Algimanto pamokomasis žodis – Iššūkių įsisavinimas suteikia patyrimą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 03 14

Esu Algimantas. Atstovauju Kūrėjui – kaip Jo Ambasadorius šitame pasaulyje – Kūrėjo pasirinktas, davęs priesaiką Kūrėjui, o taip pat ir Jėzaus, ir jo Partnerės – Nebadonijos – Dukros Kūrėjos Apaštalas, irgi šitai planetai. Šviečiu žmones dvasiškai suteikdamas platesnį kontekstą, platesnį požiūrį į aplinką, į Kūrėją, į save, į Jėzų. Savaime suprantama, kad visi šitie mokymai yra nukreipti Visumos Gerovei – Visumos – planetos žmonijos, mūsų planetos šeimos, mažiausios planetos šeimos, Vietinės Sistemos, mūsų atžvilgiu, Satanijos Vietinės Sistemos šeimos labui ir Gerovei, ir, aišku, ir Visatos, ir kūrinijos.
Todėl noriu atkreipt dėmesį. Kada mes garbinam Kūrėją, mes panyram į Kūrėją, atsiveriam kaip dvasinė asmenybė būsena. Ir šitas atsivėrimas atpalaiduoja mūsų baimę, ištirpina Kūrėjo aukšto energinio dažnio virpesiuose, ir tada mes galime per gyvą ryšį su Kūrėju per viršsąmonę patirti daugiau Šviesos minčių, kurias mums suteikia Pats Kūrėjas per Jo dvasios – Minties Derintojo – veikimą mūsų prote. Bet iš pasąmonės taip pat prasprūsta ir įvairių teršalų, kurie iš tikrųjų trukdo mums atpažinti Kūrėjo teikiamas mintis nuo savo pasąmonėje glūdinčių minčių, kurios pasiekia sąmonės lygį ir tada mes pasakome kokį nors teiginį arba kokį nors žodį atitinkamoj frazėj neatitinkantį Tikrovės. Nors tai yra labai subtilūs niuansai, bet vis tik jie prasilenkia su Tikrove, todėl mes dabar per Gyvąsias Pamaldas ką tik pagarbinome Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – ir aš išgirdau tokius du teiginius, kad mes įsisaviname patyrimus ir kad Kūrėjas mums per Savo dvasią suteikia laisvą valią. Abu šie teiginiai neatitinka Tikrovės. Laisvą valią suteikia Tėvas net ir tiems, kurie neturi Jo dvasios – Minties Derintojo. Laisva valia – tai yra asmenybės kategorijos veikimas. Gyvūnai, žvėrys, gyvuliai laisvos valios neturi – jie nėra asmenybės kategorijos gyvybė. Mes gi, vos tiktai spermatozoidas apvaisina kiaušinėlį, iškart tą akimirką jau Kūrėjas padovanoja asmenybę, kuri dar yra potenciali tiktai. Ir jinai jau turi laisvą valią, nes asmenybė negali pasireikšt niekaip kitaip tiktai laisva valia tokia gyvybės kategorija. Visos sielos, visos dvasios yra asmenybės, kaip ir mes esam dvasinės asmenybės ir priimam sprendimus laisva valia, tuo tarpu Kūrėjas mums padovanoja Savąją dvasią – Minties Derintoją – tiktai, kada mes pasiekiam tam tikrą moralinę brandą, kada mes priimam pirmą moralinį sprendimą. Tai priklauso, aišku, nuo vaiko charakterio ugdymo šeimoje. Štai, laisva valia jau to mažylio šliaužiojančio, netvirtai vaikščiojančio, laisva valia jau veikia. Juk jis gali šliaužti į bet kurią pusę, kuri jam patinka, kas jį patraukia, jo dėmesį kas patraukia, ir jisai priima tą sprendimą pasiekti tą vietą, kuri patraukė jo dėmesį. Laisvos valios sprendimas, tuo tarpu, tai yra tyrinėjantis sprendimas. O jeigu jisai priima moralų sprendimą jo – jo lygiu, sakykim, motina ar tėvas maitina iš dubens košele, o tas kūdikėlis pakreipia tą šaukštelį į maitinančiojo lūpas, štai jame jau yra moralinis sprendimas. Jis nori pamaitint ir kitą, ir jam suteikiamas Minties Derintojas. Kitas dalykas. Mūsų Gyvasis Kelias yra patyrimų Kelias. Bet mes įsisaviname ne patyrimus – mes įsisaviname mums suteikiamus iššūkius. Kada mes juos įsisaviname šito proceso metu, mes patiriame – patiriame, ką reiškia vienokio ar kitokio iššūkio priėmimas ir įsisavinimas. Jeigu mes mąstome, priėmę sprendimą, ką mes turėtume daryti – jau mes turime iššūkį, būtent, tai ką mes turime daryti. Iššūkis yra, įsisavinti reikia šitą iššūkį. Patyrimo dar nėra. Patyrimas kaupiamas tiktai iššūkio įsisavinimo procese. Pats patyrimas nėra iššūkio įsisavinimas. Tai yra kaip šešėlis, jisai eina paskui iššūkį. Iššūkį suteikia Kūrėjas. Mes jį įsisaviname – sprendžiame atitinkamas užduotis, mums iškylančias problemas mėginame išanalizuoti. Ir tas sprendimo būdas, sakykim, gal pirmą kartą nepavyksta, pakartojam, pakoreguojam sprendimą, ir štai tie ir koregavimai yra kaip šešėlis – patyrimai. Bet patyrimai – tai nėra iššūkių įsisavinimas. Iššūkių įsisavinimas suteikia patyrimą. Kada mes žvelgiam į savo šešėlį saulėtą dieną, šešėlis yra, bet šešėlis nėra mes kiekvienas. Tai ir iššūkis yra tai, kas Kūrėjo mums paklota Gyvajame Kelyje – mes iššūkius įsisaviname, o patyrimai jau yra kaip tas šešėlis. Šitie niuansai šiaip nemąstant giliau, jie neturi jokio skirtumo tam, kuris to nesupranta, taip, bet kuris jau supranta, rėžia ausį, nes tai neatitinka Tikrovės. Lygiai taip pat kaip ir jūs dabar klausydami mano šio mokymo, jūs giliau pažvelgiat į savo mintis, savo teiginius ir jums palaipsniui, jeigu jūs apie tai pamąstysite ne kartą, jau atsiras tas skirtumas, kokį aš jums dabar atskleidžiau. Jūs dabar skiriat, koks yra milžiniškas skirtumas tarp Biblijos ir Urantijos Knygos. Lygiai taip pat jūs jaučiate skirtumą, koks yra milžiniškas skirtumas tarp tų, kurie skaito Urantijos Knygą, bet nelanko gyvosios šventovės. Jie gali pateikti tuos teiginius, bet jūsų teiginių gelmė, prasmė jau bus su gyvastimi, kai kurių teiginių bus net patyrimai įsisavinant jums asmeninius Kūrėjo suteiktus iššūkius. Juk net ir dalyvavimas gyvojoje komunijoje, gyvojoje šventovėje – tai yra jums iššūkis, o patyrimas – ką jūs patiriate garbindami Kūrėją. Štai tas patyrimas jau jus ir iškelia virš tų, kurie negarbina Kūrėjo gyvojoje šventovėje, kurie net ir apskritai be šventovės negarbina Kūrėjo, tiesiog intelektualiai studijuoja Urantijos Knygą ir džiaugiasi, kiek jie daug žino. Tai šita milžiniška Apreiškimo Knyga – Urantijos Knyga – yra tiktai enciklopedija jiems, kaip informacinis žinynas, o jūsų atveju, jūs įsisavinote suteiktą iššūkį – jūs atėjote į gyvąją šventovę, jūs dalyvaujate gyvosiose, kolektyvinėse, dvasinėse pamaldose be ritualų, be dogmų. Ir štai, jūsų visiškai kitas lygis, kitas statusas. Jūs pranokstate tą vien tik informacinį Urantijos Knygos žinyną. Jūs teiginius iš Urantijos Knygos, perskaitytus anksčiau vien tik intelektualiai, patiriate gyvai, patiriate. Ir tada jūs kitaip pažvelgiate ir paties Jėzaus akimis į Dangaus Karalystės įkūrimą Širdyje ir į Kūrėjo atradimą savo viduje – nes jau šitą iššūkį jūs įsisavinate realiai žengdami šituo Gyvuoju Keliu, kuris patyrimais mus stiprina ir tuo pačiu dar daugiau traukia link Kūrėjo, į Kūrėją ir patiriant būsena Kūrėją viduje. Štai ir nuostabu, kada mes turime galimybę milžiniškos, epochinės Urantijos Apreiškimų Knygos gausius teiginius paversti gyvais, įsisavindami mums teikiamas iššūkių gausybes. Ir jeigu mes juos priimame, nemėginame nusišalinti, mes stiprėjame savo charakteriu ir jo pasireiškimu aplinkoje. Visa tai yra kiekvieno labui, kiekvieno ir visų – visų Gerovei. Todėl mūsų Gyvasis Kelias mums kiekvienam yra sumanytas tam, kad mes šviesėtume teoriškai vis plėsdami tuos teiginius, kuriuos perskaitome, ir įsisavinant iššūkius mes patiriam tą procesą – kaip gyvybišką procesą – mums tiesiog reikalingą kaip deguonį. Ir jeigu mes esame aktyvūs Gyvajame Kelyje pasireikšdami kaip Kūrėjo sūnus ar dukra, mes patys daugiau jaučiame, patiriame Palaimos būseną. Mes jaučiame vidinį didesnį pasitenkinimą ir tuo pačiu mūsų viduje auga ir paties aukščiausio energinio dažnio virpesių patyrimas – Meilės patyrimas – kuris yra iš Kūrėjo. Reiškia mes ir su Kūrėju suartėjame, kada šituos iššūkius įsisaviname, kada mes nestabdome, nevengiame jų, bet meldžiame dar daugiau jų. Žmonija šito niekada nebuvo mokoma įsisavinti iššūkius ir melsti iššūkių dar daugiau. Bet tai yra tas Kelias, kokį sumanė Kūrėjas kaip Evoliuciją visiems kūrinijos tvariniams – net ir tobuliems – tobuliems vienu lygiu, bet galintiems tobulėti aukštesniu lygiu. Mes esame pačiame, pačiame dugne evoliucinių kopėčių, tik stojamės ant pirmosios pakopos, pirmojo laiptelio, todėl mums, natūralu, daug kas yra nesuprantama, nežinoma, nematyta, bet viską mes turime patirti, pirmiausia, per atsivėrimą Kūrėjui būsena viduje. Jeigu būsena bus stipresnė, mes būsime ryžtingesni, veiklesni, aktyvesni, savo gyvenimą gyvensime tokį, kokį sumanė Kūrėjas, iš vidaus sumanė kiekvienam, suplanavo, jį tik reikia gyventi, nekurti fantazijų. Nors jos kaip pradinė pakopa, siekiant kažko šviesesnio, labai labai svarbu, bet jau mums – urantams – svarbiausia yra pajausti tą vedimą iš vidaus, ir jam atsiduoti, nes Kūrėjas pranoksta visas fantazijas. Jisai yra Tikrovės Šaltinis ir Centras, ir Jis kiekvienam pateikia tą būtent impulsą, kuris jau įmanomas patirti ir įsisavinti tą impulsą. Svarbu tiktai nepraleisti to impulso. Šito mokomės. Mes nesame – nesame tie, kurie matytume prieš save ėjusių kartų gyvenimus, mums pateikiamus mokymus, patarimus, vietoje šito mes esame pirmieji visiems kitiems, kurie žengs jau už mūsų, po mūsų. Ir jeigu jūs taip pat savo iššūkius aprašytumėte – aprašytumėte sau – ranka rašykite, kad jūsų rašysena švelnėtų, kad jūs įprastumėte raides vedžioti – štai tada kažkas liks ir ateinančiai kartai. Ir kada skaitys iššūkius, ir jų įsisavinimo aprašymą, ir jūsų būsenas, kaip jos kinta, jie skaitys labiau dėmesingai negu bet kokį nuostabiausią romaną – nes tai bus jų artimo žmogaus aprašymai. Ir tai bus pagalba-parama jiems, o jums tai bus irgi papildomas iššūkis dėstyti sklandžiai mintis. Atsiduokite Kūrėjo vedimui iš vidaus – mintis dėstys Kūrėjas panaudodamas jūsų kūną ir protą. Tik neatstumkite tokio iššūkio. Bet kada jūs pradėsite tą daryti nuolat, jūs pajausite alkį tokiam darbui, jūs pajausite šito darbo prasmę. Tai yra atitinkamas jums laiptelis. Daug yra iššūkių, mes jų visų negalim net įsivaizduoti, bet štai, tą ką aš dabar pagarsinau – iššūkis kiekvienam pagal pečius. Ir jisai pareikalaus iš jūsų ryžto, kantrybės, atsidavimo, bet atlygį patirsite nuostabaus saldumo – dieviško saldumo – o prasmė bus gili. Kiekviena palikta Šviesos mintis, jinai bus papildyta – papildyta tų, kurie perskaitys šitą mintį, papildyta bus jų iššūkių įsisavinimu ir patyrimu. Bet jūsų Šviesos mintis bus galbūt būtent tas impulsas, kuris ir paskatins pasirinkti Kūrėjo Gyvąjį Kelią – jūsų artimą žmogų. Viskas tarpusavyje susieta Kūrėjo į vientisą gyvą sistemą. Kada jūs atliekate veiksmą, kuris grįstas Meilės motyvu, visada to veiksmo pasekmė bus prasminga, šviesi, ir neprapuls.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas