Algimanto pamokomasis žodis – Yra tikra, reali sankryža, kur jūs turite pasirinkti į kurią pusę sukate – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2025 09 28

Mano vardas – Algimantas. Sakau jums prisistatydamas, žiūrintiems per Tavo televizijos kanalą mano dvasinius mokymus. Štai, mūsų gyvoji šventovė – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė. Mes esame čia, Kaune. Tai yra mūsų gyvas atsivėrimas Kūrėjui – Šaltiniui ir Centrui – atsivėrimas, kurį patiriame dvasinės asmenybės viduje, ir vidumi, šito tikrojo gyventojo, kuris yra materialiame kūne, ką filosofai, psichologai gali pavadinti vidiniu aš, sąžinės balsu, tikruoju aš. Iš tikrųjų, tai yra Kūrėjo mums padovanota dovana – dvasinė asmenybė. Kaip ir šitas materialus pavidalas yra Kūrėjo suteiktas, tiktai jisai dauginasi, reprodukuoja lytiniu būdu. Bet sukurti mes negalime kokio nors šalia esančio panašaus materialaus apvalkalo dvasinei asmenybei. Mes nė vieno atomo negalime sukurti, nė vienos molekulės, nieko mes negalime sukurti – mes nesame kūrėjai – mes esame tiktai atkartotojai to, kas jau yra sukurta ir kas yra iš tikrųjų iš Kūrėjo atitinkamų energinių virpesių transformuotų dažnių.
Kada aš dabar skaitau knygą – Sapiens – Harari autorius (Yuval Noah Harari), jis – žydas, Sapiens – jo pirmoji knyga galbūt, aš skaitau angliškai tai, yra ir lietuvių kalba, ten aprašinėjama žmonijos istorija. Aišku, juokas ima, kada skaitai. Tokios istorijos (Algimantas paėmė ir parodė epochinį apreiškimą – Urantijos Knygą) ne tik žmonijos, bet planetos – mūsų planetos – istorijos – žmogus negali, nepajėgus parašyti. Kam švaistyti laiką, energiją, kuri taip turi būti branginama ir naudojama prasmingai visumos Gerovei – jau išstudijavus šitą Urantijos Knygą? Ir tas autorius, jeigu jisai būtų išstudijavęs šitą Knygą, jis būtų parašęs tai, kas iš tikrųjų jaudintų žmones, ta žmonijos istorija, kuri būtų išdėstyta paprasčiau. Bet tikslas būtų pasiektas dėl to, kad šaltinis tai būtų dieviškasis, epochinis, penktasis apreiškimas – Urantijos Knyga – kolektyvinis darbas dvasinių asmenybių. Tai ne žmogaus proto! Dėl to, kada stigdavo faktų, būdavo panaudojami dieviškieji archyvai. Visa tėkmė planetos Evoliucijos susiformavimo, jinai giliai po daugybe mūsų planetos plutos klodų yra. Štai, pavyzdžiui, Uolietieji kalnai Amerikoje, visa virtinė jų tūkstančius kilometrų besitęsianti. Ten yra vietų atskirų, kur yra tokios klodų atodangos, ten archeologai turi žiūrėti ir matyti tą judėjimą ir plutos, kada vienas sluoksnis klojo kitą ir gramzdino. O dabar archeologai negali, pakrapštydami paviršių, spręsti apie planetos istorijos tėkmę, nes daug faktų yra per daug giliai, kad žmogus negali pasiekti jų. Bet rašo istoriją, vietoj to, kad studijuotų Urantijos Knygą, kur ir aprašyti tie klodai, jų judėjimas, užklojimas, kodėl taip įvyko. Tas pats ir apie žmonijos istoriją. Aprašymas tam skirtas, kad žmogus negaištų laiko rašydamas be informacinio šaltinio, iškraipydamas, tada nuo savęs pridurdamas labai daug, bet pats pasimesdamas. Ir tuo pačiu ir Harari tvirtina, kad daug ko nežinoma mokslui. Aišku, nežinoma – jis labai ribotas! O dar dabartinis mokslas išvis Kūrėją neigia! Net ir tie mokslininkai, kurie Širdyje pripažįsta, jie negali viešai kalbėti, kad tai yra iš Kūrėjo ir Evoliucija, ir vystymasis, ir judėjimas, ir atmosfera, kosminė erdvė, planeta, Energija. Viskas iš Kūrėjo! Ne iš vėjo jėgainių, ten kur elektrą gamina. Elektra – tai tiktai viena Energijos pasireiškimo forma. Tarp kitko, čia Amerika yra Lietuvos kai kuriems politikams kaip šeimininkas, tada pataikauja kaip tas šliaužiojantis vergas prieš šeimininką, tai štai tos Amerikos vedlys Trampas, pasakė, kad vėjo jėgainės, tai yra ne mūsų kryptis, čia yra nevystytina sfera, nes ji yra brangus jumoras. O Lietuva nori Baltijos jūrą užkimšti vėjo jėgainėmis! Beprotybė pasireiškia Lietuvoje! Vietoj to, kad studijuotų Urantijos Knygą ir sužinotų ir apie Energijos įvairias formas, kokios dar neatskleistos net ir mūsų planetoje – neatskleistos, nes tų Energijos rūšių yra virš trisdešimties. Štai dėl to ir yra dvasiniai apreiškimai iš Aukštesnių Šaltinių tam, kad mes galėtume suvokti, jeigu mūsų neišmokė tėvai – patys nemokėdami, mokytojai – patys nežinodami, politikai – patys kvailiodami, mokslininkai – patys save neigdami ir nesuvokdami Tiesos, kuri yra jų panosėje, kad jie paneigia Šaltinį – To, kurio pasireiškimus studijuoja taip ir analizuoja, ir eksperimentus daro, o Šaltinį ignoruoja! Aišku, ir tie, kurie maištauja prieš Kūrėją – visokie šėtonininkai ten banksteriai pavergę žmones pinigine sistema, kuri sukurta Kūrėjo, patogumui žmonių, bet ne pavergimui! Kūrėjas nė vieno nepavergia! Jis išlaisvina dvasioje, kad Brolystėje bendradarbiautų tarpusavyje vardan geresnės civilizacijos – kad ji būtų paliekama ateinančiai kartai kaip palikimas – nuo kurio jie turi įnešti savąjį indėlį dar labiau pagerinti civilizaciją savo vaikams. Ir taip kiekviena karta! Nekariauti čia, tankais užkimšti gatves! Važiuoju Kaišiadoryse – kolona važiuoja visokių karinių nelietuviškų mašinų. Kodėl Lietuvoje yra užsienio kareivis, kai konstitucija draudžia tą? Net Lietuvos konstitucija tą draudžia! Kur valdžios yra žvilgsnis? Kodėl ji įsileidžia svetimtaučius su ginklais? Kūrėjas numatė Brolystę visai žmonijai, Meilė – visiems! Jėzus mokė – Mylėkite savo priešą, mylėkite! O jūs, ką darote tie, kurie esate tariami vedliai, tautos vedliai? Ne! Jūs esat šėtonininkai, liuciferininkai tiesiogine prasme!
Kada maištą sukurstė Liuciferis Satanijos Sistemoje, jis prikalbino savo pavaduotoją Šėtoną prisijungti prie maišto. Reiškia, valdžia Satanijos Sistemos, kurioje tuo metu buvo šeši šimtai devynios planetos su žmonėmis – valdžia – paneigė Tėvo egzistavimą ir patys iškėlė Liuciferį į Dievo sostą, į Dievo šlovinamą vietą. Jis ir taip turėjo visą Galią – jis gi valdė Vietinę Sistemą, bet jis panoro daugiau – šlovės sau! Jis nepanoro Tėvą šlovinti, nors Tėvo šventovė yra. Jis norėjo, kad jį šlovintų! Ir štai, kada jau valdžia rodo kryptį neigti Tėvo egzistavimą, taip ir visa ta Sistema jau ima klausyti iš dalies, ką jisai siūlo. O jis siūlo jauką nesubrendusiam protui ir neturinčiam Įtikėjimo. Kaip ir Liuciferis Įtikėjimo neturėjo, o intelektas buvo – iš dešimties tūkstančių Vietinių Sistemų vadovų jis pateko į pirmąjį šimtuką! Jo – jo intelektas spindėjo, dvasia pelijo, aptraukta voratinkliais – Įtikėjimo nebuvo. Dėl to jis ir paneigė Šaltinį ir Centrą apie kurį nuolat primindavo ir Gabrielius, ir pats Sūnus Kūrėjas – dar tada jis nebuvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe mūsų pasaulyje. Tai štai buvo ir perspėjimai – Liuciferi, nustok eibes krėsti. Gabrielis asamblėjoje savo prakalbas sakydavo aiškindamas, koks yra Tėvas. Jis neuždraudė Liuciferiui savo propagandą skleisti. O galėjo šitą padaryti, bet tai nebūtų poveikis – be patyrimo teorija netampa įtikinama. Bet Gabrielio prieš Liuciferį debatai, tai buvo daugiau negu tankų mūšiai čia, Urantijoje, kada naikina fizinę gyvybę. Tai buvo kova dėl, apskritai, dvasinės asmenybės tapatybės sunaikinimo arba išsaugojimo! Dvasinė tapatybė negali išlikti, jeigu jinai neigia Kūrėją. Ir nesvarbu ar tu esi angelo statuso, ar Melkizedeko statuso, ar Lanonandeko statuso, Vorondadeko statuso, Materialaus Sūnaus ir Dukros statuso. Tu kaip dvasinė asmenybė turi atsiremti į Tą, kuris yra Šaltinis ir Centras! Jeigu tu Jį neigi, ir sakai – čia Liuciferis yra tas tikrasis dievas – pripažįsti jį, reiškia, tu maištininkas esi, beprotis esi, tavo intelektas jau nebesugeba pasiekti Išminties menkiausio laipsnio!
Išmintis iš Kūrėjo eina. Ji turi būti susiejama su Kūrėju ir vertinama tiktai Kūrėjo masteliu ir mastu, o ne ko nors kito. Ir jūs turite vertinti mano žodžius ne tai, kad aš sakau tą, bet tai, ką jūsų Širdis junta tų žodžių-virpesių Tiesą – arba tie virpesiai jūsų dar nėra tokio dažnio, kad jie tiesiog pro vieną ausį įėjo, per kitą išėjo.
Ir šiandien – šiandien, kas vyksta pasaulyje? Maištas, užbaigtas Jėzaus, prieš du tūkstančius metų, kada jis prieš Šėtoną atsilaikė ant Hermono kalno. Bet koks gundantis pasiūlymas buvo išaukštintas Jėzaus atsakymu neigiama prasme, nepriimti šito pasiūlymo, jis šito nesakė, bet jo atsakymas – Tebūnie Tėvo Valia! Šituo atsakymu jis išaukštino Tėvą, ne save! Ir jisai nepažemino Šėtono. Jis atidavė savąją valią Tėvo Valiai – Tu, Šėtone, esi laisva asmenybė, tu pats turi apsispręsti, kur tu žengi – ar tu ir toliau neigsi Tėvą, kai aš esu vienas iš dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų ir tavasis gimdytojas, nes tu kaip dvasinė asmenybės kategorija – Lanonandeko dvasinė kategorija, esi kilusi iš mano ir Partnerės – Dukros Kūrėjos, Nebadonijos, energinio bendro veikimo, ir aš tau sakau, kad yra Tėvas ir tu neigi mano šitą teiginį – tu turi laisvą valią tą daryti, nes laisvos valios Šeimininkas yra tiktai Kūrėjas – Tėvas. – Net ir Sūnus Kūrėjas sako – Ir aš nesu laisvos valios šeimininkas, aš tiktai savo atžvilgiu esu laisvos valios šeimininkas, bet aš nesu tavo laisvos valios šeimininkas, nors aš suteikiau tau egzistavimą šitoje savo Vietinėje Visatoje. – Ir štai, kada stinga Įtikėjimo, kada stinga virpesių patyrimo, o tuo pačiu ir veikimo tokių – tokių virpesių tėkmėje, kada yra impulsas iš vidaus, kaip veikti, kurį suteikia Kūrėjas, štai, tada atsiranda puikybės pasireiškimas, kurio nebegali suvaldyti intelektas – puikybės – na, koks čia dar gali būti Tėvas? Mokslininkai štai tą puikiai demonstruoja dabartiniame pasaulyje – na, koks čia gali būti Kūrėjas? Viskas yra patvirtinama tiktai eksperimentais, o jeigu nesupranti, tai reiškia tada turi daugiau – daugiau ten mokslinės literatūros skaityti, bet apie jokį Kūrėją ir minties nėra mokslinėse konferencijose, o gauna visokiausius titulus, Nobelio premijas. Dėl ko? Tuščiai kad jus mulkintų visus, kaip jie daug dirba, kokie jie įžymūs, o nežino, kas jie patys yra, kokia yra gyvenimo prasmė.
Štai ir mes dabar esame tokioje padėtyje, kada kiekvienas panaudodamas savo išmintį, gyvą, nuoširdų ryšį su Kūrėju, turi prieiti sprendimo ar jis atsiduos aplinkai, kuri šėtoninė – klaidinama, vedama į priešingą kryptį, negu Kūrėjas veda. Ir bažnyčia, ir politikai – visi be išimties! Nėra išimčių! Aš negirdžiu nė vieno! Kiekvieno sprendimas asmeninis. Tai yra reali net ir užbaigto maišto oficialia prasme prieš du tūkstančius metų likusių šaknų – neišrautų, paliktų Kaligastijos – mūsų buvusio dvasinio planetos vadovo, taip pat Lanonandekų statuso – štai, tos šaknų ataugos dabar pasireiškia griaudamos viską, kas tyra, gražu, gera tiek muzikoje, tiek balete, tiek plačiąja prasme mene ar bus poezija, ar bus tapyba – temomis, formomis – griauna – griauna tai, kas yra grožis. Ir jūs tada savuoju sprendimu prie ko jūs šliejatės savo gyvenimu, ne taip, kad į šventovę tik atvažiuojate – savo gyvenimu – tas sprendimas – taip – ar jūs su Kūrėju, ar jūs abejojate, nepasitikite, aplinka per daug jus įtakoja. Visa tai yra kaip Gabrielio, Liuciferio debatų metu kova dėl dvasinės gyvybės išlikimo šitoje Satanijos Vietinėje Sistemoje, ir planetose, kurios prisijungė prie maišto! Tai čia mūsų dabar planetoje šita kova nesibaigusi. Visi tie karai vykstantys fizine išraiška, tai yra to paties maišto tęsinys naikinti fizinę gyvybę – naikinti – įvaryti į baimės spąstus protą, kad jis ne laisvai mąstytų, bet būtų apimtas baimės ir drebėtų dėl kiekvieno duonos kąsnio ir kiekvienos darbo dienos, bijodamas prarasti darbą! Tiesa, jinai yra objektyvi, jos aiškinimai yra subjektyvūs. Jeigu jūs eisite su Kūrėju nuoširdžiai, ir giliau panirsite į Kūrėją, jūs pamatysite Tiesos, Tikrovės gilesnę prasmę savyje, būsite šviesesni ir tuo pačiu ryžtingesni. Jūsų niekas neverčia. Tai nėra juokingas žaidimas. Tai, kas vyksta išorėje – tai yra kova dėl civilizacijos sunaikinimo, arba išlikimo! Ir jos niekas negali išsaugoti – tiktai kiekvienas asmuo, jeigu jis yra giliame, nuoširdžiame ryšyje su Kūrėju. Tik šitoks išsaugojimas! Bet jeigu jūs tokį sprendimą priimate, jūs turite ir gyventi tą gyvenimą nesikaitaliodami. Ir tuo pačiu sulauksite Apvaizdos pagalbos. Jums jinai bus suteikta, kada jums reikės atlikti kokį nors veiksmą tam, kad paliudytumėte savo sprendimą. Apvaizda, ji mus ne tik stebi, ji fiksuoja mūsų – mūsų veiksmus, mūsų mintis. Po prisikėlimo jums bus pademonstruota jūsų proto minčių kopija, kaip jūs mąstėte. Jūs niekur negalit pasislėpt savęs. Jūs užmirštate daug ką, bent jau aš užmirštu daug ką, bet tai, ką aš užmirštu neužmiršta užfiksavę ir Angelai-Registruotojai visas mano net ir minčių nuotrupas.
Taip, mano mylimieji, mes esame iš tikrųjų gyvoje sankryžoje. Ir tai aš sakau ne šiaip sau, kaip tuščią teiginį. Tai yra tikra, reali sankryža, kur jūs turite pasirinkti į kurią pusę sukate. Aš jus kviečiu pas Kūrėją, į šventovę, į gyvenimą Tikrovėje, į tą, kas yra teisinga, teisu, kas yra šviesu, gera, kas yra gražu, kas yra amžina.
Apkabinu visus su Meile.

Algimantas