Algimanto pamokomasis žodis – Šitą darbą aš ir padariau rašydamas – Krikščionybės Duženas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 01 17

Mano vardas – Algimantas. Esu Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Ambasadorius šitai planetai, Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, ir jo Partnerės, Dukros Kūrėjos – Nebadonijos Apaštalas. Šeimininkas Sūnus Kūrėjas prieš du tūkstančius metų buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe mūsų pasaulyje. Dabar vyksta gyvosios pamaldos – vienintelėje – pasaulyje gyvojoje šventovėje, turinčioje Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė. Mes prisijungę per tarptautines ryšio priemones, rytoj akivaizdžiai būsime vieni šalia kitų Kaune. Žiema – sausio septynioliktoji, du tūkstančiai dvidešimt penktieji. Daug sniego, balta, šaltukas spaudžia. Dabar – trylika-keturiolika laipsnių. Atprato žmogus nuo tokių žiemų, bet jos natūralios, švarios, baltos.
Evoliucinis Procesas sumanytas Kūrėjo – ne Darvino – Kūrėjo. Ir bus laikas, kada žiemų nebus jokiame pasaulio kampelyje, bus temperatūra pliusinė, maždaug dvidešimt trys-dvidešimt keturi laipsniai pagal Celsijų, kada žmonės nušvitę bus Jėzaus lygiu. O juk dabar dar daug kas neigia Jėzaus apskritai buvimą, laiko tai prasimanymu, tam tikra pavergimo priemone, kad žmonės geriau galėtų paklusti bažnyčiai. Jėzus visą laiką stengėsi savyje būti susitelkęs savajai misijai – apreikšti žmonėms Tėvą, o Tėvui – žmogų, ko žmogus gali pasiekti šitame pasaulyje per jo paties gyvenimą. Jisai nenorėjo sutelkti dėmesio į save, nes jis žinojo, kad žmogaus protas yra labai silpnas, jis greitai pradeda sudievint tą, kuris yra pasireiškiantis ypatingomis galiomis. Todėl, kada jisai dar nebuvo viešai matomas, neturėjo apaštalų, jis studijavo žmones, aplankė įvairius kraštus, bet ne šiaip sau kaip turistas – dabartiniais laikais laksto be reikalo žmonės – bet tuo pačiu atlikdamas ir darbus, ir už tas keliones, už savo darbus gaudamas ir atlygį – materialų atlygį, kad galėtų paremti savo biologinę Marijos šeimą. Bet visur jisai išlikdavo neakcentuodamas savojo asmens, kad jis yra būtent tas asmuo vienoj vietoj, kitoj vietoj, trečioj vietoj. Dėl to žmonėms net ir po daug metų jau jam palikusiam šitą planetą, nebuvo to vieno vaizdo, kad tai tas pats žmogus visur, kur jis spėjo save išreikšti – išreikšti kaip žmogų, turintį gilią Įžvalgą, paaiškinantį tokius dalykus, kurių negali aplinkoje paaiškinti niekas kitas, net ir didžiausias autoritetas. Ir kada jisai buvo Damaske, jam buvo net pasiūlyta vadovauti Mokymo – Dvasinio Mokymo Centrui. O kad galėtų jisai vadovauti tokiam Centrui, buvo nuspręsta jį pasiųsti į įvairias pasaulio vietas, kur jau tokie Dvasiniai Centrai veikia, kad jis susipažintų su tų Dvasinių Centrų veikla ir pritaikytų geriausias metodikas šitame Damasko Dvasiniame Centre. Jėzus negalėjo atskleisti jiems savosios misijos, todėl kilniai – kilniai atstūmė šitą pasiūlymą. Damasko delegacijai buvo sunku suprasti – tai buvo ir pirkliai, ir bankininkai, kurie turėjo finansuot ir jo kelionę – kaip šitas žmogus gali nepriimti tokio nuostabaus ir tinkamo jam pasiūlymo? Kitu metu jam siūlė būti irgi Dvasiniu Mokytoju Aleksandrijoje, chazano padėjėju. Ir čia Jėzus taip pat nepriėmė tokio pasiūlymo. Jo mintyse buvo jo misija – nesusisaistyti savęs su jokiom žmogiškom institucijom, nes jisai žinojo, kad tie žmonės vėliau tas institucijas pradės paversti stabais ten, kur jisai tokiai institucijai vadovavo, priėmęs žmonių pasiūlymus. Ir jis niekada nebuvo priklausomas nuo žmogiškųjų viršininkų, jam niekada joks žmogus nevadovavo, nes jis nepriklausė jokiai oficialiai struktūrai, jokiai oficialiai organizacijai – jam buvo uždrausta kurti tokias organizacijas.
Evoliucinis Procesas, ypač maišto apimtoje planetoje, labai smarkiai iškreipiamas. Iškreipiamas dėl to, kad planeta yra izoliacijoje, nebėra nuoseklių, dvasinių mokymų, nebėra Aukštesnio Proto patarimo tiems, kurie vadovauja planetai. Natūralu, be Aukštesnio Proto Įžvalgos neįmanoma žengti aukštesnio vektoriaus kryptimi, evoliuciniu – evoliuciniu vektoriumi pagal Kūrėjo supratimą. O kas yra maištas? Tai yra būtent To Paties Kūrėjo paneigimas, ką ir padarė Liuciferis ir jo pavaduotojas Šėtonas, Satanijos visoje Sistemoje. Tuo metu joje buvo šeši šimtai devyni pasauliai su žmonėmis. Trisdešimt septyni pasauliai prisijungė prie maišto – jų dvasiniai vadovai prisijungė prie maišto. Ir mūsų pasaulio dvasinis vedlys tris šimtus tūkstančių metų vedęs į Šviesą šitą planetą, prieš du šimtus tūkstančių metų nupuolė į dvasinę beprotybę – Kaligastija. Štai jis ir tapo vėliau pasakose vaizduojamuoju, įvairių tautų pasakose – velnio prototipu. Bet tai buvo realus – realus dvasinis vedlys. Jis nebuvo matomas mirtingiesiems, bet jis turėjo pagalbininkų šimtą, matomų žmonėms, atgabentų iš Satanijos Sistemos. Tai štai Jėzus atėjo į planetą atnešti tą Šviesą kaip vieną spindulį ir tuo pačiu atsilaikyti prieš Šėtono gundymą, užbaigiant šituo atsilaikymu prieš Šėtono gundymą, maištą. Tą jis atliko – atliko ant Hermono kalno.
Evoliuciniame Procese viskas tarpusavyje yra susieta. Ir atrodo nereikšmingi epizodai, jie pavirsta ateityje milžiniškomis svarbiomis tam tikromis apraiškomis, net ir tamsos. Štai kokia seka. Kada Jėzus vedė savo jaunesnį brolį Simoną į Jeruzalę, kai jam suėjo keturiolika metų, šitoje kelionėje, jau Jeruzalėje, jis sutiko tarsi – tarsi atsitiktinai graiką Steponą. Su juo pradėjo kalbėti apie Kūrėją – o graikai taigi pagonys, jie netiki į Tą vieną Dievą, tuo pačiu turi daugybę tų dievų, panteoną dievų, na, stabų, kitaip pasakius – pagoniškų stabų, ir Steponas susidomėjo Jėzaus aiškinimais. Jie net keturias valandas diskutavo ir apie pasaulio padėtį, ir apie Tėvą. Ir Steponą tiek sudomino šitas Jėzaus aiškinimas ir jį tiek paveikė, kad jis susidomėjo šituo keliu. O kada vėliau jisai jau išgirdo – kiti pasakojo – yra toks dailidė iš Nazareto, skelbia, savo – savo mokymus, savo Evangeliją – jis susidomėjo ir tuo, bet jisai nesusiejo, kad tai buvo tas pats asmuo, kuris jam atskleidė šitą Tiesą – nes Jėzus visaip buvo vadinamas ir Išminčius iš Damasko, Raštininkas iš Damasko, dailidės Sūnus iš Nazareto, ir panašiai. Jis niekada neprieštaraudavo, kaip jį vadina tegu vadina. Jo tai buvo sąmoningas siekis, kad nesuvest į vieną asmenį, kad paskiau jo nesustabarintų ir nesustabintų – kaip stabo neiškeltų. Ir štai tas graikas Steponas susidomėjo ir Jėzaus mokymais – bet jis nematė Jėzaus, nebuvo susitikęs, kada jau tas pradėjęs buvo viešą tarnystę – bet Steponas tiek įtikėjo, kad jau vėliau pradėjo skelbti šitą iš Širdies sklindantį Įtikėjimą Jėzaus – Jėzaus Evangeliją. Ir viduje, natūralu, Minties Derintojas veikė, ir jis Šviesą skelbė. Jis pajuto ir viduje tą būseną ir labai drąsiai, net agresyviai ėmė kritikuot ir fariziejus, ir dogmatizmą sinagogoje. Tiek tai paveikė sinagogos tikinčiuosius, kad jie palaikė tai šventvagyste, pradėjo akmenimis mėtyti į Steponą. Ir tie žmonės tą darė tikėdami, kad jie daro gerą darbą Jahvei, nes jis šventvagiauja, ir užmėtė negyvai akmenimis. Steponas buvo pirmoji auka tarp Jėzaus pasekėjų. Niekada ir nesuvokė, kad būtent jį pažadino dvasioje Jėzus, kada jie keturias valandas bendravo Jeruzalėje – prieš penkiolika metų tai buvo. Ir kada šitaip jį jau mėtė akmenimis – į jį mėtė akmenimis sinagogoje tikintieji – šitą drąsią mirtį pamatė kažkoks Saulius iš Tarsos. Jis tiesiog negalėjo suvokt, kaip žmogus gali įtikėti ir vardan Įtikėjimo paaukot savo – savo gyvybę – bet drąsiai, ryžtingai, ir jis susidomėjo savo ruožtu šituo – šituo mokymu. Ir tas Saulius iš Tarsos vėliau buvo Pauliumi – Pauliumi – pakeitęs savo vardą iš Sauliaus į Paulių ir įkūręs krikščionybę. Krikščioniška kryptis Pauliaus – tai helenizuota, pagoniškoji, graikiškoji, turinti prieskonį. Ištikimiausio Jėzaus mokymų skelbėjo, tai – Abnerio – kuris buvo Jono Krikštytojo apaštalų vadovas – po Jono Krikštytojo mirties Jėzus sujungė abi grupes apaštalų į vieną – jis daug praleido su Abneriu asmeniškai mokydamas jį. Ir Abneris buvo ištikimiausias Jėzaus Evangelijos skelbėjas. Jis nuėjo į Rytus – į arabiškus kraštus. Paulius su savo helenizuota sugraikinta versija buvo pripažįstamas Vakaruose. Skirtumas Vakarų ir Rytų – milžiniškas! Visa kultūra, visa Šviesos mintis filosofinė – čia, Vakaruose. Civilizacijos materialus klestėjimas – čia, Vakaruose. Ten, Rytuose, ten – tamsa! Ir tas arabiškas pasaulis vėliau priėmė, po septynių šimtų metų tas tamsus pasaulis priėmė mohametonų tikėjimą – po septynių šimtų metų po Kristaus. O kadangi mohametonų tikėjimas – islamas – buvo agresyvus, jis nušlavė tuos tikinčiuosius ir Abnerio atneštą – ištikimiausio, Jėzaus Evangeliją – nušlavė irgi jėga. Vienas Abneris negalėjo padaryti daug. O Vakarų pasaulis pauliškąją krikščionybę priėmė kaip tam tikrą patogų jam, priedangą kaip skydą, ir darė savo šėtoniškus darbus pavergdamas žmones, skaldydamas juos – net ir tą pačią krikščionybę į dešimtis tūkstančių sektų! Šito ir siekė Kaligastija, Šėtonas, Liuciferis – skaldyk ir valdyk, ir kuo toliau vesk nuo Kūrėjo, neigdamas Jo buvimą. Kadangi negali šito taip daryt jau po Jėzaus oficialaus maišto užbaigimo, kada jis atsilaikė prieš Šėtono gundymą ant Hermono kalno, natūralu, ta oficiali maišto užbaigimo akimirka buvo svarbi tik Satanijai – ten, kur yra aukštesnio dvasinio laiptelio Šviesos vyksmas – o čia, pačiame žemiausiame lygyje, kur yra mirtingieji, kurie turi materialų kūną, kurį turi maitinti materialiu maistu, kuriam reikalinga pastogė – materiali pastogė – ir tas materialus protas materialios kilmės evoliuciškai neapšviestas, jis yra valdomas ydų, godumo, agresijos, pykčio, keršto, nepasotinamų aistrų, geidulių, noro būti populiariam kitų akyse, viešpatauti kitų atžvilgiu, naikinti kitus, engti kitus, išnaudoti, apgaudinėti! Tos ydos bujoja be dvasinio ir Kūrėjo padovanoto asmenybės proto brandinimo! O kaip jį brandint, jeigu net daigas neišleistas? Štai dėl to – dėl to ir net užbaigus jau oficialiai Jėzui šitą maištą, planetoje maištas nepasibaigė žmogiškuoju lygiu, žmonės gyvena tamsoje ir ta tamsa dar daugiau skaidoma, ir tai sistemai yra labai naudinga – šėtoninei, paliktai sistemai. Ritualizmas visur yra islame, krikščionybės sektose, budizme. O kas yra ritualizmas? Tai yra atskirtis vienų nuo kitų, o vidus – dvasinė asmenybė – neatverta Pačiam Dvasios Šaltiniui ir Centrui – Kūrėjui – ji negyva, o protas apraminamas. Štai ritualą atliko musulmonas – penkis kartus pasimeldė per dieną – jis save laiko jau tikinčiuoju į Alachą. O reikia įtikėt! Tai yra skirtumas! Tikėt, ir atlikt ritualą, švęst šventes – tai ne tas pats, kas įtikėt! Gyvent tuo vedimu Alacho, kuris skleidžia Gėrį, Gailestingumą, Išmintį! Net ir Korane visuomet pabrėžiama, kiekviena sura prasideda – Visagalis ir Visaišmintis Gailestingasis Alachas – išreiškiama Alachui ir tam tikra pagarbinimo išraiška, o viduje – ritualai! Tas pats yra su krikščionybe, su judaizmu, su budizmu, kuris apskritai neturi Dievo. Yra Buda-žmogus – Sidharta Gautama – iškeltas į dievybės lygį. Sidharta Gautama – žmogus, kurį pradėjo vadinti Buda Sidharta, kada jis nušvito – apšviestasis Sidharta. Buda Gautama, apšviestasis Gautama – žmogų taip vadino! Jis ir mintyse neturėjo mokydamas moralaus gyvenimo, bet jis neatrado Kūrėjo – Dievo – neatrado Tėvo – Šaltinio – To Moralės Šaltinio – jis mokė to moralaus gyvenimo be Paties Kūrėjo atrasto savo viduje. Moraliniai dalykai veikia intelektą ir jie iškėlė – iškėlė Budą į sudvasintą lygį. Ir budizmas iš tikrųjų, tai yra religija užplaukusi ant seklumos, užplukdžiusi savo religinį laivą. Būtų gili – gili religija, turinti meditaciją – bet neturinti atrasto, gyvo Kūrėjo – Šaltinio ir Centro savo viduje. O meditacija nėra Meilės komunija su Kūrėju, kada tu jauti tą virpesių įtekėjimą iš To Paties Šaltinio – Asmens – Tėvo ir Motinos. Jauti savyje tuos virpesius.
Evoliucinis Procesas ir dabar vyksta. Štai, mes turim gyvąją religiją, turim gyvąją šventovę, turim kiek, žiūrėkit – kiek mes turim jau knygų! Knygos – gyvi – Kūrėjo mokymai, Jėzaus mokymai, Apvaizdos mokymų Knyga – Urantijos Knyga! Jie prieinami visiems. Skaitykite, studijuokite, nušviskite dvasioje! Mano mokymai yra Tavo televizijos kanale, kurį lietuviai neteisingai vadina – Yuotube – čia amerikoniškas pavadinimas. Tube – tai yra, na, šnekamojoje kalboje suprantama kaip televizorius, kada buvo tie lempiniai televizoriai, nuo tų laikų tas žodis buvo dabar panaudotas – Yuotube. Aš išverčiau, artimiausią kaip – Tavo televizija – nes – Yuo – tai esi – Tu – angliškai. Tai – Tu televizija – nėra stilistiškai geras vertimas, tai – Tavo televizija – nes ir tu ten gali dalyvauti, jeigu turi kamerą ir įkūręs kanalą. Aš tikiuosi, kad neužilgo pasirodys ir Krikščionybės Duženų knyga. Ne. Sakau – neužilgo tikiuosi, kad pasirodys – čia priklauso nuo įvairių aplinkybių, kada jai bus paruoštas maketas, tada bus galima ją ir atspausdinti. Bet ta knyga padėtų žmonėms, jau laikantiems materialią knygą savo rankose, suprasti, kaip ir ta Senojo Testamento tam tikra teiginių išraiška neatitinka ir Evoliucinio Proceso, kaip Naujojo Testamento teiginiai neatitinka to, ką teigia Jėzus. Ir tai yra sugretinimai tų pačių epizodų, šalia vienas kito, o patikrinimui nurodyti puslapiai iš tų kitų šaltinių – iš Senojo Testamento, iš Naujojo Testamento, kur tu gali labai greitai pamatyt – nes skaitant Naująjį Testamentą, ir kai tu matai, kad supainioja, kas yra Tiesos Dvasia ir kas yra Šventoji Dvasia, laikydami vienu ir tuo pačiu – Kristaus išlieta Dvasia. Tai skirtingi dalykai, skirtingos Dvasios! O kita vertus krikščionybė priima tą Šventąją Dvasią kaip Rojaus Trejybės Trečiąjį Asmenį, o Jėzų kaip antrąjį Rojaus Trejybės Asmenį. Tai ne tiesa! Antrasis Asmuo yra, bet Jisai negali apsireikšti Pats asmeniškai niekur – Jis negali pajudėt iš Rojaus! Kaip ir Tėvas negali pajudėt iš Rojaus, kaip ir Trečiasis Šaltinis ir Centras – Begalinė Dvasia-Begalinė Motina – negali pajudėti iš Centro – o veikia per kitus Savo vaikus! Ir štai, Dukra Kūrėja, jinai yra veikianti Vietinėje Visatoje, ir ji Visatą – savo Vietinę Visatą – pažymi Šventosios Dvasios Grandine. Šventoji Dvasia – tai yra Dukros Kūrėjos pasireiškimas. Jis net nėra asmuo! Kas yra asmuo? Veikia savo valia. Pasireiškimas asmens neturi laisvos valios – jis išreiškia to asmens nuostatas. Ir Jėzaus Tiesos Dvasia, ji yra jo Tiesos Dvasia, o Dukros Kūrėjos Dvasia – Šventoji Dvasia. Ir jos abi yra! Štai Krikščionybės Duženos ir paaiškina – paaiškina pateikdamos ir iš šito Epochinio Apreiškimo – Urantijos Knygos – tas vietas, kaip atskleidžia mums Aukštesnis Protas negu mirtingojo paaiškinimus. Tik juos reikia aišku surasti, sugretinti – štai, šitą darbą aš ir padariau rašydamas – Krikščionybės Duženas – kaip atsakymą tiems, kurie mane užsipuldavo, ir dabar dar užsipuola. Tai dėl to Evoliuciniame Procese vieni tam tikri segmentai atrodo nesvarbūs, bet jie iš tikrųjų labai svarbūs, nes jie duoda impulsą kažkam kitam, tas kažkas kitas vėl pasireiškia kažkam kitam. Ir susidaro grandinė – susidaro grandinė tokia, kad arba tas, kuris gauna tą impulsą savo laisva valia gali iškraipyt tai, ką jisai išgirdo, bet savo entuziazmu, savo energija pritraukt prie savęs, prie iškraipytų mokymų daugybę žmonių – ką ir padarė Paulius. O Abneris – žmonijos istorijoje užmirštas, bet Dievo – Kūrėjo – istorijoje yra išaukštintas. Ir aš džiaugiuosi, kad dabar jo vardas Urantijos Knygos – Epochinio Apreiškimo dėka pagarsintas žmonijai, kaip pačio ištikimiausio Jėzaus Evangelijos ir mokymų skelbėjo, nors apaštalai kai kurie ir susipyko su Abneriu – ir Petras taip pat, kuris taip išaukštintas krikščionybėje, tas raktus nuo Rojaus laikantis savo rankose, o – Abneris – įteikęs raktus net ir toje pačioje krikščionybėje nepaminėtas.
Šėtoninė sistema paliko sėklą, kuri ir toliau bujoja kaip piktžolės. Dabar yra urantai – urantai – dvidešimt pirmojo amžiaus Šviesa! Ir šitoji Šviesa yra Kūrėjo Šviesa! Ir aš džiaugiuosi, kad šitoji Šviesa yra gyva, patiriama. Kūrėjas atveria mūsų dvasinę asmenybę, jeigu mes šito nuoširdžiai siekiame atsidavę savo nuoširdžiam norui augti – augti, stotis ant aukštesnio laiptelio, nepasitenkint tai, ką siūlo aplinka gyvenanti tamsoje. Visa tai yra Kūrėjo suteikta augimui – visos priemonės, net Paties Kūrėjo – Minties Derintojas – Jo Dvasia – o taip pat ir apsauga iš Apvaizdos.
Būkit, mylimi urantai, orūs Kūrėjo vaikai, sūnūs ir dukros, ryžtingi, drąsūs, veiklūs Visumos Gerovei savo gyvenimu, savo tikruoju Kūrėjo atvaizdu. Jus stebi – stebi ir Apvaizda, jus stebi Visata, Kūrėjas. Kaip Abneris neišnyko taip ir jūs neišnyksit savo Šviesos, Gėrio, Grožio darbais drauge su Pačiu Kūrėju, kaip Bendrakūrėjai.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas