Algimanto pamokomasis žodis – Ateities visuomenės vystymasis tik aukštyn, ir tik su Kūrėju! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2025 08 03

Smagu – smagu būti šventovėje. Tiesiogine prasme esame mes čia susirinkę, Kaune, ir šitas mūsų sambūris yra toks, kad mes norime šviesėti – šviesėti – taip, kaip sumanė Šviesą kiekvienam iš mūsų Kūrėjas. Visa civilizacija, kurią Kūrėjas numato kaip Evoliucinį Procesą, visai kūrinijai, kiekviename pasaulyje vystosi savarankiškai, priklausomai koks yra kiekvieno vidinis nušvitimas. Ir Dvasiniai Mokytojai, ir mums po prisikėlimo pateiks dvasinius mokymus, kaip tame pasaulyje mums reikia įnešti savo indėlį. O kaip mes galėsime jį įnešti, jeigu mūsų neapšvies, tai koks yra tas pasaulis, koks jo yra dvasinis laiptelis, ką mes turime patys jau sužinoti teoriškai, kad tą galėtume pritaikyti praktiškai, bendradarbiaudami – bendradarbiaudami – o ne konkuruodami vienas su kitu. Tai štai, pradiniame pasaulyje mes turime mūsų charakterį, kuris yra išugdytas be Kūrėjo. Yra daug bažnyčių, įvairiausių tikėjimų, bet jie neturi Kūrėjo atrasto savo viduje. Kunigai neatradę Kūrėjo savo viduje, todėl jie negali paaiškinti tai koks turi būti kelias visuomenės, šalies, kiekvieno individo, kokia kryptimi turi žengti mokykla, kaip turi būti organizuota šalies ekonomika, politika – tą turi suvokti kunigas ir aiškinti savo parapijiečiams. Bet tą jis turi daryti atsidavęs Kūrėjo vedimui iš vidaus. Dvasinis Mokytojas, jis nėra kiekvienos srities specialistas, bet jis apima visas sritis – visas sritis – kad suvoktų jas. Suvokimas, tai nereiškia toje srityje būti profesionalu. Bet kada atsidavęs Kūrėjo vedimui iš vidaus yra dvasinis sūnus ar dukra, jis gilumine Įžvalga pažįsta tą sritį, o tas esantis profesionalas tos srities, jeigu jis nėra atradęs Kūrėjo savo viduje, jis gali suprasti intelektualiai viską daug giliau ir smulkiau, bet jis nesupranta kokiu pamatu jis turi pats pasireikšti savo profesijoje. Štai tada Dvasinis Mokytojas ir padeda jam susiorientuoti, kaip jis savo intelektualais žinias galėtų panaudoti Visumos Gerovei, būdamas tos profesijos atstovas. Ir taip kiekvienoje profesijoje. Dėl to Dvasinam Mokytojui ir būtinas ir žinių kaupimas. Apskritai, šalis turi remtis į tris milžiniškas, savarankiškas kolonas. Viena kolona – tai yra šalies, kaip Vadovo, vadovavimas. Antra kolona – tai įstatymų kūrimas visuomenės gerovei, visumos labui. Ir trečia – teisminė sistema, kur užtikrinamas teisingumas, kad kiekvienam nuosprendis būtų lyg pagrįstas Kūrėjo vedimu, kiekvieno teisėjo iš vidaus. Mokesčių sistema turi būti prieinama, kad visuomenė – visuomenė – galėtų spręsti kokia turi būti mokesčių sistema. Ne seimas turi spręsti – visuomenė turi spręsti. Bet ją reikia šviesinti, kad jie suprastų kas yra mokesčių sistema apskritai. Kada šalis išsivysčiusi, civilizacija pasiekusi aukštą lygį, tai mokesčių dešimt procentų užtenka maksimaliai visiems poreikiams patenkinti – dešimt procentų. Verslas arba individas, sumoka, ir tai yra užtektinai, kad būtų patenkintos visos sferos – ir švietimas, ir medicina, ir įvairios valstybės teikiamos paslaugos, ir pensijos. Bet ne tokios, kokios jos yra šiandien, bet yra – orios pensijos, jos yra uždirbtos. Ir konstitucija, kaip fundamentalus įstatymas, jis turi uždrausti karą, įstatymu – karas yra uždraustas. Negali būti jokio kariavimo! Reiškia tada negali būti jokių išlaidų jokiai kariuomenei! Negali būti nei vieno kareivio šitoje šalyje, Lietuvoje! Nei amerikono, nei lietuvio, nei ruso, nei brito, arabo. Viskas paremta yra į visuomenės gerbūvį. Ir pirmiausia turi būti švietimo sistema. Švietimo sistema – tai yra lavinimas, kuris truks visą gyvenimą, be pertrūkio. Nėra taip, kad baigiau vidurinę, universitetą, ir viskas, aš jau nebesilavinu. Nėra tokios išsivysčiusios šviesios civilizacijos, kur būtų užbaigiamas lavinimas. Lavinimas yra nuo lopšio iki iškeliavimo iš šitos planetos, įnešant kiekvienam savo indėlį visumos – visos visuomenės – gerovei, ir mąstant apie kūriniją. Štai, Dvasinio Mokytojo įžvalga-žvilgsnis ir leidžia atkreipti ir įvairių institucijų mokytojų daug gilesnį žvilgsnį į jų pačių dalyko dėstymą, kad jis nebūtų atsietas vienas nuo kito, ir kiekvienas savo dėsto. Tai turi būti vientisa sistema, susieta su visuomenės poreikiais. Ir čia ateina ta akimirka, kada šalį turi vis tiktai reguliuoti, filosofai. Ne jokie technokratai, bet tie, kurie supranta plačiausia prasme visuomenės suvienijimą. O filosofai remiasi į Dvasinius Mokytojus, kurie susieja kiekvieną, ir visumą, su pačių Šaltiniu – Kūrėju. Visa tai veda prie to, kad švietimas apima tada kiekvieną, ir tėvą, ir motiną, šeimoje. Vaikai ugdomi tada šviesos Kūrėjo vaikais, sūnumis ir dukromis. Ir tėvai žvelgia į savuosius vaikus ne kaip į savo nuosavybę, kurią galima muštruoti kaip kariuomenėje seržantui eilinį, bet kaip į savo dvasinį brolį arba sesę, ir ugdo orų Kūrėjo sūnų arba dukrą, dvasinį brolį arba sesę. Visa tai yra be savininkiškumo nuostatų. O juk jos persiduoda, vaikai mato kaip tėvai juos engia arba muštruoja, jie savo šeimoje tą taiko. Ir atsiranda nebesutarimas, o tada atsiranda toks pasakymas – tai jūs nesuprantat, jūs nusenę. Kartų sugalvoja problemą – kartų. Nėra kartų problemos. Yra didesnės patirties perleidimas tiems, kurie nepatyrė. Išmintis, ji negali būti atsiejama nuo jaunesnės kartos nepatyrimo ir intelektualių žinių. Bet pavieniui prisigraibę, jie nesusieja į visumą, nes neturi analitinio mąstymo. Nėra tų Dvasinių Mokytojų, kurie padėtų organizuoti savo mąstymą susiejant jį su visuma ir su Kūrėju. Tai filosofui, užtenka susieti visuomenės poreikius su pasireiškimu įvairiose visuomeninėse srityse veikiančiais institutais. Tuo tarpu Dvasinis Mokytojas visada susieja su Kūrėju. Štai dėl to Dvasinis Mokytojas tai yra tas ryškiausias Šviesulys, jis negali būti šiaip sau – aš susigalvojau, aš esu Dvasinis Mokytojas. Tai Kūrėjas – Kūrėjas – impulsą pateikia iš vidaus, kiekvienam. Tas impulsas pažadina nepasotinamą troškimą eiti šitokiu Dvasinio Mokytojo Keliu, Gyvu Keliu. Tai yra pasišventimas. Reikia tada stotis nuo materialaus kranto ant dvasinio, abiem kojomis, o ne mėginti stovėti ir ant materialaus kranto, ir kita koja žengti ant dvasinio. Šitaip nebus to Dvasinio Mokytojo visiško atsidavimo ir Kūrėjui, ir visuomenei, kad būtų Gilumine Įžvalga sukauptas patyrimas ir paaiškinta ir filosofams, ir politikams, ir teisėjams, koks yra visuomenės ir šalies tikslas – palikti geresnę aplinką ateinančiai kartai, negu buvo gauta aplinka iš praeities kartos. Ir taip kiekviena karta palieka geresnį gyvenimą, negu gavo iš savo tėvų. Ir šitokiu Vektoriumi visuomenė vystosi visą laiką aukštyn. Ne zigzagais, tik aukštyn! Kūrėjas veda kiekvieną iš vidaus. Ir Jis veda pas Save, traukia Dvasine Trauka. Reikia padėti visuomenei. Štai, Dvasinio Mokytojo priedermė – patirti atrastą Kūrėją savo viduje, gimti iš dvasios, atsiduoti tam šventam veikimui, kaip veda Kūrėjas iš vidaus, kad visuomenė būtų rengiama savo priedermę atlikti, ir įnešti kiekvienam visuomenės nariui savo indėlį bendradarbiavimui tarpusavyje, ne konkuravimu. Reiškia turi būti pakeistos visos dabar veikiančios institucijos. Nė viena netinkama, viskas iškreipta! Kada aš klausau tų pasaulio lyderių, ar Putino, ar Trampo, ar kinų lyderio, nu jie nesupranta ką jie daro. Akli. Ir jie veda tam tikra kryptimi savo šalį, savo visuomenę, kad ne tas kelias visiškai yra. Dėl to Kūrėjas mane ir pasirinko-paruošė, kaip savo Ambasadorių, Jėzaus ir Nebadonijos apaštalą, kad aš vis ryškiau pateikčiau kryptį visai žmonijai – ne tik Lietuvai. Bet nuo Lietuvos prasideda, kadangi mažytė tauta, mažytė šalis, joje galima šitą modelį greičiau pritaikyti gyvenime, kad jį pamatytų ir Kinija, ir Rusija, ir Amerika, ir Europos karlikai. Bet dvasine prasme jie karlikai. Nors plotais gali būti didžiuliai.
Štai, esam mes mažytė grupelė urantų, bet urantai, tai visi gyventojai esantys mūsų planetoj, Urantijoj. Tačiau šiandien mes urantus išskiriam kaip tuos, kurie garbina Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, atradę Kūrėją savo viduje, ritualo neatliekantys. Tai kad tai būtų tam tikras įvardijimas, štai tokios grupės urantų, tai ir yra išskirtinė ta grupė, pavadinta urantais. O kiti, urantijiečiai, gyvenantys Urantijoje. Bet ateis akimirka, kad urantijiečiai taps visi urantais, nes tokia yra Kūrėjo Evoliucija. Ji nenumato atskirų individų, kurie vystytųsi ir sakytų, štai yra tik tokia kryptis, o kitiems jau nebetinka. Ne. Kuo ryškesnė Šviesa, tuo ji būtent skirta visiems, visai žmonijai! Ir žmonija negali nušvisti visa sankaupa, milijardai. Pradžia einantiems visuomet yra sunkiausia. Mes esam tie, kurie neturi prieš save ėjusių kartų, mes neturime pavyzdžio, ir mes turime būti pavyzdys kitiems, kitoms kartoms. Nuo to priklauso koks bus mūsų tyras ir gilus, nuoširdus, ryšys su Kūrėju, taip mes tada galėsim pasireikšti gyvenime. Ir šitas pasireiškimas bus labai skirtingas, negu yra aplinka. Aplinka, ji negali būti kitokia. Ji evoliuciškai be Kūrėjo išsivystė į tokią sankaupą įvairių izoliuotų institucijų, šalių, valstybių, kurios tapo parazitinėmis. Jos mokesčiais pavergė žmones. O tada atima bet kokią žmogui iniciatyvą. Iniciatyva yra sveikintinas dalykas, pasireiškia žmogaus sklaida, kiek jisai savyje jau pajuto iš potencialo, kuris pavirto į aktualą, jis nori pasireikšti tuo, kas jame kunkuliuoja. O jam sako – tu čia per daug nerodyk iniciatyvos. Štai, tokia valstybė yra parazitas. Ji pavojinga visuomenei, pavojinga civilizacijai, pavojinga pažangai. Aš dabar visiškai nebegirdžiu žodžio – pažanga, vystymasis, visuomenės šviesinimas. Nebėra tokių žodžių! O kas yra evoliucija? Tai ir yra vystymasis, pažanga. Ne smukimas, ne degradacija. Reiškia vėl, viskas remiasi į Dvasinį Mokytoją. Be Dvasinio Mokytojo nebus tariamas Šviesos žodis! Jeigu nebus jis tariamas, natūralu, niekas apie tai net nesusimąstys. Ką aš jums dabar sakau, tai nereiškia, kad nuo rytojaus, pirmadienio, bus tokia Lietuva. Aš jums teikiu tam tikrą mąstymui kryptį. Ateityje ji bus tokia. Ir neprasidės iškart, bet prasidės nuo mažo, mažyčio taškelio, nuo individo. Kad apimtų visą visuomenę, tai reikia turėti kantrybės. Jūs patys suvokiat, kaip sunku išjudinti visuomenę, kada ji yra įbauginta. O kieno ji įbauginta – parazituojančios valstybės institucijų, kurioje viešpatauja padlaižystė, melas, prisitaikymas, savo kailio saugojimas, pareigų savo. Kūrėjas, Jis rūpinasi visuma. Jis rūpinasi urantais dabar, nes kitais nėra poreikio rūpintis. Jie kariauja – tegu jie žudosi, tegu jie kariauja. Urantas, jis eina su Kūrėju! Kūrėjas nesiūlo vienas kitą naikinti. Sako – ištieskit ranką, apkabinkit brolystėje – visus, net ir tuos, kurie žudo kitus. Mūsų gyvenimas, tai yra mūsų mąstymas. Mes negalim gyventi kitaip, negu mąstom. Tai nėra gyvenimas, jeigu mąstai vienaip, gyveni kitaip. Tai yra egzistavimas nuolatinėje įtampoje. O atsidavus Kūrėjui, ir kada tu visiškai priklausai nuo Jo Vedimo, viduje yra Harmonija ir Ramybė. Yra pasitikėjimas ir pasitenkinimas ir tada tu junti, kad štai šitaip turi gyventi kiekvienas – ir tada iš Kūrėjo gaus Šviesą kiekvienas, kurį per Kūrėją suvienys visuomenę, ir toji visuomenė pulsuos vienu ritmu, kokį siunčia Kūrėjo Energiniai Virpesiai iš paties Šaltinio. Pulsavimas yra Gyvastis ir veikla su Kūrėju Visumos Gerovei. Dėl to mes ir esam Bendrakūrėjai su Kūrėju, o ne parklupę ir dėl nuodėmių visą laiką sau mušantis į krūtinę, aš kaltas, aš kaltas, aš labai kaltas. Ne, mūsų atsivėrimas nuoširdumu Kūrėjui, yra kurti drauge su Kūrėju save patį geresnį, šviesesnį, negu prieš akimirką jis buvo. Ir savo mintimis, savo veiksmais tą patvirtinti, o patyrimas tada jau leidžia pačiam suvokti, kad šitas Kelias yra vienintelis, nėra antro kelio. Tiktai toks Kelias ir numatytas visai žmonijai, kadangi visa kūrinija juo žengia. Ir tada mes po pažadinimo būsim ir tame pasaulyje, kuriame pradėsime savo veiklą, kaip namuose, nes mes būsim jau įgiję įgūdžių kaip save išreikšti taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus. Ir pasauliai keisis, Visatos keisis, o mūsų vedimas iš vidaus, kurį teikia mums Kūrėjas, visada liks mūsų viduje. Ir jeigu mes šituo vedimu gyvensim, tai išorinė aplinka tampa jau antrareikšmė. Pirmareikšmis yra tiktai mūsų gyvas ryšys su Kūrėju, ir kad mes galėtume save kuo geriau pritaikyti aplinkoje, tada mes gilinsim tą ryšį su Kūrėju, įžvalga. Švietimas – kas yra švietimas? Tai iš pradžių, supratimas daiktų, kaip objektų – kas tie daiktai, kam jie skirti, kokia jų funkcija. Tiek visuomenėje, tiek institucijų įvairių ir pan., Vėliau jau reikia suprasti vertybes, kuriomis reikia vadovautis. O tada suvokti Prasmes tų vertybių, ką suteikia tų vertybių prasmė individui, visuomenei, žmonijai. Ir tada mes pereinam prie aukštesnio lygio, kada mes atveriam save dvasioje Šaltiniui – dvasingumas. Visai tai yra švietimas, lavinimas, ir tada mes matom Vientisą Sistemą kūrinijoje, Gyvą Sistemą. Ir šita mažytė planeta, jokia ne išimtis! Joje turi taip pat vyrauti Gyvos Sistemos pasireiškimas! Ji negali būti kaip vėžinė ląstelė naikinanti kūną. Ji turi pulsuoti taip, kaip Kūrėjas sumanė pagal savo Evoliucinį Procesą, o ritmą ir pajauti iš vidaus kokį perteikė Kūrėjo dvasia, Minties Derintojas. Štai, toks Kelias yra amžinas mums ir visuose pasauliuose, ir per visą amžinybę! Su tuo aš jus ir sveikinu, mano mylimieji urantai. Ir jus, žiūrinčius mano mokymus Tavo Televizijos kanale.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas