Algimanto pamokomasis žodis – Kultūros maišosi, religijos tarpusavyje nesutaria, nes nėra bendro Kūrėjo, kad apjungtų visus – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose, 2025 09 20

Mylimieji, tavo televizijos (youtube) kanalo žiūrovai, šiandien užmiršau kamerą Kaune, o esu Pakalniuose. Gyvoji Šventovė – Pakalniuose. Pasigrožėkite – pasigrožėkite urantais, esančiais šitame nuostabiame, nedideliame bažnytkaimyje – čia yra bažnyčia – devyni kilometrai nuo Utenos, o atvažiavo ir iš Rozalimo, iš Pakruojo rajono, ir iš Vilniaus, ir iš Kauno, na, uteniškiai tai čia kaip ir savi. Bet gi Aldona čia – visą laiką suteikia prieglobstį – su raudona suknele, ir sesutė Leonida. Ar jūs matote? Aš dabar nematau, tiktai sukinėju. Žodžiu, esame nuostabiame gamtos kampelyje – graži gamta, atvertos Širdys, o tai yra dvasinės asmenybės išraiška, pasireiškimas.
Kada aš mąstau apie pasaulį, kas vyksta pasaulyje, ir aš prieinu išvados, kad šita planeta, jeigu būtų evoliuciškai visą laiką besivystanti, kaip Kūrėjas sumanė, pagal Kūrėjo Evoliucinį Planą, ne tik su šita planeta, mūsų Vietinė Sistema, Satanijos Sistema, jeigu dvasinės asmenybės, kurios vadovavo Vietinei Sistemai mūsų planetai ir dar trisdešimt šešioms planetoms, kurios maište dalyvavo prieš Tėvą, prieš Kūrėją, sujaukė Evoliucinį Planą. Šitoje planetoje turėjo būti šešios spalvotosios rasės. Pati imliausia dvasinei Šviesai, intelektualiausia raudonoji rasė – išžudyta. Tai jau po maišto viskas prasidėjo. Mėlynoji rasė taip pat labai intelektuali ir imli dvasiniam apšvietimui – išžudyta. Oranžinė rasė – išžudyta, žalioji rasė – išžudyta. Iš šešių rasių tik dvi išliko. Geltonoji – tai yra Azijos visos gentys buvosios, ir indigo – indigo – tai yra beveik juoda spalva, toks violetinis atspalvis, bet jis beveik juodas, kad iš esmės tai ir yra ta juodoji rasė. Bet jeigu jūs atidžiau pasižiūrėsite į indų veidus, tai yra kai kurių indų, kurie turi tokį atspalvį tiesiog violetiškumas juodume atsispindi, bet jie nėra, kaip, sakykime mūsų atveju, ne negroidinė rasė, bet tai yra indai, bet tai čia yra tikroji indigo spalva. Tai štai, šitos šešios spalvotosios rasės, jos būtų atradusios Kūrėją, nes Kūrėjo pagal Evoliucinį Planą ir numatyta, kad nesueitų arti vienas su kitu, nesimaišytų rasės kol nėra dvasinio vidaus pažadinto, apšviesto, kad remtųsi ir tos viduje besivystančios rasės Kūrėju, kaip Šaltiniu ir Centru, ir Kuris yra visiems Vienas, visai kūrinijai Vienas. Ir kol nėra šito dvasinio Pamato, tol tos rasės turi vystytis pagal savo išorinį, net ir veido bruožų skirtingumą, viduje, savosios rasės viduje – konfliktų mažiau tada. Kada maištas, prasidėjęs prieš du šimtus tūkstančių metų, ir užbaigtas Jėzaus prieš du tūkstančius metų, kada jį gundė Šėtonas – realiai, tai nėra pasaka – ant Hermono kalno, ir atsilaikė jis, pasakydamas vienintelį, visą laiką, atsakymą į bet kokį viliojantį pasiūlymą – Tebūnie Tėvo Valia. Štai du šimtai tūkstančių metų maištas, sujaukta visa žmoniją, nors ji neturėjo aštuonių milijardų kaip dabar yra, ten buvo tiktai milijonais skaičiuojama, ne milijardai, bet rasės buvo atskiros, o paskiau prasidėjo gaivalas, kadangi maištas prieš Kūrėją, Jį paneigiant, kad Jis egzistuoja. Reiškia – Aš esu aukščiausias! – tą pareiškė Liuciferis, Satanijos Sistemos dvasinis vedlys, jo pavaduotojas, Šėtonas, parėmė šitą maištą. Ir iš šešių šimtų devynių planetų su žmonėmis trisdešimt septyniose planetos – deja, tarp jų ir mūsų dvasinis vadovas, Kaligastija – prisijungė prie maišto. Štai ir prasidėjo tas katilas – žudyti, žudyti, žudyti! Kas ne su mumis, tas prieš mus – žudyti! Ir ką žudyti? Ne tą, kuris padlaižūnas, kuris prisitaikėlis, bet tą, kuris mato šviesiau, bet tavo nuostata yra nežvelgti į Šviesą, o kad tau būtų paklusnus jisai, tau nereikia mąstančio. Štai ir, kas turi fizinės jėgos, jisai laukinių aplinkoje turi pranašumą. Ir kada lieka tiktai menkesni, kurie prisitaikė, ir dar tiek pats mūsų buvęs dvasinis vadovas, Kaligastija, viską gi griovė, visais egzistavusiais institutais griovė, kad nebūtų ir kvapo Tėvo – Kūrėjo. Reiškia, viskas buvo daroma priešingai, negu numatė Kūrėjas – ne Ramybė turi būti, bet konfliktai ir barbariškumas, jėga.
Ir tada atsirado dar galimybė kažkiek išgelbėti – Adomo ir Ievos misija, praėjus, na, taip skaičiuojant suapvalintais skaičiais, šimtui šešiasdešimt tūkstančių metų nuo maišto pradžios, bet, deja, Adomas ir Ieva savo misiją sužlugdė – nebuvo įlieta tos violetinės gyvybės plazmos, kad būtų sukurta violetinė rasė imlesnė ir dvasinei Šviesai, intelektualesnė, melodingiau išreiškianti ir kalboje savo mintis, ir dainoje, turinti tam tikrą savęs stebėjimą iš šalies su tam tikra ironija – tai jumoro kilmė iš Adomo ir Ievos violetinės plazmos, gyvybės plazmos – ir atsparesnė ligoms, virusams. Buvo numatyta penki šimtai tūkstančių tokių palikuonių, ir tik tada jau su vietiniais gyventojais galėjo turėti šeimas. O iš tikrųjų visas šitas buvo sužlugdyta ir tebuvo nepilni du tūkstančiai violetinės plazmos palikuonių. Tai ir šiandienis mūsų melodingumas yra iš tos violetinės plazmos menkos, menkos dalelės. Dėl to ir yra dabar viskas susimaišę – kultūros maišosi, religijos tarpusavyje nesutaria nė iš tolo, nes nėra bendro Kūrėjo, kad apjungtų visus. Kūrėjo – ir atrastu savo viduje – tas Pamatas patiriamas ne šiaip sau, kad tai yra teorinis teiginys. Tai yra patyrimas asmeninis, ir tai yra Tikrovės išraiška, nes Kūrėjas yra Tikrovės Šaltinis ir Centras. Štai tada šitame katile šeimos tarp skirtingų rasių turi problemas. Tai kokios rasės yra tas iš dviejų skirtingų rasių palikuonis? Kokios jis yra religijos, jeigu yra skirtingos religijos? Kokios jis tautos atstovas, jeigu ten yra ir skirtingos tautos? Nes dabar jau žydai pripažįsta, kad yra ir negrų žydų. Į Izraelį, kai kviečia, iš Afrikos važiuoja! Sako – Aš žydas. Jam duoda kažkokį popierių. Tai – absurdas!
Bet tai yra tas kelias, kurį norėjo ištaisyti Jėzus, kada užbaigė šitą maištą, ir jo Evangelija – įkurkite tą dangaus karalystę Širdyje – tai ir yra ta suvienijanti evangelija. Visus! Įkurkite dangaus karalystę Širdyje, ir bus patyrimas Širdyje. O visi žvelgia į karalystę, kuri yra su materialiu karaliumi, ir negali suprasti, patyrimo neturi tokio. Tai štai, Paulius iškraipė tą žinią. Ir tada mes turime dabartinius laikus. Po Jėzaus iškeliavimo, po septynių šimtų metų atsirado Mohametas. Ir jis, kada ėjo kaip Jėzus Meilės galia, iš jo tyčiojosi, išvijo iš Mekos. Jisai – juokdarys! Viską su Meile daryti! Tai, kokia nauda man iš to? Tada jis suprato, reikia keisti, keisti nuostatas. Ir kada jį pasikvietė pranašu Medinos delegacija po metų – nes jis apsistojo netoli Mekos, kada jį išvijo iš Mekos, tai išgirdo, kad kažkoks yra netoli Mekos pranašas, gyvena palėpėje – tos genties delegacija atvyko ir pasiklausė – Ar tu esi pranašas? – Taip. – Tai – sako – mes pasakysime mūsų gentims, sugrįžę į Mediną, kad yra toks pranašas, ir jeigu kitais metais per Ramadaną mes, kai atvyksime, tos gentys sutiks tave paimti savo pranašu, tada mes pasikviesime tave į Mediną. – Štai jį pakvietė į Mediną kitais metais. Ir jis taip pat skelbė Dievą, Meilės Dievą. Bet tos gentys – jos karingos, turi savo karinius vadus, genčių vadus turi. Ir tada pakeitė jis savo nuostatas – vardan Alacho galima ir nužudyti. Ir štai tada grobiami karavanai, ir net genčių karo vadai ėmė prieštarauti, kada per Ramadano mėnesį buvo sutarta visą laiką tarp genčių – į Meką gali keliauti ir tos priešingos gentys per tų genčių teritoriją, nes tai – Ramadano mėnuo. O Mohametas liepia užpulti. Jis – pranašas. Jis sako – Aš gavau iš Alacho apreiškimą. Ir vardan Alacho net ir per Ramadaną galima ir nužudyti, ir grobti. – Ir iškart atsirado materialus turtas iš tų kitų užgrobtų teritorijų, iš karavanų, paimti belaisviai. Mohametas jų nežudydavo, tiesiog belaisviais laikydavo kaip vergus. Štai tai yra žingsnis į sujaukimą.
Jeigu nebūtų Jėzaus Evangelija iškraipyta, nebūtų jokio atsiradusio Mohameto. Būtų per septynis šimtus metų žmonės mokomi tos dangaus karalystės. Tai tas ugningasis oratorius Petras savo įnešė indėlį, kada jisai apie Jėzų savo sampratas išsakė Pauliui. Štai tas Paulius iš Petro daugiausia sužinojo apie Jėzaus gyvenimą. O Petras nebuvo tas, kuris suprastų Jėzaus mokymus. Jis greičiau pasako, paskiau galvoja. Karštas buvo, nekantrus, bet turėjo gerą, ugningą oratoriaus meistriškumą. Ir įtikindavo. Bet klaidinga kryptimi įtikinti ar tai yra Gėris? Ugningumas tai turi būti į Kūrėją atremtas, o ne šiaip, kad tu turi tokį oratoriaus meistriškumą ir kreipi taip, kaip tau atrodo. Bet kas atrodo tau, tai dar nebūtinai, kad tai yra Tikrovė, ir tuo pačiu Kūrėjo sumanymas. Tai štai po dviejų tūkstančių metų, iškeliavus Jėzui, pasaulis susiskaldė daugiau negu buvo Jėzaus laikais. Jį suvienyti sunkiau. O Lietuvoje ypač, kur katalikybė turi savo, sakykime, šaknis jau įleidusi, nors tai paskutinė Europoje, priėmusi katalikybę, krikščionybę, šalis – pagoniška buvo. Tarp kitko ir žydai nemėgo pagonių, ypač samariečių – nemėgo – ir nelaikė jų vertais. Samariečio nužudymas buvo išperkamas pačia neturtingiausiam prieinama auka – keptu karveliu. Paaukojai keptą karvelį ir tau jau nuodėmė visa nuplauta, jeigu tu nužudei pagonį.
Jiems ypač nepatiko parabolės. Ir dabar nepatinka. Ir aš tą suprantu. Apie gerąjį samarietį arba parabolė, kai išgydė Jėzus dešimt raupsuotojų, ir sakė – Eikit, padėkokit, padėkokit sinagogai. – ir iš jų tik tas vienintelis samarietis nuėjo ir padėkojo, devyni žydai nepadėkojo. Tai jeigu yra tokia parabolė, reikia turėti minty, kas yra parabolė. Tai – ne istorinis faktas, o tiesiog panaudojant tam tikrus palyginimus, tam tikrą istoriją, sugalvotą Jėzaus, kaip jis ir darė. Kadangi žydai neapkentė tų samariečių, tai jie turėjo savo pagrindą. Nes karalius Sargonas dar, kada, maždaug šeši šimtai metų iki Jėzaus pasirodymo, tai jis numalšino labai didžiulį maištą centrinėje Palestinoje ir dvidešimt penkis tūkstančius žydų ištrėmė, ir įkėlė čia kitų ginčių maždaug tokį patį skaičių, kas dabar vyksta lietuvių tautoje. Tai, natūralu, kuo toliau tai samariečiai ten irgi turėjo savo ambicijas. Jie Aleksandro armijas parėmė, tai Aleksandras leido jiems statyti šventyklą ant Gerzimo kalno, kur žydai Jahvę garbindavo ir aukodavo aukas. Tai įsivaizduokite, samariečiams dabar leidžia tas imperatorius Aleksandras šitaip elgtis, tai, natūralu, tautoje išlieka ta atmintis. Tai Jėzus irgi norėjo parodyti, kad dangaus karalystę reikia įkurti bet kam – ir samariečiui, ir žydui, bet kokiam pagoniui – nes jie yra visi Kūrėjo Vaikai – bendra kūrinijos Šeima. Ir kada jis pateikia paraboles su intencija, na, pažiūrėkite, štai devyni žydai negarbingai pasielgė, prižadėjo, kad padėkos, bet tik samarietis, vienintelis, už pagijimą padėkojo. Štai išaukštinamas samarietis, bet jisai atkreipia dėmesį dėl to, kad jis, na, žiūrėkite, jis irgi žmogus. Arba gerasis samarietis – ten plėšikai vos ne nužudo žmogaus, praeina žydai, ir niekas nenori padėti jam, pagalbos suteikti. Samarietis, tas gerasis, prieina ir paslaugo. Žodžiu, tos parabolės žydus žeidė – natūralu. Kaip lietuviai irgi kai kurie nemėgsta, kai vadina juos – žydšaudžių tauta. Negali kaltinti visos tautos, bet negali ir fakto nuneigti, kad lietuviai nebuvo tarp tų, bet buvo dvyliktas bataljonas, kur iš tikrųjų dalyvaudavo masiniuose žydų šaudymuose, vien iš lietuvių sudarytas, bet jie būdavo, kaip apsaugoj stovintys, bet čia nesvarbu ar tu paspaudi gaiduką šaudant, ar tu apsaugoj stovi.
Tai štai, kada viskas yra taip burbuliuojantis dalykas, ir ypač dabar Jungtinėse Valstijose, kur vietiniai gyventojai išnaikinti. Ten raudonoji rasė išnaikinta, ir tas, kas yra dabartiniai indėnai, jie nėra raudonosios rasės palikuonys tolimi. Artimiausi palikuonys, kurie yra, tai eskimai Aliaskoje, eskimai, ne indėnai. Tai jeigu dabar tas katilas Jungtinėse Valstijose yra iš įvairių kultūrų, visi suplaukę iš viso pasaulio dėl ko? Tai gi ta aukso karštligė visus paviliojo! Klondaikas! Ir tada viskas, važiuoja čionai, tenai, tenai, ir tie patys žydai važiuoja į Ameriką to turto, materijos, aukso, ir svajonių išsipildymo rojaus. Tai, įsivaizduokite, kaip ten gali tautos sutarti? Jos negali sutarti, nes neturi bendro Kūrėjo, Pagrindo, į kurį remtųsi, kad tada ir suvienytų Tas Kūrėjas visus. Bet tauta turi išlikti tauta! Ji neturi asimiliuotis tarp kitų, ji turi išlaikyti savo kultūrą, kalbą – kalbą atiduoda bendrai kalbai, nes daugybė kalbų atskiria, nėra supratimo, bet tai evoliucinis procesas, jis palaipsniui ateis, bet tautos išliks, ir bus tautų vedliai, o valstybių neliks, politinių sienų neliks. O kam? Kam jos? Kūrėjas yra Tas planetos Šeimininkas – Kūrėjas, ne žmogus. Žmogus čia yra laikinas gyventojas, bet jis yra Kūrėjo sūnus arba dukra, atstovauja Kūrėjui, ir čia turi būti Brolystėje bendradarbiavimas visos žmonijos ir kūrinijos labui. Štai tam ir reikalingi Dvasiniai Mokytojai, tam reikalingi dvasiniai Vedliai tiek tautai, o šiuo metu tai ypač valstybei reikalingas politinis dvasinis Vedlys. Tai yra aksioma. Kada nesupranti šito, labai sunku įrodyti, bet kada tu tą suvoki, kad tai vienintelis kelias Lietuvai išlikti, ir tautai išlikti – dvasinis Vedlys, ne koks nors iki šiol buvęs. Kitaip jinai dings nuo horizonto, bet išlyga yra. Kūrėjas pasirinko lietuvių tautą skelbti Šviesos žodį. Štai dėl to mes esame čia – esame čia – tiek Pakalniuose, tiek Lietuvoje, ne emigravę, o likę čia – savo šaknyse. O lietuviai turi gilias, gilias šaknis. Nes tai yra gotai – gotai – net ne baltai – gotai. Bet tai – jau kita tema.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas