Algimanto pamokomasis žodis – Aš jau dabar esu amžinas, bet nesu amžinybėje – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 02 07

Tokia mano aplinka (vaizdas per namo antro aukšto langą)... graži aplinka, šviesi... pradėjo vėl snigti, bet snaigės tokios kaip kruopos, smulkios smulkios, nelabai ir matosi. Po mano kiemą vaikšto kažkokie gyvūnai... pėdsakai... bet neaišku kieno. Du tūkstančiai dvidešimt šeštieji metai, vasario septintoji... tokia yra Lietuvos žiema... šiandien nešalta. Bet aš laukiu pavasario. Pavasaris – geidžiamas mano metas, nes bus sezonas, motociklininkų sezonas. Mašina galima ir dabar važiuoti. Motociklu jau sudėtinga. Du ratai tai – ne keturi.
Taip, įjungsiu kamerą tiems, kurie yra toliau.
Mano vardas Algimantas. Sakau jums, tiems, kurie žiūrite mano mokymus tavo televizijos kanale. Atstovauju Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU – kaip Jo Ambasadorius šitai planetai, ir Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe mūsų pasaulyje prieš du tūkstančius metų, ir jo Partnerės, Dukros Kūrėjos, Nebadonijos, apaštalas šitai planetai. Ruošiu Dvasinius Mokytojus Kūrėjo įpareigojimu. Įkūriau gyvąją, vienintelę pasaulyje, apreikštąją, dvasinę religiją be jokių materialių ritualų. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Šį kartą mes prisijungę tarptautiniu ryšiu. Pagarbinome Kūrėją, Keturias Asmenybes – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Išgirdau, kai buvo ištarta mintis – aš jau dabar esu amžinybėje. Atrodo gražu. Yra mažytis – mažytis – niuansas, bet milžiniškas skirtumas!
Aš esu amžinas – tai yra faktas, nes šitą dovaną suteikė Pats Kūrėjas – amžiną dvasinę asmenybę. Ji yra nesunaikinama. Galima išmontuoti ją, kad nebeveiktų, priimant laisva valia sprendimus, bet kurios asmenybės tapatybė. Tai yra, būtent tos asmenybės savarankiškas veikimas kiekvienu konkrečiu metu. Asmenybė yra tas asmuo, kuris šią akimirką turi materialų matomą išorinį pavidalą gėrio darbams atlikti. Asmenybė – tai yra nesikeičiantis asmuo. Aš esu tas asmuo, ir aš būsiu visą laiką tas asmuo, tas pats, bet manoji tapatybė keisis. Aš jau dabar esu amžinas, bet aš nesu amžinybėje. Tai yra milžiniškas skirtumas! Aišku, tie, kurie šitų niuansų negali suvokti apskritai, kurie nesusipažinę su Epochiniu Apreiškimu – Urantijos Knyga – jie apskritai nežino, ką reiškia tas žodis – amžinybė, ką reiškia – amžinas, todėl šitie niuansai jiems ne tik kad nejuntami, nesuvokiami, bet jie neegzistuoja iš viso. Urantams, kurie garbina Rojaus Trejybę-AŠ ESU, Kūrėją Keturiose Asmenybėse, tai jiems amžinybė jau yra labai vertingas, suprantamas, reikšmingas žodis, pasakymas. Bet jūs turite suvokti, kad būnant amžinu, tai nereiškia būnant amžinybėje. Amžinybė yra vienintelėje vietoje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo – gyvenamojoje buveinėje – Rojuje – kuris yra geografinis visos kūrinijos centras. Iš Rojaus pasklinda visa absoliuti trauka. Visos visatos, Supervisatos skrieja aplink Rojų. Jos negali išsiveržti iš to milžiniško traukos, sklindančios iš Rojaus, materialios traukos, grybšnio, bet visos tos milžiniškos erdvės visatos – jos nėra amžinybė. Mes pradedame žingsnį tiktai šitame pradiniame pasaulyje į amžinybę – į amžinybę. Į kur? Į savo tikruosius namus, į Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – energinių virpesių sutelkimo centrą. Tik Rojuje yra amžinybė. Už Rojaus nėra amžinybės.
Rojus yra virš laiko. Jis yra belaikis. Kūrėjas yra virš laiko. Rojuje nėra erdvės. Rojus yra beerdvis. Tai yra – amžinybė. Rojus yra statiškas – nėra Rojus judantis erdvėje. Iš Rojaus kyla erdvė. Visos visatos yra Laiko ir Erdvės visatos. Jos turi net atitinkamą laiko skaičiavimą. Rojus neturi laiko. Amžinybė yra tik tame centre. Mes potencialiai einame, būdami amžini, einame į tuos mūsų gimtuosius namus, kurie yra amžinybėje – Rojuje.
Kada mes pasieksime Kūrėją, įgyvendinę Jo nuostatą – Būkite tobuli, net ir tokie tobuli, koks Tobulas esu Aš – štai tada, stovėdami betarpiškoje Kūrėjo energinių virpesių akivaizdoje, atpažinsime mes Jį būsena, virpesių patyrimu, ir mums tą akimirką nustos egzistuoti laikas ir judėjimas, erdvė ir kosmosas. Mes būsime sugerti Kūrėjo virpesių traukos. Mes Jam išreikšime save – Mano Tėve, Motina, aš įgyvendinau Tavo priesaką – sugrįžau į gimtuosius namus amžinybėje. Aš jaučiu Palaimą – Palaimą – Tavojoje akivaizdoje. Aš keliavau įsisavindamas Tavo teikiamus iššūkius, ir stengiausi kuo giliau patirti Tavo vedimą iš vidaus, kad tuos iššūkius paversčiau prasmingu nauju žingsniu ir aukštesniu laipteliu šitame Kelyje į amžinybę, bet ėjau per Laiko ir Erdvės pasaulius, Laiko ir Erdvės visatas. Aš nežinojau, kas yra amžinybė. Aš žinojau, ką aš patiriu viduje – trauką, trauką į Tavę, į tą Šaltinį, Kuris ir esi amžinybės buveinėje – Rojuje – tik ten yra amžinybė. – Todėl mūsų kelionė yra į amžinybę, bet negalima pasakyti to fakto, kad – aš jau esu amžinybėje. Pasakymas – esu – įmanomas tada, kada potencialas pavirsta aktualu. Reiškia, tu jau esi įsisavinęs daugybę patyrimų, daugybę iššūkių, ir tu jau kitiems gali savuoju patyrimu atskleisti, štai kokia yra amžinybė Kūrėjo buveinėje. Kas yra amžinybė? Dabar mes galime tiktai fantazuoti, bet tai neturi nieko bendro su faktu. Juk Rojuje – mes dabar turėdami penkis pojūčius – klausą, uoslę, skonį, lytėjimą, regą – mes turėsime amžinybėje du šimtus keturiasdešimt pojūčių. Na, pabandykite išvardinti nors keliolika! Ką jūs patiriate, kad sakote – aš esu amžinybėje? Iš dviejų šimtų keturiasdešimt pojūčių bent jau pusę išvardinkite – neišeis nė vieno pridėti. Tai yra iliuzija, bet iš jos reikia išsivaduoti ir būti Tikrovėje – Tikrovėje, kuri grindžiama kiekvieno gyvenimu tą akimirką, ruošiant save aukštesniam laipteliui, įsisavinant iššūkius, kurie skirti šiai akimirkai. Mes negalime įsisavinti iššūkio – ateities laiptelio. O, įsivaizduokite, pasiekus Rojų, kada kelionė užtruks milijardus metų, mes negalime peršokti visos šitos Evoliucinės milžiniškos kelionės ant pačio paskutinio, aukščiausio laiptelio Rojuje.
Juk net Havonoje, kur yra septynios grandinės, septyni apskritimai, vienas kitą apglėbiantys su vienu koncentriniu centru – Rojumi. Tai yra tobula – tobula ir savo grožiu, savo veikla, transcendentalų Centrinė Dieviškoji ir Amžinoji Visata. Bet joje yra laikas. Kiekviename apskritime yra savas laikas. Rojuje laiko nėra. Jis yra belaikis. Havona nėra amžinybė, nors ji yra amžina. Mes esame amžini dvasiniai asmenys, bet mes nesame amžinybėje. Amžinybė – tai nėra visa kūrinija. Kiek ji besiplėstų, Evoliucinis procesas niekada nesibaigs. Jis yra amžinas, bet Laiko ir Erdvės visatose amžinybės nėra. Skirkite tą, skirkite tą, kas yra amžinas, ir kas yra amžinybė. Tai – du skirtingi dalykai. Amžinas gali niekada nežinoti kas yra amžinybė.
Liuciferis, prašau, paneigė Patį Amžinybės Šaltinį – Tėvą. Jis amžinas buvo, bet jis pradėjo kurstyti maištą, ir įtraukė į tą maištą savo pavaduotoją Šėtoną, ir dar trisdešimt septynis planetų, kuriose buvo žmonės, dvasinius vedlius, tų planetų Princus. Ir mūsų planetos Princą sugundė ta amžinoji asmenybė – Liuciferio, Šėtono, mūsų buvusio vedlio Kaligastijos. Iš tuo metu buvusių šešių šimtų devynių planetų su žmonėmis, trisdešimt septyni amžini asmenys, planetų Princai, prisijungė prie Liuciferio-Šėtono maišto, nes jie niekada nebuvo amžinybėje, niekada nebuvo pasiekę amžinybės, nes jų nėra ta funkcija pasiekti Rojų. Jų likimas nėra mūsų likimas. Mūsų likimas – pasiekti amžinybę, stovėti betarpiškoje Kūrėjo akivaizdoje. Žodis – betarpiškoje – dar galima pasakyti – tiesioginėje akivaizdoje. Jis yra milžiniškos kokybės ir prasmės! Ir mums tai atsako, reiškia, mes būsime jau amžinybėje, kada pasieksime Kūrėją betarpiškoje akivaizdoje – mes būsime Rojuje. Šiandien mes potencialiai, net potencialiai, esame Gyvajame Kelyje. Mes galime atsisakyti šito Gyvojo Kelio bet kurią akimirką, savo valią nukreipę prieš Kūrėjo valią, ir niekada tada nepasieksime amžinybės, niekada neįgyvendinsime savo likimo, numatyto Paties Kūrėjo mums visiems, ir kiekvienam, kurie turi šitą likimą, Kūrėjo suteiktą visoje šitoje planetoje – būti ištobulintiems, kaip ribiniams, ištobulintiems per visus iššūkius, kokius mes patirsime ir Vietinėje Sistemoje po prisikėlimo, ir Žvaigždyne, ir Vietinėje Visatoje, ir Supervisatos Mažuosiuose Sektoriuose, ir Supervisatos Didžiuosiuose Sektoriuose, ir Supervisatoje. Bet visur bus laikas. Niekur ten nebus amžinybės. Niekur! Nes amžinybė yra tik Rojuje, vienintelėje kūrinijos vietoje. Išvyksime iš Rojaus su įvairiom užduotim, viskas, mes jau nesame amžinybėje. Mes jau veikiame atitinkamoje visatoje, ir laikas jau yra tos atitinkamos visatos, kurioje mes veikiame. Juk jūs patys suvokiate, Evoliucinis procesas, tai yra, vystymasis į vis ryškesnę Šviesą, į vis savo tapatybės naują atskleidimą ryškesniu spindėjimu. Tai Havonoje vietiniai gyventojai – milijardas pasaulių, milijardai vietinių gyventojų – yra transcendentalai. Jie jau yra tobuli tam tikra prasme. Mes esame ribiniai. Ką reiškia ribinis? Turintis pradžią, bet gali turėti amžiną gyvenimą – amžinybės negali turėti, amžinybė yra tiktai Rojuje – o amžiną gyvenimą jie turi, jeigu įgyvendina savąjį likimą. Kol mes esame dabartiniu pavidalu – materialiu – tol mes esame kandidatai į Kylančiuosius Kūrėjo sūnus ir dukras – kandidatai. Kada priimame galutinį sprendimą – taip, aš renkuosi savo laisva valia Amžinąjį Kelią, man Kūrėjas yra svarbiausias. Ne mano šeima, biologine prasme, ne mano sūnus, ne mano dukra, ne mano tėvai, žmogiškąja prasme, ne mano seserys, žemiškąja prasme, bet Kūrėjas man yra svarbiau, štai, kada priimate tokį sprendimą, atmetę visas kitas šalutines priežastis, kad ir kaip jos būtų svarbios ir visuomenei net nesuprantamos, kaip galima atmesti savo vaiką, tėvą, motiną. Taip, jūs turite priimti tokį vidinį sprendimą ar iškilus akimirkai, kada turi būti įgyvendinamas tam tikras kokybinis sprendimas, kaip jūs pasielgsite, štai jums tada turi būti tik Kūrėjas! Ir niekas kitas! Tik Kūrėjas! Nei jūsų vyras, nei jūsų žmona nėra svarbiau, negu Kūrėjas. Kūrėjas yra svarbiau negu žmona! Kūrėjas yra svarbiau negu vyras jūsų šeimoje! Bet jūs turite atskirti, kad Kelias į amžinybę suteiks gausybę iššūkių, kur vėl reikės priimti radikalius sprendimus. Bus ir sunkesnių, daug sunkesnių akimirkų negu dabar jūs patiriate, ir tada jums stigs to būtent ryžto ir įtikėjimo į Kūrėją, kurį paliudija jūsų vidinė būsena, ne nuostata, būsena. Nuostata yra intelekto priimta, o būsena tai yra tai, ką jūs jaučiate su Kūrėju, kad jums Jis pripildo visą dvasinės asmenybės kiekvieną mąstymo kertelę, ir tada jūs priimate sprendimą – taip, man svarbiausias Kūrėjas. Bet kol esate kiekvienoje tos akimirkos aplinkoje, jūs tada gyvenate tokiu gyvenimu, kad jūs save atiduodate tai visumai, jūsų aplinkai – atiduodate, negailėdami savęs. Ir tai yra Kelias į amžinybę. Tik Kelias! Bet ne pati amžinybė, bet esant mums jau amžiniems, kaip dvasinėms asmenybėms. Bet priėmus tą sprendimą – Kūrėjas yra būtent svarbiausias – bet priėmus tą sprendimą ne intelektu, bet būsena, dvasinės asmenybės juntama būsena. Štai tada jau jūs tampate Kylančiuoju Kūrėjo sūnumi, nebe kandidatu į kilimą, bet vis tiek jūs žengiate į amžinybę. O kada pereinate per šešis Havonos apskritimus, atpažįstate Dievo Septinkarčio atitinkamas kategorijas – Sūnus Kūrėjus, Dienų Senuosius, Pagrindines Asmenybes – Rojaus Pagrindines Asmenybes – Aukščiausiąją Būtybę, Rojaus Trejybės Trečiąjį Šaltinį ir Centrą, Antrąjį Šaltinį ir Centrą, Pirmąjį Šaltinį ir Centrą, ir lieka vidinis žiedas. Aš dabar jau esu tikras, kad ten mes turėsime atpažinti Visuminę Dievybę AŠ ESU. Ir ten mus moko, kaip bendrauti su tais, kurie jau yra pasiekę amžinybę, ir yra Rojuje. Bus mokoma, žengiant per milijonus pasaulių, kaip bendrauti su tais – nes mes nors jau esame Amžinojoje Centrinėje Dieviškojoje Visatoje, ant paskutinės pakopos, vidinio Havonos žiedo – bet mes nežinome, kaip bendrauti su tais, kurie yra amžinybėje, mūsų dvasiniais broliais ir sesėmis, nes ten yra kita kokybė virpesių. Visa tai – palaipsnis, labai lėtas žengimas, užtruksiantis Laiko ir Erdvės visatose daugybę metų. Patirsime daugybę iššūkių, išplėsime savo akiratį milžiniška prasme, apie ką mes dabar neturime jokio suvokimo. Ir kada pateksime į amžinybę, į Rojų, mus perkels atitinkamos kategorijos angelai daug galingesni negu serafimai – sekonafimai – nes reikės įveikti jiems daug didesnę erdvę, ir daug didesniais greičiais negu Vietinėje Visatoje, ir štai mes tada, Rojuje, jausimės pažadinti antrą kartą – antrą kartą pažadinti. Pirmasis bus pažadinimas, kada mus prikels Satanijos Sistemos pažadinimo pasaulyje, ir antras kartas bus, kai atjungta bus sąmonė. Šiaip mus užmigdo keliaujant. Sakykime, štai mes turime pereiti patyrimą per mirties miego slenkstį – ko žmogus taip bijo, tos mirties – tai tiesiog šitas kūnas mums – materialus – nereikalingas pažadinimui, mums duos naują kūną be fizinės išraiškos, aukštesniu energiniu-morontiniu virpesių dažnio forma – be ligų, be skausmų – ir šiuo atžvilgiu šitą kūną reikia kažkaip palikti šitame pasaulyje. Tai tam ir yra patyrimai, kad mes nugyventume taip, kaip veda Kūrėjas šitame pasaulyje, ir tas kūnas tiesiog būtų – jeigu mes pasiekiame aukštą dvasinį laiptelį ir susiliejame su Minties Derintoju, tai mus iš karto paima serafimai, mūsų globotojai, mūsų energinį dvasinės asmenybės – be sąmonės būsenoje – patį tą asmenį – mūsų visą protą, mūsų visą sukauptą patyrimą jie priglaudžia savyje ir gabena į prisikėlimo pasaulį, Satanijos Sistemos jau sferoje, o šitą kūną, mūsų tą materiją, Tarpinės Būtybės iškelia į atmosferą ir sudegina, nes tam reikalinga labai aukšta temperatūra. O mūsų planetoje nėra nė vienos, kol kas, morontinės Šventovės, kur būtent tada ir būtų įmanoma tą kūną sudeginti. O šiaip tai žmogus, nesiekiantis dvasinių aukštumų šitame pasaulyje, jis nugyvena tą savo gyvenimą su skausmais, su ligomis, su kančiomis, nelaimėmis ir stichinėmis, ir žmonių išprovokuotomis per karus, per nusikaltimus, žodžiu, jis palieka šitą pasaulį įvairiu būdu, net ir savižudybių keliu, ir tuo pakeičia savo likimą.
Todėl mūsų dvasinė asmenybė dabar sakydama – aš esu amžinybėje – labai klysta. Mes darome klaidas, mes neturime patyrimo, todėl tą, ką aš sakau, aš jau tą girdžiu daug laiko, ir dabar planavau apie ką kitką šnekėti, bet tas pasakymas – aš jau dabar esu amžinybėje – privertė kaip paskutinis lašas, na, ne, daugiau tylėti aš negaliu ir klausyti to, ką girdžiu dažnai. Mes nesame amžinybėje! Bet mes keliaujame į amžinybę, į Rojų, į vienintelę vietą, kur yra amžinybė. Atskirkite! Jūs este amžini – kiekvienas – potencialiai, jeigu nenusigręšite nuo Kūrėjo.
Ką dar jums pasakyti?
Mano žodžius reikia išgirsti dvasinės asmenybės Širdimi – tai metafora – Širdimi – jūs turite pajausti vidumi, pajausti būsena, nes šiaip girdite daug mano pasakymų, kurie pasikartoja, ir jie kartosis, nes jie skirti visiems. Visiems! Net ir tiems, kurie dar niekada nebuvo išgirdę mano dvasinių mokymų. Todėl reikia vis kartoti tą patį, ir tą patį, kol pasieks dvasinės asmenybės dvasinę Širdį suvokimas, ką reiškia tie žodžiai, būsena paliudyti, patvirtinti, kad Kūrėjas yra Gyvas, atrandamas kiekviename, koks skirtumas tarp intelekto ir išminties. Visą tai aš sakau dėl to, kad žmogus pradėtų jausti – jausti – kokybinius skirtumus. Kiekvienas žodis turi savo tam tikrą reikšmę ir tuo pačiu kokybinę prasmę. Ir gyvenime visa tai atsispindi, kokius mes sakome žodžius. Ar jie yra užteršti kitom kalbom, nuotrupom, Ypač tai dabar būdinga visokie sutrumpinimai, aš net nebesuvokiu lietuvių kalbos, kokia dabar yra lietuvių kalba – darkoma – ir, deja, vis stipriau tam pataikauja visi. O Evoliucija numato šviesią kalbą, vis gražėjančią kalbą, su vis daugiau mažybinių žodelių, kurie apskritai dabar išnykę. Bet tai yra prieš Kūrėjo Evoliucinį Planą. Todėl aš ir noriu, kad urantai būtų kaip šviesuliai visiems kitiems, ir patys organizuotų savo mąstymą labai atsakingai – kreiptų dėmesį į lietuvių kalbą, į kiekvieno garso aiškų ištarimą tiek maldoje, tiek šiaip šnekantis. Viskas labai svarbu. Nieko negalima laužyti, ką dabar daro visi. O jūs būkite savimi su Kūrėju, ir būtent tokie, kokius sumanė Kūrėjas – Kūrėjo atvaizdus – visomis prasmėmis. Ir visų Šviesos labui.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas