Forumas: temos peržiūra
DIENOS CITATA iš Urantijos Knygos, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, ar Tėvo-Rojaus Trejybės mokymų.
Mielieji, siūlau jums temą DIENOS CITATA iš Urantijos Knygos, Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės apreiškimų knygos Akimirkos Amžinybė, ar kitų mūsų svetainėje patalpintų Tėvo-Rojaus Trejybės mokymų.
Kaip ją mes pildysime?
Kiekvienai dienai kiekvienas parašo PO VIENĄ citatą.
Tai reiškia, kad tai dienai gali būti kelios ar keliolika citatų, jeigu parašys tą dieną keli ar keliolika mūsų dvasinių brolių ar sesių, tačiau jie SAVO citatą parašys kiekvienai dienai tik VIENĄ. Ir šitoje temoje nereikia JOKIŲ KOMENTARŲ. Tegu čia kalba tik patys cituojami teiginiai, kurie išreiškia ir mūsų nuostatas ir supratimą.
Po kiek laiko mes jau turėsime daug citatų, ir jos taip pat bus mūsų ŠVIESINTOJOS. Ir jas galėsite taikyti savo kasdieniame gyvenime, galbūt rašydami sveikinimus, linkėjimus įvairiomis progomis, panaudoti kur nors kaip kokį šūkį ar kvietimą, galėsite pasiūlyti aptarti su savo draugais, arba net pasinaudoti savo mokymuose, kuriuos suteiksite kitiems savo dvasiniams broliams ir sesėms, kurie nuoširdžiai patys ieško didesnės šviesos. Tai labai nuostabus ir tuo pačiu praktiškas pritaikymas.
Citatas apribokite vienu ar dviem sakiniais, kad būtų galima vien tik iš jos suvokti giluminę prasmę ir be papildomo konteksto, tačiau jeigu manote,kad ji yra aiškesnė tik pateikus visą pastraipą, tuomet pateikite ir tokią citatą, juk svarbu būtent jūsų šviesos perteikimas.
Nurodykite citatos vietą.
Urantijos Knygos Knygos citatos yra žymimos tokiu būdu: 0009-05-06 ir tai reiškia 9 puslapį, 5 pastraipą, ir 6 eilutę pastraipoje. Puslapyje pastraipos skaičiuojamos tik tos, kurios turi pradžią tame puslapyje, todėl jeigu pastraipa prasideda viename puslapyje, o baigiasi kitame puslapyje, o jūsų pateikiama citata yra būtent tame puslapyje, kur citata baigiasi, tada ją pažymėsite nuline pastraipa 00, ir eilutę pažymėsite skaičiuodami 00 pastraipos eilutes. Nurodydami puslapį prieš tai rašote nulius - tris, du, vieną, ar nė vieno, priklausomai nuo to, koks puslapis, nes knygoje yra 2097 puslapiai.
Taip tinka nurodyti ir citatas iš Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, nes dabar yra tik vienas knygos leidimas, tad pagal puslapius visi galės lengvai surasti knygoje. Lygiai taip pažymėkite ir tas citatas, kurios yra paimtos iš Rojaus Trejybės apreiškimų knygos Akimirkos Amžinybė.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-30 22:38:55
Komentarai
Iki pat prisikėlimo, visa Jėzaus šeima buvo labai mažai kuo susijusi su jo tarnavimu. Jeigu pranašas yra gerbiamas, bet tiktai ne savo paties šalyje, tai jis sulaukia supratingo pripažinimo, bet tik ne savo šeimoje. (1538-2)RASAD
2018-02-21 13:36:25
Mirtingojo žmogaus asmenybė nėra nei kūnas, nei protas, nei dvasia; nėra ji ir siela.Asmenybė yra ta vienintelė nesikeičianti tikrovė šiaip jau visą laiką besikeičiančiame tvarinio patyrime; ir ji suvienija visus kitus individualybės suvienytus faktorius.Asmenybė yra unikali dovana, kurią Visuotinis Tėvas suteikia materijos, proto, ir dvasios gyvoms ir suvienytoms energijoms , ir kuri išlieka su morontinės sielos išlikimu. 0009-01
JULIJA
2018-02-20 20:53:28
Tėvas: "Mano mylimas sūnau, intelektas – tai yra smegenų veikla, kuri sukauptą informaciją sugeba pritaikyti praktiniu lygiu.
Nesvarbu, kokiu būdu informacija buvo kaupiama – savo patyrimų metodu, knygų skaitymu, pasakojimų išklausymu. Visi būdai kaupti informaciją yra tinkami. Tik tuomet, kada šitą informaciją jūs pritaikote praktiniu lygiu, tik tada pasireiškia jūsų intelektas.
Kitaip tariant, intelektas – tai jūsų proto sugebėjimas informaciją panaudoti savo poreikių tenkinimui. Ir nebūtinai teisinga linkme. Jūs galite savo sprendimus pagrįsti savanaudiškais motyvais ir nedorais siekiais. Bet net ir tokiu ateju pasireikš jūsų intelekto atitinkamas lygis.
Ir dabartinė karta turi labai daug intelektualios ir šviesios informacijos, tačiau ja ji ne tik nepasitiki, bet ir netiki iš viso. Dėl to šitos informacijos nepaverčia tikrąja šviesa – savo išmintimi. Todėl ji ir lieka tamsaus intelekto nelaisvėje.
Ir tarp jūsų yra daug tokių, kurie nedorais, apgaulingais būdais yra sukaupę didžiulių materialių turtų. Šitaip pasireiškė jų intelektas, pritaikant jų proto sukauptą informaciją savanaudiškais tikslais ir nešvariomis priemonėmis, net kitų savo sielos brolių ašarų, o neretai ir fizinės gyvybės kaina. Tačiau toks jų intelekto lygis nė iš tolo neatitinka išminties lygio, kurį yra pasiekę tie sielos broliai, kurie savo sprendimus grindžia ne savanaudiškais motyvais, bet meilės ir tarnavimo visų labui motyvais.
Tik toks intelektas, kuris pasiekia išminties lygį, nukreiptą visumos tarnystės labui, yra aktyvus ir kuriantis intelektas. Net konstruktorius, kuris kuria pačias naujausias technologijas, įrengimus, mašinas, vis tiek jis yra savojo aš griovėjas, jeigu jo motyvas yra savanaudiškas, nenukreiptas visumos labui.
Štai dėl to jūs turite atkreipti dėmesį į savo veiksmų motyvus. Ar jie yra savanaudiški, ar priešingai, altruistiniai. Ir tik altruistiniai motyvai yra kuriantieji motyvai, tik jie padeda augti savojo aš charakteriui, kad jis pradeda suvokti, kaip savo intelektą paversti tokiu, kuris tarnautų visai kūrinijai, o tuo pačiu ir savajam aš, o ne atvirkščiai, kad savasis aš derintųsi prie savojo intelekto menkų ir bet kokių motyvų, kad tik suspindėtų prieš kitus tiek savo žiniomis, tiek padėtimi, tiek pasiekimais."
Akimirkos Amžinybė,
49 Mokymas.
irena1950
2018-02-20 13:15:47
Jėzus ir Ganidas, viešėdami Aleksandrijoje, daug laiko praleido muziejuje. Šitas muziejus neturėjo sukaupęs retų daiktų, jis greičiau buvo vaizduojamojo meno, mokslo, ir literatūros universitetas. Mokyti profesoriai čia kasdien skaitydavo paskaitas, ir tais laikais tai buvo Vakarų pasaulio intelektualinis centras. Diena iš dienos Jėzus paskaitas versdavo Ganidui; vieną antrosios savaitės dieną jaunasis vyras sušuko: "Mokytojau Jošua, tu žinai daugiau už šituos profesorius; tu turėtum atsistoti ir papasakoti tuos didžius dalykus, apie kuriuos tu pasakojai man; jie susipainiojo dėl savo per didelio mąstymo. Aš pasišnekėsiu su savo tėvu ir pasirūpinsiu, kad jis dėl to susitartų." Jėzus nusišypsojo, tardamas: "Tu esi susižavėjęs mokinys, bet šitie mokytojai nemąsto taip, kad tu ir aš mokytume juos. Nesudvasinto mokytumo puikavimasis žmogaus patyrime yra klastingas dalykas. Tikrasis mokytojas savo intelektualų vientisumą išlaiko tuo, kad visą laiką jis lieka mokinys."(1433-02)
Algimantas
2018-02-19 19:41:58
Vieną dieną po vakarienės Jėzus ir jaunasis filistinietis vaikščiojo palei jūrą, ir Gadijas, nežinodamas, kad šitas "raštininkas iš Damasko" yra taip gerai susipažinęs su hebrajų padavimais, parodė Jėzui laivų prieplauką, iš kurios buvo manoma, kad Jona buvo pradėjęs savo nelemtą kelionę jūra į Taršišą. Ir kada jis išsakė savo pastabas, tada Jėzaus paklausė: "Bet, ar tu manai, jog toji didelė žuvis iš tikrųjų prarijo Joną?" Jėzus suvokė, jog šitas padavimas nepaprastai įtakojo šito jauno vyro gyvenimą, ir jog apmąstymai apie šį padavimą privertė jį padaryti tokią kvailystę, kad jis mėgintų pabėgti nuo pareigos; dėl to Jėzus nepasakė nieko tokio, kas dabartinius Gadijo praktinio gyvenimo motyvacijos pagrindus staiga sugriautų. Atsakydamas į šitą klausimą, Jėzus tarė: "Mano drauge, mes visi esame jonos, turime nugyventi savo gyvenimą, sutinkamai su Dievo valia, ir visais atvejais, kada tik stengiamės išvengti kasdienio gyvenimo dabartinės pareigos bėgdami link tolimų pagundų, tada šituo mes atsiduodame tam, kad mus tiesiogiai valdytų tie poveikiai, kurių nereguliuoja tiesos galios ir teisumo jėgos. Bėgimas nuo pareigos yra tiesos paaukojimas. Bėgimas nuo šviesos ir gyvenimo tarnystės gali atnešti tiktai tokius kankinančius susidūrimus su atkakliais savanaudiškumo banginiais, kurie galų gale atveda į tamsą ir mirtį, nebent tokie Dievą apleidę jonos tikrai atsuktų savo širdį, net ir apimti didžiausios nevilties, į Dievo ir jo gėrio ieškojimą. Ir kada tokios nevilties apimtos sielos Dievo ieško nuoširdžiai – yra išalkusios tiesos ir ištroškusios teisumo – nėra visiškai nieko, kas galėtų juos toliau laikyti nelaisvėje. Kad ir kokiame dugne jie būtų atsidūrę, tačiau kada šviesos jie ieškos iš visos širdies, tada dangiškojo Viešpaties Dievo dvasia juos išlaisvins iš jų nelaisvės; gyvenimo nepalankios aplinkybės juos išmes į naujų galimybių sausą žemę atnaujintam tarnavimui ir išmintingesniam gyvenimui." (1428-2)
RASAD
2018-02-19 08:08:02
Iki tų įvykių, kuriuos aš netrukus pavaizduosiu, Nebadono Mykolas buvo šešis kartus save padovanojęs savo įvairios išmintingų būtybių kūrinijos šešių skirtingų kategorijų pavidalu. Tada jis pasirengė nusileisti į Urantiją mirtingojo materialaus kūno, savo išmintingų valinių tvarinių žemiausiosios kategorijos, pavidalu, ir, kaip toks materialiosios sferos žmogus, atlikti paskutinįjį veiksmą visatos suverenumo įgijimo dramoje sutinkamai su visatų visatos dieviškųjų Rojaus Valdovų mandatais. (1323-02)
Per kiekvieną ankstesnįjį savęs padovanojimą Mykolas ne tik įgydavo vienos iš savo sukurtų būtybių grupės ribinį patyrimą, bet taip pat įgydavo ir esminį patyrimą bendradarbiavimo su Rojumi srityje, kas, savaime, taip pat įneša tolimesnį indėlį į tai, kad jis būtų paskirtas savo paties sutvertos visatos aukščiausiuoju valdovu. Visos vietinės visatos praeities bet kurią akimirką, Mykolas galėjo pareikšti savo teises į asmeninį suverenumą kaip Sūnus Kūrėjas ir kaip Sūnus Kūrėjas galėjo valdyti savo visatą tokiu būdu, koks jam patinka. Tokiu atveju, Emanuelis ir susieti Rojaus Sūnūs būtų iš visatos išvykę. Bet Mykolas Nebadono nenorėjo valdyti vien tiktai savo paties išskirtine teise kaip Sūnus Kūrėjas. Jis troško, pavaldžiai bendradarbiaudamas su Rojaus Trejybe, realaus patyrimo dėka pakilti į tą aukštąją vietą visatos statuse, kur jis taptų tinkamas savo visatą valdyti ir jos reikalus tvarkyti su tokiu. (1323-03)
įžvalgos tobulumu ir tokia vykdymo išmintimi, kokia kada nors bus būdinga Aukščiausiosios Būtybės išaukštintam valdymui. Jis troško ne valdymo tobulumo kaip Sūnus Kūrėjas, bet administravimo aukštybės kaip Aukščiausiosios Būtybės visatos išminties ir dieviškojo patyrimo įkūnijimo. (1324-00)
Todėl, Mykolas, įgyvendindamas šituos septynis savęs padovanojimus savosios visatos tvarinių įvairioms kategorijoms, turėjo dvigubą tikslą: Pirma, jis užbaigia reikalingą tvarinio supratimo patyrimą, kurio yra reikalaujama iš visų Sūnų Kūrėjų prieš tai, kada jie gauna visišką suverenumą. Bet kuriuo metu Sūnus Kūrėjas savo visatą gali valdyti savo paties teise, bet valdyti kaip Rojaus Trejybės aukščiausiasis atstovas jis gali tiktai tada, kada būna patyręs tuos septynis visatos tvarinių savęs padovanojimus. Antra, jis troško įgyti tą teisę, kad Rojaus Trejybės valdžiai atstovautų maksimaliu laipsniu, kokį tik galima panaudoti tiesiogiai ir asmeniškai administruojant vietinę visatą. Dėl to, Mykolas iš tiesų, kiekvieno savęs padovanojimo visatoje metu, sėkmingai ir tinkamai pakluso savo noru Rojaus Trejybės asmenų skirtingų susivienijimų įvairiai išreikštai valiai. Tai yra, pirmojo savęs padovanojimo metu jis buvo pavaldus Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios valiai; antrojo savęs padovanojimo metu jis atsidavė Tėvo ir Sūnaus valiai; trečiajame savęs padovanojime jis pakluso Tėvo ir Dvasios valiai; ketvirtojo savęs padovanojimo metu jis vykdė Sūnaus ir Dvasios valią; penktojo savęs padovanojimo metu jis išreiškė Begalinės Dvasios valią; šeštojo savęs padovanojimo metu jis pakluso Amžinojo Sūnaus valiai; ir septintojo ir paskutiniojo savęs padovanojimo metu Urantijoje jis atsidavė Visuotinio Tėvo valiai. (1324-01)
Todėl, Mykolas savo asmeninėje aukščiausioje valdžioje Visuotinių Kūrėjų septinkarčių fazių dieviškąją valią sujungia su savosios vietinės visatos tvarinių supratingu patyrimu. Šitokiu būdu jo administravimas tikrai išreiškia kokią tik įmanoma didžiausią galią ir valdžią, nors neturi jokių savavališkų prielaidų. Jo galia yra neribota, nes yra kilusi iš patirto susivienijimo su Rojaus Dievybėmis; jo valdžia yra neabejotina, kadangi ji yra įgyta realaus patyrimo dėka visatos tvarinių pavidalu; jo suverenumas yra aukščiausias, nes jis vienu ir tuo pačiu metu įkūnija Rojaus Dievybės septinkartį požiūrį su laiko ir erdvės tvarinių požiūriu. (1324-02)
VJANINA
2018-02-19 06:40:43
Kada jūs mirtingieji kylantieji pasieksite Rojų, tada jūsų visuomeniniai santykiai bus daug daugiau negu ryšys su išaukštintų ir dieviškų būtybių gausybėmis ir su pašlovintųjų bičiulių mirtingųjų pažįstama gausybe. Jūs taip pat turite broliautis daugiau kaip su trimis tūkstančiais skirtingų Rojaus Piliečių kategorijų, su įvairiomis Transcendentalų grupėmis, ir su Rojaus gyventojų, nuolatinių ir laikinųjų, kitais gausiais tipais, kurie nebuvo apreikšti Urantijoje. Pabendravus su šitais galingais Rojaus intelektais, labai gaivu pabendrauti su angeliškaisiais proto tipais; laiko mirtingiesiems jie primena tą serafimą, su kuriuo jie palaikė tokius ilgalaikius santykius ir taip gaivinančiai bendravo. (0300-03)
Algimantas
2018-02-18 19:32:07
Poilsio skatintojai yra Rojaus inspektoriai, kurie vyksta iš centrinės Salos į Havonos vidinę grandinę tam, kad ten bendradarbiautų su savo kolegomis, supernafimų antrinės kategorijos poilsio papildytojais. Esminis dalykas, kad būtų juntamas malonumas Rojuje, yra poilsis, dieviškasis poilsis; ir šitie poilsio skatintojai yra paskutinieji instruktoriai, kurie laiko piligrimus parengia susipažinimui su amžinybe. Savo darbą jie pradeda centrinės visatos baigiamajame pasiekimo apskritime, o jį tęsia tada, kada piligrimas atsibunda iš paskutiniojo perėjimo miego, to miego, kuris perkelia erdvės tvarinį į amžinybės sferą.(0299-01)
Poilsis turi septinkartę prigimtį: Yra miego ir žaidimų poilsis žemesnėse gyvybės kategorijose, atradimas yra aukštesnėse būtybėse, ir garbinimą turi dvasinių asmenybių aukščiausiasis tipas. Tai pat yra normalus poilsis, kada pasipildoma energija, kada būtybės iš naujo pasikrauna fizine ir dvasine energija. Ir tada yra perėjimo miegas, nesąmoningas gilus miegas, kada būnate įserafimuoti, kai vykstate iš vienos sferos į kitą. Nuo visų šitokių miegų visiškai skiriasi tas gilus metamorfozės miegas, perėjimo poilsis iš vieno būtybės etapo į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, iš vienos egzistencijos būsenos į kitą, tas miegas, kuris visada lydi perėjimą iš realaus visatos statuso kaip kontrastas evoliucijai per bet kokio statuso įvairius etapus.(0299-02)
Algimantas
2018-02-17 23:19:39
8. MYKOLO STATUSAS PO SAVĘS PADOVANOJIMŲ
Po Mykolo baigiamojo ir sėkmingo savęs padovanojimo Urantijoje jį ne tik Dienų Senieji patvirtino Nebadono suvereniu valdovu, bet jį taip pat ir Visuotinis Tėvas pripažino kaip vietinės visatos, kurią jis pats ir sukūrė, įtvirtintą vadovą. Sugrįžęs į Salvingtoną, šitas Mykolas, Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus, buvo paskelbtas nuolatiniu Nebadono valdovu. Iš Uversos pasiekė aštuntasis dekretas dėl Mykolo suverenumo, tuo tarpu iš Rojaus atskriejo Visuotinio Tėvo ir Amžinojo Sūnaus bendras pareiškimas, skelbiantis šitą Dievo ir žmogaus sąjungą vieninteliu visatos vadovu ir nurodydamas Dienų Sąjungai, esančiai Salvingtone, pranešti apie savo ketinimą sugrįžti į Rojų. Dienų Ištikimiesiems žvaigždynų būstinėse taip pat buvo nurodyta pasitraukti iš Pačių Aukštųjų tarybų. Bet Mykolas nesutiko su tuo, jog Trejybės Sūnūs pasitrauktų iš patarėjų ir užbaigtų bendradarbiavimą. Jis sukvietė juos į Salvingtoną ir asmeniškai paprašė jų amžinai toliau eiti savo pareigas Nebadone. Jie savo vadovus Rojuje informavo apie savo troškimą (1317-05)
[1318]▼
patenkinti šitą prašymą, ir netrukus po šito buvo priimti tie Rojaus mandatai dėl atskyrimo, kurie šituos centrinės visatos Sūnus amžiams sujungė su Nebadono Mykolo rezidencija. (1318-00)
Prireikė beveik vieno milijardo metų Urantijos laiku tam, kad būtų užbaigta Mykolo savęs padovanojimo karjera ir kad jo paties sukurtoje visatoje būtų įgyvendintas jo suverenumo galutinis įtvirtinimas. Mykolas kūrėju gimė, kokiu būti administratoriumi, jį apšvietė, kokiu būti vykdytoju, jį išmokė, bet iš jo buvo reikalaujama, kad savąjį suverenumą jis užsidirbtų patyrimu. Ir tokiu būdu jūsų mažasis pasaulis tapo žinomas visame Nebadone kaip toji arena, kurioje Mykolas užbaigė tą patyrimą, kurio yra reikalaujama iš kiekvieno Rojaus Sūnaus Kūrėjo prieš tai, kada jam yra suteikiamas neribotas valdymas ir vadovavimas savo paties sukurtai visatai. Kada jūs kilsite vietinėje visatoje, tada daugiau sužinosite apie idealus tų asmenybių, kurios buvo susijusios su Mykolo ankstesniaisiais savęs padovanojimais.(1318-01)
Užbaigdamas savęs padovanojimus tvarinių pavidalu, Mykolas ne tiktai įtvirtindavo savo paties suverenumą, bet taip pat didindavo ir besivystantį Dievo Aukščiausiojo suverenumą. Šitų savęs padovanojimų metu Sūnus Kūrėjas ne tiktai įsitraukė į besileidžiantį tvarinių asmenybių įvairių prigimčių tyrinėjimą, bet jis taip pat pasiekė ir tai, kad atskleistų įvairiai pasireiškiančią įvairią valios išraišką, kurią rodo Rojaus Dievybės, kurių sintetinė vienybė, kaip ją atskleidžia Aukščiausieji Kūrėjai, taip pat atskleidžia ir Aukščiausiosios Būtybės valią. (1318-02)
Šitie Dievybių įvairūs valios aspektai yra amžinai įasmeninti Septynių Pagrindinių Dvasių skirtingoje prigimtyje, ir kiekvienas Mykolo savęs padovanojimas ypatingai atskleisdavo vieną iš šitų dieviškumo pasireiškimų. Įgyvendindamas Melkizedeko savęs padovanojimo misiją, jis demonstravo Tėvo, Sūnaus, ir Dvasios suvienytą valią, Lanonandeko savęs padovanojimo metu jis rodė Tėvo ir Sūnaus valią; Adomine savęs padovanojimo misija jis apreiškė Tėvo ir Dvasios valią, serafiniu padovanojimu jis atskleidė Sūnaus ir Dvasios valią; mirtingojo savęs padovanojimo metu Uversoje jis pavaizdavo Bendrai Veikiančiojo valią, morontinio mirtingojo savęs padovanojimo laiku jis apreiškė Amžinojo Sūnaus valią; ir Urantijos materialiu savęs padovanojimu jis gyveno Visuotinio Tėvo valia, net ir taip, kaip ir materialų kūną ir kraują turintis mirtingasis. (1318-03)
Šitų septynių savęs padovanojimų užbaigimas išlaisvino Mykolo aukščiausiąjį suverenumą ir taip pat sukūrė galimybę Aukščiausiojo suverenumui Nebadone. Nė per vieną savęs padovanojimą Mykolas iš tiesų neatskleidė Dievo Aukščiausiojo, bet visų septynių savęs padovanojimų bendroji suma yra naujasis Aukščiausiosios Būtybės atskleidimas Nebadone. (1318-04)
To patyrimo metu, kada Mykolas nusileido nuo Dievo iki žmogaus, tuo pačiu jis pakilo iš pasireiškiamumo dalinumo į ribinio veiksmo aukštybę ir į savojo potencialo absonitinei funkcijai išlaisvinimo užbaigtumą. Mykolas, vienas iš Sūnų Kūrėjų, yra vienas iš laiko-erdvės kūrėjų, bet Mykolas, vienas iš septinkarčių Sūnų Šeimininkų, yra vieno iš dieviškųjų korpusų, sudarančiųjų Galutiniąją Trejybę, narys. (1318-05)
VJANINA
2018-02-17 07:34:09
7. SEPTINTASIS IR BAIGIAMASIS SAVĘS PADOVANOJIMAS
Dešimtis tūkstančių metų mes visi laukėme septintojo ir baigiamojo Mykolo savęs padovanojimo. Gabrielis mus buvo mokęs, jog šitas baigiamasis savęs padovanojimas bus įgyvendintas mirtingojo materialaus kūno pavidalu, bet mes visiškai nieko nežinojome, kada, kur, ir kokiu būdu vyks šitas kulminacinis jaudinantis patyrimas. (1316-04)
Viešai buvo paskelbta, jog Mykolas savo paskutiniojo savęs padovanojimo vieta pasirinko Urantiją, netrukus po to, kada mes sužinojome apie Adomo ir Ievos pražangą. Ir šitokiu būdu, daugiau negu trisdešimt penkis tūkstančius metų, jūsų pasauliui buvo skiriama žymi vieta visos visatos tarybose. Nebuvo jokio paslaptingumo (išskyrus įsikūnijimo paslaptį), kuris būtų gaubęs kokį nors žingsnį, susijusį su savęs padovanojimu Urantijoje. Nuo pirmojo iki paskutiniojo, iki baigiamojo ir triumfuojančio Mykolo sugrįžimo į Salvingtoną kaip aukščiausiajam Visatos Valdovui, buvo visiškas visatos atvirumas dėl visko, kas vyko jūsų mažame, bet labai gerbiamame pasaulyje.
(1316-05)
Nors mes ir manėme, kad bus toks metodas, bet niekada iki pat to paties įvykio nežinojome, jog žemėje Mykolas pasirodys šios sferos bejėgiu kūdikiu. Iki to laiko jis visada pasirodydavo kaip asmenybių grupės, kurią būdavo pasirinkęs savęs padovanojimui, visiškai išsivystęs individas, ir tai buvo jaudinantis pranešimas, kuris buvo transliuotas iš Salvingtono, informuojantis, jog Urantijoje gimė Betliejaus kūdikis. (1316-06)
Tada mes ne tik suvokėme, jog mūsų Kūrėjas ir draugas žengia patį rizikingiausią žingsnį per visą savo karjerą, akivaizdžiai rizikuodamas savo padėtimi ir valdžia per šitą savęs padovanojimą bejėgio kūdikio pavidalu, bet mes taip pat supratome, kad jo patyrimas
(1316-07)
[1317]▼
šitame baigiamajame ir mirtingame savęs padovanojime jį amžiams užkels į sostą kaip Nebadono visatos neginčytiną ir aukščiausiąjį valdovą. Trečdalį amžiaus žemės laiku šitos vietinės visatos visose dalyse visų akys buvo nukreiptos į Urantiją. Visos išmintingos būtybės suvokė, jog yra įgyvendinamas paskutinysis savęs padovanojimas, ir kadangi mes jau seniai žinojome apie Liuciferio maištą Satanijoje ir apie Kaligastijos neištikimybę Urantijoje, tai gerai suvokėme, kokia turės būti atkakli kova, kuri prasidės, mūsų valdovui sutikus įsikūnyti Urantijoje mirtingojo materialaus kūno nuolankia forma ir pavidalu.(1317-00)
Kai kurie išminčiai žemėje žinojo apie Mykolo greitą atvykimą. Vieno pasaulio ryšių su kitu pasauliu dėka, šitie turėję dvasinę įžvalgą išminčiai sužinojo apie artėjantį Mykolo savęs padovanojimą Urantijoje. Ir serafimai, per tarpines būtybes, apie tai tikrai pranešė grupei Kaldeno dvasininkų, kurių vadovas buvo Ardnonas. Šitie Dievo žmonės aplankė naujagimį. Vienintelis viršgamtinis įvykis, susijęs su Jėzaus gimimu, buvo šitas pranešimas Ardnonui ir jo partneriams, perduotas to serafimo, kuris anksčiau buvo paskirtas Adomui ir Ievai pirmajame sode. (13170-02)
Jėzaus žmogiškieji tėvai buvo anų laikų ir savosios kartos vidutiniai žmonės, ir šitas įsikūnijęs Dievo Sūnus tokiu būdu gimė iš moters ir buvo auklėjamas taip, kaip paprastai buvo auklėjami tos rasės ir to amžiaus vaikai. (1317-03)
Mykolo gyvenimo Urantijoje istorija, pasakojimas apie Sūnaus Kūrėjo mirtingojo savęs padovanojimą jūsų pasaulyje, pranoksta šito pasakojimo diapazoną ir tikslą.
(1317-04)
VJANINA
2018-02-16 17:05:46
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.