Algimanto pamokomasis žodis – Paaiškinimas apie amžinybę – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2026 02 15

Esu Algimantas, kurie žiūrite mano dvasinius mokymus Tavo Televizijos kanale, jums sakau. O čia vyksta gyvosios pamaldos, gyvojoje šventovėje. Už manęs yra Kūrėjo vėliava, specialiai šiandien pabangavome, tarsi vėjas tą vėliavą plazdentų vėjyje, bangelė palikta sąmoningai.
Pagarbinom Kūrėją. Kas yra garbinimas? Kada mes atveriame save ir neprašome nieko iš Kūrėjo, atveriame, išreiškiame dėkingumą, išreiškiame save gyvojoje komunijoje, tai yra gyvame bendravime. Ir aš išgirdau per garbinimą, kada tiek daug urančių pasakė – per visą amžinybę, mano valia te susilieja dabar ir per visą amžinybę, amžinybė mūsų viduje yra. Tai yra niuansai, kitiems nesuprantami, bet urantams yra galimybė plėsti savo išmintį ir kosminę Įžvalgą. Todėl pasakymas, kad manoji valia tesusilieja dabar ir per visą amžinybę, nėra tinkamas. Kodėl? Aš jau esu jums pasakojęs apie amžinybę. Ji yra tiktai Kūrėjo buveinėje, Rojuje. Ten amžinybė. Išvykstam į misijas iš Rojaus, viskas, amžinybės nebėra. Tai ką jau jūs tada nebesuliesit savo valios su Kūrėjo valia? Jūs gi palikot amžinybę, iš Rojaus išvykot į darbus, o čia sakot – ir per visą amžinybę. Amžinybė tiktai Rojuje. Tada jūs patys sau prieštaraujate, logiškai mąstant. Tai tebūnie manoji valia susiliejusi dabar, ir labai paprasta pasakyti, ir visada – ir visada. O ką reiškia ir visada? Na, ir amžinybėje taip pat bus tas visada. Kada pasieksime Rojų, ten bus amžinybė, bet tai yra konkrečioje vietoje, tik Rojuje amžinybė yra, nes nėra laiko Rojuje. Rojus yra belaikis ir yra virš laiko jisai. Bet kada išvyksime į užduotis, mes atsidursime konkrečioje visatoje, ten laikas yra fiksuojamas, ir viskas atremta priklausomai kokiam kūrinijos segmente mes būsim. Jeigu Supervisatoje, tai žiūrima koks yra tos Supervisatos sostinės būstinės laikas Rojaus atžvilgiu, kuris yra belaikis. Jeigu yra Vietinė Visata tai laikas jau matuojamas Supervisatos būstinės atžvilgiu. Skirtumas yra tarp Supervisatos laiko, ir Vietinės Visatos laiko. Vietinėj Visatoj smulkesni dariniai, jie vėl segmentuoja laiką skirtingai, priklausomai nuo Vietinės Visatos sostinės, būstinės, Vietinės Visatos centro aplink kurį ir skrieja mažesni dariniai, tai nuo jų atstumo ir apskriejimo aplink tą Vietinės Visatos būstinę. Laikas visur yra. Amžinybė yra Rojuje, tik ten. Ir dėl to jūsų pasakymas jau deramas būtų, jeigu jūs sakytumėte – tebūnie ta mano valia susiliejusi su Tavąja dabar ir visada. Ir manyje taip pat nėra amžinybės, nes amžinybė yra ne asmenybėje. Asmenybė yra amžina – amžina. Amžinas Rojus, amžina visata, amžina evoliucija. Bet nei evoliucija yra amžinybėje, evoliucija tai yra vystymasis į vis didesnę ryškėjančią šviesą. Rojuje nėra vystymosi. Ten yra viskas išbaigta, tobula. Dėl to tokia milžiniška įsiterpia erdvė mūsų patyrimų kaupimui.
Kada man rodė projekciją kosminėje erdvėje, aš žavėjausi spalvingumu tos visatos būdamas kosminėje erdvėje. Ir kada mane kreipė taip švelniai, bet tvirtai, gręždami į kairę pusę vis daugiau, ir staiga aš pajutau aš negaliu žvelgti į kairę pusę daugiau, net ir periferiniu žvilgsniu buvo per daug akinanti šviesa. Ir man sako Kūrėjas, tai Mano būstinės atspindžiai. Tu šiandien nepasirengęs tokiai šviesai akinančiai, ir Jis daugiau nesuko. Rojuje yra ta akinanti tobula sintezė visų vaivorykštės spalvų sueinančių į tą milžinišką akinančią šviesą, kuri akina neparengtą. Todėl mūsų parengimas yra ir ilgalaikis. Į Rojų kelionė nėra amžina. Pasieksim Rojų, viskas jau. Ilga kelionė, bet ji nėra amžina. Ji apribota, ir laike, ir erdvėje. Todėl jums nereikia sakyti – mūsų amžina kelionė į Rojų. Į Rojų, tai iki tikslo. Juk mes likimą, kurį mums suteikė Kūrėjas, pasiekti Jį ir stovėti betarpiškoje Jo akivaizdoje, Rojuje, ir tuo pačiu įvykdyti turime Jo priesaką – būti ištobulinti, net ir tokie koks tobulas yra Kūrėjas. Štai, įgyvendinam likimą, įvykdome Jo priesaką, ir mes jau esame įgyvendinę tą tikslą, pasiekę patį Kūrėją. Tai kaip tada ta kelionė amžina? Viskas, ji pasibaigia, jau nebegalima pasakyti, kad ji tęsiasi. O kas amžina, tai nesibaigiantis. Taip kad mūsų laukia ilga kelionė į patyrimus, bet tuo pačiu iš tikrųjų, amžina kelionė kūrinijoje. Nes po savojo likimo įgyvendinimo mes turėsime jau tobulinimą aukštesniu Absonito lygiu. Dabar einame į tobulėjimą kaip ribiniai. Ribiniai turi pradžią, bet gali neturėti pabaigos, jeigu susilieja su Kūrėjo dvasia esančia mūsų viduje ir tampa viena asmenybe. Bet tada nesibaigia evoliucinis procesas, jisai tiktai pasiekia aukštesnį laiptelį ir tęsiamas toliau. Reiškia kelionė yra amžina jau vėl vykstant į laiko ir erdvės visatas. Pati kelionė taip, ji yra amžina. Bet kelionė į Rojų, ji ilga, bet ji turi pabaigą, nes jeigu ji būtų amžina, mes taip Kūrėjo niekada ir likimo neįgyvendintume. Jo taip ir nepasiektume ir Jo priesako taip pat neįgyvendintume, nebūtume niekada ištobulinti. O tokio Kūrėjo nėra, kuris duotų tokį likimą, kurio negalima įgyvendinti. Arba tokius priesakus, kurių taip pat nebūtų įmanoma įgyvendinti. Tai yra niuansai, bet kada pradedi jau jausti tuos skirtumus tarp tų niuansų, vis labiau tada supranti – taip, iš tikrųjų skirtumai yra didžiuliai. Tai mes tarpusavyje mes galim bet ką sakyti, viskas mums, pirmiesiems einantiems, atleistina, nes niekas mūsų negali pakoreguoti, nes nėra nuėjusių prieš mus, kurie būtų pirma mūsų nuėję tą kelią ir mes jau atkartotume jų žingsnius. Bet mes tada paliekam tam tikrą klaidingą nuostatą kitiems. O jeigu mes visą laiką savo pasąmonėj paliksim šitokius tam tikrus niuansus, jų neištaisydami, tada mums bus neįprasta po prisikėlimo, kada bus kitiems aiškinama, kad kelionė į Rojų nėra amžina, o mes to nebūsime girdėję ir mes išsišoksime, ne, aš sakau amžina kelionė. Tada mums ten kažkas paaiškins tą, ką aš jums dabar aiškinau. Tai geriau šitą tokią platesnę-gilesnę Įžvalgą įsisavinti dabar, kada mes esam tarpusavyje vienodi, ir dar pirmeiviai, kitiems kad paliktume mažiau klaidingų sampratų. Pasirūpinkime ateinančiomis kartomis. Žodžiu čia toks niuansas.

Dabar džiaugsmingesnis, ir labai džiaugsmingas dalykas. Bus paruzija ar nebus, štai koks klausimas. Kas ta paruzija? Šiandien man Tavo Televizijos kanale taip pat rodo – paruzija. Ir ten egzorcistas sėdi. Aš pradėjau ieškoti ką reiškia tas žodis. Ogi pasirodo tai lietuviai iš to rašto išeina iš krašto. Bažnyčia ne išimtis – antrasis Kristaus atėjimas. Taip, juk reikia nu kažkaip tai atitikti laiko dvasią, pasakyti, kad nesuprastų žmonės. Tai dėl to aš ir klausiu, bus ta paruzija ar nebus? Bus. Tai aš pasižiūrėjau, pasirodo čia yra toks žodis graikų kalba, lietuviams nebeužtenka savų žodžių tai ima iš graikų. Ir bažnytine prasme, graikų kalboj, reiškia – atvykimas, atvažiavimas, pasirodymas. O bažnytine prasme, ten ir atskiras toks punktelis – tai antrasis Jėzaus atėjimas. Tai aš tam egzorcistui noriu pasakyti – bus, tik ne paruzija bus, bus Kristaus savo duoto žodžio įgyvendinimas. Kristus niekada nesišvaistė savo žodžiais, kaip švaistotės jūs, tie egzorcistai, mane pavadinę sektantu prieš daug metų. Tas pats egzorcistas, kurį aš šiandien pasiklausiau. Atvirai pasakius, sarmata klausyti žmogų, kuris nieko neišmano nei apie Jėzų, nei apie Kūrėją, bet kalba, kalba taip kaip išmoko iš citatų, iš to klaidinančio ir Naujojo Testamento. Tai aš jums pasakysiu – ką dabar Kristui daryti čia atėjus, kai aplinkui egzorcistai yra, o piktųjų dvasių nėra. Nu nėra piktųjų dvasių. Juk iki Kristaus buvo demonai, tai Tarpinės Būtybės. Nematomos mūsų žvilgsniui, bet jos nuo maišto pradžios pirminės Tarpines Būtybes, kurios yra arčiau žemiausios kategorijos dvasių serafimų, jos yra nuo to laiko. Tai yra tos būtybės, kurios kilo iš tos šimtinės, kurią mūsų dvasinis buvęs Vedlys, Planetos Princas Kaligastija, buvo atsigabenęs į planetą. Taip, buvę mirtingieji, bet jie patyrė iškeliavimą iš planetų, įvairių planetų, Satanijos Sistemos aplinkoje, tos planetos. Tuo metu buvo 609 planetos su žmonėmis. Dabar – 619. Tai štai, penkiasdešimt vyrų, buvusių, penkiasdešimt moterų, buvo atgabenta čia. Iš geriausių genčių atstovų, kurie buvo Apvaizdos parinkti – penkiasdešimt vyrų, penkiasdešimt moterų – buvo panaudota gyvybės plazma tos Kaligastijos šimtinės atitinkamų materialių formų sukūrimui, kad tos formos atitiktų mūsų pasaulio – mūsų planetos – atmosferos spaudimą, temperatūrą, planetos apimtį, dydį, visa tai kad būtų tokia išorinė apvalkalo išraiška matoma mirtingiesiems, nes jie buvo panaudoti kaip Dvasiniai Mokytojai. Ir Energijos Reguliuotojai, Gyvybės Nešėjai, visas šitas formas, iš energijos, būtent pagal tą gyvybės plazmos paimtą iš geriausių tuometinių gentainių atstovų, ir sukūrė tas matomas formas. Ir šitos dviejų šimtų – šimtas atgabentų, šimtas parinktų mirtingųjų, jų dvasinis materialus, intelektualus mokymų suteikimas aplinkiniams žmonėms, iš jų atrinkus irgi, gabesnius, išmokius Dalamatijos aplinkoje. Tai buvo ta vieta, dabar ji jau nuskendusi Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje – tai tie išmokyti gentainiai sugrįždavo į savo gentis ir mokydavo savo gentainius higienos taisyklių, tarpusavio bendravimo, tarp genčių sutarimo vietoj kariavimo, ir Tėvo garbinimo, įvairių amatų, visa tai buvo tuometiniai žmonės mokomi. Net ir tuometinis miestas arba sostinė, Dalamatija, tai turėjo plytinius namus – tai buvo prieš pusė milijono metų. Penki šimtai tūkstančių metų praeitis, jau buvo plytiniai namai, gamindavo plytas. Visa tai išmokė žmogų padaryti tokius statinius, ir kanalizacija, vandentiekis. Žmones išmokė to, jie patys to nesusivokė. Tai štai, jų palikuonys – o jie turėjo palikuonių, patys galėjo palaikyti be jokių apribojimų gyvenimo trukmę, nes maitinosi dar Gyvybės medžio vaisiumi. Tas Gyvybės medis buvo atgabentas iš Edentijos, iš Žvaigždyno sostinės. Todėl jie galėjo palaikyti šitą materialią formą-pavidalą neribota metų skaičių ir turėti palikuonių. Ir tie palikuoniai buvo tokie ypatingi, pranokstantys mirtingąjį, kad buvo nuspręsta padauginti juos ir buvo pasiekta penkiasdešimt tūkstančių – penkiasdešimt tūkstančių. Ir neatsirado galimybės, kad būtų penkiasdešimt tūkstančių ir pirmoji. Viskas, išseko resursas ir tai buvo pirminių Tarpinių Būtybių kilmė. Praėjus maždaug šimtui šešiasdešimt tūkstančių metų nuo maišto pradžios – o maišto pradžia buvo prieš du šimtus tūkstančių metų – buvo atgabentas Adomas ir Ieva. Štai, jų tikslas sukurti violetinę rasę. Ir toji violetinė rasė – jiems nepavyko suskurti tos violetinės rasės, nes nuklydo Ieva suklaidinta Šėtono, o Adomas sąmoningai pakartojo šitą nuodėmę. Bet jie turėjo tuo metu apie nepilnus šimtą septyniasdešimt vaikų – savo vaikų, anūkų, proanūkių. Ir štai iš tų proanūkių irgi atsirado tokių ypatingų, kad jie pranoko mirtingojo sugebėjimus. Ir vėl tada buvo nuspręsta, kad reikia sukurti jų daugiau. Ir buvo sukurta du tūkstančiai, daugiau nepavyko sukurti. Tai buvo antrinės Tarpinės Būtybės. Jos gali būti arčiau žmogaus, ir jos ir buvo dėl maišto visiškai neorganizuotos, valdžios nėra, pasimetę čia visi – ta prasme, dvasine prasme, nes Kaligastija, jisai maištauja, dvasinis lyderis, ir Tarpinės Būtybės ir dalis tų, kurie buvo šimtinė atgabenta, jų padėjėjai iš kurių buvo paimta plazma – gyvybės plazma jų formoms-kūnams sukurti – tai irgi prisijungia dalis prie maišto. Ir štai antrinės Tarpinės Būtybės ir buvo tie demonai, kurie galėdavo paveikti silpnesnį žmogaus protą, kadangi jie nematomi, o turi poveikio ir materijai – gali perkelti materiją, likti nematomi, o materija skraido. Sakykim stalai, skraido, o žmogus tai išsigąsta. O niekas nepaaiškina kas čia vyksta. Ir buvo tada vadinama piktųjų dvasių apsėdimas, taip. Bet Kristus, kada atsilaikė prieš Šėtono gundymą ant Hermono kalno, visą laiką į kiekvieną viliojantį pasiūlymą atsakydamas – tebūnie Tėvo Valia. Maištas užbaigtas. Kada jis sugrįžo po misijos į savo net aukštesnį statusą – jau nebe Sūnaus Kūrėjo, o Šeimininko Sūnaus Kūrėjo – štai tada jis ir paskelbė Ištaisomąjį Laikotarpį. O Ištaisomasis Laikotarpis tai yra tam, kad maišto pasekmės būtų kuo greičiau pašalintos, kad tarsi to maišto ir nebuvo. Bet pašalinti ne šiaip, automatiškai, o per žmonių šviesinimą. Ir šitos Tarpinės Būtybės, kurios palaidai veikė, buvo organizuotos, ir sujungtos ir pirminės ir antrinės jau nebegalėjo laisvai veikti. Tai štai tos demonų buvusios, kaip pavadino piktosios dvasios, jos ir išnyko. O piktų dvasių specialiai niekas nekuria. Bet turėdamos laisvą valią, apskritai gali ir aukšto statuso dvasinė būtybė maištauti, jeigu išminties gelmės neturėtų, bet ji turi išminties gelmę. Tai maištą gali sukurstyti tiktai patys žemiausi dvasiniai asmenys, tai Planetos Princai arba Vietinės Sistemos vedliai. Mūsų atveju, Satanijos Vietinės Sistemos. Todėl dabar kokie vadinami yra apsėdimai, tai yra pasąmonės gaivalas, kuris tiesiog energiją iš tos pasąmonės iškelia į tokį galios pasireiškimą, kad tas žmogus fiziškai gali pranokti savo fizinę jėgą. Jis gali nekontroliuoti, įpulti į transą, prarasti sąmonę, bet tai yra sąmonės užterštumo gaivalo pasireiškimas. Ir vienintelis būdas jį apraminti – malda. Malda, kada Kūrėjo aukšto energinio dažnio virpesiai perskrodžia ir to tariamai apsėsto piktos dvasios, protą, perskrodžia. Ir jisai nurimsta, ir tas priepuolis baigiasi. Ir šitaip taip pat reikia gydyti ir epilepsiją, nėra vaistų nuo epilepsijos, o malda prasiskverbia. Bet reikia tikėti tuo, pasitikėti Apvaizdos veikimu. Tą būseną turi pajausti, pilnatvės būseną, o ne egzorcistu kažkokiu, kuris aiškina nesąmones. Tai štai pabaigai pasakysiu džiugią žinią. Kada Kristus ateis antrą kartą – jis ateis į Lietuvą. Lietuvoj yra ta salelė, kurioje yra urantai. Yra ta šviesa, kurioje yra Kristaus ir knyga Kalbu Jums Vėl. Jis norės pasižiūrėti į tuos, kurie tokiomis sunkiomis aplinkybėmis buvo, kur pradžia buvo to Gyvojo Kelio. Ne Urantijos Fonde, ne Amerikoj. Ką jam ten daryti tarp biznierių ir melagių pseudopolitikų, ką jam veikti? Jam reikia eiti ten, kur savi – savi – urantai, kurie meldžiasi ir už jį, už jį ir už jo Partnerę Nebadoniją. Kas daugiau meldžiasi už Jėzų, už Nebadoniją? Katalikai, musulmonai, budistai, krišnaitai? Urantai. Tai raskit man kitą vietą, kur jis galėtų, logiškai, vykti. Kur jūs vyktumėt jeigu norėtumėt kur į pasaulį vykti? Ten, kur yra jūsų širdis. O širdis Kristaus yra čia. Nors jis duoda visiems tą ženklą, beldžia į kiekvieno duris – širdies duris – tik atverkit ir aš įeisiu į vidų. Bet ritualais bažnyčia apraizgė visus, ir tokie egzorcistai ritualais apraizgė visus, apeigomis ir dar prasimanymais. Dėl to, kada man šiandien beklausant sako tas egzorcistas, bet ateis antikristas, kuris klaidins. Va, jūs gi esat antikristai, kurie vilkai ėriuko kailyje. Vedliai, piemenys, klaidinantys avių bandą. Ne ten gi vedat. Šiandien aš atstovauju Kūrėjui, kaip Jo Ambasadorius ir Jėzaus – Šeimininko Sūnaus Kūrėjo – ir jo Partnerės Duros Kūrėjos apaštalas. Bet aš skelbiu tiesą, dėl to aš ir sakau gyvąjį žodį, kuris ir yra Kūrėjo Žodis. Aš nesakau, kad tai yra Biblija, kuria jūs remiatės, Kūrėjo Dievo žodis. Tai nėra Dievo žodis. Tai žmonių sugalvota istorija. Ir Naujasis Testamentas, evangelijos, tai istorija, tai žmonių sugalvotos tam tikros sampratos, kurios iš dalies atitinka ir Jėzaus mokymus – iš dalies. Bet didžiąja dalimi tai yra iškraipymai. Dėl to ir skaitykit, mylimieji, Urantijos Knygą. Tai ne žmogaus apreiškimas. Aukštesnio proto, negu žmogaus – įvairių kategorijų dvasinių būtybių. Ir apie Jėzaus statusą, jo statuso vaikus, taip pat yra paaiškinimas apie Sūnus Kūrėjus. O jūs kalbat apie vienatinį sūnų, Jėzų. Mylimieji, atsipeikėkit. Eikit į šventovę Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Visus priimsime, ateikit net ir su popiežiumi savo, ateikit, priimsim.
Štai – Gyvoji Tyla, Kūrėjo antrasis tomas. Apreiškimų-mokymų Meilės Galia, trečiasis tomas. Akimirkos Amžinybė, pirmasis tomas ir ketvirtasis tomas, Tu – Manyje. Šitos knygos mano užrašytos taip, kaip teikia Kūrėjas. Ne iš Biblijos – ką sako Kūrėjas virpesiais. Skaitykit šituos dvasinius šaltinius, gyvus šaltinius, gyvąjį Kūrėjo ir Jėzaus žodį, ne Biblijas. Urantijos Knygą skaitykit, jūs tie, kurie klaidinat žmones.
Tai štai, Kristus ateis negreitai. Nors jis pats nežino kada, bet šiandien nėra ką jam daryti pasaulyje. Šiandien mes turim ruošti kelią antrajam Jėzaus atėjimui. Mes, urantai. Kad galėtų daugiau būti Šviesos šitame pasaulyje, kad brolystė pasireikšti galėtų plačiau, kad nebūtų jokių konfliktų, nei šeimoj, nei gatvėj, nei tarp šalių. Jeigu tarp genčių mokė sutarti taikiai, o ne žudyti vieniems kitus – prieš pusė milijonų metų šito mokė. Tai ką, po pusė milijono metų mes negalim taip pat mokyti, kad šalys turi sutarti-bendradarbiauti taikiai, o ne šaudyti vieni kitus. Visi yra Kūrėjo vaikai, sūnūs ir dukros.
Mylimieji urantai, aš džiaugiuosi, kad mes turime tą nuostabią Šviesos ir gyvybės salą – gyvąją šventovę – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę. Ir jus kiekvieną, atvėrusius save Kūrėjui, atradusius Kūrėją savo širdyje ir būkit dar ryžtingesni Kūrėjo tikrovėje, savimi, kokius jus ir sumanė Kūrėjas kaip savąjį atvaizdą, ir kaip Jis veda iš vidaus kiekvieną veikti visumos Gerovei, meilės galia.
Šitas žodis ir jums visiems.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas