Algimanto pamokomasis žodis – Jėzaus misijos viena iš sudedamųjų dalių buvo – apšviesti žmoniją, apreiškiant Tėvą – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2026 04 26
Mano vardas – Algimantas. Sakau jums tiems, kurie žiūrite mane, klausotės mano mokymų Tavo Televizijos kanale. Atstovauju Kūrėjui kaip Kūrėjo Ambasadorius, Jėzaus ir jo Partnerės Nebadonijos apaštalas. Pastarųjų dviejų asmenybių dvasinis statusas yra, Jėzaus – Šeimininkas Sūnus Kūrėjas, jo Partnerės – Dukra Kūrėja. Būtent šie du asmenys sukūrė mūsų Vietinę Visatą. O šitame dangaus skliaute yra 100 000 tokių Vietinių Visatų. Ir tokių skliautų yra septyni, skriejantys aplink Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvenamąją buveinę, Rojų. Tai štai Jėzus yra vienas – norėtumėt, kad pasakyčiau ir vienatinis Tėvo sūnus? Ne. Tokių kaip Jėzus yra bent 700 000 Sūnų Kūrėjų ir lygiai tiek pat yra Dukrų Kūrėjų, kadangi tiek yra energijos paskleista šiuo metu iš Kūrėjo, iš Rojaus, kad yra sukurta 700 000 Vietinių Visatų.
Kada Sūnus Kūrėjas, Jėzus iš Nazareto tapatybe, vykdė savo misiją prieš 2000 metų mūsų planetoje, o šitą aš dabar sakau čia, urantams, susirinkusiems į gyvąsias pamaldas, vienintelėje pasaulyje gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Be ritualų, atvėrus savo dvasią, kurią ir suteikia mums pats Kūrėjas – dvasią, asmenybę, dvasinę asmenybę. Tai štai, sakau dabar urantams esantiems gyvojoje šventovėje.
Jėzus įgyvendino savo misiją – mokė žmones, apšvietė, sukaupė žmogiškąjį patyrimą, ir visiškai nebuvo būtina jam palikti pasaulį, kad tvarinys jį kaip Kūrėją, nužudytų. O nužudė. Kodėl? Todėl, kad žmonijoje viešpatavo gyvulinės kilmės protas. O Kūrėjo suteiktas dieviškasis dvasinis protas, dvasinė asmenybė, nepažadinta. Tai viena iš sudedamųjų dalių Jėzaus misijos ir buvo apšviesti žmoniją, apreiškiant Tėvą, koks yra Tėvas. Savo gyvenimu parodant, kasdieniais veiksmais. Kokie veiksmai – būti savimi, kokį sumanė Kūrėjas kaip savo atvaizdą, mirtingąjį. Veikti be jokių kaukių, veikti visų Gerovei, visų labui, bendradarbiaujant, brolystėje, garbinant vieną Kūrėją, nesusiskaldžius į atskiras religijas, nesukuriant jokių politinių partijų, kaip atskirų grupuočių, turinčių savo savanaudiškų siekių. Jis mokė savosios evangelijos – Dievo Tėvystės, žmonių brolystės. Tėvas yra visiems tas pats. Visi žmonės yra Jo sūnūs ir dukros. Reiškia yra viena šeima – žmonija, tarpusavyje broliai ir sesės dvasioje. Jis mokė, kada žydai turėjo savo tariamą raštą – tariamą, nes jis joks ne šventas raštas. Biblija jokia ne šventa knyga, tiesiog aprašyta negailestingas Dievas, Jahvė, kuris žudo žmones. Bet buvo pranašų – buvo pranašų, juos gi išžudė, tie patys žydai išžudė. Ir štai iš žydų gimęs Jėzus, pranokęs visą žydiškumą, kėlęs tautą į šviesą, iškeliant virš žydiškos tautos, priimant į savo glėbį ir šeimą pagonis, kurių žydai net žmonėmis nelaikė. Užtenka paaukoti žemiausiam, neturtingiausiam prieinamą auką, ant altoriaus Jahvei keptą karvelį, ir tu atperki nusikaltimą, nužudymą pagonio, nes jis gi ne žmogus, tai kokia gali būti auka už jį didelė? Jėzus aiškino – ir pagonys yra Tėvo vaikai, Tėvo sūnūs. Jie yra ne žemesni negu jūs, žydai. Juo netikėjo, netikėjo, nes tautos kolektyvinė pasąmonė ir sąmonė turi milžinišką galią. Jie negali pripažinti, kad samarietis yra lygiavertis žydui, pagonis judėjui, išpažįstančiam Jahvę. Ir kada Filadelfijoje būdamas sulaukė Dovydo pasiuntinio su žinia, kad Lozorius labai rimtai serga – o Lozorius gyveno Betanėje, su kuriuo labai susidraugavo ir pamilo Jėzus, ir jo kartu gyveno dvi seserys Marija ir Morta, ir kada tiktai atvykdavo į Betanę, visuomet apsistodavo šių savo artimiausių draugų namuose. Ir dabar gauna žinią iš šitų jo mylimų seserų – dvasioje, seserų, ne biologinių šiuo atveju – žinią, apie jų biologinio brolio Lozoriaus rimtą ligą. Jis akimirkai tarsi nutyla ir kreipiasi į kažką kas yra ne jo viduje, bet mintyse, bet išorę stebintys apaštalai mato, kad jis su kažkuo bendrauja, bet ne su savimi. Tai buvo bendravimas su jo buvusiu Minties Derintoju, kuris jau kaip įasmenintas, Personalizuotas, sugrįžęs po jo krikšto Jordano upėje, jau buvo įgijęs asmenybę iš Tėvo ir vadovavo visiems Vietinės Visatos Minties Derintojams, esantiems žmogiškajame prote. Štai jis kreipėsi į Minties Derintoją – jau tą Personalizuotą – ir Minties Derintojas – Personalizuotas – sulaikė Lozoriaus Minties Derintojo išvykimą. Ir Jėzus tepasakė pasiuntiniui – šita liga nėra mirtina. Su tokia žinia ir iškeliavo pasiuntinys atgal į Betanę pas Mariją ir Mortą. O Jėzus sumanė dar kartą atkreipti žmonių dėmesį, kad jis iš tikrųjų tai, ko moko, yra nuo Tėvo. Pagal žydų sampratą buvo laikoma, kad siela išėjusi iš mirusiojo, čia būna ties kapaviete daugiausia tris dienas. Niekada nebūna taip, kad ketvirtą dieną ji dar čia būtų. Nes būdavo taip, kad į kapavietę palaidodavo žmogų komos būsenoje, bet iš tikrųjų nepatyrusį dar materialios mirties. Ir po dviejų, daugiausia po trijų dienų, tas iš komos būsenos pabusdavo ir išeidavo iš kapavietės. O jie turėjo tą irgi tradiciją, įvynioti į drobulę tą kūną, kadangi kapavietėj, užbalzamuoti jį. Ir štai, Jėzus priima sprendimą, kad reikia suteikti dar vieną galimybę ir tiems fariziejams, jeigu jie negali suvokti, kad jie išgirstų apie tą galingą Tėvo veiksmą-darbą, jeigu tai atitinka Tėvo Valią. Ir jisai neskuba į Betanę. Neskuba, jis leidžia, kad praeitų tos dienos, kada žydai jau irgi pripažintų, kad tai yra jau nebe taip, kad būna iš tokių patyrimų, trečią dieną išeinantys iš kapavietės, bet jau ir tas terminas praėjęs, tos dienos praėjusios. Jis tą apmąstė sekmadienį, kada žinią pasiekė vėlai naktį. Ir link Betanės pajudėjo jau trečiadienį.
Aš čia norėčiau iš Urantijos Knygos, Epochinio Apreiškimo, paskaityti, kadangi tai yra nuostabūs dalykai aprašomi. Urantijos Knyga – studijuokit. Tai ne žmogaus proto Knyga, 2097 puslapiai teksto. Tai įvairių dvasinių asmenybių, įvairaus dvasinio statuso asmenybių kolektyvinis darbas. Čia kolektyvinė autorystė. Bet kiekvieno dokumento autorius yra pateikiamas. Aišku, jums tai nieko nesakys, kas yra Visuotinis Cenzorius, arba Išminties Tobulintojas. Tai yra atitinkami Kūrėjo sūnūs ir dukros, kurie užima atitinkamas pareigas, atlieka atitinkamus veiksmus Visumos Labui, Visumos Gerovei.
Kada Jėzus pasiekė Betanę – Prie Lozoriaus Kapo – skyrius vadinasi. Aš skaitysiu, kadangi čia yra tiesiog pakomentavimui atskiros vietos, ir pabandysiu pakomentuoti, atkreipiant jūsų dėmesį. Kaip tiksliai net ir laikas skaičiuojamas.
Po keletos akimirkų, paskirtų Mortos ir Marijos paguodai – (Kada Jėzus pasirodė ir susitiko – Algimanto pastaba) Jėzus jų vienų atskirai nuo gedinčiųjų paklausė, “Kur jūs jį paguldėte?” Tada Morta tarė, “Einam ir pamatysi.” Ir kada Mokytojas tylėdamas ėjo kartu su dviemis sielvartaujančiomis seserimis, tada jis verkė. Kada draugiški žydai, kurie ėjo iš paskos, pamatė jo ašaras, tada vienas iš jų tarė: “Žiūrėk, kaip jis mylėjo jį. Ar tas, kuris atmerkė akis neregiui, negalėjo šito vyro apsaugoti nuo mirties?” Iki šio laiko jie jau stovėjo prieš šeimos kapavietę, mažą natūralų urvą, arba nuolydį, atbrailoje tokios uolos, kuri buvo iškilusi maždaug per trisdešimtį pėdų sodo sklypo tolimesniajame gale.
Dabar jau samprotauja tas jau dokumento autorius – Algimanto pastaba.
Žmogiškajam protui sunku išaiškinti, kodėl Jėzus verkė. Nors mes savo žinioje turime apjungtų žmogiškųjų jausmų ir dieviškųjų minčių užregistravimus, kaip visa tai yra užregistruota Personalizuoto Derintojo prote, bet mes visiškai nesame tikri dėl šitų emocinių pasireiškimų tikrosios priežasties. Mes esame linkę tikėti, kad Jėzus verkė dėl daugybės minčių ir jausmų tuo metu apėmusių jo protą, tokių kaip:
1. Jis jautė nuoširdžią ir kupiną liūdesio užuojautą Mortai ir Marijai; jis jautė realią ir gilią žmogiškąją meilę šitoms seserims, kurios buvo netekusios savojo brolio.
2. Jo protą jaudino tai, kad buvo susirinkusi minia gedinčiųjų, kai kurie iš jų nuoširdžiai gedėjo, o kai kurie tiktai apsimetinėjo. Jį visada piktino šitas išoriškas gedulo demonstravimas. Jis žinojo, kad seserys savo brolį mylėjo ir tikėjo į tikinčiųjų išlikimą. Šitos prieštaringos emocijos gali matomai paaiškinti, kodėl jis pravirko, kada jie priėjo prie kapavietės.
3. Jis iš tikrųjų abejojo, ar verta Lozorių sugrąžinti atgal į mirtingąjį gyvenimą. Seserims iš tiesų jo reikėjo, bet Jėzui buvo gaila savo draugą kviesti atgal tam, kad jis patirtų tą aršų persekiojimą, kurį, jis puikiai žinojo, Lozorius turės iškęsti dėl to, kad buvo Žmogaus Sūnaus dieviškosios galios paties didžiausiojo iš visų demonstruotų epizodų subjektas.
Ir dabar mes galime papasakoti įdomų ir pamokantį faktą: Nors šitas pasakojimas atskleidžia akivaizdžiai natūralų ir normalų įvykį žmogiškajame gyvenime, bet jis turi kai kurių labai įdomių šalutinių aspektų. Nors pasiuntinys atbėgo pas Jėzų sekmadienį, pranešdamas jam apie Lozoriaus ligą, ir nors Jėzus perdavė žinią, kad ji “nėra mirtina,” bet tuo pačiu metu jis asmeniškai nuėjo į Betanę ir net paklausė seserų, “Kur jūs jį paguldėte?” Nors atrodo, kad visa tai pažymi, jog Mokytojas elgėsi pagal šito gyvenimo manierą ir sutinkamai su savo žmogiškojo proto ribotomis žiniomis, bet, nežiūrint šito, visatos dokumentai atskleidžia, kad Jėzaus Personalizuotas Derintojas davė nurodymus Lozoriaus Minties Derintoją po Lozoriaus mirties sulaikyti planetoje neribotam laikui, ir kad šitas nurodymas buvo užregistruotas tiesiog likus penkiolikai minučių iki to, kada Lozorius išleido paskutinį kvapą. (Lozorius paskutinį kvapą išleido, bet Minties Derintojas penkiolika minučių iki šito buvo Personalizuoto Derintojo sustabdytas, nes jis yra visų Minties Derintojų Vietinėje Visatoje, vadovas. – Algimanto pastaba)
Ir štai – Lozoriaus prisikėlimas. – Algimanto pastaba.
Kada šitoji grupė, kurią sudarė apie keturiasdešimt penki mirtingieji, stovėjo prieš kapavietę, tada neaiškiai jie galėjo matyti Lozoriaus formą, įvyniotą į lininę drobulę ir paguldytą laidojimo urvo dešinėje apatinėje nišoje. (Kaip tiksliai aprašo tą vietą – dešinėje apatinėje nišoje. – Algimanto pastaba). Kada šitie žemės tvariniai stovėjo ten beveik nekvėpuodami tyloje, tada didžiulė dangiškųjų būtybių gausybė užėmė savąsias vietas, pasirengusi sureaguoti į ženklą veikimui, kai jį turėtų duoti Gabrielis, jų vadas.
Jėzus pakėlė akis ir tarė: “Tėve, aš esu dėkingas, kad tu išgirdai ir patenkinai mano prašymą. Aš žinau, jog tu mane girdi visada, bet dėl tų, kurie stovi čia su manimi, aš šitaip kalbu su tavimi tam, kad jie galėtų patikėti, jog tu mane pasiuntei į šį pasaulį, ir kad jie galėtų žinoti, jog tu veiki drauge su manimi tame darbe, kurį mes netrukus padarysime.” Ir kada jis pasimeldė, tada jis garsiu balsu sušuko, “Lozoriau, išeik!”
Nors šitie stebintys žmonės ir nekrustelėjo, bet visa milžiniška dangiškoji gausybė vieningu veiksmu sujudo, paklusdama Kūrėjo žodžiui. Praėjus vos dvylikai sekundžių žemės laiku iki tol be gyvybės ženklo Lozoriaus forma ėmė judėti ir netrukus atsisėdo ant akmeninės lentynos, ant kurios ji prieš tai gulėjo, krašto. Jo kūnas buvo įvyniotas į įkapes, o jo veidas buvo uždengtas servetėle. Ir kada jis atsistojo prieš juos – gyvas – tada Jėzus tarė, “Išvyniokite jį ir leiskite jam eiti.”
Visi, išskyrus apaštalus, Mortą, ir Mariją, sulėkė į namą. Jie buvo išbalę nuo išgąsčio ir sukrėsti. Nors kai kas ir pasiliko, bet didelė dalis išsiskubino namo.
Lozorius pasisveikino su Jėzumi ir apaštalais ir paklausė, ką reiškia ši įkapių drobulė ir kodėl jis atsibudo sode. Jėzus ir apaštalai pasitraukė į vieną pusę, tuo tarpu Morta papasakojo Lozoriui apie jo mirtį, palaidojimą, ir prisikėlimą. Ji turėjo jam paaiškinti, kad jis numirė sekmadienį, o dabar buvo sugrąžintas į gyvenimą ketvirtadienį, dėl to, kad jis nejautė sąmoningo laiko suvokimo nuo tada, kada užmigo mirties miegu.
Tada Lozorius priėjo prie Jėzaus ir, kartu su savo seserimis, atsiklaupė prie Mokytojo kojų, kad padėkotų ir pasiūlytų pašlovinimą Dievui. Jėzus, paėmęs Lozorių už rankos, pakėlė jį, sakydamas: “Mano sūnau, tą, kas atsitiko tau, taip pat patirs ir visi tie, kurie tiki šita evangelija, išskyrus tai, kad jie tikrai bus prikelti daug šlovingesnėje formoje. Tu iš tiesų būsi gyvas liudininkas tos tiesos, apie kurią aš kalbėjau – aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Bet eikime visi į vidų ir pamaitinkime šituos fizinius kūnus.”
Šlovė ir garbė Kūrėjui.