Algimanto pamokomasis žodis – Petro ir Pauliaus kompromisas iškraipant Jėzaus Evangeliją, ir bekompromisis – ištikimasis Abneris – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2025 07 19

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite mano mokymus Tavo TV kanale galbūt pirmą kartą. Atstovauju Kūrėjui, kaip Jo Ambasadorius ir Jėzaus, ir jo Partnerės – Nebadonijos apaštalas visai žmonijai. Ruošiu – Dvasinius Mokytojus – teikiu dvasinius mokymus, kaip ir šitą, lietuviškai, gyvojoje šventovėje. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Pagarbinome Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Keturias Asmenybes – po mano pamokomojo žodžio bus prašymų malda.
Aš vis mąstau jau ne vienerius metus, ar dvasiniame Kelyje geriau daryti kompromisų, pataikaujant aplinkai ir šitaip ją klaidinant, ir pritraukiant daugiau pasekėjų, ar visiškai likti nežinomam, bet be kompromisų žengti taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus?
Ir aš čia matau dvi – dvi figūras – Paulių, ir Abnerį. Apaštalą Paulių dauguma krikščionių žino. Na, kaip žino? Yra girdėję apie jį. Abnerio vardo jie nėra girdėję. Tai, kuris yra geresnis, ar dabar krikščionių, iš aštuonių milijardų visų gyventojų, vien katalikų sekta turi apie pusantro milijardo pasekėjų, ir garbina tą šventą Paulių, o apie Abnerį nieko neužsimena. Bet Abneris buvo ištikimiausias Jėzaus mokinys – Jono Krikštytojo apaštalų vadovas – nes Jonas Krikštytojas taip pat turėjo dvylika apaštalų, vėliau jie prisijungė prie Jėzaus apaštalų, kada Joną Krikštytoją suėmė. Tai štai, Abneris visą likusį gyvenimą buvo tiesiogine prasme ištikimas Jėzaus mokymui – nedarė kompromisų. Petras, kuris nesuprato Jėzaus mokymų, karštakošis buvo, pirmiau padaro paskiau ima mąstyti, ką padarė, tai jis ir perteikė Jėzaus tam tikrą mokymą Pauliui. O juk Paulius tai buvo dar Sauliumi – prieš tai persekiojo Jėzaus pasekėjus, vėliau jisai atsivertė ir pakeitė savo vardą į Pauliaus. Jis buvo išsilavinęs, tai rėmėsi – rėmėsi savo religinėmis sampratomis, rėmėsi graikų filosofo – Filono sampratomis apie Dievą, religiją, rėmėsi į tai, ką Petras jam papasakojo apie Jėzaus mokymus, na, ir kaip sakiau ir savo tam tikras sampratas diegė, na, ir savaime suprantama, kadangi aplinka žydų, tai kas buvo ir žydų religijoje, tą patį panaudojo pritaikydamas jau savo tikslams. Iš pradžių tai lankė tas pačias sinagogas ir Jėzaus pasekėjai – nebuvo skirtumo tarp žydų ir Jėzaus pasekėjų. Jėzaus atnešta samprata, kad Tėvas myli visus ir pagonis, ir žydus – vienodai – buvo akinanti Šviesa to meto žydų visuomenei. Kaip ir šios dienos žydams. Dangaus Karalystė, kurią propagavo Jėzaus Evangelija, jinai nerado atsako žydų Širdyje, kadangi jie laukė mesijo, kuris atstatys – atstatys tą galią, kokią turėjo karalius Dovydas žemiškojoje karalystėje. O žemiškoji karalystė – tai nėra Jėzaus Karalystė. Jis mokė įkurti Dangaus Karalystę Širdyje! Tai čia yra silpnybė, žydų samprata, na, kokia čia karalystė? Abneris išliko ištikimas – nedarė kompromisų ir jisai liko nežinomas, ir pasekėjų jo, deja, žmonija neturi, neišliko. Pauliaus pasekėjai ne tiktai išliko, bet jie išplito po pasaulį.
Štai ir yra tas esminis klausimas – kas geriau, ar tokia iškraipyta Jėzaus Evangelija, kad nebelieka gyvos Jėzaus Evangelijos, ar – neišlieka toji žinia bekompromisinė?
Ir aš vis tiek prieinu to atsakymo, kad geriau tegu neiškraipyta žinia kad ir nėra tų pasekėjų. Bet neiškraipytas vadovas, kuris giliai tiki savo Mokytoju, nepritraukia pasekėjų – jis atsakingas tik už save – ne už kitus pasekėjus, kurie nesugeba jo suprasti! Juk Jėzus, tai nedarė kompromisų, kas susiję su Dievo samprata, dėl to ir apaštalai negalėjo suprasti jo mokymo – kaip čia Širdyje įkurti Dangaus Karalystę? Kur tas karalius? Postus ėjo dalintis tarpusavyje toje Karalystėje, nes jie gi buvo arčiausiai Jėzaus, o jisai čia atėjo nuo – nuo Tėvo, tai reiškia jie turi užimti aukštus postus. Nepaisant šito Jėzus įspėjo – Neiškraipykit mano Evangelijos, nereikia skelbti – kaip jie pradėjo skelbti – mano prisikėlimo! Tai yra pasekmė jūsų Įtikėjimo į Tėvą, į Dangiškąją Karalystę – Širdyje – ne ant žemės – dvasinę! – Ir štai, prašau, šiandieninis pasaulis yra toks, kad kariauja – kariauja tie tarpusavyje, viena gentis – slavų! Tarpusavyje kariauja rusai prieš ukrainiečius! Ir vieni, ir kiti – krikščionys! Reiškia, neteisinga kryptis – krikščionybė! Ji nesutaiko viduje – nesutaiko viduje tikinčiojo. Tai, kaip ji gali sutaikyti du tikinčiuosius, kai vienas yra vienoje vietoje, kitas kitoje? Jie yra išorėje. O viduje jie patys yra nesusitaikę. Ramybės negali būti! Jėzus yra Taikos ir Ramybės Princas – ne karžygys-mesijas – bet – Ramybės Mesijas, Tėvo Mesijas! Pauliaus manipuliacijos, ir štai, pasekmė – daugiau negu keturiasdešimt tūkstančių sektų yra ir tų visokių krikščioniškų, o ta katalikų – didžiausia, tai jinai aptekusi turtais! Bankas yra Vatikano, vadinasi – Religinių Tyrinėjimų Institutas, ar panašiai. Valstybę turi! Kur yra nors menkiausia užuomina, sakykim, kokioje nors iš Evangelijų, kurias parašė jau po Jėzaus iškeliavimo, užsiminta apie katalikus, tuo labiau apie valstybę katalikų su popiežiumi priekyje? Bet tiek vieni, sakykim, katalikų sekta, tiek kita sekta – rusų ortodoksų, laiko, kad Petras buvo pirmas vyskupas, ir tuo pačiu ir jau popiežius – Petras – kuris nesuprato Jėzaus mokymų! Jų pirmasis vyskupas? Tai kokio lygio yra ta bažnyčia?!
Aš Tavo TV kanale išgirdau tokį dalyką. Italas, trisdešimt trejų metų katalikų kunigas – Mattea Balzano – buvo labai mėgstamas parapijiečių, nuoširdus. Ir jisai per pamaldas išėjo į zakristiją, ir nepasirodė. Jį surado pasitraukusį iš gyvenimo. Trisdešimt trejų metų, jaunas, mylimas katalikų kunigas. Ir jis paliko raštelį – Aš jaučiau kažkas negerai bažnyčioje, negerai. Paskiau jau pradėjo ten aiškintis, atrado, kad jisai net per išpažintį dar mokydamasis seminarijoje pasiskundė, kad jis mato verkiančias statulas bažnyčioje, sapnuose – jeigu nutrenktas bus piemuo, avys išsilakstys! Po tokio sukrėtimo atsirado ir kitų katalikų kunigų, kad sako – Mes irgi jaučiame, negerai kažkas yra bažnyčioje, ir mes bijome, bijome. – Jiems tai yra sukrėtimas. Bet tiesiogine prasme Evoliuciniame Kelyje, kas yra dirbtina, tas turi išnykti. Aš jums nuolat sakau – katalikų sekta išnyks. Krikščionybė, ji nenumatyta, kad būtų – ji išnyks, nes ji iškraipė Jėzaus Evangeliją – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė. Jeigu ne Pauliaus klaidingos nuostatos ir jeigu Abneris būtų paremtas ir Petro, ir Pauliaus, o, būtent, jie savo pykčiu privertė pabėgti Abnerį, vietoj to, kad drauge dirbtų visumos Gerovei, kaip Jėzus ir mokė palikdamas priesaką – Mylėkite vienas kitą, kaip jus mylėjau aš – štai, tada Abneris nebūtų leidęs tiek iškraipyti būdamas ištikimiausias Jėzaus mokinys! Nė vienas Jėzaus paties apaštalas nebuvo toks ištikimas jo skelbtai Gyvajai Naujienai – Dievo Tėvystei, žmonių Brolystei! Ir dabar nebūtų susiskaldymo – nebūtų atsiradęs Mohametas, nebūtų atsiradusi islamo religija, kuri savo ruožtu irgi susiskaldžiusi – nes nėra dvasioje pažadinimo! Asmenybė negimusi iš dvasios, jinai vadovaujasi gyvulinio proto vedimu, o tada – naikink priešą, užimk jo teritoriją, siek savo interesų patenkinimo, prisidengdamas gražiais Alacho, Tėvo, Jėzaus vardais! Štai, ką reiškia viena padaryta kompromisinė nuolaida nuo to Gyvojo Jėzaus – Gyvos Evangelijos – ir Abnerio niekas nežino iki šiol! Tiktai Epochinio Apreiškimo dėka – Urantijos Knygos – dėka, mes sužinojome, kad jis toks egzistavo, ir kad jis išliko ištikimiausias Jėzaus mokinys. Jėzus su juo daug bendravo asmeniškai, ir ta sėkla buvo pasėta tinkamoje dirvoje, tinkamoje dirvoje. Ir aš pripažįstu Abnerį, kaip tą, kuris Evoliucinę Kryptį tegu ir neišlikusią, bet nurodė teisingą, ir išliko ištikimas šitai Jėzaus Evangelijai! Pauliaus aš nekaltinu, kadangi jis buvo Petro suklaidintas, Petro aš irgi negaliu kaltinti, nes Petras nesuprato Jėzaus. Bet čia yra mažas, mažas, sakykim, niuansas. Nepažaboję savo gyvulinio proto, jie neprisileido išmintingesnio Abnerio ir išvijo iš savo aplinkos, susipykę, ir tas pyktis truko visą gyvenimą. Tai štai, kur yra jų klaidinga nuostata – kad jie nesivadovavo Jėzaus nurodymu – Mylėkite vienas kitą, kaip jus mylėjau aš.
Dvidešimt pirmame amžiuje mes turime dar sudėtingesnę padėtį, kadangi daugybė yra įvairių religinių srovių, pakraipų, tarp jų klaidžioja visa žmonija ir vieni kitus kaltina, kad čia yra sekta, sekta, patys nematydami, kad jie yra sekta. Ir tada tarp šitų susiskaldžiusiųjų ir tikinčiųjų atsiranda tas, kuris pajunta tą Gyvąją Evangeliją – savo vidumi pajunta ir atsiduoda tam Minties Derintojo – Kūrėjo dvasios vedimui – be kompromisų atsiduoda. Ir tarsi būtų iš nieko – iš nieko atranda tai, ką dabar mes jau konkrečiai turime, jau yra, ką galima patirti. Tai prasideda nuo vieno – nuo vieno asmens. Negali būti du iš karto – neįmanoma, nes jie tarpusavyje nesutars, kaip nesutarė Abneris, Petras, ir Paulius. Reiškia, turi būti vienas. Bet problema yra. Yra angelų įvairių kategorijų – yra Nacijų angelai, kurie rūpinasi, kad tauta išliktų, atitinkanti Evoliucinį Procesą, yra Bažnyčių angelai, jie rūpinasi religine vystymosi kryptimi, kad būtų Tikroji, Gyvoji Religija, yra Pažangos angelai, kurie rūpinasi, kad visuomenės vystymasis būtų atitinkantis Kūrėjo Sumanymą Evoliucine Išraiška, kad būtų siekiama šviesesnės, harmoningesnės visuomenės, yra Visuomeniniai Architektai – angelai – suveda žmones į tarpusavio bendravimą, kad tas bendravimas būtų visumos Gerovei. Bet jiems yra sunkiausia – jie negali paveikti žmogaus laisvos valios – jie negali matydami, kaip klysta žmonija, imti ir paveikti jų mąstymą. Jie gali tiktai modeliuoti aplinkybes, kad aplinkybių dėka galėtų ir žmonės priimti Šviesos kryptimi ir visumos Gerovės labui sprendimus. Tai labai tolimas tam tikras tarsi lankstas, kaip prisibelsti iš išorės prie žmogaus, prie jo sudvasinamo proto, kurį mėgina sudvasinti Minties Derintojas. Kiek tai pavyksta? Jūs matote, kokia yra aplinka.
Kai man pasakė Kūrėjas, kad lietuvių tauta yra išrinktoji tauta, nes žydai – atsisakė – Jėzaus mokymo ir jo, kaip Tėvo Sūnaus pripažinimo – ir dar nukryžiavę – vieną iš dviejų Vietinės Visatos Sutvėrėjų, ir gyvasties Sukūrėjų, šitoje Vietinėje Visatoje – jie ir panaikino savosios išrinktosios tautos statusą. Ir dabar yra lietuvių tauta išrinktoji. Bet argi visi žydai nužudė Jėzų? Kiti ir tikėjo Jėzumi! Tauta priklauso nuo Vedlio, kokią kryptį teikia tautai Vedlys! Ji gali žengti į susinaikinimą, arba į Šviesą, tada Kūrėjas lengviau perteikia ir Savo sudvasinimą tokios tautos mirtingųjų individualiam protui – kada Vedlys gali paaiškinti jiems, jis yra matomas tautos. Tai štai, Vedlys gali išlikti ištikimas, kaip išliko ištikimas Abneris – Kūrėjui. Tauta gali išsilakstyti, kaip išsilakstė žydai. Tauta gali nepriimti to Vedlio. Vedlys neatsakingas už tai, kad tauta jį priimtų. Jis turi misiją savo skelbti Kūrėjo – Gyvą Žodį – kur tai palengvina aplinkybes kiekvienam atrasti Kūrėją savo viduje, kad nereikėtų baladotis iki Tibeto ar Himalajų, ar į Šiluvą, kad patirtų kažką – viduje – kad sužinotų galima atrasti Kūrėją. Bet ar pasinaudos tuo tautos atstovas priklauso nuo tautos konkretaus atstovo. Tai dėl to išrinktosios tautos statusas lietuvių tautai Kūrėjo yra suteikiamas dėl to, kad aš atsiradau, nuo pat vaikystės ir buvau ruošiamas Kūrėjo šitai savo misijai, kurią suteikė – Kūrėjas – suteikė mano pečiams. Dėl to Jis mane pakreipė į priešingą pusę nuo karo mokyklos, kur ginklas man buvo pagrindinis akstinas, prie mokymo, ir ne bet kokio mokymo – dvasinio – kuris yra sunkiausias, nes jis yra nematomas, jis patiriamas atsivėrimu. Jis manimi pasitikėjo. Aš Juo pasitikiu. Ar tauta pasitiki manimi, kai viskas yra vieša, prieinama, atvira? Sakyčiau – ne. Bet Kūrėjas žvelgia į visumą – Jis žvelgia į planetą. Planetą reikia gelbėti, žmoniją reikia gelbėti – šviesinti žmoniją. Galbūt ir yra mano mokymai anglų kalba dėl to, kad Kūrėjas numatė, kad aš, jeigu tauta nepriima, aš turėčiau tada kitur savo veiklos areną. Kūrėjas man sako – Tavo veiklos arena Aš rūpinuosi Pats, o tu ruoškis – ruoškis – giliau studijuok, atsiverk Man giliau ir daugiau, ir teik tuos mokymus, kuriuos teiki. Tą aš ir darau be kompromisų. Ir jums aš sakau nemėgindamas užliūliuoti ir pamaloninti, ką galiu pasakyti viešai, pasakau. Ne viską galiu pasakyti.
Štai, pabaigai, spręskite, kas yra geriau – kompromisas dvasiniame Kelyje, kaip tą darė Petras su Pauliumi, ar bekompromisis – ištikimasis Abneris, kurio net vardo niekas nežino iki šiol? Ir aš labai džiaugiuosi, kad Urantijos Knygos Apreiškimas jį atskleidė – galėjo neatskleisti. Dabar aš noriu su Abneriumi susitikti, kada paliksiu šitą pasaulį, iš tikrųjų noriu su juo pabendrauti visumos Gerovei ir Kūrėjo labui, tuo pačiu ir Abnerio, savo labui, ir jūsų labui.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas