9. Algimanto mokymas apie Rojaus Trejybę, ir mus, pateiktas Urantijos grupėje Vilniaus Mokytojų namuose, 2009 10 09

Mokyme trūksta kažkokios dalies, nes tuo metu dar ne viskas buvo įrašinėjama, todėl Violeta tik po kurio laiko sumanė mano mokymą įrašyti. Už tai jai sakau ačiū dabar, ir už šio mokymo iššifravimą, kad būtų galima ji skaityti ir mūsų Forume.

Dabar jau praėjo daugiau kaip treji metai nuo šio Urantijos grupės užsiėmimo, tačiau apie šį savo mokymą aš kartas nuo karto vis pagalvodavau, jog būtų gerai, kad jis būtų taip pat patalpintas mūsų Forume. Ir mane net nustebino, kad gal po poros metų prie tokios pačios minties atėjo ir Violeta, kada ji perklausė savo archyve buvusius įrašus, ir išklausė šį įrašą. Tad ji manęs ir paklausė, ar jai pradėti jį iššifruoti. Aš pritariau šiai minčiai, nes ji TIKROVĖJE nebuvo ATSITIKTINĖ. Tuo labiau, kad ji atėjo ir Violetai, ir man nekalbėjus apie tai anksčiau, ir jau praėjus nemažai laiko nuo Urantijos grupės užsiėmimo.
Kadangi kalbant mano stilius yra vienoks, o raštu jis nelabai tinka, tačiau manau, kad jūs suprasite tas mintis, kurias aš pateikiau žodžiu, kad ir ne tokia sklandžia kalba. Jūs turite turėti omenyje, kad tai ne iš anksto parengtas mokymas, bet kilęs paties jo pateikimo metu. Todėl kai kuriose vietose aš pataisiau linksnius, skyrybą, ir išmečiau porą jumoro epizodų, nes skaitant tekstą dingsta mano balso intonacija, o ne visi mano jumorą supranta net ir tuo metu, kad jį sakau žodžiu, DAR JĮ IR SUSTIPRINDAMAS IR GESTU, IR MIMIKA, NE TIK BALSU.
Tačiau, man nuostabiausia yra tai, kad šis mokymas yra tarsi vakar pasakytas, nes jis yra tiek aktualus dabar, ir jo teiginiai yra tokie šviesūs ir gyvi, kaip niekada anksčiau.
Tai ir liudija, kad gyvi dvasiniai mokymai yra AMŽINI SAVO DVASIA.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas

… natūralu, kad tas domėjimasis jiems sukėlė daugybę klausimų, daugybę prieštaravimų, nes juos slėgė per protėvių protėvius pasiekusi informacija apie tą baudžiantį Dievą, kurio reikia bijoti, bijoti, svarbiausia. Ir dėl to atsirado ir žodžiai – Kaip jis gali padaryti? Jis – dievobaimingas! Dievobaimingas gali padaryti daug žalos, o Tėvą mylintis ne, nes meilė nedaro skriaudos kitam, o baimė daro, nes baimė užslopina ŠVIESĄ.
Ir kiek man reikėjo įdėti pastangų mokant žmones, kad jie atsisakytų žodžio DIEVAS, o pakeistų jį – TĖVAS. Tada buvo tarpinė grandis, na, neišeina pakeisti iš karto, na, Dievas Tėvas – du žodžiai. Mes negalėjome peršokti to tiltelio, iškart pereiti prie Tėvo. Dievas Tėvas jau ne šiaip Dievas, bet jau su žodžiu Tėvas, su mylinčiu Tėvu, nebe baudžiančiu; su atleidžiančiu, ne kerštaujančiu, ne reguliuojančiu, ir fiksuojančiu visas padarytas nuodėmes kaip buhalteris, ir paskiau, kaip balansą mėnesio pabaigoje suvedęs, pateikia sąskaitą – apmokėk vekselį, tiek ir tiek kartų nusidėjai. NĖRA tokio Tėvo, ir NEGALI būti, nes TOKS Tėvas sunaikintų kūriniją išvis.
Bet kada mums per kartų kartas įdiegta tamsos Dievas, ne šviesos, tamsos: baimės, keršto, nuodėmių registruotojo, trokštančio aukos, trokštančio AUKOS, trokštančio atgailos, natūralu, kad tokie žmonės negali IŠSILAISVINTI nuo per kartų kartas atėjusių sampratų.
Ir dabar, kada Urantijos Knygą mes vis giliau ir giliau studijavome, ir pažinome tą MYLINTĮ Tėvą, kuris APAKINO DAUGELĮ, kada jie perskaitė tokią mintį – Jis atleidžia net dar jums nepaprašius atleidimo. Kaip gali Tėvas atleisti, jeigu tu neprašai Jo atleidimo? Tai akinanti mintis daugumai buvo. Bet palaipsniui pradėjo švarėti mūsų pasąmonė, pradėjo atsirasti tos skaisčios, gyvos mintys, kad Tėvas gi nebaudžia, Jam ir nereikia atleisti, bet problema yra mūsų viduje. Kad mes galėtume pasiimti tą atleidimą, MES turime atleisti kitam, atleisti nuoširdžiai SAVO VIDUJE, atleisti tam, kuris įskaudina, kuris įžeidžia, kuris šmeižia, kuris daro tau skausmingus veiksmus, tu turi jam atleisti, ir ne tik atleisti, bet MYLĖTI. Kaip tą suderinti? Neįmanoma suderinti, nes tradicija – tokia gaji, kad ji tiktai pildė gyvulinį protą, ne sielą, ne sielos morontinį protą, bet gyvulinį protą, o gyvulinis protas negali suvokti, kaip jis gali atleisti, jeigu jam dabar kažkas padarė bloga, tai jam reikia atsakyti, ir dar tirščiau. Jis skaito žodžiais, taip – ATLEISK – parašyta, bet jis negali SUVOKTI ŠITO, jis neturi šito PATYRIMO, kurį suteikia tiktai GIMIMAS IŠ DVASIOS, ir tada tuos žodžius, kuriuos skaito Urantijos Knygoje, jis patvirtina savo gyvenimu, savo pojūčiais, savo patirtimi, kad jam dingsta susierzinimas, dingsta noras atsikeršyti kitam, kuris padarė jam blogai, tai dingsta, visiškai to nėra. Tada jis ir liudija šitą patyrimą, ir tada Urantijos Knygos teiginys yra patvirtinamas; patvirtinamas jo visiškai nauja nuostata į tikrovę, kurioje jis ir pradėjo realiai GYVENTI.

TIKTAI GIMĘS IŠ DVASIOS ŽMOGUS PRADEDA GYVENTI TIKROVĖJE. Iki tol jis gyveno iliuzijoje, ir ieškojo, kur gi ta yra Tiesa, kur Tikrovė, kur tas Šaltinis, ir kabinosi už iliuzinių įvairių sampratų.
Ir atėjo ta akimirka, kada Tėvas tapo NATŪRALUS kreipinys – Tėve – be jokio Dieve Tėve.
Ir mes ėjome šituo keliu; ėjome ir priėjome tą akimirką, kada šalia Tėvo lygia greta atsistojo Amžinasis Sūnus-Motina-Kūrinijos Motina-Kūrinijos Brolis, ir Begalinė Dvasia-Kūrinijos Motina-Kūrinijos Sesė; atsistojo, nes ŠITO paprašė Rojaus Trejybė manęs pradėti mokyti, praėjusiais metais, visus garbinti ROJAUS TREJYBĘ, ne tik Tėvą; nustoti melstis Jėzui; bet tie, kurie meldžiasi jam, nepriekaištauti jiems, kad jie meldžiasi Jėzui, tegul meldžiasi, bet paprašyti, kad jie pradėtų melstis ir Rojaus Trejybei dar papildomai.
Savaime – atsiverianti siela – pradeda taip pat garbinti Rojaus Trejybę, kaip Ją garbina ir Sūnus Kūrėjas, kurį dauguma iš mūsų žino tiktai Jėzaus iš Nazareto vardu. Rojaus Trejybę, NE TIK TĖVĄ, garbina Rojuje.
Ir mūsų šventovė, GYVOJI ŠVENTOVĖ, iš anksčiau duoto, taip pat Tėvo duoto, pavadinimo – Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovė – kai tas pavadinimas mane apakino iš pradžių, kai man pasakė, kad tu ją pavadinsi Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus vardu, aš dar derėjausi su Tėvu sakydamas – gal nereikia taip aukštai, gal be Dievo Tėvo galima apseiti, arčiau žmogaus, arčiau žemės – o man švelniai, bet labai tvirtai pasakė – Seniai laikas, kad bažnyčioje būtų Tėvo vardas – ir mes turėjome šešerius metus šventovę vadinamą Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus vardu, kaip buvo perduota Tėvo, o dabar jau metai, kai mes turime lygiai taip pat naują Tėvo suteiktą pavadinimą – ROJAUS TREJYBĖS šventovė. Ką tai liudija? Tai liudija, kad mes ir einame GYVUOJU keliu, kur pavadinimai nėra iškalami kaip kalnuose uoloje – IŠKIRSTA IR VISKAS, NEGALI KISTI. Vystosi mūsų požiūris, keičiasi, mes augame, ir atėjo ta akimirka, kada mes turime pažvelgti į Rojaus Trejybę kaip į tą kūrinijos PAGRINDINĮ KŪRĖJĄ – ŠALTINĮ IR CENTRĄ.

Rojaus Trejybė yra TRYS BE PRADŽIOS IR PABAIGOS ESANTYS EGZISTENCIALŪS ASMENYS, NE AMŽINI – EGZISTENCIALŪS.

Yra du skirtingi lygiai – amžinas turi pradžią iš egzistencialaus, tuo tarpu egzistencialus neturi pradžios – ir TIK ŠITIE TRYS ASMENYS KŪRINIJOJE YRA EGZISTENCIALŪS – BE PRADŽIOS, IR LYGIAVERČIAI VIENAS SU KITU; nėra nei vieno aukštesnio, nei kito žemesnio. Jie nėra atsiradę Vienas iš Kito. Jie yra VISADA egzistavę be pradžios. Tą sunku suvokti ne tik mirtingojo protui, bet ir dvasios. Jos negali suvokti, kaip kažkas gali būti be pradžios, O YRA ROJAUS TREJYBĖ BE PRADŽIOS. Iš Jos kyla visa gyvoji kūrinija, visi asmenys – kai kurie ne tiesiogiai kyla. Ir Rojus taip pat – ketvirtoji dalis – BE PRADŽIOS. Kadangi Rojaus Trejybė yra gyvi Asmenys, nors Jie neturi formos, neturi pavidalo, neturi kūno, bet Jie turi Savo atitinkamo lygio gyvenamąją buveinę, AMŽINĄ BUVEINĘ, kuri taip pat neturi pradžios. Kaip gali būti Rojuje pradžia, jeigu jo Gyventojai, Trys, NETURI pradžios. Tai Jie turi turėti kažkur Savo amžinąją buveinę. Tai tas Rojus yra UNIKALI vieta, neturinti NIEKO PANAŠAUS visoje kūrinijoje. Tai yra materiali, bet VIENALYTĖ, vienalytė SUBSTANCIJA – ji – nei gyva, nei negyva, bet ji yra MATERIALI.

Tai štai, Rojaus Trejybė, būdama Trys skirtingi Asmenys, dėl to Urantijos Knygos Apreiškėjai-dvasios, kada kalba apie Rojaus Trejybę, tai TŲ Dokumentų AUTORIUS yra pats kilęs iš Rojaus Trejybės Asmenų, dėl to jis kalba tai, ką jau jis yra patyręs. Tai nėra ta informacija, kurią išmąstytų žmogiškasis protas. Kadangi mūsų yra skurdi kalba, nėra tiek įvairiausių terminų, kuriais būtų galima apibūdinti net tokį žodį, kaip energija, kai energijų yra dešimtys rūšių, tai kaip jas galėtų žmogiškasis protas apibūdinti, kai jis turi tą paprastą energiją, arba dar gali pasakyti kažkokią jėgą, kažkokią galią, bet žodynas yra skurdus. Kodėl? Todėl, kad aplinka mūsų yra skurdi. Mes manipuliuojame savo aplinką tokią, kokiame lygyje patys gyvename. Dėl to mes ir apseiname su ta terminologija, kuri egzistuoja vienoje ar kitoje kalboje. Bet užtenka tiktai žmogui gimti iš dvasios ir ta pati kalba pasidaro skurdi; vieni susikalba, kiti nebesusikalba, nors kalba tais pačiais žodžiais, ta pačia kalba. Atsiranda milžiniškas klodas, kurio negimęs iš dvasios negali suprasti. Dėl to mes patys, palaipsniui, kursime naujus žodžius, kurie atitiks mūsų pojūčius, kuriuos vėliau patvirtins kiti. Už mus to nepadarys niekas. Tai Rojaus Trejybės patyrimas, tai, ką mes patiriame jau – tie, kurie lanko Rojaus Trejybės šventovę – jie jau gali šiek tiek giliau pažvelgti į Rojaus Trejybės Asmenis, ir į kūriniją, negu kad vien tiktai skaitydami Urantijos Knygos apreiškimą, nes jau yra sielos išplėstas morontinis protas, kuris šiaip nepasireiškia taip dar drąsiai mūsų sąmoningame gyvenime, jeigu mes nesusiejame savo laisvos valios galutinai, sąmoningai priimdami sprendimą, sulieti ją su Rojaus Trejybės valia, tai mūsų tas protas sąmoningai dar negali daug ko suprasti, ką siela jau PATIRIA. Bet tie, kurie lanko mūsų Rojaus Trejybės GYVĄJĄ šventovę, jau pradeda žvelgti į KŪRINIJOJE egzistuojančią DVASINĘ ŠEIMĄ KAIP TOKIĄ ŠALIA ESANČIĄ, ir TOKIĄ TIKRĄ, kuri pranoksta tą materialaus proto supratimą, kad tai yra tikra – štai – stalas, pianinas, namas, gatvės, automobiliai, ir panašiai – tokį supratimą pradeda įgauti siela, ATSIVĖRUSI. Dėl to ir samprata Rojaus Trejybės TRIJŲ ASMENŲ vis palaipsniui gilės. Jinai sielos morontiniame prote pradės kalti, kaip viščiukas kala savo snapeliu kiaušinio lukštą, pradės kalti DVASINIO proto daigą, nebe morontinio proto, bet DVASINIO proto daigą.
Dar būdami šitame materialiame pavidale, net neprisikėlę po vadinamosios materialios kūno mirties morontiniu pavidalu, mes jau kalame DVASINIO proto daigą.
Tai yra MILŽINIŠKAS šuolis į priekį. Bet tai nėra laiko pralenkimas. Tai paprasčiausia yra sielos BRANDA; siela, kam jinai subrendo nuosekliai, palaipsniui, po žingsnelį, ir nuoširdžiai studijuodama šaltinius ir dalyvaudama šito šaltinio, Urantijos Knygos šaltinio, dvasiniame įprasminime šitoje mūsų tikrojoje tikrovėje, ne iliuzinėje tikrovėje, kurioje gyvena aplinka, bet tikrojoje tikrovėje, štai tokia siela, netrumpindama jokių laiko intervalų, pribrendo, kad ji gali jau lyžtelėti DVASINIO proto blyksniu, ir dėl to pradeda garbinti ROJAUS TREJYBĘ, nebe tik Tėvą, ROJAUS TREJYBĘ, kuri bus garbinama tiktai Rojuje.
Įsivaizduojate, koks yra MILŽINIŠKAS mūsų šuolis, dabar materialiu pavidalu.
Aš daug ko jums negaliu dar pasakyti, ne dėl to, kad nenorėčiau, bet neturiu teisės pasakyti, nes neturiu leidimo tą sakyti – kokie jūs esate švyturiai jau dabar, ir kokia jums jau yra numatyta, pasiekus Rojų – Rojaus Užbaigtųjų Mirtingųjų Korpuse – vieta jums, urantams, kurie einate šituo GYVUOJU keliu. Tai yra nuostabu. Dar to kūrinijoje nebuvo. Jūs būsite pirmieji tą patyrę, nors yra daugybė patekusių į Rojaus Užbaigtųjų Mirtingųjų Korpusą, bet mes pradedame čia, Urantijoje, naują šito Rojaus Užbaigtųjų Mirtingųjų korpuso skyrių – jis jau įsteigtas – tiktai pradės veikti, KADA MES pasieksime Rojų, MES, mielieji, iš Urantijos, keliaujantys.

Kadangi Rojaus Trejybė yra tokia nuostabi DVASINĖ SISTEMA, nors tai yra Trys ATSKIRI Asmenys, bet jie yra Vienas Kitą papildantys. Štai čia ir trūksta žodžių.
Įsivaizduokit, kad mums būtų LENGVIAU, mums mirtingiesiems, Urantijos Knygos apreiškime yra pasakyta taip – Tėvas paskleidžia meilę, padovanoja asmenybės dovaną, Amžinasis Sūnus yra pirmoji kilusi iš Tėvo Asmenybė, ir Jų Abiejų pirmoji absoliuti mintis, suvienyta amžinybėje, niekada nepasikartojanti mintis, davė vaisių – Begalinės Dvasios atsiradimą, Rojaus Trejybės Asmens atsiradimą. Bet ŠITO NIEKADA NEBUVO. Tai dėl to, kad MUMS būtų LENGVIAU SUVOKTI, duota tokia SEKA, kad Tėvas yra Tėvas, Amžinasis Sūnus, kilęs iš Tėvo, dėl to Jis yra Sūnus, bet Jis taip pat turi Kūrėjo patyrimą, dėl to vadinasi dar kaip Motina, kadangi drauge su Tėvu sukuria Begalinę Dvasią, o Begalinė Dvasia patiria tą brolystės jausmą su Amžinuoju Sūnumi, ko negali patirti Tėvas, kadangi Jis yra Pirmasis Kūrėjas. Bet, vėl, šito NĖRA, IR NEBUVO NIEKADA – tai apibūdinti Rojaus Trejybės Tris Asmenis neužtenka kalboje žodžių, ir tų žodžių atspalvių, niuansų.
Tėvas yra Meilės Šaltinis, Asmenybės Šaltinis; Amžinasis Sūnus – Absoliuti Asmenybė, Dvasingumo Šaltinis; Begalinė Dvasia yra Absoliutus Protas.

Bet gi dabar pamąstykite, ar gali Lygiaverčiai Asmenys, niekada neturėję pradžios, Trys Lygiaverčiai, išlikti lygiaverčiai, JEIGU TIKTAI TĖVAS bus Meilės Šaltinis, Asmenybės Šaltinis, o Amžinasis Sūnus jau bus Absoliuti Asmenybė, bet nebe Asmenybės Šaltinis, arba Begalinė Dvasia bus Absoliutus Protas, bet ne to Proto Šaltinis. TADA JIE BUS NEBE LYGIAVERČIAI, nes bus Vienas Kitam nebe lygūs, nes jeigu yra lygiavertis, tai jeigu vienas myli, ir kitas myli LYGIAI TIEK PAT – ne mažiau. Reiškia, Tėvo meilė negali būti mažesnė negu Amžino Sūnaus meilė. Tai jeigu Jie Trys – Lygiaverčiai, tai Begalinės Dvasios meilė niekaip negali nusileisti Jų Dviejų – Pirmojo Šaltinio ir Centro, ir Antrojo Šaltinio ir Centro – meilei. Reiškia, šitie Trys Šaltiniai, Jie yra vienodi, bet Jie pasireiškia kaip sistema, kaip SISTEMA, dėl to ir yra TRYS Šaltiniai, kadangi mažiausias skaičius asmenybių, sudarančių sistemą yra TRYS, arba bet kokie elementai sujungti į vieną bendrą visumą tampa sistema. Kol yra du, tai yra tarpasmenis ryšys, dvipolis ryšys, tarp TRIJŲ jau atsiranda SISTEMOS ryšys. Dėl to šitie Trys Rojaus Trejybės Asmenys, Jie ir vadinami, einant link Rojaus, jau Šaltiniai ir Centrai – Pirmasis Šaltinis ir Centras, Antrasis Šaltinis ir Centras, Trečiasis Šaltinis ir Centras, bet ne ta prasme, kad Pirmasis – tai yra AUKŠTESNYSIS, o Antrasis - ŽEMESNYSIS, o Trečiasis – IŠVIS ŽEMIAUSIAS; NE -tiktai savojo FUNKCINIO PASIDALINIMO požiūriu kaip sistemoje egzistuojančių Šaltinių, nes mes Jų vis tiek negalime aprėpti kaip Trijų Asmenų vienu ir tuo pačiu metu. Jeigu tai – Trys Asmenys, mes ir turime tada tuos Tris Asmenis MOKYTIS PAŽINTI, PATIRTI, IR ATPAŽINTI. Jeigu mes būtume kilę iš Rojaus Trejybės, mes tą galėtume padaryti, o kadangi mes dabar turime Rojaus Trejybės Tėvus, nes Jų dvasia gyvena mūsų viduje, JIE YRA MŪSŲ TĖVAI, bet mes savo kilme, pagal Jų numatytą evoliucinį planą, pradedame tapti Jų tikraisiais ATSPINDŽIAIS pačioje žemiausioje – materialioje – energijos išraiškoje, tai yra, žmogiškuoju pavidalu, bet mes, vis tiek, einame į tą savo Tėvų pažinimą, ir atradimą. Kada mes stovėsime JŲ akivaizdoje, mes tada, savuoju patyrimu, patvirtinsime Jiems, savo Tėvams, MŪSŲ KIEKVIENO TĖVAMS – Mes jūsų užduotį įgyvendinome, mes gimėme, mes turime Jus, savo Tėvus, mes stovime prieš Jus, savo Tėvus, šitoje kūrinijos amžinojoje buveinėje. Jūsų buveinė yra amžina, kaip ir mes esame Jūsų AMŽINI vaikai. Mes dabar, nukeliavę per milijardų milijardus metų šitą kelią, galime pasakyti, mes jus ATPAŽĮSTAME kaip TRIS Šaltinius ir Centrus, kaip SAVO VIENINTELIUS TĖVUS, mes galime apibūdinti, KUO Jūs, būdami LYGIAVERČIAI, skiriatės Vienas nuo Kito, nes mūsų dabar yra DU ŠIMTUS KETURIASDEŠIMT POJŪČIŲ.
O ką mes dabar, PRADINIAME ETAPE, galime pasakyti, turėdami tik PENKIS POJŪČIUS? Kalba grubi, kaip ramentai, mūsų kalba yra nelanksti. O kaip ją gali padaryti lanksčią, jeigu dabar rašinėja žmonės žinutes telefonu, jas sutrumpina, mūsų Forume mes taip pat nesilaikome tų taisyklių, ne taisyklių, bet išvis, kad pilni žodžiai būtų, aš nekalbu apie gramatines klaidas, bet kalbu apie tai, kad santrumpos atsiranda, tai šita prasme, KALBA NET IR IŠ TOKIOS, KURI DABAR YRA, DAR LABIAU PRADEDA SKURSTI. O mes ją turime VYSTYTI, kad ji atsispirtų nuo to, kas jau yra sukurta praėjusių kartų, į AUKŠTESNĮ lygį, kad ji lankstėtų, taptų elastinga, bet ir tai mes negalime peršokti savojo patyrimo, kada mes kalbame apie mūsų kelionę į namus, į Rojų, kad ir koks būtų patyrimas.
Kada paprašė manęs Tėvas užmegzti ryšį su Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu, ir kada aš nežinojau kaip jį užmegzti, nes visą laiką bendravau tiktai su Tėvu, ir kada atsiliepė Sūnus – kokia ėjo energija! – bet ji buvo KITOKIA negu eina Tėvo energija. Tėvo energija yra GALIA, jinai kelia tave kaip blokas. Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio energija buvo tokia tarsi ji tave išvalo iš vidaus, padaro lengvą, ir tas lengvumas tiesiog TOKS tarsi tu IŠ SAVĘS stebėtum, kad tu tapai išvalytas, išskaistintas, tuščias savo materialiu kūnu, nebeturi to kūno, jauti tiktai kaip apvalkalą, kuris yra kaip išorinis apvalkalas, bet viduje nėra nieko, o viduje yra išklota MEILĖS SKRAISTĖ, kuri tave glosto, glamonėja iš vidaus. O kai buvo ryšys su Begaline Dvasia, atsirado pojūtis, kad tave jinai kelia į tokią nuostabią miglą, į tokį nuostabų norą maudytis toje migloje, toje rasos skaistumo rūke, bet tai – pojūtis, kurį suteikia tiktai žmogiškoji sąmonė, nors pojūtis atėjo per viršsąmonę; bet sąmoningoje būsenoje trūksta žodžių, kad tą galėtum išreikšti. Tai tada yra palyginimas per tai, ką dabar pasakiau, bet palyginimas yra labai grubus.
Todėl, skaitydami Urantijos Knygą, apibūdinimus apie Rojaus Trejybės Tris Asmenis, jūs turėkite minty, kad mes net Urantijos Knygą išplečiame, kada mes taip pat sakome, kad Meilės Šaltiniu taip pat yra ir Kiti Du Rojaus Trejybės Asmenys; kaip ir Asmenybės Šaltiniu, nes asmenybė jau yra suteikta dovana Tėvo – vos gimsta kūdikis, JAU JIS YRA ASMENYBĖ, jis dar nepasakė nė žodžio, bet jis jau yra asmenybė. Tai ar gali asmenybė būti be dvasingumo, ar gali asmenybė būti be išminties? Negali. Reiškia, negali būti tiktai viena dovana iš vien Tėvo. Jinai yra iš TREJYBĖS – VISŲ TRIJŲ ASMENŲ, kurie veikia pagal LYGIAVERTIŠKUMO principą. VISKAS tobulam ir absoliučiam Rojaus Trejybės pasireiškimui vyksta TOBULU IR ABSOLIUČIU SUDERINAMUMU, nė menkiausios, per plauko šešėlį, nėra net ir mažiausios užuominos, kad kažkas gali neatitikti Vieno nuostatoje nuo Kitų Dviejų nuostatų – VISKAS ABSOLIUČIAI SUTAMPA VISAIS KLAUSIMAIS, nė vienu klausimu nė per vieną amžinybės akimirką niekada neišsiskyrė. Tai ta sistema, kadangi ji veikia ABSOLIUČIU lygiu, ji turi save nužeminti IKI TOBULUMO lygio, ji nužemina iki tobulumo lygio, pasireikšdama Rojuje. Savyje Jie yra pasireiškiantys kaip Absoliutai, bet tik Savo viduje; Rojuje jau pasireiškia Savo tobulumo lygiu. O mums Urantijos Knyga aiškina apie skirtingus Absoliutus. Žodžiu, Urantijos Knyga yra toji šviesa, kuri skirta tūkstančiui metų į priekį ŽMONIJAI, o žmonija prasideda kiekviename iš mūsų; čia žmonija VISA sutelpa, nėra antros žmonijos – tiktai viduje; ji prasideda ir baigiasi savyje – VISA ŽMONIJA. Reiškia, mes esame žmonijos toji pakopa, kuri bus tiktai TOLIMOJE ateityje. Tai negi jūs manote, kad dabar, kada yra Urantijos Knygos apreiškimas, skirtas žmonijai minimum tūkstančiui metų į priekį, miegosite ant laurų ir nieko daugiau nebedarysite, pasitenkindami tiktai ta šviesa, kuri yra šitame epochiniame apreiškime? NE! Mes vis irsimės, vis ant naujo, ir vis aukštesnio ir aukštesnio laiptelio. Pagrindas yra epochinis apreiškimas, bet savi laipteliai, jie nesulaikomi, nes nėra nė vieno mirtingojo, kuris dėdamas nuoširdžias, atkaklias, nuoseklias pastangas, nebūtų pašlovintas dar didesne šviesa, kuri pranoktų ir Urantijos Knygos apreiškimo šviesos atskirus niuansus, niuansus – ne visumą – niuansus. Dėl to mes turime tai, kas yra jau mums parengta, tą, su atsivėrusia siela, nuoširdžiai, su didžiuliu noru studijuoti tam, kad galėtume dalinti kitiems, nes nieko Rojaus Trejybė nedaro beprasmiškai, nieko. Viskas turi prasmę. Tai jeigu yra Urantijos Knygos apreiškimas ir nebuvo tiek norinčių ją studijuoti, Rojaus Trejybė pasiūlė laiptelį supaprastintą – Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL; bet tai nereiškia, kad Urantijos Knygos nuoseklios studijos tarsi nustumtos į antrą planą ir jos nebereikalingos, NE! Būtent tai yra KALBU JUMS VĖL kaip laiptelis lipti į nuoseklias, nuoširdžias, ir atkaklias Urantijos Knygos studijas, nes be šito mes negalime ŽMONIJOS vesti į priekį.
Žinokite, žmoniją vedame MES; ne kas nors kitas – MES, nes mes pripažįstame ne tik Tėvą, bet Rojaus Trejybę, kurią reikia garbinti.
Šito nepripažįsta net ir tie, kurie taip nuoširdžiai platina Urantijos Knygos apreiškimą, NUOŠIRDŽIAI, ir jau daug metų, bet jie NEPRIPAŽĮSTA ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMO, ir jie siūlo kiekvienam lankyti SAVO bažnyčią, ir JOJE LIKTI NUOŠIRDŽIAIS SAVO KONFESIJOS NARIAIS. Mes neiname jų keliu. MES KLOJAME NAUJĄ KELIĄ VISAI ŽMONIJAI – ROJAUS TREJYBĖS GYVOSIOS RELIGIJOS KELIĄ – į kurį sutekės VISOS bažnyčios.
Dabar šaudosi musulmonai su krikščionimis, su judėjais, kariauja, fiziškai žudo, bet jie, visi, sueis į mūsų GYVĄJĄ šventovę – sueis, nes TOKIA yra Rojaus Trejybės valia. Yra Mokymo Misija, kuri pripažįsta įvairių dvasinių šaltinių mokymus, ko nepripažįsta tie, kurie platina Urantijos Knygą, ją spausdina. Mes pripažįstame ir tuos dvasinius šaltinius, bet mes taip pat siūlome ir jiems – turiu omeny tiems, kurie yra Mokymo Misijos nariai – GARBINKITE ROJAUS TREJYBĘ, BET JIE NENORI ŠITO DARYTI.
Todėl, kas gi tą darys be mūsų, jeigu kiti atatupsti eina?
Taip kad mielieji, jūs turite patys asmeniškai priimti sprendimus, Tėvo suteikta valia. Bet šitoji laisvoji valia nėra skirta jums eiti atatupstom, nors dėl to niekas nepriekaištaus. Ji yra skirta, kad jūs kryptingai kabintumėtės į Rojaus Trejybės jau dabar suteiktą šviesą, kaip ir į pačią Rojaus Trejybę. Dėl to, kad mūsų nėra daug, tai yra taip pat mūsų išbandymas, koks yra mūsų ĮTIKĖJIMAS, koks yra mūsų GYVASIS kelias, ar mes turime iš tikrųjų tą TVIRTĄ pagrindą SAVO VIDUJE. Labai lengva eiti, kai aplinkui visi šaukia valio! Tai šita prasme, kada yra daug, tai lengviau, o kada yra mažai, o kiti eina į priekį į KITĄ pusę, jie MANO, kad eina į priekį, štai tada yra patikrinamas tas paprastas GYVASIS ĮTIKĖJIMAS; ir jis tikrinamas ne paraduose, bet VIENATVĖJE, kovojant su savimi, ne su kuo nors kitu, ne su savo sielos broliais ar sesėmis, ne, su savimi, su savo neįtikėjimu, nes įtikėjimas negali balansuoti viename lygmenyje, jis turi tik augti, gilėti, jam pabaigos nėra. Tai – amžinas kelias. O jeigu mes tiktai nustojame GILINTI savo įtikėjimą, į tą vietą IŠKART, IŠ PASĄMONĖS, įsismelkia ABEJONĖS, o tada gyvulinis protas capt ir pastveria sau bet kokį pasiteisinimą – šito nereikia, šito nedarysiu, šitą padėsiu rytdienai, ir daro viską, kad tiktai menkesnėm pastangom pasiekti.
ĮTIKĖJIMAS YRA TA KOVA, KURIĄ MES KOVOJAME KIEKVIENAS SU SAVIMI. Ir kada yra MAŽAI einančiųjų šalia mūsų, įtikėjimas yra YPAČ GRŪDINAMAS. Tai yra nuostabiausia grūdinimo mokykla, nes reikia atsilaikyti prieš visą pasaulio chaosą: prieš mokslą, prieš religiją, prieš šeimą, prieš tarpusavio santykius, ir skleisti tai, ką tu ĮTIKĖJIMU, savo vidine gelme JAU PATIRI, kad tai yra GYVA, kad tai yra TIKRA, kad tai yra PATIRTA, PATIKRINTA, ir šitą nuostabų šviesos spindulį paskleisti savo kasdieniame gyvenime nesitraukiant, bet einant tiesiai, nes taip yra stiprinamas charakteris, atsiskleidžia tikroji asmenybės dar viena nugludinta brangakmenio briaunelė; ji neapipelyja, neapsamanoja, bet suspindi.

Žinokite, kada jūsų yra nedaug, tada jūs tvirtėdami galite labiau sužėrėti savo dar viena nugludinta briauna; ta briauna, kuri buvo nugludinta patyčių, pajuokų, šmeižto, nukreipto prieš jus, dėka.
Dėkokite už tai. Dėkokite už tai, nes jūs per tą skaistėjate, ir tvirtėjate, nes NIEKADA Rojaus Trejybė jums nesuteikia PER SUNKIŲ jūsų pečiams išmėginimų. Bet gyvulinis protas iškart gali išpūsti tuos išmėginimus iki tokio lygio, kad jisai galvos – aš neįveiksiu šito – ir tada ima atatupstom trauktis. Tam ir reikia gyvo ryšio su Rojaus Trejybe, tam ir reikia mūsų šventovės, kad garbintume, kad mes stiprėtume savo dvasia. Ir jeigu mes šito nedarysime, kiekvienas asmeniškai įnešdami savo indėlį, tai reiškia, tokių, kokį aš mačiau šiandien eidamas į grupę, tiktai daugės.

Einu prospektu, prie Muzikos Akademijos, prie raudonos šviesos pilna virtinė automobilių laukia. Visas kelias užimtas. Žiūriu, vienas atvažiuoja gera mašina – Jaguaras – kas žino mašinas, tai žino, kad tai labai brangi mašina; ir jisai važiuoja priešinga eismo juosta, o kas jam. Visi stovi eilėje, o jis važiuoja priešinga juosta per visą šitą intervalą.
– Algimantai, anglas gal nuvažiavo?
– Che, lietuviški numeriai, ir vairas buvo lietuviškoje pusėje. Tai va, jis važiuoja visiškai prieš eismo juostą. Tai atsispindi JO MĄSTYMAS, koks yra už vairo. Ir atvažiuoja iš priekio mašina, jau savo juosta važiuoja; jis užtveria visą kelią. Tas vaikinas, jisai gi ne bado prispirtas, kad jam reikia kąsnio, jei jisai nesuvalgys, numirs. Jis važiuoja automobiliu, kuris pareikalavo ne paskutinį skatiką iš kišenės ištraukti., ir dabar SUJAUKĖ VISUS. Tas žmogus, kuris važiuoja savo eile, jis nebegali važiuoti, nes visos eilės užblokuotos. Ir vienas žmogus, savo asmeniniu sprendimu, padaro sumaištį, kad ten nori praleisti, bet neturi kur praleisti. Tai va, ką reiškia vienas sprendimas, vienas sprendimas individualaus asmens, ir to sprendimo įgyvendinimas, ir atsiranda sujaukta aplinka. Ir jeigu mes taip pat atsisakysime šito GYVOJO kelio, TOKIŲ KLAIDINGŲ sprendimų DAŽNĖS, IR JIE GILĖS, O PASEKMĖS BUS SKAUDESNĖS.

Tai dėl to Rojaus Trejybė ir pasirinko MUS, KAD MES BŪTUME GYVI ŠVIESULIAI, GYVI ŠVYTURIAI eidami šituo keliu, kiekvienas savo aplinkoje, GYVENDAMI DORĄ TIESOS GYVENIMĄ – ŠVIESOS GYVENIMĄ – būdami savimi, kokius mus ir suprojektavo Rojaus Trejybė, tik mes pasireikšime per amžinybę, jau pasiekę Rojų, šita dvasios išraiška, kokia jau šiandien yra mūsų potenciale, mūsų viduje, mūsų tikrajame aš.
Mes pasireiškiame savo kasdienėje aplinkoje savo tikruoju aš, ir kuo mes bebūtume, ką mes bedirbtume, mes pasireikšime ryžtingai, drąsiai, kad į mus atsiremtų kiti – savo kolektyve, savo aplinkoje – kad tas, kuris pasimetęs, jis sužinos iš kito, sakys – nueik tu su juo pasišnekėti, jis pasakė kažkokią labai šviesią mintį; pasakė ten, kada buvo aplinka tamsi, IŠDRĮSO pasakyti. O jeigu mes dar pasipildome Apreiškimo žiniomis, tada galime sistemiškai atskleisti tikrovės, kūrinijos panoramą, kurioje tada ir atsiskleidžia, kokia yra aplinka, ir kas tos aplinkos laukia, jeigu ji nusigręžia nuo Rojaus Trejybės, ne nuo savo – to baimės pilno netikro aš, kuris sako – Aš savo principų neišduosiu, aš visą gyvenimą buvau toks ir toks, ir aš gyvenu! – nesvarbu, kad tie principai buvo gyvuliniai, o ne iš Rojaus Trejybės, dvasinai, jis laikosi TŲ principų.
MES turime laikytis ROJAUS TREJYBĖS principų, kurie jau potenciale mūsų yra. Kartu su gimimo akimirka mes gauname ir potencialą – VISĄ – iš Rojaus Trejybės, kaip ASMENYBĘ, kiekvieno unikalią. Dėl to mes ir turime atskleisti savo tikrąjį aš be baimės, nes ko jums bijoti, jeigu jūsų viduje yra Rojaus Trejybė. Ko jūs bijote? Nieko nebijokite, ABSOLIUČIAI NIEKO! Jeigu tiktai susigūžiate, susigūžta gyvulinis protas, tai tada jisai trenkia tam tokiam silpnam sielos daigui, ir tada tas daigas nulinksta, o gyvulinis protas neleidžia, neleidžia nieko pasireikšti, jisai nori tiktai pats viešpatauti, valdyti, sujaukti viską, kad tik jam būtų geriau, kad tik jo būtų valia.
Dėl to Rojaus Trejybės pažinimas tai yra kelias, kurį mes pradedame šiandien, pradedame čia, šitame pasaulyje, savuoju patyrimu patirdami, kada mes studijuojame Urantijos Knygos apreiškimą, lankome Rojaus Trejybės šventovę ne dėl to, kad reikia, bet dėl to, kad siela atveda, kada atsiveria Tėvui, atsiveria Rojaus Trejybei, per mūsų pamaldas, GYVĄSIAS pamaldas, tada jinai ir nori to patyrimo, GYVO PATYRIMO, ir bendro gėrio kūrimo su Rojaus Trejybe visų labui.

Trys tokios sudedamosios dalys, ir jeigu kurios vienos stinga, mes šlubuosime; ir tas šlubavimas vis stiprės. Todėl šitų trijų dalių mes negalime skaidyti: apreiškimo nuoseklus ir nuoširdus, giluminis, studijavimas; Rojaus Trejybės garbinimas; ir gėrio kūrimas su Rojaus Trejybe kaip BENDRAKŪRĖJAI visų labui iš meilės, ne iš pareigos, iš meilės. Kol dar iš pareigos kyla noras daryti gėrį, tai tas gėris bus netvirtas. Kada jis kyla iš meilės, jis jau turi giluminį pamatą, į kurį atsiremia siela.
Kiek dabar valandų? – paklausė Algimantas.
– Penkiolika septintos.
– Gal turite klausimų? Jeigu nekyla klausimų, tai aš dar noriu pasakyti vieną mintį. Kadangi siela yra GYVAS dalykas, tai yra PRADINIS mūsų ASMENYBĖS, kurią mes gauname, kaip dovaną, iš Rojaus Trejybės, pradinis atsiskleidimo etapas, tai visi žmonės nori šviesos, jie nori meilės, nori tiesos, jie nenori skausmo, jie nenori kančios, nenori nerimo, nenori nežinomybės, nesvarbu, kokią religiją beišpažintų – musulmonai, kokie nors budistai, nesvarbu, visi yra Tėvo vaikai, siela visų yra gyva, ir šitame pasaulyje tie žmonės turi panašius lūkesčius. Ir dabar jūs matote, kokia aplinka yra dėl to, kad viešpatauja ne atsivėrusi siela, bet viešpatauja žmogaus tas gyvulinis protas, ne dvasinis, bet gyvulinis, materialus. Ir jis viešpatauja dėl to, kad šviesos neskleidžia gyvi, ir tokie pat, kaip jie, žmonės, nes kiek dabar yra religijų, jos VISOS laikosi tik SAVO DOGMŲ, JOS NĖRA ŠVIESA, o siela, kadangi jinai yra gyva, ji ieško, ji ieško, bet žmogus nežino, KUR SURASTI. Viduje jaučia, kad kažko stinga, kažkas ne taip, bet į ką atsiremti nėra, nes NEMATO DVASINIŲ VEDLIŲ, NEMATO GYVENIME, KAS GALĖTŲ PATARTI, nes mokytojai patys yra tamsoje, ir bejėgiai, tėvai taip pat – tamsoje, ir bejėgiai, dvasininkai – taip pat tamsoje, ir bejėgiai, politikai – taip pat tamsoje, ir bejėgiai. Reiškia, NĖRA jokio pagrindo į kurį galima atsiremti, išskyrus TĄ, KURIS YRA KIEKVIENO IŠ MŪSŲ VIDUJE – ROJAUS TREJYBĘ. Tai yra ta nuostabi Tėvo dvasia, kuri kaip tiltas mus sujungia su Rojaus Trejybe. Reiškia, mes turime atsiremti TIK Į ROJAUS TREJYBĘ, ir į nieką kitą, tiktai į Rojaus Trejybę, kad galėtume, šituo keliu eidami, padėti KITIEMS žmonėms pažvelgti GILUMINIU, ir PLATESNIU žvilgsniu į SAVE. Į kūriniją jie negalės pažvelgti, kadangi čia yra sunkesnis – jiems – ir sunkiau suvokiamas – dalykas, o į SAVE jie gali žvelgti SIELA; gali žvelgti bet kur, net ir būdama fiziniu aklo žmogaus pavidalu ji gali žvelgti į save. Galime mes bet kam pasakyti, ir sustiprinti, ir padėti. O jeigu jūs pamatysite žmones, kurie dabar vaikšto šalia mūsų, matysite, kad jie visi pilni nerimo. Jie neturi ramybės, kadangi jie nėra atsivėrę Rojaus Trejybei, nes jie nežino, KAIP atsiverti, ir dėl to šitas nerimas juos iš vidaus tiek graužia, kad paskiau ląstelė neatlaiko šito spaudimo, ir ji pradeda išsigimti, ir pradeda užpulti žmogų ligos, fizinės ligos. VISŲ LIGŲ ŠALTINIS YRA GRYNAI DĖL TO, KAD NĖRA ATRASTAS TĖVAS SAVYJE, NĖRA ŽMOGUS GIMĘS IŠ DVASIOS, IR DĖL TO VISŲ LIGŲ ŠALTINIS YRA PATS ŽMOGUS! TĖVAS, IR ROJAUS TREJYBĖ, KURIE YRA MEILĖS ŠALTINIS, JIS NEUŽTERŠIA ŠITOS PLANETOS VIRUSAIS! Kad štai – imkite ir nuodykitės – viską padaro žmogus, neatradęs Tėvo savo viduje. Ir tada jo viduje – ta pati pelkė, kokia yra išorėje, kada vienas kitą kumščiuoja alkūnėmis, kada vienas kitą šmeižia, įžeidinėja, siekia – bet kokia kaina – kuo didesnių turtų, materialia prasme turtų – apgaulės, melo keliu, nusikaltimų keliu. Tai ta pati pelkė yra viduje – skausmo, kančios, pasimetimo, ir LIGŲ pasireiškimu, ir ligos vis jaunėja, ir vis brutualėja, ir mokslas yra bejėgis, ir nežino ką daryti, ir nežinos, kol neatsigręš į Rojaus Trejybę, viduje esančią. Ir ...
...tuoj pasakysiu, kaip anekdotą – šiandien per BBC, kuri mane pažadino prieš šešias, sako, amerikonai, įsivaizduokit, ką jie sugalvojo – raketas numesti ant Mėnulio, na, jos neužtaisytos, dvi raketas numesti ant Mėnulio 9000km/h greičiu, ir kad duotų tam Mėnuliui, kad aštuonis kilometrus pakiltų tos dulkės, kaip jie sako, ir net ledas, kad mes nustatytume, ar ten yra vandens ar nėra! Tai įsivaizduokit, koks yra nužmogėjimas, pasakytum nugyvulėjimas, bet gyvulys nesielgia šitaip. Ir tą daro, kaip save laiko, šviesūs protai – mokslininkai, ir pinigus gi tai realius tam leidžia. Žmonės gamina tuos gelžgalius, kad juos ten mėtytų. Neužtenka, kad kosmosą užteršia, dabar dar ant Mėnulio nori sąvartyną padaryti, ir dar rimtu veidu, per BBC ... aš galvojau, kad tai kaip anekdotas yra. Paskiau interviu ima iš kažkokio amerikono, va, čia mes norime pasitarnauti mokslui ir panašiai. Kaip tu pasitarnausi mokslui, mielasis? Mokslas tavyje yra. Atsigręžk į Tėvą, esantį tavyje.

Tai - juokas per ašaras. Bet yra tokia iliuzija. Ir jie bombarduos Mėnulį! Taip ir sako pranešimas – Mėnulio bombardavimas. Žodžiu, rimtu veidu tą viską daro.
Tai parodo, kiek mes gyvename toje iliuzijoje. Ir šitoji iliuzija mus SEKINA, kaip vampyras, atima energiją, mus sargdina, mus žudo, ne tiktai kad mes vieni kitus žudome, kaip sakykim, žydai su arabais kariaudami, rusai ten vieni su kitais mušdamiesi tarp politinių struktūrų, amerikonai smaugdami Iraką ir visus kitus, mes, tiesiogine prasme, žudome kiekvienas save iš vidaus, NEATSIVERDAMI ROJAUS TREJYBEI, SAVO VIDUJE.
O kadangi jūs šituo keliu pažengėte gana toli, ir jau tą šviesą turite savyje iš Rojaus Trejybės, tai dabar ant jūsų pečių užgula didesnė atsakomybė, ar šitą šviesą padalinti kitiems, o kad ją padalinti, reikia pačiam prisipildyti jos su kaupu, kad ji pradėtų lietis ne kaip šaudantis ugnikalnis, kuris spjaudo lavą, bet kaip vandenyno nuostabios bangos, kurios ne kaip per audrą putoja ir keteras sudaro, kad skandina laivus, bet kurios siūbuoja taip gražiai ten, kad laivas plaukia, ir keleiviai maloniai glėbyje užliūliuojami. Tai jūs tokiom bangom turite pajausti tą gelmę ir iš Urantijos Knygos apreiškimų, iš Rojaus Trejybės Asmenų mokymų, iš KALBU JUMS VĖL, Jėzaus Kristaus apreiškimo, iš bendravimo jūsų pačių, asmeniškai, iš atsivėrimo Rojaus Trejybei per garbinimą mūsų Rojaus Trejybės šventovėje, gyvojoje šventovėje, ne ritualinėje šventovėje, vienintelėje pasaulyje esančioje tokioje šventovėje. Tai ta atsakomybė dabar jūsų pečius užgula, nes jūs iš manęs išgirdote tą informaciją, kaip galima šviesinti žmoniją, šviesinant iš pradžių SAVE, bet tuo pačiu dalinant šviesą ir kitiems, ir jos vis daugiau prisipildant. Bet sprendimas yra jūsų, laisva valia. Dėl nė vieno iš jūsų priimto sprendimo niekada niekas jums nepriekaištaus, niekada, per visą amžinybę. Ir Rojaus Trejybė niekada neišreikš nė mažiausio priekaišto.
Bet aš jums turiu atverti jūsų didesnę sielos kertelę, gilesnę kertelę – jūs atsisakydami eiti šituo keliu, per vieną žmogų uždelsite ateinančių kartų šviesą, kad ji pasklistų šitame pasaulyje, per savo asmeninį atsisakymą eiti šituo keliu, jūs – kaip tas su Jaguaru pravažiavęs žmogus, ir įnešęs sujaukimą tarp tvarkingai stovinčių eilėje, ir važiuojančių – TAIP PAT PALAIKYSITE ŠITĄ SUMAIŠTĮ ATEINANČIOMS KARTOMS ILGIAU.
Dėl to atsakomybė sielai yra TOKIA, KAD JI ŠVIESĖTŲ TIEK, KIEK GALI, ir prašyti Rojaus Trejybės DAR DAUGIAU JAI ŠVIESĖTI, ENERGIJOS, PASTANGŲ, ATSIDAVIMO, MEILĖS, NORO; ir tada šviesa GYVAI, per jus, liesis į visą aplinką, ne tiktai kuri supa jus betarpiškai, bet kiekvienas jūsų gyvas virpesys pasklinda į visą erdvę, į visą pasaulį, į visą kūriniją, pasklinda, ir jis niekur nedingsta, niekur neišnyksta – visi meilės virpesiai įaudžiami į visą kūrinijos raštą, per visą amžinybę. Tie energetiniai virpesiai dėl to ir yra GYVI, kad jie yra iš Rojaus Trejybės MEILĖS GYVOS ENERGIJOS.
Tai GERKITE šitą energiją, ir tada jūsų siela tikrai bus ryžtinga, ir eis šituo kūrinijos gyvuoju keliu tam, kad ateinančios kartos nebeturėtų tokių iššūkių, kokius turite jūs. Dėl to jūs ir esate pirmeiviai – pionieriai – šitame pasaulyje, ir ne tik šitame, nes vienas skyrius, aš sakau, prasidės, na jis įkurtas, bet prasidės su mumis, kai pasieksime Rojų.
Taip, daugiau nieko jums šiandien nesakysiu, laikas baigėsi. Pagarbiname Rojaus Trejybę ...

Algimantas