Algimanto pamokomasis žodis – Gyvasis Kelias yra paprastas, bet jame galima išlikti tik su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2026 04 11

Mano vardas – Algimantas. Aš atstovauju Kūrėjui kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Kūrėjo – kurį sudaro Keturios Asmenybės, Ambasadorius mūsų planetai. Jėzaus – Šeimininko Sūnaus Kūrėjo – ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos Nebadonijos apaštalas, irgi šitai planetai. Ruošiu Dvasinius Mokytojus Kūrėjo nurodymu ir įgaliojimu, skleidžiu Kūrėjo gyvąjį žodį. Gyvasis žodis atiteka į vidų virpesiais ir tada tu tari žodžius, kurie išreiškia tų dažnių suteikiamas atitinkamas garso išraiškas, paverčiant tuos virpesius girdimais žodžiais. Jie ateina būtent paties sakymo akimirką. Mano mokymai nėra sisteminiai, kad tai būtų kažkoks kursas, jie yra skirti visiems, kadangi yra Tavo Televizijos kanalas prieinamas visiems. Angliškai, kada sakau mokymus, tai gali žiūrėti bet kuriame krašte pasaulyje. Ir žiūri – žiūri tuos mokymus, nedaug, bet žiūri nuoširdžių Kūrėjo sūnų ir dukrų. Ateis laikas, žiūrinčių bus milijardai. Todėl pateikti sisteminius mokymus, kad tai būtų kaip pagalbinė priemonė – nuo ko pradėti, pavyzdžiui, Kūrėjo ieškojimą, arba, kaip tam pradedančiajam orientuotis – neturiu tokio tikslo, nes tai nėra mano misijos dalis. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, bet nesakau kas bus Dvasiniu Mokytoju. Aš suteikiu šviesos mokymus, kuriais naudojantis ir taikant kasdieniame gyvenime, pajuntamas vidinis Kūrėjo impulsas – nori jis būti Dvasiniu Mokytoju ar nenori. Jeigu nori – tada deda nuoširdžias pastangas, kad tai būtų įgyvendinta. Nenori – užsiima kitais darbais, bet gyvena taip pat prasmingą šviesos gyvenimą. Todėl jeigu tai būtų koks nors dvasinis centras, kuriame būtų kursai susirinkusiems daugeliui atvykusiems iš įvairių vietovių, tada galima, taip, organizuoti atskirus mokymus pradedantiesiems, kurie nieko nežino, nieko negirdėjo. Lygiai taip pat ir tiems, kurie jau kažką žino ir dvasiniame kelyje sistemines pratybas vesti aukštesniu lygiu. Bet kol kas mes nesam pajėgūs turėti dvasinio centro. Pirmiausia, materialiai mes nepajėgūs to padaryti, kita vertus mes neturime resursų, net ir Dvasinių Mokytojų, kurie galėtų iš tikrųjų teikti tokius mokymus net ir pirmeiviams šitame kelyje. Štai dėl to mano tie mokymai yra skirti visiems, kas nuoširdžiai ieško ir nežino ko. Bet jie jaučia, kad viduje jie supranta tiesą, meilę, teisingumą ne taip kaip mato aplinkoje vykstančius kažkokius reiškinius, procesus, bet jiems niekas nepaaiškina kodėl šitaip prasilenkiama su tiesa, teisingumu, meile, gėriu, grožiu, su šeimos samprata tarp vyro ir moters – ir tiktai.
Jeigu tas žengiantis pirmuosius žingsnius ieškojimuose, klausytų mano mokymų nuoširdžiai, jame jis surastų tuos virpesius, kuriuos patvirtintų jo vidus. Kūrėjas yra nematomas, nes neturi jokio apvalkalo. Jis savęs negali įrėminti. Mano mokymai irgi yra neįrėminti, bet juose yra užkoduoti virpesiai. Juos galima perskaityti tiktai – širdimi, ne protu gyvulinės kilmės, bet dvasios dieviškuoju protu, kurį ir pajaučia dvasinė asmenybė, metaforiškai tariant, širdimi. Širdimi nepajaučia kaip organu, kuris yra kaip kraujo pompa šitame materialiame pavidale, ne. Pajaučia smegenimis, materialiai, smegenimis. O jos valdo visą šitą materialų organizmą. Bet jam sprendimus diktuoja dvasinis protas, kurį pažadinti reikia kaip dvasinę asmenybę. Tai štai tas ieškantis tiesos, šviesos, jeigu jisai nuoširdžiai ieško – o ne šiaip dėl smalsumo, kad kažką sužinotų ir paskiau vėl bėgtų tolyn, tai toksai mirtingasis mano mokymų nesupras. Mokymus reikia pajausti, širdimi. Proto neužtenka. Gyvulinis protas nejaučia iš viso. Reikalinga dvasinė asmenybė, tai yra Kūrėjo dovana. Kiekvienas iš Kūrėjo mes ir turim save padovanotą su visu Kūrėjo – mums, asmenybei – suteiktu Jo paties charakterio savybių potencialu. O mums reikia pabusti kaip dvasinei asmenybei ir stiebtis link dieviškojo proto.
Mus tėvai nepažadino dvasine asmenybe. Dėl to nėra tokių Mokytojų be manęs visame pasaulyje. Dėl to yra tokia padėtis, kada materija ir materialūs interesai nusveria dvasinės asmenybės daigą, kuris giliai, giliai užkastas. Jis norėtų stiebtis į Dvasios – į Šviesos Šaltinį, Kūrėją. Bet jį užkasė tėvai, mokykla, gatvė, draugai, bendradarbiai, universitetai, politikai. Štai ir dabar reikia pradėti – vienam pradėti – nuo nulio. Ir pradėjau, prieš daugiau negu trisdešimtį metų. Pradėjau. Dabar galiu aš patarti jau turėdamas daugiau negu trisdešimt metų patyrimą ruošiant Dvasinius Mokytojus.
Ką aš galėčiau patarti tam, kuris ieško?
Pirmiausia paklausti savęs – paklausti savęs – kuo aš esu nepatenkintas aplinkoje, kad aš siekiu kažko? Kokie mano motyvai tų siekių? Jis turi suvesti savo vidinę balanso išraišką, kokie jo motyvai gyvenimo, kokie sprendimai priimami. Kaip jisai pats derinasi prie aplinkos, kurioje jaučia neužtikrintumą, galbūt ir nepasitenkinimą. Ne tik – galbūt, o taip, ieškantis nuoširdžiai jis pradeda jausti nepasitenkinimą, kai aplinka yra tokia sukreivinta, sužalota, o jis nori šviesos, jis nori teisingumo, jis nori bendravimo, bendradarbiavimo, bet be patyčių, be pasišaipymų, sarkazmo. Jis nori broliškumo, jis nori šeimos pojūčio, visur, gatvėje, darbe, mokykloje ir namuose. Nėra šeimos – kol kas – visame pasaulyje, nėra nė vienos šeimos – kartoju – nė vienos šeimos – kurioje būtų tikra šeima. O tikra šeima, tai kiekvienas jos narys atradęs Kūrėją savo viduje ir gyvenantis gyvenimą visumos Gerovei – visumos, ir net taip, kaip veda pats Kūrėjas kiekvieną iš vidaus. Ir jie suvienyti per Kūrėją – kiekvienas – ir supranta, kad tėvai taip pat yra dvasiniai broliai ir sesės savo vaikams, ir vaikai tą supranta, kad jų tėvai yra dvasiniai broliai ir sesės. Tėvas ir Motina yra tik Kūrėjas, visai kūrinijai. Ir šitame pasaulyje turi būti taip. Ir bus taip – aš žinau ką sakau. Harmoniją suteikia Kūrėjas. Žmogus pats nėra Harmonijos Šaltinis. Jeigu tu atrandi Kūrėją savo viduje, tą Harmonijos Šaltinį ir Centrą, tu rimsti pats. Tavo audros viduje nurimsta, dvasinė asmenybė ima harmonizuoti savo įvairias pasireiškimo būsenas ir atsiranda vis daugiau ir stipriau Kūrėjo Charakterio savybių išraiška. Todėl atsakant į klausimą, tai kokie mano siekiai, kokie mano motyvai, ko aš ieškau ir aš nežinau dėl ko aš ieškau – šitie klausimai turi būti iš pradžių atsakyti. Nes šiaip Dvasinis Kelias, jisai nejuntamas jokiomis materialiomis išraiškomis, jisai būsena liudijamas, būsena viduje.
Kada aš pradėjau, nebuvo nieko. Buvo tik Urantijos Knyga anglų kalba, penktasis epochinis apreiškimas. Vienintelis žmonijai perduotas kolektyvinis darbas iš įvairaus rango dvasinių asmenybių. Todėl dabar po trisdešimties su viršum metų, aišku lengviau tiems žmonėms. Štai ta pati Urantijos Knyga, prieinama lietuviškai. Gali gimtąja kalba skaityti. Kada į mano užsiėmimus Vilniaus Mokytojų namuose rinkdavosi penki šimtai žmonių. Kaune, Draugijos Žinijos didžiojoje salėje, irgi panašiai. Panevėžyje, Garso kino teatre, pilna salė ateidavo. Marijampolėje, Utenoje, Pasvalyje buvo jaunimo grupė, vien jaunimo. Ir moksleivių, ir studentų. Susirinkdavo apie dvidešimt penki jauni vaikinai, merginos. Bet entuziazmas išblėso, nes nėra sustiprinimo iš aplinkos. O kaip gi sustiprins aplinka, jeigu ji pati gyvena tamsoje ir iliuzijoje, o dvasinis ieškojimas yra vidinis ir patyrimai yra būsena liudijami viduje. Kas yra teisingumas, arba kas yra teisingumo pažeidimas? Tai ne žodis, ne veiksmas – būsena, viduje. Žmonija gyvenanti tamsoje, pripažįsta, kad teismas jeigu priėmė sprendimą, kad kaltas, tai jį vadina nusikaltėliu. Bet teisėjas gali būti neteisingas. Tai jeigu neteisingas teisėjas nuteisia nekaltą, ar tas nekaltas tampa nusikaltėliu? O jeigu priešingai, kaltą išteisina, ar jis dėl to tampa nekaltu? Ne. Ir tą junta pabudęs kaip dvasinis asmuo, būsena tą junta. Ne nuosprendžiais, kuriuos gali perskaityti akys. Vidus pasako, dvasinė asmenybė, kurioje nėra melo, tamsos, apgaulės, prievartos, savanaudiškumo, joje yra Kūrėjo – aš jau minėjau – charakterio savybių potencialas. Ir jis vis daugiau atsiskleidžia aktualu. Dėl to ir atsiranda vidinis pojūtis ir tiesos, teisingumo, gėrio, grožio.
Kas yra grožis? Tai ir dainos melodingumas, ir žodžių harmonija, ir prasmė, ir pakylėjimas, ir dainos sudainavimas, ir pati dainininko jausena. Visa tai yra grožis, sudėtas harmoningai į bendrą kūrinį, kompozitoriaus, poeto, dainininko, orkestro. Kiekvienas orkestro narys, tu jauti ar jisai mechaniškai atlieka tą melodiją, ar dvasia, ir kiekvienas instrumentas yra gyvas. Tą reikia pajausti. Gali pajausti muzikantas, kuris turi absoliučią klausą? Nepajaus ir su absoliučia klausa, gyvasties. Jis atkartos preciziškai kiekvieną gaidą, bet gyvasties nesuteiks tai gaidai. Gyvastį suteikia tik Kūrėjas, Gyvasties Šaltinis ir Centras. Dėl to ir tada junti, kad nėra dabar muzikos, nėra grožio. Nėra plastikos – visa tai justi gali tiktai dvasinė asmenybė. O profesorius intelektualiai gali pateikti daugybę teiginių, bet nesurasti prasmės grūdo tuose teiginiuose, kuriuos taria jo lūpos, gyvasties iš Kūrėjo. Štai Urantijos Knyga – nori tas pradedantysis skaityti ar ne – privalu skaityti. Ir ne bet kur skaityti – nuo pirmo puslapio, iš eilės, iki paskutinio puslapio – 2097 puslapiai teksto. Ir tai bus tiktai susipažinimas didžiuliais, didžiuliais blokais, kuriuose kažkokia bus samprata apie kažką šitoje knygoje, bet bus milžiniškos plyšių – ir labai dažnos – ištisos paklodės, kur ten bus nieko nesuprantama. Nieko nepadarysi. Tas, kuris nori atrasti, jis turi šitą Knygą nuosekliai skaityti – ir ne vieną kartą. Dėl ko? Skaitymas tai yra tas pats metodas, kaip galima ugdyti savo dvasinio proto tam tikrą pasireiškimą, kad jis pradėtų imti – nors ir trumpam – viršų, prieš gyvulinio proto valdymą, viešpatavimą. Nes tekstas yra sunkus, sudėtingas, bet jisai atskleidžia tai, ko mirtingasis iki tol nežinojo. Palengvinta knyga yra mano priimtas iš Jėzaus Kristaus apreiškimas – Kalbu Jums Vėl. Čia yra kaip elementorius dabartiniam gyvenimui – kaip orientuotis šitame pasaulyje, kaip šeimoje su vaikais bendrauti, kaip mokykloje mokytis, kaip mokytojai turi mokyti, kaip gydytojai turi gydyti, kaip politikai turi organizuoti visuomenę, kaip filosofai turi žvelgti į visuomenę, kaip kunigai turi vesti-dvasinti visuomenę. Ir kas yra Jėzus? Kodėl jis vėl prabilo? Šita lengvesnė apreiškimų knyga. Bet be Urantijos Knygos negalima apsieiti. Čia ne pakaitalas (Algimantas rodo į Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimą). Čia yra tiktai tam tikras proto lengvesnis adaptavimas, kad protas vis daugiau būtų dvasinis, ir jam būtų ne tiktai priimtini tokie teiginiai pateikiami Urantijos Knygoje, sakykim vienas sakinys septynios-aštuonios-dešimt eilučių. Bet ateina ir akimirka, kada tu nori tokio proto mankštinimo. Ateina alkis. Galima šitą Jėzaus knygą angliškai skaityti, mano išversta ir su dviem amerikonais redaguota. Ir amerikonai sako – čia negalima suprasti šitaip kaip išversta. Taip nėra amerikonų kalboje, gramatika ne tokia. Sakau – jūs nežinot dar patys. Būtent amerikonų kalba turi keistis pagal tai, kaip yra čia anglų kalba. Dvasinis tekstas, jis yra milžiniškos gelmės. Žodžiu, galite rekomenduoti pradedantiesiems ir angliškai, Kalbu Jums Vėl Jėzus Kristus. Rusiškai yra išversta – Govoriu Vam Opiat, Jėzaus knyga. Kūrėjo knygos – Kūrėjo apreiškimai – per daugiau negu dvidešimtį metų mano priimti iš Kūrėjo – Akimirkos Amžinybė, tai nesusieti mokymai, čia tiktai pateikiama chronologine tvarka, kaip aš pradėjau bendrauti nuo pirmojo mokymo iki paskutiniojo. Antras tomas – Gyvoji Tyla. Juos galima skaityti, šituos tomus, nebūtinai iš eilės. Sakau, jie nėra susieti į bendrą sistemą. Meilės Galia. Bet, jeigu jūs perskaitysit visus – čia yra šviežiausias, Tu – Manyje, paskutinis, ketvirtasis tomas. Chronologiškai, nuo pradinių mokymų štai čia, Akimirkos Amžinybėje – natūralu, buvo Tėvas viešpataujanti Asmenybė. Visur Tėvas, Tėvas, Tėvas. Kaip ir Jėzaus Kristaus apreiškime Kalbu Jums Vėl – taip pat viešpataujantis yra Tėvas. Urantijos Knygoje taip pat viešpataujantis yra Tėvas. Bet jau yra Rojaus Trejybė. Daug apie Ją kalbama. Štai čia jau net ir Meilės Galia man atrodo jau yra ir Visuminė Dievybė AŠ ESU – visuomet rašoma didžiosiomis raidėmis, kad būtų skirtumas tarp Asmens Pirmojo ir buvimo kokioje nors vietoje, ar buvimo kuo – aš esu Vilniuje, aš esu inžinierius, mokytojas. Bet čia AŠ ESU tai yra Visuminė Dievybė. Ką ji reiškia, Visuminė Dievybė? Būtent tai, ką musulmonai turi omenyje Alachas – Visagalis, Jis yra toks Galingas, kad Jisai turi save susilpninti ir turi veikti per Rojaus Trejybės Tris Šaltinius ir Centrus. Tai AŠ ESU apima visą praeitį amžinybėje, ir visą ateitį amžinybėje, dabartyje. Dėl to visą laiką Jisai yra AŠ ESU, o ne Aš buvau ar Aš būsiu. Bet viršūnė viso kito yra – Gyvoji Šventovė. Šventovė tai yra milžiniškas palengvinimas tiems, kurie pradeda ieškojimus, kurių aš nepatyriau. Ta prasme aš nepatyriau tokių ieškojimų, kad man būtų štai šitos knygos pateiktos – skaityk, skaityk, yra knygos, skaityk. Tavo gimtąja kalba, tik skaityk! Tai tokių aš ieškojimų nepatyriau. Nebuvo nieko išskyrus Urantijos Knygą, anglų kalba, ne lietuvių kalba.
Išversti Urantijos Knygą man reikėjo dešimt metų užsidaryti kaip į kalėjimą. Aš nežinojau kas aplinkui vyksta. Todėl dabartiniam ieškotojui iš tikrųjų palengvinimas yra milžiniškas! Ir dėl to aš galiu pasakyti, kad šitas pagalbines priemones, šituos dvasinius apreiškimus būtina paversti gyvais. Jos yra tiktai turėklai. O kad tie teiginiai, kuriuos skaito tas ieškantis, nežinantis ko ieško, kad jis pajaustų tuos teiginius, kaip pulsuoja viduje – tai yra palengvinimas Gyvosios Šventovės. Gyvoji šventovė tai yra viršūnė, ji reikalinga, ir be jos Gyvajame Kelyje – Gyvajame – gyvenime, ne iliuziniame, net ir tas ieškantis neišsilaikys. Jį atgal išsiurbs ta aplinkos pelkė, liūnas. Iliuzinis tamsos ir purvo liūnas. Ir tada dings visos tos dvasinės kažkokios kibirkštys. Tiesiog jas užgesins, užpils purvais, neteisingumu, melu, apgaule, agresija, nusikaltimais, prievarta, karais, veidmainyste, neištikimybe, visų ydų subujojimu. Apsauga yra tiktai kiekvieno nuoširdžios pastangos, asmeniškai – ir ypač kolektyviai, tai yra šventovėje palaikyti komuniją su Kūrėju. Nes apsaugą teikia tik Kūrėjas. Dėl to būtinas – būtinas – kasdieninis bendravimas su Kūrėju. Mes neturim jokių apeigų, jokių materialių ritualų, jokių dogmų. Viskas liudijama kiekvieno asmeniniu patyrimu – būsena. Ir mano žodžiai, tai nėra argumentai. Jums argumentai, kiekvienam, ir tam ieškančiajam – tiktai jo paties būsena. O ta būsena, kaip aguonos grūdelis, priklausomai nuo asmeninių ir nuoširdžių – būtinai nuoširdžių – pastangų, bendraujant su Kūrėju ir veikiant taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus Visumos Gerovei. Štai tik tada yra garantija, kad tu išliksi šviesa tamsos liūne, kuris aplinkui yra kaip aštunkojis su savo čiuptuvėliais taip ir nori įsisiurbti ir nepaleisti tavęs.
Dvasinis Kelias yra paprastas, bet jame išlikti galima tik su Kūrėju, kuris neturi ritualo, kuris neturi dogmos. Jis yra Tikrovės Šaltinis ir Centras. Tikrovė tai yra Kūrėjo teikiama paties aukščiausio energinių dažnių virpesių būsena, kiekvieno sūnaus ir dukros asmenybėje. O tai yra meilė – aukščiausio energinio dažnio virpesiai, meilė. Meilėje pasireiškia brolystė, ne pinigai, ne postai, ne valdžia, ne įtaka, ne fizinė galia – išmintis, kosminė Įžvalga. Ką tai reiškia išmintis? Kosminė Įžvalga? Tai reiškia, kad tu sukauptas žinias panaudoji visumos Gerovei – visumos. O kosminė Įžvalga – tu jau žvelgi pranokdamas šitą planetą, žvelgi į kūriniją Kūrėjo žvilgsniu ir supranti, kad viskas susieta į gyvą sistemą. Ir tavo kiekvienas sprendimas turi sąsajos su kitomis planetomis, su kitomis visatomis, su Kūrėju, betarpiškai. Visa tai yra gyvas pulsuojantis audinys, su kiekvieno audžiamu raštu, asmeniškai, Šviesos ir meilės Kūrėjo tikrovėje.
Dėl to aš ir neraginu nė vieno, kokiomis nors stebuklingomis dovanomis ar stebuklingais apsireiškimais, kad masinčiau jūsų smalsumą ir protą. O priešingai, dar gi sakau, kad laukia didžiulės problemos, ir kad ištvertumėte turite būti gyvame ryšyje su Kūrėju. Jumyse turi pulsuoti Kūrėjo Šviesa. Kūrėjo Šviesoje jūs patys tada matot koks yra milžiniškas skirtumas tarp jūsų ir aplinkos. Ir jūs nebenorite susitepti, nes kas yra susitepęs – susitepęs protas? Tas gyvulinis – korumpuotas, susitepęs, iškreiptas, reiškia – korumpuotas. Ir ne vien tiktai ką žmogus arba teisėjas pripažįsta, kad korupcija tai yra kažkokie kyšiai, kažkokie politikų poveikiai tarnaujant kažkokioms grupuotėms, tų grupuočių interesams, kompanijoms ir panašiai. Ne. Korumpuotas yra protas, kuris yra gyvulinis, iškreiptas, suteptas. Tikrasis protas yra asmenybės šviesos dieviškasis protas. Štai jį reikia žadinti, kad jisai būtų vis labiau įsiviešpataujantis gyvulinio proto atžvilgiu. Nes visi yra korumpuoti, suteršti, sukreivinti, nešvarūs savo mąstymu, savo siekiais. Ne vien tik valdžia, kaip įprasta manyti. Ne. Plėskit, gilinkit suvokimą. Štai tada jums ir bus išmintis ir kosminė Įžvalga. Todėl Gyvasis Kelias yra numatytas visiems, bet jame išsilaikyti gali tik nuoširdūs Kūrėjo sūnūs ir dukros, kurie jaučia orumą – orumą, ne puikybę, bet orumą, ne keliaklupsčiaujant, ne krentant kryžiumi, ne atgailauja dėl nuodėmių, bet kurie ištirpsta Kūrėjo meilės glėbyje ir gyvena taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus ir mėgaujasi gyvenimu išmintimi, pasireikšdami savo valia, kurią Kūrėjas ir padovanojo. O kada sulieji savo valią su Kūrėjo Valia ji ir tampa, viena. Tada Minties Derintojas, Kūrėjo dvasia, įsiviešpatauja tokio mirtingojo prote kaip mokytojas, kaip Vedlys. Ir tokiam mirtingajam dingsta nerimas, problemos, jam siekis atsiranda jaučiant meilę visiems, šviesinti – šviesinti visus, savo gyvenimu, savo veiksmais, sprendimais. O Kūrėjas tą ir padaro panaudodamas šito mirtingojo, savo sūnaus ar dukros, dieviškąjį Jo paties suteiktą protą. Ir tada dvasinė asmenybė veikia panaudodama šitą materialų pavidalą, kaip laikiną materialią priemonę, visumos Gerovei. Štai mano mylimieji, kelias yra platus, bet žengiančių jame, deja, labai trūksta. Dėl to jūs turite tokią aplinką, kuri degraduoja, o toliau degraduos dar sparčiau. Ruoškitės.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas