Algimanto pamokomasis žodis – Mylimieji, pažvelkite į Judo Iskarijoto išdavystę, Kūrėjo Žvilgsniu – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2025 07 20

Mano vardas – Algimantas, kad pažintumėt mane. Dėl jūsų aš stengiuosi, sakau jums, Algimantas esu. Tie, kurie pirmą kartą žiūrite mano mokymus Tavo Televizijos kanale, ne YouTube. Aš lietuvis ir dėl to amerikonišką – YouTube – verčiu į lietuvių kalbą – Tavo Televizija. Apskritai tai gera sakyti dvasinius mokymus. Nereikia skaityti nieko, tiesiog va, atveri save Kūrėjui ir plaukia – plaukia – mintys. Ir gera kada tas mintis turi kam išreikšti. Jeigu nėra kam išreikšti, tada atsiveri vėl Kūrėjui, išsisakai, kad nėra kam išsakyti tų minčių. O patyrimas sukauptas, nemenkas, žinių taip pat, apreiškimai gauti, kam juos dalinti? Jeigu nėra kam, aš ir sakau Kūrėjui, tai ko tu mane laikai šitame pasaulyje? Na tikslo nėra, aš gi merdžiu, tiesiogine prasme. Aš neturiu auditorijos kuri būtų tikrai prasminga žmonijai. Ta grupelė – mažytė grupelė – tai ji tiktai aguonos grūdelis ir toje žmonijoje. O Jis man sako – turėk kantrybės. Ruoškis, ruoškis. Nesirūpink ta arena, Aš ją rengiu. – Na štai taip ir šnekuosi su Juo. Bet – bet – mintis vėl, gilėja, gilėja, gilėja, ir aš dabar jums noriu pasakyti, kadangi Daiva čia užvedė pamąstyti ta tema, kada ji man parašė laišką apie tai, kad ji ten matė Tavo Televizijos kanale kažkas parašyta apie Judą Iskarijotą ir panašiai, ir aš jai parašiau atsakymą. Ir kilo mintis galbūt ir jums pasakyti Kūrėjo sampratą apie Judą Iskarijotą. Judas iš Karijoto jisai, dėl to ir vadina jį Judu Iskarijotu. Iš Karijoto miesto jisai, nes buvo ir kitas apaštalas Judas – Alfiejų dvyniai. Tai kad atskirtų, tada pavadino Iskarijotu. O ką jisai padarė, Judas Iskarijotas? Iškart pasakys – išdavė Jėzų, išdavė Jėzų. Jis tuo išliko istorijoje. Ir per Urantijos Knygos puslapius taip pat yra kalbama apie tai. Bet jis Jėzaus neišdavė. Jis nėra išdavikas. Kaip gali kaltinti mirtingąjį, kad jis išdavikas, jeigu jis turėjo tokią suformuotą pasaulėžiūrą. Žydų, ypač Judėjos, griežta dogmatinė samprata apie Jahvę. Dėl to Judėjoje ir buvo sakoma, na kas ten iš Galilėjos doro gali išeiti. Tie apaštalai visi iš Galilėjos, Jėzus taip pat iš Galilėjos, na kas ten doro gali būti. Tokia nuostata šeimoje ugdomas vaikas, jis turi tokį suformuotą jau požiūrį, net ir į tuos žydus, kurie yra iš Galilėjos. Na kaip mes turim požiūrį į žemaičius, aukštaičiai. Na užsispyrę jie, kad kuolą tašyk ant galvos, nieko, vis tiek užsispyrę lieka, na štai toks požiūris yra. Arba vadina – dzūkeliai, Dzūkija. Na ne Dzūkija. Na nėra Dzūkijos Lietuvoj. Yra Dainava – Dainava. Lietuviškus pavadinimus įsiveskit. Nėra Suvalkijos – yra Sūduva. Na lietuviai gi jūs esat, ar lenkai? Važiuokit į Suvalkus, tenai jums tada pasakys, taip, čia Suvalkai. Nors jie taip pat Dainavos kraštas, tiktai politiškai perdalino. Tai štai, judėjas, ypač lyderiai, žiūrėjo į tą Galilėją kaip į menkesnį žydų statusą. Ir Judas Iskarijotas buvo vienintelis toks jau išsilavinęs, pagal kitus apaštalus, pagal jo supratimus. Reiškia poveikis iš išorės, aplinkybės ir tas formuotas per kartų kartas Mesijo laukimas kaip karžygio, kuris išvaduos iš pagonių jungo žydų tautą, jisai įsišaknija, ir nuo pat mažumės, vaiko pasąmonėje ir sąmonėje. Štai Jėzus pasirenka tokiu apaštalu – na, Natanielius jį pakvietė ir Jėzus priėmė. Jis nenorėjo atstumti nė vieno. Jis parodė, kad Tėvas priima visus. Jėzus vykdo Tėvo Valią. Visa šita jo misija yra vykdyti Tėvo Valią, kaip kitų Rojaus Trejybės Asmenų įvairias aritmetines kombinacijas – vykdant Trijų Asmenų Valią, arba Dviejų iš Jų, vis sukeičiant vietomis – jis vykdė kituose savęs padovanojimuose. Ir liko paskutinysis, septintasis, tuo bejėgiu kūdikiu gimstant iš moters įsčių, iš Marijos, užaugti ir apreikšti Tėvą mirtingiesiems ir vykdyti Tėvo Valią, demonstruoti savo gyvenimu – gyvenimu. Jis tą ir demonstravo. Ir jeigu Judas mato, kad ateina, na, ne tas Dievo sūnus, kuris ant žirgo įjoja su kalaviju ir čia pagonius parklupdys ir žydai bus laisvi, jam tai griūna tos nuostatos, kurios buvo suformuojamos ir aplinkoje, ir šeimoje, ir mokykloje, jo gyvenime. Ir jis pradeda tada ieškoti priekabių ką jis ne taip padaro. Tai jis bailus, jis bijo eiti karalystės skelbti. Kai Jėzus sako, na negundykit manęs, aš turiu savo misiją, Tėvo Valią vykdyti, dar ne laikas eiti. Ir Jėzus moko skelbti dangaus karalystę savo širdyje, atradus dangaus karalystę širdyje. Ne materialią karalystę, išorėje, su karaliumi ir kariuomene, ne. Širdyje. Iskarijotui atrodo, kad tai čia yra stygius ryžto ir drąsos. Jam viduje kyla daugybė minčių, daugybė klausimų, ar jisai šitoj yra vietoje. Apaštalai irgi negali suprasti kokia ta abstrakti dangiškoji karalystė. Tada jie net ima skirstyti tos karalystės vietas, jiems kaip artimiausiems Jėzaus mokiniams, apaštalams. Tai tikrai turi būti aukšti postai. Ir vėl juos nusodina Jėzus. Mūsų karalius tos dangiškos karalystės yra pats Tėvas, ir joje nėra tokių postų, kokius jūs norite dalintis. Čia visi gali išsitekti. Vėl, Judui Iskarijotui tai nėra tas suprantamas kelias, kaip ir kitiems apaštalams. O dar liūdniausia, kad jį kaltina, kad jis ten tuos iždo pinigus pavogė. Jis buvo sąžiningas, nė cento jis nepaėmė, visą iždą perdavė Andriejui. Tiktai jo nuostatos skyrėsi nuo Jėzaus. Dėl to jam atrodė, kad galima ten ir brangiausius aliejus kitaip panaudoti, o ne ir Jėzui plauti kojas ir šluostyti plaukais. Jis turi kitokią sampratą. Jis mano, kad čia yra per daug išlaidu leisti tokį brangų aliejų tam panaudoti. Jėzus nenori įžeisti tos moters, jisai leidžiasi, kad jam numazgotų tas kojas aliejumi ta moteris, kad ji patirtų tą dvasinį vidinį pasitenkinimą, kaip dvasinė asmenybė. Jis žvelgia plačiau negu Judas. Judas ima segmentuoti viską. Jėzus žiūri – visumą. Bet jeigu tu segmentuotai mąstai visą laiką, tai ar tu gali būti išdaviku? Tu gyveni pagal savo sampratą. Tu elgiesi pagal savo sampratą. Jeigu tu nesupranti, tu negali elgtis kitaip. Tai koks tu gali būti išdavikas? Ar galima išduoti Tėvą arba Jahvę, na Jahvė laiko visus apkabinęs kaip Tėvas. Visus Kūrėjas laiko apkalbinęs Glėbyje. Nė vienas negali, net maištininkas, išsiveržti iš Jo Glėbio. Tai kaip jis gali išduoti? Neįmanoma Tėvo išduoti. Bet jeigu tu gyveni, sakykim, to mažylio gyvenimą, kuris nesupratingas, dabar sakykime ir tėvų pavyzdžiu. Mato tėvai, kaip vaikas užsispyrusiai na nenori padaryti tą ką tėvas ar motina sako, padaryk. Tai argi tėvas ir motina sako, kad tu mane išdavei? Jis tiesiog su juo suranda tą kalbą, kad pasiektų jo vidų, kad jis suprastų. Ir su Judu Iskarijotu, kadangi Judas Iskarijotas turėjo ir savo, na, puikybę, tai jis neperžengė per puikybę, ir jis neidavo šnekėtis su Jėzumi kaip kiti apaštalai, asmeniškai, papildomai prie to kaip jie kalbėdavosi grupėse. Bet šiuo atveju aš sakyčiau, kad Jėzui pačiam reikėjo prieiti prie Judo Iskarijoto – jis mąsto plačiau, jis mąsto giliau, toliau, aukščiau – ir jam padėti atsiverti dvasioje. Jėzus atidavė viską Judo Iskarijoto laisvos valios pasireiškimui. Nenori prieiti, tavo laisva valia. Juk kada buvo išsigandęs berniukas kalnuose, tai Jėzus galėjo irgi praeiti pro tą berniuką, kuris verkė pasimetęs. Bet jisai nepraėjo, sako kaip čia man surasti taką į Sepforį ar kokį kitą ten miestą. O jisai kalnuose gerai orientuojasi ir paaiškino kur jam reikėtų eiti. Tada ir Jėzus sako, štai, kad tu man padėjai, tai aš tau irgi galiu padėti, kur aš orientuojuosi taip pat irgi labai gerai kaip tu šituose kalnuose. Tai šitokio požiūrio į Judą, aš manau, kad jisai nepanaudojo. Ir kita vertus, kada Judas kaip ir apaštalai nesupranta kas yra ta dangaus karalystė, tai jie, sakykim, tiki tuo ką sako jisai, bet įtikėjimo į tą karalystę jie neturi, nes nėra atsivėrę Tėvui. Jie neturi įtikėjimo į Tėvą, į Jėzų. Mes žinom, Įtikėjimas ir tikėjimas yra skirtingi dalykai. Tai ir Judas Iskarijotas tiki ta kalba, kai sako Jėzus, jis neprieštarauja prieš tą evangeliją. Bet kaip visa tai Judo Iskarijoto samprata pateikiama, ir koks yra pats Jėzus, jam nelabai priimtina, kad na kaip čia gali būti, visa žydija mokoma, kad akis už akį, o Jėzus moko, kad jeigu tau trenkė per vieną skruostą, atgręžk ir kitą. Na čia bailio metodas, kaip yra žydų samprata. O kaip jie gali kitaip mąstyti? Juk tai yra per atsivėrimą Tėvui – Kūrėjui – ir Įtikėjimą – kuris jau tampa gyvu gyvenimu, nors ir pradiniu žingsniu. Tu gali ir suprasti, kad tai ir yra galia didžiausia, kai tave nuskriaudė, o tu neatsilygini skriauda kitam, ir dar su kaupu, o tu jam atsilygini gėrio darbu. Bet šitą gali patirti tik jau tas pabudęs dvasioje. Apaštalai nei vienas nebuvo pabudęs dvasioje. Tuo labiau Iskarijotas, labiau intelektualiai išsilavinęs. Ir štai, po trupinėlį, po trupinėlį, jam kaupėsi visa tai ir jo tos jau suformuotos ankstesnių kartų, skaitytų tų tekstų, rabinų klausytų mokymų ir tėvų aplinkos poveikis, Sanhedrino įtaka, jį atvedė prie tos minties – tai geriau jau aš senojoje karalystėje liksiu ir užimsiu atitinkamą garbingą postą, nes jį paskatino tokiam žingsniui jo pažįstamų, net ir giminaičių, pašaipos. Jis buvo drąsus, bet buvo bejėgis prieš pašaipas, pajuokas, ir ypač iš artimesnių žmonių. Kaip čia sako, su kokiu tu juokdariu susidėjai. Kas tu esi, buvai stiprus, drąsus, o dabar su tais bejėgiais, silpnuoliais susidėjai. Ir visa tai pavirto į tą sprendimą, atsisakyti Jėzaus siūlomo dangaus karalystės įkūrimo širdyje kelio, atsisakyti. Bet kad galėtų jisai gauti atitinkamą postą, tada reikia jau įsiteikti Sanhedrinui, nes jie ten skelbė savo nuosprendį Jėzui. O kaip įsiteikti? Na natūralu, pagal savo sampratas. Reikia pasakyti – aš pasakysiu kur bus Jėzus, padėsiu jį suimti, kai jie jau siekė įvairiais metodais jį pagauti. Ir iš tikrųjų, kada Jėzus taip pat laukė, ir nerimą jaučia ar iš tikrųjų taip turi vystytis visi įvykiai, ir jis kreipėsi į Tėvą – Tėve, ką man toliau daryti? Jo viduje yra nerimas, nes tas gyvulinės kilmės protas taip pat savo čiuptuvėlius išleidžia, nors dvasinis asmenybės protas ir nugali, bet akimirka, kada yra jau paskutinė laisvės naktis, jis kreipėsi Tėvo atsakymo. Ir kada jam pateikė atsakymą, kad tegu įvykiai rutuliojasi natūralia vaga, jis nurimsta. Reiškia tokia yra Tėvo Valia ir nieko nereikia daryti, visiškai nieko. Ir kada Judas Iskarijotas veda kareivius suimti Jėzaus, Jėzus laukia. Jis žino, kad apaštalai turi tuos savo – keli apaštalai – pasislėpę tuos peilius, ar kokius ten sakykim kardus, po apsiaustais, jis pergyvena dėl jų, kad jie neįsiveltų į konfliktą. Ir kada prieina tų kareivių vadas, kapitonas, jis klausia, pats išėjęs pirmas, Jėzus klausia, ko jūs atėjote, ko jūs ieškote? Ieškome mes Jėzaus. Jėzus pasako, aš esu tas, aš esu jis. Jis jau pasako jiems išėjęs prieš kapitoną. Iskarijotas toliau stovi nuo kapitono, jam nebėra galimybės išduoti. Jau pats prisipažino Jėzus, kur tada erdvė išdavystei? Nebėra. Jeigu būtų Jėzus slėpęsis, ir tada Iskarijotas sako, štai, va jisai, ir parodo, tada būtų išdavystė. Dabar nėra išdavystei vietos. Bet Judo galvoje yra tai, o kaip jis gaus tas pareigas – na visiškai nereikalingas, Jėzus pats prisipažino. Tai tada jisai prieina, apkabina ir pabučiuoja Mokytoją į kaktą, kad kareiviai paskiau paliudytų, kad na jisai yra tas, kuris iš tikrųjų na, pabučiavo. Tai Jėzus sako, ką tu čia kreti, ar tau neužtenka dar ką padarei? Tai šiuo atveju, kaip aš prieš tai sakiau, Kūrėjo išduoti negalima, nes visi yra jo Glėbyje, net ir maištininkai yra Jo glėbyje, ir Kūrėjas niekada nenaikina nė vieno prieš jo laisvą valią. Jis tiesiog mato, kad šitai kategorijai skirto iššūkio, dvasinei kategorijai skirto iššūkio, kažkas neįgyvendino kaip turėjo įgyvendinti. Sakykim Adomas ir Ieva, neįgyvendino savo iššūkio, misiją sužlugdė. Tada jų statusas yra pažeminamas, jie tapo mirtingaisiais. Liuciferis, Kaligastija, Šėtonas, sukurstė maištą prieš Tėvą, ir vis tiek buvo Tėvo Glėbyje, jie neišsiveržė iš to Glėbio, sukurstė, patraukė į savo pusę įvairių kategorijų žemesnio statuso dvasinių asmenybių. Bet kada vyko Dienų Senųjų tribunolo teismas 1985-aisiais metais, tai buvo suteiktas Tėvo Gailestingumas ir šitiems pagrindiniams maištininkams. Bet jie su tokia panieka atstūmė šitą siūlomą – kad kitokiu statusu, dvasiniu statusu, vėl pelnyti pasitikėjimą. Todėl, tai nėra išdavystė Tėvo, jeigu tu sakai, kad Tėvo nėra, nes jeigu Jis būtų, Jis mane sunaikintų, kai aš šitaip kalbu prieš Tėvą. Maištas – taip, yra. Bet tai išdavystės nėra, kadangi tai jų samprata, net ir jau dvasios lygiu – Lanonandekas tai yra žemiausia Vietinė Visatos beveik, grandis, dėl to ji yra turinti didžiausią laisvos valios pasireiškimo areną, bet ir daranti daugiau klaidų, negu pavyzdžiui ten Varonandekai, Žvaigždynų kategorijos vadovai, arba Melkizedekai, specialiųjų misijų sūnūs. Tai štai, jie savo lygiu turėjo tokią sampratą, nes čia Sūnūs Kūrėjai, grįžę iš Rojaus konklavų aiškina ką ten Tėvas nutarė. Na kas tas Tėvas, mes nematėm? O įtikėjimo kada stinga, intelektas viešpatauja, kaip ir Judo Iskarijoto atveju, tada neišvengiamos klaidos. Ir klaidos, pavirstančios į tą sąmoningą ir piktybinį blogį, kai tiesiog nemėgina giliau pažvelgti, plačiau aprėpti ir padaryti tam tikras išvadas ir pakoreguoti, pataisyti savo sampratas. Bet ne, tada įsispyrę, kaip žemaičiai, savo kokių nors nuostatų ir vis tiek tiesiu taikymu tą patį kalt ir kalt. Tai štai, šitais savo argumentais ir išsakytu mokymu, aš noriu, kad jūs irgi pamąstytumėte ar galima Tėvą išduoti, ir ar Iskarijotas išdavė Kūrėją? Jis liko prie Jahvės sampratų. Prie Jahvės. Ar tai yra Tėvo išdavystė? Taip jeigu Jėzaus siūlomo kelio atsisakė – na daugybė gi atsisakė. Iš pradžių minios ėjo, tūkstančiai, pamaitino minias, ir minios sako, būk mūsų karaliumi – būk mūsų karaliumi. O jis sako, ne mylimieji, mano karalystė dvasioje, Širdyje. Nusivylimas. Beliko tiktai skiautelės iš tų tūkstančių. Tai ką, visi jie išdavikai? Jėzų išdavė? Jie turėjo savo sampratas ir tų sampratų viduje ir liko. Kiek urantų ėjo per šventovę, kur tie – tūkstančiai praėjo, imant kada aš pradėjau savo veiklą – kur jie, ką jie išdavė Kūrėją? Ne. Jie prie savo sampratų liko. Todėl čia tik galima pasakyti – jeigu tu duodi priesaiką, tu tiktai išduodi tą priesaiką, kuri numatyta tam tikrai misijai atlikti. Bet kada tu žvelgi plačiau, tai tu net ir čia matai, kad žmogus gi negali peršokti aukščiau, negu jisai gali peršokti, kad ir kaip tu norėtum. Nu jeigu jisai negali pajausti vidumi, tai kiek tu jam beaiškinsi iš išorės, jis nesupras. Ir jis nėra kaltas dėl to. Dėl to kad ir tai, kad sulaužo priesaiką – tai nėra išdavystė. Tiesiog per sunki buvo ta misija. Todėl ir jums mieli urantai, mylimi urantai, jums misija taip pat yra pagal pečius. Jeigu jūs panyrate į Kūrėją savo dvasia ir pajuntate tai, tada jūs išliksite ištikimi urantai. Šito aš jums ir linkiu! Visus apkabinu.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas