neišgaravo. Tuo tarpu dvasinis atgimimas turi prasidėti Lietuvoje – dvasinis. Be dvasinio atgimimo jūs niekaip nesuprasite, ką reikia daryti, ir kaip tą reikia daryti. Nes tiktai Kūrėjas suteikia mums Kryptį, mokymus, kaip reikia tvarkyti šeimos gyvenimą, mokyklos gyvenimą, sveikatos užtikrinimą, ekonomikos, politikos suklestėjimą, ir rodo taip pat Kryptį kitoms tautoms ir šalims, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Lietuva yra toji Šviesos ir tauta, ir šalis, nes joje pasirinko mane skelbti Kūrėjo Gyvąjį Žodį visai planetai, visoms tautoms, visoms rasėms, visiems planetos gyventojams be išimties – musulmonams, krikščionims, budistams, ateistams, agnostikams. Visiems! Be išimties! Ir aš žinau, ką sakau.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas