Algimanto pamokomasis žodis – Gyvoji komunija tai savęs, kaip dvasinės asmenybės, atvėrimas Kūrėjui – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2026 03 01

Mano vardas – Algimantas. Vyksta gyvosios pamaldos vienintelėje pasaulyje gyvojoje šventovėje, joje nėra ritualų yra širdies atvėrimas, atveri širdį. Iš tikrųjų širdis tai yra metafora. Atveri save kaip dvasinę asmenybę. Kūrėjas mums suteikia šitą dovaną, dvasinę asmenybę. Šitą kūną, gležną kūną, trumpalaikį kūną, mes gaunam iš gimdytojų, kurie taip pat yra mūsų dvasiniai broliai ir sesės. Bet žmonija šitos šviesos nežinojo, todėl neįprasta į žemiškuosius tėvus kreiptis dvasios broli arba sese. O kūrinijoje yra taip, Kūrėjas vienas visiems Keturiose Asmenybėse Rojaus Trejybė-AŠ ESU ir visi tarpusavyje yra broliai ir sesės dvasioje. Kada žvelgi tokiu žvilgsniu – o tai yra Kūrėjo Žvilgsnis į visumą – tada matai kaip neatitinka Kūrėjo Valios blogos mintys, blogi darbai. Net darbą kurį atlieka bet kas, bet kokios profesijos mirtingasis, Kūrėjo sūnus arba dukra, ir atlieka ne taip, kaip jis turi būti atliktas. Čia yra blogis. Bet aplinka, kadangi kupina blogio, iškreipto mąstymo, nusigręžusi nuo Kūrėjo, nors liežuviu bažnyčioje taria tą Tėve mūsų maldą, bet dvasinė asmenybė miega letargo dvasiniu miegu. Jie pasitenkina, intelektualia prasme pasitenkina, kadangi išpildė kunigo paliepimą sekmadienį ateiti į bažnyčią. Aišku, kunigas nusileido, anksčiau sakydavo, kiekvieną dieną eikite ir eidavo žmonės, kiekvieną dienelę. Dabar neprisišauksi, kad eitų kiekvieną dienelę į bažnyčią. Bet atėjęs tikintysis, jisai apramina save. Natūralu, toje aplinkoje jisai galbūt mąsto ir apie blynus, kuriuos valgys, išsikeps, bet ta aplinka, jis jau žino, skirta Dievo maldai. Tai jisai tarsi atitrūksta nuo išorinių žemų dažnių virpesių vien tiktai savo apsisprendimu, ateiti į bažnyčią. Žiūrėkit kiek lekia per religines tas šventes, šiaip tai neina, ir sekmadieniais tie tikintieji eina į bažnyčią. Bet Kalėdos, Velykos, nu tai čia jau turi būtinai nueiti, o turėtų būti kiekvieną akimirką gyvojoje komunijoje dvasinės asmenybės atsivėrusi savastis su savo Šaltiniu ir Centru, su Kūrėju. Kiekvieną akimirką, o ne sekmadienį arba per šventes. Na įsivaizduokit, jeigu mes esam dvasios, ir jūs dvasios, ir mes atrandam Kūrėją savo viduje – atrandam – čia yra realus atradimas, tada mes tiesiog viduje jaučiame būseną, troškimą su Juo bendrauti, į Jį pasinerti. Tai yra būsena. Jos negalima išmokti, negalima perskaičius pasiekti. Tai priklauso nuo atsivėrimo pačiam Asmeniam Kūrėjui. Kiek pastangų dėsi, ir būtinai nuoširdžiai, ne mechaniškai, bet nuoširdžiai, tiek turėsi iš Kūrėjo tau teikiamų būsena patiriamų dovanų. Mūsų amžinoji asmenybė, dvasinė asmenybė, tai yra Kūrėjo dovana. Jeigu tu pabundi, pabundi kaip dvasinė asmenybė, tu ir dėkoji Kūrėjui už tai, kad tu esi dvasinė asmenybė. Būsena tokia yra, vidinė būsena. Mes sužinojom iš tokio Apreiškimo, kurį aš jums nuolat demonstruoju – Urantijos Knyga – kad mes turim Kūrėjo dvasią, Minties Derintoją. Būtent Kūrėjo dvasia iš vidaus veda mus, veda pas Kūrėją, kad įgyvendintume savo likimą, kokį mums suteikė visai žmonijai, visai planetai – pasiekti Kūrėją Jo buveinėje, kuri yra visos kūrinijos Centre, Rojuje. Bet kad pasiektų Kūrėjo sūnus arba dukra Rojų, įgyvendintų jam suteiktą likimą, jis turi pabusti kaip dvasinė asmenybė. Pasižiūrėkit aplinkui iš tų einančių žmonių gatve, ar jūs matot pabudusių dvasioje? O pabudus dvasioje yra visiškai kitokia būsena, kuri atsispindi žmogaus charakteryje. Charakteris transformuojasi į dvasinės asmenybės charakterio pasireiškimą, nes Kūrėjas dvasinę asmenybę kaip amžinąją dovaną padovanojo su visom savo charakterio savybėmis, kad jos pasireikštų dvasinės Jo vaiko asmenybės charakteryje. Tada kada eini gatve ir tu jauti pakylėjimą – pakylėjimą, kad tu esi Kūrėjo sūnus, arba dukra. Tas pakylėjimas yra ne savęs išpuikimo demonstravimas, bet priešingai, tu iškeli Kūrėją, patį Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Štai, aš esu pats mažiausias, dar turintis materialų apvalkalą, bet aš jaučiu Tu mane pažadinai kaip dvasinę asmenybę, pažadinai, kad aš kurčiau su Tavimi gėrį visumos labui kaip Bendrakūrėjas. Tu vedi mane savąja dvasia, Minties Derintoju, iš vidaus, gėrio darbams, ir aš labai noriu, kad tų darbų atlikčiau taip, kaip Tu juos sumanei, kad atlikčiau. Ir tai sprendimas visų egzistuojančių problemų, kurias sukuria žmonės. Žmonės sukuria badą, ligas, įvairias pandemijas, stichines nelaimes, neapykantos pasireiškimą karu, tai yra žmonių, ne Kūrėjo sukurtos visiems žmonėms problemos. Ir jų sprendimas yra pabusti dvasine asmenybe. Štai šitą aš ir pradėjau daryti prieš trisdešimt dvejus metus, žadinti dvasioje – žadinti dvasioje Lietuvą, kad ji pabustų. Kito kelio nėra. Per tą laiką smuko pasaulis dar į didesnę tamsą, Lietuva ne išimtis, bet Lietuva jau turi urantų. Kada aš pradėjau pirmąjį žingsnį Lietuvoje, nebuvo nė vieno uranto. Aš buvau vienas. Bet aš žinojau ką darau ir aš nusprendžiau pasirinkti šitą sąmoningai žingsnį, priėmiau sprendimą. Ir niekada per šituos trisdešimt dvejus metus aš nepasitraukiau nė per pėdą į šalį. Daug kas man siūlė įvairių kompromisų – ne. Ir dėl to atsirado ir knygos, šitos knygos, kurių nepripažįsta nei Urantijos Fondas leidžiantis šitą Epochinį Apreiškimą. Tie, kurie sėdi Urantijos Fonde, jie mano, kad čia šitos knygos tai yra na, mano išsigalvojimai. Jie nežino – išskyrus šitą, aš jiems siūliau anglų kalba kai išverčiau, Kristaus apreiškimų knyga Kalbu Jums Vėl. Kūrėjo apreiškimų knygos, keturios knygos – Akimirkos Amžinybė, aš jums rodau tą nuolat, kad galbūt kažkas pirmą kartą žiūri. Meilės Galia, Gyvoji Tyla, Kūrėjo knygos – ką Kūrėjas man perdavė, tą aš užrašinėjau. Tu – Manyje. Urantijos Fondas, jis sako yra Urantijos Knyga ir tik ji, daugiau nieko. O šitos knygos Urantijos Knygą išplečia, tai kodėl neimti šalia Urantijos Knygos kas yra plačiau. Aš esu toks, kad visuomet linkęs sužinot plačiau, daugiau, neapsiriboti tuo ką žinau. Ir štai mes turim šventovę. Turim Gyvąją Religiją – Apreikštąją Religiją, be ritualo, bet Kūrėjo suteiktą mums, nes tai yra visos kūrinijos religija. Tai yra tikrovė, gyvas bendravimas su Kūrėju. Ir toje būsenoje patyrimai yra visiškai ne tokie, negu jūs tik intelektualiai nueitumėte per šventes į bažnyčią, paklausytumėte mišių, pamokslo ir apraminę savo protą sugrįžtumėte namo. Bet jūs nepajaustumėte dvasinio pabudimo. Intelektas patirtų pasitenkinimą, štai aš esu katalikas, tikintysis, o musulmonas tai jis turi būti penkis kartus kasdien besimeldžiantis. Palyginkite kataliką ir musulmoną, penki kartai kasdien ir nesvarbu kur esi, kelionėje. Galima tiktai jeigu tu fiziškai nepajėgus, susirgai, jam atleistina. O šiaip malonėk jeigu tu musulmonas, penkis kartus, kasdien. Katalikui tai nepakeliama užduotis, o musulmonam ne. Tai ugdymas, ugdymas nuo mažumės. Ir tada tai tampa natūraliai priimtina. Bet kadangi ta religija irgi yra ritualinė, intelektuali, tai jie ir tarpusavyje skaldosi. Šiitai, sunitai, nesutaria vieni su kitais. Todėl Gyvasis Kelias turi ir Gyvąją Religiją. Mūsų čia yra Gyvoji Religija, Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Religija, Gyvoji šventovė – Gyvoji, nes joje yra gyvas atsivėrimas, gyvoji komunija. Ritualinė komunija, taip, ostiją uždėjo ant liežuvio kunigas, priėmė komuniją. Ne. Gyvoji komunija tai savęs kaip dvasinės asmenybės atvėrimas Kūrėjui, Tėvui ir Motinai. Įsivaizduokit, jeigu mes sakom – ir Motinai, pasakykit tą katalikui – Kūrėjas yra ir Tėvas ir Motina. Ką tu čia šneki? Tik Tėvas, kokia Motina. Bet čia yra, vėl, metaforiška apibrėžtis, kad būtų lengviau suprasti mirtingojo protui. O jie yra Šaltiniai ir Centrai. Ir kuo aukščiau mes kilsime, tuo mes jau daugiau ir žvelgsime kaip į Šaltinius ir Centrus. Bet Jie Asmenys, be formos, be išorinio apvalkalo. Bet jie yra Šaltiniai ir Centrai, Energijos, visų Amžinųjų Vertybių. Tai meilės, gėrio, grožio gailestingumo, teisingumo, teisumo, išminties, kosminės Įžvalgos.
Kada aš išgirdau garbinat – o mes ką tik pagarbinom Kūrėją, nes dabar vyksta šventovėje gyvosios pamaldos – pagarbinom Kūrėją, Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir garbinimo akimirką išgirdau – o garbinimas tai yra nieko neprašant, išreiškiant savo tą dvasinę asmenybę – jeigu neini Gyvuoju Keliu, tai esi išmetamas iš kūrinijos. Šito net gali nesuprasti. Šitokio Kūrėjo nėra, kuris išmestų iš kūrinijos. Nėra. Nė vienas nesat išmetamas iš kūrinijos. Čia yra niuansai, čia yra niuansai. Čia kaip aukštoji matematika arba aukštasis pilotažas lakūnams. Čia tokie niuansai kur eiliniai nesupras. Bet mes, urantai, mokomės, mokomės ir garbinimo ir prašymų maldos. Todėl aš jums ir noriu paaiškinti kodėl šitaip nėra kūrinijoj, kad ką nors išmestų iš kūrinijos. Pirmiausia už kūrinijos ribų nieko nėra, nėra kur išmesti. Jeigu neini Gyvuoju Keliu, o Gyvasis Kelias tai yra Tikrovės Kūrėjo Kelias, šiandien visa žmonija neina Kūrėjo Gyvuoju Keliu, tai Kūrėjas dar jiems duoda antrą dublį, pakartoti – ar iš tikrųjų jis nenori eiti Gyvuoju Keliu. Dabar jis daro nusikaltimus, blogus darbus, išnaudoja žmones, susikaupia sau milijardus, bet nesumokėdamas, o kitaip tariant apvogdamas tuos darbuotojus, kurie jam uždirba milijardus. Politikas, kuris kuria įstatymus ir jų nesilaiko. Teisėjas, kuris priima nuosprendžius be teisingumo, be gailestingumo. Kaltą paleidžia, nekaltą į kalėjimą. Ir jam bus suteiktas antras dublis, pakartoti, po prisikėlimo, tolimesnį žengimą Gyvajame Kelyje. Bet ne iš karto jam bus suteikta ta galimybė. Mums bus iš karto suteikta ta galimybė, pažadins iškarto. Jiems bus gal po tūkstančio metų, kada bus skelbiama nauja dieviškoji tvarka planetoje. Tai priklauso nuo atitinkamo statuso dieviškojo Sūnaus pasirodymo šitame pasaulyje, matomu materialiu pavidalu. Arba jeigu specialus pažadinimas įvyksta, arba tūkstantmetis – kas tūkstantį metų įvyksta pažadinimas. Tada kviečiami pagal sąrašą. Mes būsime pažadinti ne pagal sąrašą, kiekvienas individualiai, iškarto. Toliau jau žengiant, tokiems, kurie darė blogio darbus šitame pasaulyje – o blogio darbas visada yra tas, kas neatitinka Kūrėjo Valios, bet jeigu žmogus nesuvokia to sąmoningai, tai čia yra klaida. Jeigu jis tą suvokia ir vis tiek daro piktą darbą, čia yra nuodėmė. Jeigu jis maištauja prieš Kūrėją, čia yra piktybinis blogis. Bet net ir piktybinį blogį darančiam suteikiama galimybė. Suteikiama galimybė atsisakyti savo kėslų, bet automatiškai tai neįvyks. Suteikiami mokymai, suteikiamos galimybės palankių sąlygų, galbūt jisai suklydo tokiomis tamsios žmonijos aplinkybėmis. Tai po pažadinimo tamsos žmonijos nebus aplinkoje, ir bus geresnės aplinkybės, kurios padės tam žmogui, buvusiam žmogui, praregėti kur jis prasilenkia su Kūrėjo Valia. Ir Dvasiniai Mokytojai atitinkamai veiks, Morontiniai Kompanionai stiprins, aplinka nauja. Jiems bus suteikti kaip pagalbininkai. Ir tas pats Minties Derintojas, visa tai bus daroma, kad tas mirtingasis niekada nepriimtų sprendimo atsisakyti žengti Gyvuoju Keliu, išlikti tikrovėje. Bet ne visiems tai priimtina. Puikybė, kuri yra įveikiama nuoširdumu, gali būti vis stipriau subujojanti dėl intelekto, be dvasios pamato. Štai Liuciferio intelektas buvo puikus, o dvasios pamato ir įtikėjimo stigo jam. Jis vadovavo Vietinei Sistemai, bet jis maištą sukurstė dėl kurio dabar mes čia kankinamės. Todėl Kūrėjas veikdamas per savo vaikus, turi įvairiausių pagalbinių priemonių, kad suteiktų viską, kad jo sūnus arba dukra pasirinktų Jo Valios vykdymą, bet pasirinktų iš vidaus būsena patirdamas tą. Iš meilės pasirinktų tą Kūrėjo Valios vykdymą. Bet puikybė gali pranokti to mirtingojo, net ir jau esančio morontiniu pavidalu, dvasinės asmenybės charakterio pasireiškimą. Nustelbia tiesiog Kūrėjo charakterio savybių pasireiškimą tame mirtingajame. Ir jis vis tiek visom aplinkybėm pats išreiškia sąmoningą sprendimą. Nėra taip, kad nesupratus. Sąmoningą, o ne taip kad kol jis dar nebus sąmoningas apsisprendimas, tol jam dar niekas nepareikš galutinio nuosprendžio – ar tavoji tapatybė bus sunaikinta ar tu tęsi kelionę. Liuciferio, Šėtono, Kaligastijos ir kitų maištininkų prieš Tėvą atveju, laukimas truko du šimtus tūkstančių metų. Pauzė. Bet Kūrėjo samprata tai yra ta pati akimirka, kai padarius nusikaltimą, jį išaiškinus, paskelbus nuosprendį ir įvykdžius tą nuosprendį. Todėl laukimas Kūrėjo samprata, jis pranoksta laiką. O priemones suteikia Jisai konkrečias per savo vaikus, kad tas mirtingasis priimtų sąmoningą ir galutinį sprendimą, atsisako žengti Gyvuoju Keliu. Tada Kūrėjas iškelia rankas ir sako, Aš esu Laisvos Valios Šaltinis ir tavo laisva valia Man yra įstatymas. Aš pripažįstu tavo laisvą valią ir tu savo laisva valia paneigi Mano Valios buvimą ir vykdymą. Aš neturiu kitų galimybių kaip tiktai įvykdyti tavo laisvą valią, sunaikinti tavo tapatybę. Ir tas iškart įvyksta, akimirksniu. Tapatybė išmontuojama, asmenybė nebeveikia. Bet tai nėra iš kūrinijos išmetimas, tai yra to mirtingojo sąmoningai priimto galutinio sprendimo laisva valia patenkinimas. Kūrėjas laukia, kad tu vis tiek eitum Gyvuoju Keliu. Aš tavęs nenoriu iš kūrinijos išmesti ir niekada neišmesiu. Ir tai dar neišmeta, asmenybė ir lieka. Ji niekur nedingsta, tik ji nebeveikli. Automobilis išrinktas, jis yra automobilis, bet jis negali važiuoti. Ką Kūrėjas dovanoja yra mažina. Jo dovanos yra amžinos ir asmenybė yra Kūrėjo dovana, ji amžina. Bet ar ji laisva valia pasireikš tapatybe ir priklauso ar toji asmenybė vykdys Kūrėjo Valią.
Džiaugiuosi, kad jūs esat urantai ir vykdot Kūrėjo Valią, ir tai yra milžiniškas – milžiniškas – sustiprinimas ir manęs, ir kiekvieno iš jūsų. Būkit apkabinti dvasiniu glėbiu. Ir jūs, kurie nelankot šventovės.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas