Forumas: temos peržiūra
DIENOS CITATA iš Urantijos Knygos, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, ar Tėvo-Rojaus Trejybės mokymų.
Mielieji, siūlau jums temą DIENOS CITATA iš Urantijos Knygos, Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės apreiškimų knygos Akimirkos Amžinybė, ar kitų mūsų svetainėje patalpintų Tėvo-Rojaus Trejybės mokymų.
Kaip ją mes pildysime?
Kiekvienai dienai kiekvienas parašo PO VIENĄ citatą.
Tai reiškia, kad tai dienai gali būti kelios ar keliolika citatų, jeigu parašys tą dieną keli ar keliolika mūsų dvasinių brolių ar sesių, tačiau jie SAVO citatą parašys kiekvienai dienai tik VIENĄ. Ir šitoje temoje nereikia JOKIŲ KOMENTARŲ. Tegu čia kalba tik patys cituojami teiginiai, kurie išreiškia ir mūsų nuostatas ir supratimą.
Po kiek laiko mes jau turėsime daug citatų, ir jos taip pat bus mūsų ŠVIESINTOJOS. Ir jas galėsite taikyti savo kasdieniame gyvenime, galbūt rašydami sveikinimus, linkėjimus įvairiomis progomis, panaudoti kur nors kaip kokį šūkį ar kvietimą, galėsite pasiūlyti aptarti su savo draugais, arba net pasinaudoti savo mokymuose, kuriuos suteiksite kitiems savo dvasiniams broliams ir sesėms, kurie nuoširdžiai patys ieško didesnės šviesos. Tai labai nuostabus ir tuo pačiu praktiškas pritaikymas.
Citatas apribokite vienu ar dviem sakiniais, kad būtų galima vien tik iš jos suvokti giluminę prasmę ir be papildomo konteksto, tačiau jeigu manote,kad ji yra aiškesnė tik pateikus visą pastraipą, tuomet pateikite ir tokią citatą, juk svarbu būtent jūsų šviesos perteikimas.
Nurodykite citatos vietą.
Urantijos Knygos Knygos citatos yra žymimos tokiu būdu: 0009-05-06 ir tai reiškia 9 puslapį, 5 pastraipą, ir 6 eilutę pastraipoje. Puslapyje pastraipos skaičiuojamos tik tos, kurios turi pradžią tame puslapyje, todėl jeigu pastraipa prasideda viename puslapyje, o baigiasi kitame puslapyje, o jūsų pateikiama citata yra būtent tame puslapyje, kur citata baigiasi, tada ją pažymėsite nuline pastraipa 00, ir eilutę pažymėsite skaičiuodami 00 pastraipos eilutes. Nurodydami puslapį prieš tai rašote nulius - tris, du, vieną, ar nė vieno, priklausomai nuo to, koks puslapis, nes knygoje yra 2097 puslapiai.
Taip tinka nurodyti ir citatas iš Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL, nes dabar yra tik vienas knygos leidimas, tad pagal puslapius visi galės lengvai surasti knygoje. Lygiai taip pažymėkite ir tas citatas, kurios yra paimtos iš Rojaus Trejybės apreiškimų knygos Akimirkos Amžinybė.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2009-10-30 22:38:55
Komentarai
Religiniai keblumai yra neišvengiami; negali būti augimo be psichinio konflikto ir dvasinio sujaudinimo. Gyvenimo filosofinės normos formavimas sukelia žymų sambrūzdį filosofinėse proto sferose. Ištikimybė tam, kas yra didinga, gera, teisinga, ir kilnu neatsiranda be kovos. Reikalingos pastangos dvasinės vizijos išsiaiškinimui ir kosminės įžvalgos išplėtimui. Ir žmogaus intelektas protestuoja prieš tai, kad būtų atjunkintas nuo maitinimosi žemiškosios egzistencijos nedvasinėmis energijomis. Tingus gyvulinis protas maištauja prieš tas pastangas, kurios yra reikalingos sprendžiant kosmines problemas.1097-07rimantas ( Kaunas )
2010-01-17 10:26:05
Amžinasis Sūnus yra dvasia ir turi protą, bet ne tokį protą ar tokią dvasią, kokią gali suvokti mirtingojo protas. Mirtingojo protas suvokia protą ribiniame, kosminiame, materialiame, ir asmeniniame lygiuose. Žmogus taip pat stebi proto reiškinius gyvuose organizmuose, veikiančiuose ikiasmeniame (gyvuliniame) lygyje, bet jam sunku suvokti proto prigimtį, kada jis yra susietas su viršmaterialiomis būtybėmis ir išimtinai kaip dvasinių asmenybių dalį. Tačiau, protą reikia apibrėžti skirtingai, kada jis užsimena apie egzistencijos dvasinį lygį ir kada jis yra panaudojamas tam, kad pažymėtų intelekto dvasines funkcijas. Ta proto rūšis, kuri yra tiesiogiai susieta
su dvasia, nėra palygintina nei su tuo protu, kuris koordinuoja dvasią ir materiją, nei su tuo protu, kuris susietas tiktai su materija. 0078-04
rimantas ( Kaunas )
2010-02-09 07:58:04
Bet kiekviena žmogiškoji būtybė turi prisiminti: Daugybės ambicijų pirmauti, kurios labai kankina mirtinguosius materialiame kūne, tiems patiems mirtingiesiems morontinėje ir dvasinėje karjeroje nebeišliks. Kylantieji morontiniai gyventojai mokosi, kaip suvisuomeninti savo ankstesniuosius grynai savanaudiškus siekius ir egoistines ambicijas. Nepaisant šito, tie dalykai, kuriuos jūs taip nuoširdžiai siekėte daryti žemėje ir kuriuos atlikti nuolat trukdė aplinkybės, jeigu po to, kai morontinės karjeros metu įgysite tikrą motos įžvalgą, jūs dar tą daryti tebenorėsite, tuomet jums kuo tikriausiai bus suteiktos visos galimybės savo ilgai puoselėtus troškimus patenkinti iki galo. 0508-03
Violeta(Vilnius)
2010-01-10 13:20:35
Visi tikrovės modeliai užima erdvę materialiuose lygiuose, bet dvasiniai modeliai egzistuoja tiktai erdvės atžvilgiu; jie neužima arba neišstumia erdvės, taip pat jie neturi jos ir savyje. Bet mums pagrindinė erdvės mįslė yra susijusi su idėjos modeliu. Kada mes įžengiame į proto sferą, tada susiduriame su daugeliu mįslių. Ar idėjos modelis – realybė – užima erdvę? Mes šito iš tikrųjų nežinome, nors esame tikri, kad idėjos modelis savyje erdvės neturi. Bet vargu ar būtų patikima postuluoti, kad nematerialus visada yra ir beerdvis. 1297 - 04
Petras
2010-01-10 13:04:16
Diena iš dienos, viršuje kalnuose, Jėzus rengė planus savęs padovanojimo Urantijoje likusiajai daliai. Iš pradžių jis nusprendė, jog nemokys tuo pačiu laiku, kada moko Jonas. Jis planavo likti santykinai atsiskyręs iki to meto, kada Jono darbas pasieks tikslą, arba kol Joną netikėtai sustabdys įkalinimas. Jėzus puikiai žinojo, kad Jono bebaimis ir netaktiškas pamokslavimas netrukus sukels pilietinių valdovų baimę ir priešiškumą. Turėdamas omenyje Jono nesaugią padėtį, Jėzus pradėjo konkrečiai planuoti savo viešojo darbo programą savo tautos ir pasaulio labui, savo visos milžiniškos visatos kiekvieno apgyvendinto pasaulio labui. Mykolo mirtingojo savęs padovanojimas buvo Urantijoje, bet jis buvo Nebadono visiems pasauliams.
Pirmiausia, ką padarė Jėzus, apmąstęs bendrą planą, kaip savo programą derinti su Jono judėjimu, tai iš naujo išanalizavo Emanuelio nurodymus. Jis įdėmiai apmąstė jam duotą patarimą dėl jo darbo metodų, ir tai, kad planetoje jis neturi palikti jokių išliekančių užrašų. Iš tiesų Jėzus daugiau niekada neberašė ant ko nors kito, išskyrus smėlį. Savo kito apsilankymo Nazarete metu, dideliam savo brolio Juozapo skausmui, Jėzus sunaikino visus savo užrašus, kurie buvo išlikę ant lentelių dailidės dirbtuvėje, ir kurios kabėjo ant senojo namo sienų. Ir Jėzus daug mąstė apie Emanuelio patarimą dėl savo ekonominio, visuomeninio, ir politinio požiūrio į šį pasaulį, su kuriuo jam teks susidurti.
Per šitą keturiasdešimties dienų atsiskyrimo laikotarpį Jėzus nepasninkavo. Ilgiausias periodas, kada jis gyveno be maisto, buvo jo pirmosios dvi dienos kalnuose, kada jis buvo taip pasinėręs į apmąstymus, kad visiškai užmiršo pavalgyti. Bet trečiąją dieną jis ėmė ieškoti maisto. Šituo metu jo taip pat negundė nei kokios nors blogos dvasios, nei maištaujančios asmenybės, gyvenančios šitame pasaulyje ar iš kurio nors kito pasaulio.
Šitos keturiasdešimt dienų buvo ta proga, kada paskutinį kartą tarėsi dieviškasis protas ir žmogiškasis protas, arba tiksliau tai buvo pirmasis realus veikimas, kada šitie du protai dabar tapo vienu. Šito svarbaus meditavimo laikotarpio rezultatai įtikinamai parodė, jog dieviškasis protas triumfuojančiai ir dvasiškai viešpatavo žmogiškojo intelekto atžvilgiu. Nuo šiol žmogaus protas tapo Dievo protu, ir nors žmogaus proto savasis aš yra visą laiką, bet visada šitas sudvasintas žmogiškasis protas tikrai sako ”tebūnie ne manoji, bet tavoji valia.”
Šito reikšmingo laikotarpio transakcijos nebuvo badavusio ir nusilpusio proto nerealios vizijos, taip pat jos nebuvo ir painiojantys ir naivūs simboliai, kurie vėliau tapo žinomi kaip “Jėzaus gundymai tyruose.” Vietoje šito tai buvo laikotarpis, skirtas apmąstyti visą kupiną įvykių ir įvairią savęs padovanojimo karjerą ir tolimesniam tarnavimui rūpestingai parengti tokius planus, kurie geriausiai pasitarnautų šito pasaulio labui, tuo pačiu metu taip pat kažkuo prisidėtų ir prie to, jog būtų pagerintos ir visos kitos dėl maišto izoliuotos sferos. Jėzus mąstė apie visą žmogiškojo gyvenimo Urantijoje tarpsnį, pradedant Andono ir Fontos laikais, einant artyn iki Adomo pražangos, ir dar artyn iki Melkizedeko iš Salemo tarnystės.
Gabrielis priminė Jėzui, jog yra du keliai, kurių pagalba jis gali pasirodyti pasauliui tuo atveju, jeigu jis nuspręs kažkurį laiką pasilikti
--------------------------------------------------------------------------------
[1515]▼
Urantijoje. Ir jis paaiškino Jėzui, kad jo pasirinkimas šitame reikale neturės nieko bendro nei su jo visatos suverenumu, nei su Liuciferio maišto užbaigimu. Šie du tarnystės pasaulyje keliai yra tokie:
1. Savo paties kelias – tas kelias, kuris galėtų atrodyti maloniausias ir naudingiausias šito pasaulio betarpiškų poreikių ir savo paties visatos dabartinio dvasinio pagerinimo požiūriu.
2. Tėvo kelias – toliaregiško tvarinio gyvenimo idealo pavyzdys, kaip jį įsivaizduoja visatų visatos Rojaus administracijos aukštosios asmenybės.
1514,1515-2,3,4,5,6,7,8
Arūnas
2010-01-10 17:52:46
Tuštybė įnešė milžinišką indėlį į tai, jog visuomenė atsirastų, bet šitų apreiškimų metu, iš tiesos kelio iškrypę tuščiagarbės kartos siekiai grasina paskandinti ir nugramzdinti dideliu laipsniu specializuotos civilizacijos visą sudėtingą statinį. Malonumų poreikis seniai pakeitė alkio numalšinimo poreikį; teisėti visuomenės savęs išlaikymo tikslai sparčiai virsta į savęs patenkinimo žemas ir grėsmingas formas. Savęs išlaikymas sukuria visuomenę; nežabotas savęs patenkinimas visuomenę neišvengiamai sunaikina.0766 01.
Laima(Velžys)
2010-01-10 17:23:59
Tėvas yra vien tik meilė ir niekas daugiau, kas susiję su jums siunčiamais Jo virpesiais. Jūs visi, ir kiekvienas atskirai, gaunate iš Jo tik meilės virpesius. Ir jeigu šitas Tėvo meilės virpesių vandenynas kažkurioje vietoje nusidažo juodai, tai nuo to visas vandenynas nė per nago juodymą nepraranda savo akinančio ir tviskančio visumos baltumo ir tyrumo. Tačiau toje tamsioje, ir vis tiek išliekančioje Tėvo meilės vandenyne, dėmelėje esantiems vis sunkiau pamatyti ir pajausti Tėvo meilę ir šviesą, o tamsa aplinkui ima vis tirštėti. Ir toje tamsoje veiksmai tampa vis agresyvesni ir žiauresni. Ir visa aplinka pradeda vibruoti tokiais stipriais ir žemais virpesiais, kad daug kam gali atrodyti atėjo pasaulio pabaiga. Šitie virpesiai ne tik sukuria dar didesnes kančias ir skausmą, dar daugiau žūsta mirtingųjų dėl prievartos, bet šitoje Tėvo meilės vandenyno juodoje dėmėje susiformuoja tokia terpė, kokia būna stovinčiame ir uždarame vandens telkinyje, kuris nėra valomas ir negauna jokio papildomo vandens iš kito šaltinio. Tada vanduo ima pažaliuoti, užsitraukti dumbliais, pasmirsta, nes augalai nebegauna deguonies, pradeda jie irti, paskleisti dujas, kurios ir duoda tokį nemalonų kvapą, o šitoje terpėje yra labai palanki dirva bakterijoms atsirasti ir daugintis.
148-92 (J...V)
Linas J
2009-11-25 05:32:52
JĖZAUS įtikėjimas į Dievą buvo didingas ir iš visos širdies. Jis patyrė įprastus mirtingosios egzistencijos pakilimus ir nuosmukius, bet religiniu požiūriu jis niekada neabejojo Dievo globos ir vadovavimo tikrumu. Jo įtikėjimas išsivystė iš įžvalgos, gimusios iš to dieviškojo buvimo veiklos, iš jo viduje gyvenančio Derintojo. Jo įtikėjimas nebuvo nei tradicinis, nei vien tiktai intelektualus, jis buvo visiškai asmeninis ir grynai dvasinis.
Žmogiškasis Jėzus Dievą matė tokį, kuris yra šventas, teisingas, ir didis, o taip pat ištikimas, gražus, ir geras. Visus šiuos dieviškumo požymius jis sutelkė į savo protą kaip “Tėvo danguje valią.” Jėzaus Dievas vienu ir tuo pačiu metu buvo “Izraelio Šventasis” ir “Gyvas ir mylintis Tėvas danguje.” Dievo kaip Tėvo sampratą pirmasis pateikė ne Jėzus, bet šią idėją jis iškėlė ir išaukštino iki didingo patyrimo, pateikdamas naują Dievo atskleidimą ir paskelbdamas, jog kiekvienas mirtingasis tvarinys yra šito meilės Tėvo vaikas, Dievo sūnus.
Jėzus nesikabino į įtikėjimą į Dievą taip, kaip kabintųsi tokia kovojanti siela, kuri kariauja su visata ir mirtinoje kovoje susikabina su priešišku ir nuodėmingu pasauliu; jis nesigriebė įtikėjimo vien tik kaip paguodos, kada iškildavo sunkumai, ar kaip nusiraminimo, kada grėsdavo neviltis; įtikėjimas nebuvo tiesiog iliuzinė kompensacija už gyvenimo nemalonias realybes ir skausmus. Visų natūralių sunkumų ir mirtingojo egzistencijos laikinųjų prieštaravimų akivaizdoje, jis patyrė aukščiausio laipsnio ir neabejotino pasitikėjimo Dievu ramybę ir, įtikėjimo dėka, pačioje dangiškojo Tėvo akivaizdoje jautė nuostabų gyvenimo jaudulį. Ir šitas triumfuojantis įtikėjimas buvo realaus dvasinio pasiekimo gyvas patyrimas. Jėzaus milžiniškas indėlis į žmogiškojo patyrimo vertybes buvo ne tai, kad jis atskleidė tiek daug naujų idėjų apie Tėvą danguje, o tai, kad jis taip nuostabiai ir žmogiškai pademonstravo naują ir aukštesnį gyvojo įtikėjimo į Dievą tipą. Niekada šitos visatos nė viename pasaulyje, nė vieno mirtingojo gyvenime, Dievas tikrai niekada nebuvo tapęs tokia gyva realybe, kaip tai buvo Jėzaus iš Nazareto žmogiškajame patyrime.
Mokytojo gyvenime Urantijoje, šios vietinės kūrinijos šitas pasaulis ir kiti pasauliai atranda naują ir aukštesnį religijos tipą, religiją, kuri remiasi grynai asmeniniais dvasiniais ryšiais su Visuotiniu Tėvu ir kurią visiškai patvirtina tikro asmeninio patyrimo aukščiausias autoritetas. Šitas gyvas Jėzaus įtikėjimas buvo daugiau negu intelektualus atspindys, ir jis nebuvo mistinis meditavimas.
Teologija gali nustatyti, formuluoti, apibrėžti, ir dogmatizuoti įtikėjimą, bet Jėzaus žmogiškajame gyvenime įtikėjimas buvo asmeninis, gyvas, savitas, savaiminis, ir grynai dvasinis. Šitas įtikėjimas nebuvo gili pagarba tradicijai, o taip pat nebuvo ir vien tiktai intelektualus tikėjimas, už kurio jis laikėsi kaip už švento tikėjimo, bet vietoje šito tai buvo didingas patyrimas ir gilus įsitikinimas, kuris tvirtai laikė jį. Jo įtikėjimas buvo toks realus ir visaapimantis, kad
--------------------------------------------------------------------------------
[2088]▼
į šalį nušlavė absoliučiai bet kokias abejones ir veiksmingai sunaikino bet kokį šiam įtikėjimui prieštaraujantį troškimą. Niekas negalėjo jo atplėšti nuo šios patikimos atramos, kuria buvo šitas aistringas, didingas, ir nepalaužiamas įtikėjimas. Net ir akivaizdaus pralaimėjimo akivaizdoje arba patirdamas nusivylimo ir grėsmingos nevilties kančias, jis ramiai stovėdavo dieviškoje būsenoje nejausdamas baimės ir sąmoningai suvokdamas savo dvasinį nenugalimumą. Jėzus turėjo tą gaivinantį įsitikinimą, kurį suteikia nepalaužiamas įtikėjimas, ir kiekvienoje sunkioje gyvenimo situacijoje jis būtinai demonstruodavo neabejotiną ištikimybę Tėvo valiai. Ir šito nuostabaus įtikėjimo neatėmė net ir žiauri ir nepakeliama gėdingos mirties grėsmė.
2087,2088-1,2,3,4,5,6
Arūnas
2010-01-06 23:36:45
Būtent šios dieviškosios dvasios, gyvojo vandens, buvimas ir neleidžia kilti mirtingojo nepasitenkinimo deginančiam troškuliui ir nesudvasinto žmogiškojo proto tam neapsakomam alkiui. Dvasios vedamos būtybės "niekada neištrokšta, kadangi šitas dvasinis vanduo tikrai bus jų viduje pasitenkinimo šaltinis, ištrykštantis į amžinąjį gyvenimą." Tokios dieviškai pagirdytos sielos yra visiškai nepriklausomos nuo materialios aplinkos, kas susiję su gyvenimo džiaugsmais ir žemiškosios egzistencijos pasitenkinimais. Jos yra dvasiškai apšviestos ir atgaivintos, moraliai sustiprintos ir apdovanotos. 0381-02
Violeta(Vilnius)
2009-12-21 17:41:31
Jūs turite suvokti patį pagrindinį dalyką, kad tobulas yra tik Kūrėjas ir visa, kas yra sukurta iš Jo kilusių Kūrėjų. Tuo tarpu visi evoliuciniai tvariniai, kurie yra sukurti laiko ir erdvės visatose, siekia vienintelio tikslo - kuo geriau atskleisti savo visą potencialą, kurį kaip asmenybės dovaną yra padovanojęs kiekvienam pats Tėvas.
219-04
Gaile
2009-12-21 08:52:57
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]