Algimanto pamokomasis žodis – Meilė yra pats galingiausias kiekvieno asmens pasireiškimas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2026 04 25

Mano vardas – Algimantas. Atstovauju Kūrėjui šitoje planetoje, kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU Ambasadorius, ir Jėzaus, kuris yra Šeimininkas Sūnus Kūrėjas – Šeimininkas Sūnus Kūrėjas šitoje Vietinėje Visatoje, ir jo Partnerės, Dukros Kūrėjos Apaštalas taip pat šitai planetai. Ruošiu Dvasinius Mokytojus – Kūrėjo įgaliojimu. Įkūriau gyvąją Šventovę ir Kūrėjo apreikštąją religiją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją religiją. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Savąjį mokymą sakau lietuvių kalba gyvųjų pamaldų metų, anglų kalba – gamtoje, mieste, motociklu važiuodamas. Dabar prasideda sezonas, vėl, mintyse atrodo, kad reikėtų pasakyti mokymą ir motociklu važiuojant, šiek tiek tada vaizdų matosi, o žiūrintiems užsieniečiams, na, trumpas – trumpas kontekstas, gal ir labai siauras, kadangi judesyje, bet iš kitos pusės, vis tiek yra ne vien tik tarp keturių sienų. Dabar mes prisijungę per tarptautines ryšio priemones, rytoj pasimatysime betarpiškai Kaune. Gyvoji Šventovė neturi jokio ritualo, jokių apeigų, yra dvasinės asmenybės, kurią patalpino Pats Kūrėjas į šitą materialų pavidalą, atvėrimas Kūrėjui – Šaltiniui ir Centrui, tos dvasinės asmenybės Padovanotojui.
Asmenybės gyvybės kategorija turi laisvą valią. O ką tai reiškia – laisva valia? Žmogus gali būti blogas arba geras – jis renkasi pats pagal savo motyvus, pagal savo interesus, pagal savo siekius. Ir jisai renkasi sankryžoje, kurti drauge su Kūrėju visumos Gerovę, arba ją griauti ir atstovauti Šėtonui, kurio tarp kitko jau nebėra, jis sunaikintas. Bet jo sėklos – maišto sėklos numestos, sudygusios per du šimtus tūkstančius metų, o tiek metų truko maištas iki Jėzaus atėjimo į mūsų pasaulį prieš du tūkstančius metų, tai tos sėklos duoda karčius vaisius mūsų planetoje dar ir po dviejų tūkstančių metų, jau Jėzui išvykus iš mūsų pasaulio atgal į savąjį statusą net ir aukštesnio lygio. Atvyko jis čia su savęs padovanojimo misija, kaip Sūnus Kūrėjas. Jis privalėjo atlikti šitą savęs padovanojimą norėdamas pelnyti aukščiausią valdžią savo įkurtoje drauge su savo Partnere – Dukra Kūrėja – Vietinėje Visatoje. Tai buvo jo paskutinis, septintasis savęs padovanojimas. Ankstesni šeši savęs padovanojimai vyko kitų gyvybės kategorijų, jo paties su Dukra Kūrėja sukurtų šitoje Vietinėje Visatoje, įsikūnijimu jų pavidalu ir šituo rodant ir savo Visatai, ir kūrinijai, ir būtent tos gyvybės kategorijos visiems nariams visuose pasauliuose, kaip sunkiomis sąlygomis, sunkiomis aplinkybėmis šviesti Kūrėju vykdant savo misiją.
Čia padarysiu intarpą parodydamas knygą, kuri pasirodė prieš kelias dienas – Krikščionybės duženos. Nauja knyga, džiaugiuosi laikydamas ją savo rankose. Ir visa tai yra Kūrėjo sumanymas, Kūrėjo vedimas iš vidaus, kad atsirado šita knyga – Krikščionybės duženos. Rytoj į Kauną jums pristatysiu, taip pat galėsite turėti savo rankose šitą knygą.
Grįždamas prie Jėzaus savęs padovanojimo misijos, einant jai į pabaigą, Jėzui iškilo tam tikras klausimas, kaip jis turi įžengti į Jeruzalę. Jis žino, kad jį suims ir nužudys, bet jis nori dar palikti žinią – palikti žinią, ir šitos žinios palikimą jis nori apipavidalinti įžengimo į Jeruzalę veiksmu. Kadangi žydų tauta laukė mesijo-karžygio, kuris užimtų Dovydo – karaliaus laisvą sostą ir išlaisvintų žydus iš pagonių, iš romėnų priespaudos – šitos tokio tariamo mesijo nuostatos tarp žydų buvo įsitvirtinusios. Žydų Raštuose buvo irgi užsiminimų apie tokį mesiją – Pranašuose. Kita vertus, buvo ir labiau dvasingai vertinančių mesijo vaidmenį žydų. Ir net Šventajame Rašte taip pat buvo pranašo Zakarijo viena tokia pastraipa, t.y., devintas skyrius ir devintas sakinys. Skyrelio pavadinimas – Būsimasis Karalius. Čia yra Biblijoje – šventajame, tariamai šventajame Rašte. Štai, ką sako Zakarijus –
9 Didžiai džiūgauk, Siono dukterie,
garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale!
Štai pas tave ateina tavo Karalius,
jis išaukštintas ir pergalingas,
jis nuolankus ir joja ant asilo,
ant asiliuko, asilės jauniklio.
10 Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo
ir karo žirgus iš Jeruzalės;
karo lankas bus sulaužytas,
ir jis skelbs taiką tautoms.


Čia yra šitame – šitame Rašte, kuris pilnas Jahvės, baudžiančio, naikinančio tautas, aprašymų. Zakarijus išreiškė tokį ir dvasingesnį žydų lūkestį šituo trumpu aprašymu, koks tas turėtų ateiti būsimasis Karalius.
Ir dabar, ką mes skaitom jau Naujajame Testamente, tas epizodas, kaip įeina Jėzus į Jeruzalę. Čia Jono Evangelijos dvyliktas skyrius ir dvylikta eilutė, sakinys, na, ir toliau kiti –


12 Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. 13 Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami:
„Osana!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu –
Izraelio Karaliui!“
14 Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:
15 Nebijok, Siono kalno dukterie:
štai atvyksta tavo karalius,
jis joja ant asilaičio!
16 Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta.

– Jie prisiminė, kad tai parašyta buvo Zakarijaus, ką aš jums prieš tai perskaičiau.
Dabar gi paskaitysiu, ką sako – Urantijos Knyga – apie tą patį Jėzaus epizodą platesniu kontekstu –

Kada Mokytojas nusprendė, jog į Jeruzalę įeis viešai, tada jam iškilo būtinybė pasirinkti šito sprendimo įgyvendinimo deramą metodą. Jėzus permąstė daugiau ar mažiau visas prieštaringas vadinamąsias mesijiškas pranašystes, bet atrodė, jog iš viso yra tiktai vienintelė tinkama tam, kad jis ja pasinaudotų. Didžioji dauguma šitų pranašiškų pasakojimų vaizdavo karalių, Dovydo sūnų ir perėmėją, drąsų ir ryžtingą viso Izraelio žemiškąjį išvaduotoją iš svetimųjų viešpatavimo jungo. Bet buvo viena Rašto citata, kurią su Mesiju retkarčiais susiedavo tie, kurie jo misijos atžvilgiu laikėsi labiau dvasinės sampratos, ir kuria, Jėzaus manymu, būtų galima nuosekliai vadovautis ir jo planuojamo įžengimo į Jeruzalę metu. Šitą Rašto citatą jis surado pas Zakarijų, ir ji buvo tokia: “Džiūgauk, O Siono dukra; šauk, o Jeruzalės dukra. Žiūrėk, pas tave atvyksta tavasis karalius. Jis yra teisingas ir atneša išgelbėjimą. Jis atvyksta kaip tas, kuris yra nusižeminęs, joja ant mulo, ant jauno mulo, nė vienerių metų neturinčio asiliuko.” (1881 - 02)
Karžygis karalius į miestą visada įjodavo ant arklio; karalius su taikos ir draugystės misija visada įžengdavo jodamas ant asilo. Jėzus į Jeruzalę nenorėjo įžengti kaip vyras ant arklio, bet jis norėjo įžengti taikingai ir su gera valia kaip Žmogaus Sūnus ant asilo. (1881 - 03)
Savo apaštalams ir mokiniams Jėzus ilgą laiką mėgino tiesioginiu mokymu įteigti, kad jo karalystė yra ne iš šito pasaulio, kad ji yra grynai dvasinis dalykas; bet šitos jo pastangos buvo nesėkmingos. Dabar tą, ko jam nebuvo pavykę padaryti aiškiu ir asmeniniu mokymu, jis norėtų pasiekti simboliniu apeliavimu. (1881 - 04)

Ką dabar sako bažnyčia katalikų, kada aplinkui vyksta susiskaldymas, kariavimas, kada žydų Jeruzalė šaudo Libane, sprogdina bombas, žudo žmones, kada Gazos sektoriuje du milijonai žmonių neturi normalių gyvenimo sąlygų, net maisto normalaus? Ką sako bažnyčia, kas vyksta Ukrainoje, kada susipriešinusi Ukraina su Rusija, žudo vieni kitus – slavus, stačiatikius? Juk jinai Naująjį Testamentą pripažįsta kaip Dievo žodį. Čia gi pasakyta – ateina tas karalius su taikos misija. Kodėl bažnyčia, panaudodama Jėzaus vardą ne šaukte šaukia – nustokit šaudyt, nustokit sprogdint, nustokit kariaut? Jūs gi esate krikščioniškos pakraipos tikintieji, Jūs gi esate kaip Jėzaus mokiniai, kuris atėjo su Taikos misija, mėgino aiškinti paprastais teiginiais, žodžiais – jo nesuprato, štai, jis panaudoja tą simbolinį įžengimą į Jeruzalę – paskutinįjį įžengimą į Jeruzalę – jo laukia nukryžiavimas. Bet jis eina su Taikos misija. Jis gi nesipriešina, nekursto konfliktų ir žmonių, kad jie gintų jį aukodami savo gyvybę. Jis gi atėjo čia nuo Tėvo – jis yra Dieviškasis Sūnus – simboliniu veiksmu demonstruoja – Taika turi būti! Kur yra tie, kurie štai visiškai neseniai gi paminėjo Velykas? O Jėzus ir atėjo prieš Velykų savaitę viešai į Jeruzalę su šita pačia simbolika, ne ant arklio įžengė – ant asilo, ant jauno asiliuko. Jeigu nesuprantami simboliai, sakykim, bažnyčiai, na, pažiūrėkit, panaudokit tas dabartines ryšio priemones, atsiverskit tiesiog parašę, ką reiškia, kai karalius joja ant asilo. Parašykite tokį klausimą ir jums bus pateiktas atsakymas, kad tai yra karalius, demonstruojantis, kad jis ateina taikiai, ne su karo vėzdu! Jis nori tai išreikšti, dėl to keičia tą simbolinį atvykimą ant arklio į tą taikų asilą. Jums bus paaiškinimas. Ir žydams tai taip pat yra suprantama, nes tas simbolis ir buvo panaudotas žydams, ir to meto žydams, kurie laukė mesijo, kurie laukė išvaduotojo iš pagonių jungo mesijo. Jėzus aiškiai pademonstravo – Taika – Taikos karalius – ne karo šaukiantis vedlys.
Štai, mano mylimieji, visi trampai, nausėdos, netanyachai, jūs negalite būti karo krankliai, tuo labiau vykdytojai kaip ir Putinas, kaip ir Sinceopinis, kinų komunistų lyderis – jie negali būti nė vienas aukštesni už Vietinės Visatos vieną iš dviejų Sukūrėjų, kuris čia atnešė Taikos ir Šviesos simbolį šituo savo įžengimu paskutinį kartą į Jeruzalę, jodamas ant asilo. Nesuprantat? Ne vieta jums vadovauti savo šalims! Ne vieta nė vienam nei Trampui, nei Netanjachui, nei Sindzeopiniui, nei Putinui, nei Nausėdai, nei visiem krankliam iš Europos Sąjungos – pseudo Sąjungos.
Aš atstovauju Kūrėjui. Tai, ką aš sakau, yra Kūrėjo Žodis, Jėzaus Žodis, Nebadonijos Žodis. Ką sakė Jėzus – tai buvo Tėvo Žodis. Negirdit Tėvo? Išgirskit mano Žodį! Jis tariamas ne tuščiai, ne veltui.

Nėra galingesnės jėgos už Meilę! Jėzus gi mokė – tie, kurie jūs laikot Naująjį Testamentą Dievo Žodžiu – Katalikų Bažnyčia, Jėzaus įsakymas – Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau – nėra didesnės Meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas, jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių, ir jūsų vaisiai išliktų, kad ko tik prašytumėte Tėvo mano vardu, Jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau – vienam kitą mylėti.
Aš šitą pakartoju – pakartoju Kūrėjo vardu – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardu, Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, kuris buvo įsikūnijęs čia, kaip Jėzus iš Nazareto, vardu, ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos Nebadonijos, vardu – Mylėkite vienas kitą, net taip, kaip myli Jėzus, kaip myli Kūrėjas jus ir kaip aš jus myliu. Jūs esat tie, kurie atsakingi už tautas, kadangi jūs stovite tų tautų šalių priešakyje. Jums šitie žodžiai taikomi pirmiausia, nepriklausomai nuo jūsų religinių įsitikinimų ar ateizmo apraiškų. Jėzus atėjo ne katalikams, ne krikščionims – krikščionimis pavadino Jėzaus pasekėjus daug vėliau – jis atėjo visai žmonijai apšviesti ją, kad žmonija pamiltų. Jis atnešė trumpą Evangeliją – Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė – aš Evangeliją išplėčiau – Ne tik Dievo Tėvystė, bet ir Motinystė, ir ne tiktai Brolystė tarp žmonių, bet Brolystė ir Seserystė tarp žmonijos visų narių – tarp visų sielų ir tarp visų dvasių visoje kūrinijoje! Ir lygiai taip pat aš skelbiu savąją Evangeliją, kaip Jėzus skelbė savo – Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra kiekvieno viduje per Jo dvasią, Minties Derintoją, ir Jį gali atrasti kiekvienas nuoširdus Kūrėjo sūnus ar dukra. Todėl apmąstykite mano žodžius nuolat. Užkaskite karo kirvį ir pamokite Taikos – Taikos – šakele. Atvykstant Jėzui ant asilo paskutinį kartą į Jeruzalę, žmonės laužė šakeles nuo medžių, klojo – klojo po kojomis, net savo drabužius klojo po to asiliuko kojomis, reikšdami pagarbą šitam įžengiančiajam. O jūs, kokią pagarbą rodot Jėzui, kuris yra gyvas ir vadovauja šitai savo sukurtai Vietinei Visatai net aukštesniu statusu – Šeimininko Sūnaus Kūrėjo statusu, vadovaudamas savo Vietinei Visatai jau savo vardu. Iki šito įsikūnijimo mūsų pasaulyje, jis valdė šitą pačią Vietinę Visatą su savo Partnere – Tėvo – vardu. Štai Tėvas pasitikėjo ir už nuopelnus atlygino jam teise vadovauti šitai Vietinei Visatai savo paties vardu, bet taip, tarsi Kūrėjas būtų asmeniškai Pats šitoje Vietinėje Visatoje, kaip Jisai asmeniškai yra tik Rojuje, Savo gyvenamojoje Buveinėje. Kitur Jis ir vadovauja ir veikia per Savo Sūnus ir Dukras.
Aš nenuilsdamas kartosiu – Meilė yra pats galingiausias kiekvieno asmens pasireiškimas. Meilės galia – nesunaikinama! Todėl panaudokite tą galingiausią priemonę, pirmiausia, savo paties atžvilgiu – pamilkite save, o atradę Kūrėją savo viduje nuoširdžiu pasikalbėjimu savais žodžiais su Kūrėju. Kai atrasite Jį prabilsite tokiais žodžiais, kokie eis iš Širdies, ir jus aplaistys jūsų nuoširdžios ašaros. Tai bus jūsų atgaila – atgaila už padarytus darbus, už blogį padarytą savo dvasios broliams ir sesėms. Bet Kūrėjas turi tokį gailestingumą, kad Jis neskaičiuoja jūsų tamsos darbų. Jis yra Šviesos Šaltinis ir Centras! Ir jūsų viduje taip pat yra Kūrėjo dvasia – Minties Derintojas. Ir Jis jus nepalikdamas, visą laiką, šviesina iš vidaus. Net miego metu Jis reiškia jums pasitikėjimą, tiki, kad jūs pasuksite į Šviesos pusę iš tamsos ir maišto, iš karo į taikos pusę. Tai yra vienintelis kelias civilizacijai – nes taip sumanyta Kūrėjo.
Aš kuriu Lietuvą, kuri yra Kūrėjo Lietuva. Jūs dabar griaunate Lietuvą! Daug sugriovėte! Žmogaus vidų jūs griaunate tariami vedliai! Apmąstykite mano žodžius! Aš sakau tai lietuvių kalba, bet aš ir angliškai tą pasakau, nesvarbu, net ir lietuvių kalba skirti jie visam pasauliui, visai žmonijai. Ateis laikas, klausys šitų mokymų žmonija. Tokia yra Tėvo valia – Kūrėjo valia – Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia, kad šitoje žmonijoje būtų Brolystės žydintis Sodas, kurį laisto kiekvieno Meilės darbai, bendradarbiaujant visumos Gerovei, visumos labui. Ir ne bet kaip – o taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus. Įsidėmėkit tai – ne bet kaip – o taip, kaip Kūrėjas yra sumanęs ir kaip kiekvieną, ir jus kiekvieną, veda iš vidaus, tik jūs šito nejaučiat. Bet tai čia jūsų tragedija. Dėl to aš jus ir įspėju – nežaiskite su ugnimi ir kitų Likimu, nes kiekvienas prieš laiką, nesukaupęs žemiškojo viso patyrimo, keičia Likimą. Atsiminkite, jūs turit sukaupt patyrimą gyvendami prasmingą Šviesos gyvenimą taip, kaip jus veda iš vidaus! Ne kaip bažnyčia jus, pati pasimetusi tamsoje, mėgina nukreipt – bet kaip Kūrėjas veda iš vidaus. Aš žinau, ką sakau – nes tai yra Kūrėjo Žodis. Aš jį atkartoju visų labui – Šviesos labui, ateinančių kartų labui, civilizacijos ir Evoliucijos labui.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas