Forumas: temos peržiūra
Kas yra kiekvieno iš mūsų tas vidinis AŠ?
Kas yra tas vidinis AŠ? Matom daugybę žmonių, vaikštančių gatvėse, bet tai dar nerodo, kas yra tie žmonės. Matom tik jų pavidalus, bet, norėdami juos pažinti, turime pabendrauti. O kas gi bendrauja? Juk ne akys, ne ausys, ne išorinis apvalkalas, bet tas tikrasis kiekvieno iš mūsų AŠ? Tai kas gi jis?
Algimantas
2006-03-13 11:31:46
Komentarai
Miela Laima, asmenybė yra Tėvo dovana. O ką dovanoja Tėvas yra amžina ir niekada neišnyksta, nebent Jis pats šito panorėtų. Ir visą asmenybės potencialą Tėvas padovanoja su ta pačia asmenybės dovana.Asmenybė negali egzistuoti be savosios tapatybės, be savojo individualumo. Asmenybės tapatybė aiškiausiai suvokiama per jos PASIREIŠKIMĄ, PER VEIKSMUS.
Paimkim mažą vaiką, kuris Tėvo asmenybės dovanos potencialo paversto aktualu, t.y. jau realiai pasireiškiančiu savo mąstymu, savo veiksmais, turi labai mažai. Jo nekintanti asmenybė turi savo tapatumą, savo tapatybę, savo individualumą, savo aš. Ir šitas aš, ŠITA TAPATYBĖ TIK IŠREIŠKIA SAVO INDIVIDUAILIĄ ASMENYBĘ SAVUO GYVENIMU, SAVUOJU CHARAKTERIU, KURIS KEIČIASI. Keičiasi, priklausomai nuo patyrimo. Jis gali būti ir geras ir blogas, ir gailestingas ir kerštingas.
Ir tam vaikui augant jo asmenybės tapatybė atrodys, jog vis keičiasi, kad kitiems ilgai jo nemačiusiems sunku bus ir beatpažinti. Bet vis tiek tai bus TOJI PATI ASMENYBĖs TAPATYBĖ TIK VIS LABIAU TAMPANTI AKTUALU. Arba priešingai, savąjį aktualą naikindama, jeigu nusigręžia nuo Tėvo GALUTINAI IR LAISVU SAVOSIOS VALIOS APSISPRENDIMU.
Tuomet trys Dienų Senieji, mūsų supervisatos, Orvontono, aukščiausieji dieviškieji valdovai, priima sprendimą patenkinti tokios laisvos valios apsisprendimą, ir tokia asmens TAPATYBĖ, INDIVIDUALYBĖ, YRA SUNAIKINAMA. Bet ASMENYBĖ, KAIP TOKIA, SAVAISIAIS TEIGIAMAIS SEGMENTAIS PATENKA Į PATIRTINĖS DIEVYBĖS - AUKŠČIAUSIOSIOS BŪTYBĖS - PATIRTINIO KAUPIMO GRYBŠNĮ, SFERĄ.
Ir tokia asmenybė su savo pačios TAPATYBE, INDIVIDUALYBE, JAU NIEKADA NEBEEGZISTUOS KAIP ASMUO. Ji taip ir liks AMŽINAI kaip sankaupinis tos buvusios tapatybės patirtinis ir nebejudinamas Aukščiausios Būtybės segmentas. Segmentas be gyvybės, bei veikimo kūrinijoje.
Dėl to ir išbraukiama toji asmens tapatybė-individualybė iš visų registrų, nes ji niekada nebeveiks kokiu nors savarankišku laisvos valios veiksmu nė vienoje kūrinijos dalelėje. Bet kaip segmentuota, išskaidyta asmenybė neišnyksta iš Aukščiausiosios Būtybės grybšnio. Iš Jos grybšnio neišnuksta niekas, joks patyrimas - augalo, gyvūno, mirtingojo, sielos, dvasios net ir tada, kada šitų atskirų augalų, gyvūnų, mirtingųjų, sielų, dvasių seniai nebėra.
Sakykim Liuciferio, Šėtono, Kaligastijos tapatybės sunaikintos prieš dvidešimt vienerius metus, bet jų segmentuotos asmenybės be tapatybės, dėl to ir NEBEGYVOS, NEBEVEIKIANČIOS, VISĄ AMŽINYBĘ LIKS AUKŠČIAUSIOSIOS BŪTYBĖS SANKAUPINIU PATYRIMU.
Kad būtų trumpiau ir aiškiau, tai kol yra asmenybė nenusigręžusi nuo Tėvo, tol ji amžinai išsaugo savo tapatybę VEIKIMUI-TARNAVIMUI KŪRINIJOJE. Kada ji Tėvą išduoda ir galutinai pasirenka sunaikinimą, tada yra sunaikinama asmenybės TAPATYBĖ. O kadangi be TAPATYBĖS ASMENYBĖ NEGALI VEIKTI KŪRTINIJOJE, TAI TOKIA ASMENYBĖ AMŽINAI NIEKAM NEBEEGZISTUOJA ir lieka tik kaip patirtinės Dievybės - Aukščiausiosios Būtybės - sankaupinė patirtis. O tai reiškia, kad kaip atskiro asmens tapatybė net ir Aukščiausioje Būtybėje irgi yra išnykusi.
Algimantas
2006-03-17 15:26:53
Algimantai, nuostabu! Dar kartą ačiū.
Būkit geras, taip pat suprantamai paiškinkit asmenybės ir tapatybės skirtumus.
Laima
2006-03-17 11:53:27
Miela Laima, patirtinis Dievas-Aukščiqusioji Būtybė- yra ne tas pats, kas Tėvas. Tai atskiras Asmuo. Tai tokia Asmenybė, kuri kaupia patyrimą ir visko, kas tik kūrinjoje įvyksta ir atsiranda tiek dvasiškia, tiek materialiai. Ir šitame visatos amžiuje Aukščiausioji Būtybė dar neveikia, nors jau yra pati sukūrusi Atspindinčiųjų Dvasių Vadovą, Madžestoną. Ir manoma, kad ji pradės veikti, kada visos dabar aplink Rojų skriejančios supervisatos pasieks Šviesos ir Gyvenimo pakopą. O šitoji pakopa bus pasiekta tik tada, kada kiekvienas iš mirtingųjų, gyvenančių septyniuose trilijonuose planetų bus pasiekę tokį davasinio išsivystymo lygį, kuris priartės prie Jėzaus pssiekto, kai jis gyveno Urantijoje. O net ir darbar, kol kas, sakykim net vien tik mūsų vietinėje visatoje, Nebadone, iš numatytų 10 milijonų gyvybe apgyventinų planetų, ji yra mažiau negu keturiuose milijonuose. O juk kituose daugiau kaip šešiuose mnilijonuose gyvybės plazma dar net ir neimplantuota. O juk per visą kiekvienos planetos evoliuciją reikės pereiti per tuos pačius evoliuciius etapus, per kokius perėjo ir Urantija, turint omenyje pačios planetos vystymąsi, o tada jau ir gyvybės vystymąsi. Ir visa tai turės pasiekti žmogaus dvasinį lygį, atitinkantį Jėzaus lygį. Ir kiekvienas žmogus turės tokį lygį būti pasiekęs. Ir tik tada Aukščiausioji Būtybė, manoma, imsis vadovavimo dabartinėje Didžiojoje Visatoje.
O Tėvas yra Visaapimantis. Jis turi viską apėmęs net ir į amžinąją ateitį. Tėvas yra EGZISTENCIALUS, T.Y. NETURINTIS PRADŽIOS. Bet patirti JIS irgi gali tik tada, kada tas patyrimas yra ne potencialus, bet aktualus, realiai vykstantis. Bet dvasioje, kaip Jėzus ir Tėvas yra VIENA, taip ir Jis ir Aukščiausioji Būtybė yra VIENA. O kaip asmenybės, kaip asmenys Jie yra DU ATSKIRI ASMENYS, DVI ATSKIROS ASMENYBĖS. BET PIRMASIS ŠALTINIS IR CENTRAS YRA TĖVAS IR NIEKAS KITAS, IR VIEN TIK JIS PER VISĄ AMŽINYBĘ TIEK PRAEITYJE, TIEK ATEITYJE, KURI VISA JAM YRA VIEN TIK DABARTIS.
Jeigu įsivaizduosi miinišką tiltą per plačiausią daug kilometrų pločio upę, tai tam tiltui visa apkabinta upė yra apkabinta vienu ir tuo pačiu metu, bet einančiam tuo tiltu, kol nuo vieno krašto pereis per visą upę į kitą krantą užims daug laiko ir pastangų. Tai Tėvas yra kaip tas tiltas, kuris apkabina visą kūriniją. Ir kadangi kūrinija yra skirtingo išsivystymo skirtinguose kraštuose, o taip pat skirtingu atstumu nuo JO centrinio pasireiškimo, tai kūrinijos tvariniams, kaip ir keliauninkams per tiltą, reikia tiek praeities, tiek ateities, kad žengtų tos kūrinijos erdve, kuri visa vien tik dabartinėje akimirkoje yra suimta į Tėvo grybšnį. Ir būtent Aukščiausioji Būtybė ir patiria visą šitą VYKSMĄ TĖVO GRYBŠNIO VIDUJE.
Algimantas
2006-03-16 19:25:21
Algimantai, Patirtinis Dievas-Aukščiausioji būtybė ir Dievas Tėvas, ar tai tas pats?
Šiaip viską labai gražiai ir suprantamai išaiškinot(-: Ačiū!
Laima
2006-03-16 16:12:24
Kiekvieno iš mūsų vidinis aš yra tikrasis aš. Kadangi jo niekas negali pamatyti, tai spręsti apie jį galima tik iš to asmens VEIKSMŲ, MINČIŲ, MOTYVŲ.
Tėvas, kiekvienam iš mūsų, dovanoja ASMENYBĖS DOVANĄ, KADA MES GIMSTAME MATERIALIAME KŪNE. Dėl to mes skiriamės nuo žvėrių, paukščių, žuvų, kurie niekada nebus asmenybėmis. Nesvarbu ar tai būtų delfinas, beždžionė, dramblys...
Materialus kūnas yra tik priemonė šitam aš pasireikšti. Dvasios, kurios yra nepalyginamai labiau išsivysčiusios negu mes, irgi turi savo individualias fromas-kūnus. Ir jos irgi yra asmenybės, turinčios savąjį aš.
Asmenybė NIEKADA NESIKEIČIA, NES TĖVAS JĄ PADOVANOJA SU VISU ASMENYBĖS POTENCIALU PER VISĄ JOS EGZISTAVIMO AMŽINYBĘ, jeigu tik pati toji asmenybė, turėdama iš Tėvo padovanotą laisvą valią, nepasirenka savęs sunaikinimo, atsisakydama vykdyti Tėvo valią.
Visa kūrinija yra iš Tėvo. Dėl to JO meile vadovaujasi ir šitos šeimos mylintys nariai. Ir jeigu kurie nors šeimos nariai patys laisva valia atsisako šitos meilės, tuomet jų pasirinkimas yra patenkinamas ir tos asmneybės tapatumas-individualumas yra sunaikinamas, patenkinant tokį tos laisvos valios sprendimą. Bet pati asmenybė yra NESUNAIKINAMA. Tiesiog sunaikinams jos integruotas TAPATUMAS-INDIVIDULAUMAS, O JOS GEROSIOS SAVYBĖS, NORS IR BE TAPATYBĖS, PATENKA Į PATIRTINIO DIEVO-AUKŠČIAUSIOSIOS BŪTYBĖS- DISPOZICIJĄ.
Ir tos asmenybės tapatumas niekada nebeatstatomas ir ji kaip tapatybę turinti asmenybė yra išbraukiama iš visų visatos registrų ir tuomet būna taip tarsi tos asmenybės tapatumo niekada kūrinijoje ir nebuvo.
Priedo prie Aukščiausiosios Būtybės, kaip patirtinės Dievybės, tapatumą praradusios mirtingojo asmenybės gerąsias savybes išsaugo ir tos asmenybės prote gyvenęs MInties Derintojas. Ir jas dabar stengiasi perteikti kitam mirtingajam, kurio prote jis yra apsigyvenęs.
Tai rodo, kad nevisos asmenybės savo potencialą paverčia savosios asmenybės AKTUALU, t.y. realiu pasireiškimu kūrinijoje.
ŠTAI DĖL TO ASMENYBĖS SAVOJO AŠ TIK SMAIGALIS, ARBA TIK PATI LEDKALNIO VIRŠŪNĖ, YRA PASTEBIMA PER JOS VEIKSMUS, MINTIS, MOTYVUS realiame gyvenime.
Tik kalbant apie asmenybę ir ledkalnį reikėtų šį įvaizdį apversti aukštyn kojom, kad to asmenybės-ledkalnio paslėptoji milžiniška dalis, toji POTENCIALI DALIS, būtų nugrimzdusi ne po vandenimis, bet panirusi į Tėvą kaip nematomas potencialas per visą amžinybę.
Ir dėl to ta pati asmenybė, vis labiau patirdama Tėvą ir Jam ir kūrinijai tarnaudama, iš savojo potencialo virsta vis labiau matoma savo realia dalimi išlikdama ta pačia asmenybe SU TUO PAČIU SAVUOJU AŠ, KOKS YRA IR ŠIANDIEN.
O kad šitas asmenybės potencialo virtimas asmenybės aktualu mirtingajam būtų lengvesnis ir nesukeltų tiek daug vidinių kančių ir sukrėtimų, kai visa aplinka ir net pats apvalkalas yra materija, tai Tėvas padovanoja savo paties dalelę, savo dvasią, Minties Derintoją, kad šis ir galėtų užmegzti ryšį su tąja asmenybe, kurios prote jis apsigyvena ir kuri savo veiklai turi materialų kūną.
Kadangi savajam aš labai sunku atsiriboti nuo materialumo ir pakilti iki dvasinių aukštumų, tai Tėvo evoliucinmis planas yra numatęs ir tokio kilimo mirtingojo asmenybei ištisus etapus, pradedant materialiu gyvenimu, einant per sielos etapą, ir pasiekiant dvasios AMŽINĄJĮ etapą. Ir per visą šitą žengimą asmenybė išlieka ta pati, TAS PATS ŠIANDIENIS AŠ TIK DAUG DAUGIAU IŠ POTENCIALO PER PATYRIMĄ PAVIRTĘS SAVUOJU AKTUALU.
Dėl to mes galėsime vienas kitą atpažinti net ir susitikę po prisikėlimo, kada jau būsime įgavę morontinį, arba sielos kūną, o vėliau ir dvasios kūną.
Aš tikrai nuoširdžiai laukiu susitikimo, ir tikrai nuoširdžiai džiaugsiuosi susitikęs, su Balandžiu po PRISIKĖLIMO SIELOS PAVIDALU, kada prisiminsime mūsų dabartines diskusijas Forume čia Urantijoje.
Tad, jeigu mes vis labiau savo aš patikim mūsų vidiniam vedliui, Tėvo dvasiai, Minties Derinotjui, tai jis, būdamas dvasia, ir gali užmegzti ryšį su tokiu mūsų aš, kuris vis mažiau ir mažiau yra pasinėręs į išorines materilias proto ir troškimų beprotiškas lenktynes. Dėl to, tiems, kurie viską vertina tik materialiais masteliais, dvasiniai siekia atrodo nerealūs ir netikri ir visos tokios mintys yra nesąmonės ir tik tuščias laiko švaistymas. Jų požiūris į savo vidinį aš yra grynai nesubrendusio vaiko lygio. Jeigu vaiko paklausi, parodyk, kur tu esi, jis iškart bakstels į savo kūną. Jam ir minties neateis ką nors pagalvoti apie tai, kad jis bakstelėjo ne į savo aš, o tik į to aš trumpalaikį VIEŠBUTĮ ANT KOJŲ.
Štai kodėl žvelgimas į kūną ir jo sutapatinimas su savimi tiems, kurie vis giliau ir giliau ima žvelgti į Dievą SAVYJE, ima atrodyti ne kuo nors kita, kaip tik ILIUZIJA. TUO TARPU REALŲ SAVE JIE IMA NE TIK SUVOKTI, BET IR REALIAI PATIRTI TIK KAIP LAIKINĄ GYVENTOJĄ MATERIALIAME KŪNE PAKELIUI Į AUKŠTESNĮ SAVOJO AŠ PASIREIŠKIMO ETAPĄ.
Algimantas
2006-03-16 15:36:18
Man jauciasi ryskus skirtumas tarp proto ir samones, tai ta samone galima pavadinti, vidiniu aš. Protas labiau linkes viska apmastyti, pasverti ir elgtis jau ir pagal is anksciau priimtus sprendimus, stengdamasis surasti teisinga, o galbut jam paciam maloniausia sprendima, sprendima kuri kartais nulemia tik vienas faktorius, neapzvelgiant visumos. Samones elgesys ivairiose situacijose nera toks nuspejamas, ir jos priimamuose sprendimuose jau sunku iziureti priimtu sprendimu priezastis. Galima naudotis tik samone, be proto :D O kai veikia tik protas, tai samone paliekama stebetojo vaidmenyje, butent sapnuose vidinis as mato kaip filmus, ka gi jo protas veikia, i kokius is anksciau sugalvotus norus ar baimes jis linksta, ir kaip susidoroja ivairiose situacijose, vadovaujantis ankstesniais jusu priimtais sprendimais, ar paskutiniuoju apsisprendimu kaip noretumete elgtis. Sapnuojant taip pat galima tapti samoningam, tuomet jauciasi jog priimami sprendimai yra priimami sia akimirka is naujo viska apmastant, ir daugiau galima suvokti apie save pati tokiu sapnavimu.
Vidinis as, bent man per visa gyvenima jauciamas kaip toks pat, bent jausmas toks kad jis ir kudikiu bunant ir dabar toks pats, pastebiu tokia pat busena, su panasiu jausmu ko norisi kas yra ar/ir pan. Ir butent tas vidinis as priima sprendimus, arba kaip dazniausia buna ne priima sprendima, o tik sutinka su jau praeityje priimtu sprendimu panasioje situacijoje, daug negalvojant :)
Taigi galima manau bent is dalies suvokti kito zmogaus as, prisimenant jo priimtus sprendimus, ir suprantant kodel jis butent tokius prieme, taip gal suvokiama tokios asmenybes dabartine busena. Ir toks pazinimas galioja gan dideliam laiko tarpui, jei tikrai tas zmogus artimai pazystamas. O jei kaip manau dauguma zmoniu daro tai pazysta zmones is ju pasakytu nuomoniu, poelgiu, nepagalvojant apie priezastis kodel jie sitaip elgiasi. Tai tokiu budu bandant suprasti zmogaus vidu, norisi pasakyti tarsi priartejama prie to zmogaus dvasios,to vidinio as suvokimo.
Vidinis as, manau keiciasi, tik tam reikia mineto samoningumo, ir stipraus apsisprendimo, daznai visgi esama pasiduodama materialaus proto vilionems, kalbant apie kokius pripratimus, zalingus yprocius. Kaip Violeta pasake, tai cia jau tokie pavyzdziai su ego ganetinai pedeti, kai ten viska man man man, kai issikeliama virs kitu zmoniu, bet juk tas ego veikia ir silpnesnese situacijose, noras valgyti, noras iseiti i lauka, tai troskimas savojo pasitenkinimo, ir jei mes dar trokstame gyvent kaip paprasti zmones, tai tokiu kad ir menku ego patenkinimas praskaidrina nuotaika. O dievo valios vykdymas kaip suprantu, tai viso veikimo laiko paskyrimas jam, paciam bunant tik stebetoju. Toks budas visa veikla aukojant dievui, nepaaiskinamas protu, todel manau kad jis skatina samoninguma.
Apie tai kas yra musu vidinis as, esu skaites kazkiek informacijos, ir pagal matematinius ir daugybes realybiu teorija gaunasi jei teisingai prisimenu, kad yra tik VIENAS AS, ir mes esame to vieno as skirtingos sudedamosios dalys, ar to vieno skirtingi ziurejimo atskaitos taskai, bet tai liudija kad bent kokybes prasme visi vidiniai as yra vienodi. Ir manau musu poreikiai, troskimai yra visu vienodi (galbut tai meile, noras tarnauti, noras kurti), o tuos skirtumus sudaro tik musu asmeninių patyrimų skirimasis. Jei kas karta paslysta ant ledo tai jau kita karta jausis kitaip, ir taip per grandinines reakcijas ir zmogaus priklausomybes viskas issiritulioja skirtingomis vagomis, bet manau jog zmoniu prigimtis vienoda, jei jie pazintu save manau jie suvoktu tai, ko jiems is tikro reikia, juk jiem ne naujo automobilio reikia ar mobilaus telefono, o laimes, kuri pelnoma kitu demesiu, gal jiem tiesiog truksta meiles ir pripazinimo. Cia gal ir iskiltu klausimas ar asmenybe/vidinis as/samone ar kaip tai pavadinus gali egzistuoti patenkinta savimi, ir nereaguoti/nesantykiauti su aplinka/visuma. Kaip is mokslines teorijos, uzdaros sistemos griuna, visada reikia susiderinti, is to iseitu kad mums visoms asmenybems kaip didziuliam tinklui reiktu susiderinti, ar tai butu pasiskirstymas pareigomis ar pasidalinimas kazkuo tarpusavyje, ir tai butu galima perfrazuoti kaip butinybe individualybes isiliejima i visuma.
Atsakand dar i klausimus, kas gi bendrauja? cia kaip ir pradzioje minejau bendrauja protai, priziurimi samones. Beje bendraujant lengva bendrauti kai nereikia galvoti atsakymu i uzduodamus klausimus, tik pateikiami jau is anksto zinomi, bet visas bendravimas toks automatinis mazdaug vyksta, paprastai, nors nuo zmoniu priklauso. Ir kalbant apie bendravima kalba, tai zmogaus balso stygos liezuvis, visas kalbejimo aparatas yra suderintas su protu, ar tai per pasamone ir, kaip filmuose daznai veikejus matau klausiancius tokiu klausimu, kas as esu, ar tas kuris kalba? tai manau tas kuris kalba ir tas kuris is tikro esame mes, nera taspats. Sioje vietoje vel mes esam stebetojai, ka mes sakome naudodamiesi protu ir tiesiog sutinkame su tuo ka mes ta akimirka sakome. Dar nors sako akys sielos veidrodis, pagal urantija mokoma kad siela bus tik ateityje, o kolkas esame dvasios tai is akiu, veido mimikos (juk veidas turi labai daug skirtingu raumenu emocijom isreiksti) tai is akiu galima galbut suprasti tik to zmogaus emocine busena, arba kai kokiose nors situacijose, zmogaus veidas atrodo kaip ipatingai, tai velgi tai priklauso nuo zmogaus proto, kokios mintys pas ji kyla, ir nuo tu priklausomybiu sukurtu protu, nes jei zmogus atsigreztu i savo vidu, ar dvasia, tai galetu matytis tik ipatinga busena kaip ramybe, dziaugsmas, panasios teigiamos emocijos.
Kaip isvada, tai atsizvelgiant i galimas zmogaus proto priklausomybes ir tuometini zmogaus prota galima geriau suvokti to zmogaus vidini as. Juk net jei zmogus ir nuramines prota, yra ramus, laimingas, pradejas galvoti apie savo problemas zemiskus siekius, visokius "as turiu" tuoj sunerims ir nebebus toks ramus.
Tokios sistemos kaip joga, kur pats zodis joga reiskia rysi, ar tai susiliejima, tai manau galima itarti kad butent padeda sujungti, sulieti visa zmogaus sistema i viena bendra visuma, kaip sakoma kuno ir sielos vienove, tai gal cia materialios samones ir dvasines samones vienove. Nezinau ar geriau yra jas suvienyti, ar tobulinti tik dvasine samone, nesitapatinant su materialia.
Kaip vidinis as atsiranda? Na, man atrodo nuo pat gyvybes vaisiuje uzsimezgimo, arba dvasia yra proto, ar smegenu issivystymo padarinys, juk asmenybes polinkis i pykti i kokius kitus polinkius atitinkamai susijes su smegenu issivystymu(maciau laida per tv). Kudikiai dar motinos pilve jau girdi balsus, kurie nuseda i pasamone. Dar jie girdi ivairius garsus, kurie sudaro tarsi melodija, kuri ramina (motinos pilve) kuri kazkokiu tai mokslininku taipogi yra pastebeta, ir tokius garsus paleidus jau gimusiam kudikiui ji ramina. Katik gimes kudikis, tai neabejotinai turi dvasia, tik nesu tikras del tu visokiu dvasiu ar minties derintoju jam padovanojimo, kada gi tai ivyksta. Pats asmeniskai prisipazinsiu, jog turiu nenugincyjamu prisiminimu is savo kudikystes kai man buvo vienas menuo amziaus, tas atsiminimas yra is savo kuno zvelgiant samoningai, ir net veliau is mazdaug pusmetrio atstumo zvelgiant is salies i save. Jei as temoje sito forumo apie sapnus, is Algimanto girdejau jog tie vadinamieji isejimai is kuno, susije su minties derintoju, tai kada gi mums jie pasiunciami...
Dar savaji as, ta dvasia galeciau turbut palyginti ir su kitomis zmoniu vadinamomis dvasiomis, tai muzikos dvasia, kokios knygos dvasia, tai tarsi tai kas to kurinio viduje. Kaip kompiuteris yra tik metalo gabalas, o tai kas jame irasyta ir kas cirkuliuoja tai yra tarsi jo dvasia.
Mokslininkai tyrineja ivairius zmogaus organus, o su smegenimis nera tiek jau daug issiaiskinta, jie nesuvokia kaip gi jos veikia. Is dar kaikurios teorijos manoma kad zmogaus mintys turi realiu laiku kazka bendro su skirtingomis realybemis, ir kiekviena mintis yra jau kaip ir reali, tik ji egzistuoja kitur, kitoje realybeje galbut, ne musu dabartineje patirtineje, apie kuria viena mes tiek daug ir tezinome ir mums yra pasakojama.
Pas gyvunus, na jie sakoma mentalinio kuno neturi, tik jo uzuomazga, jie turbut tikrai suvokia save kaip AS, tik ju mastymo ir reagavimo mechanizmas toks labiau automatinis, kur jie negali stipriai keistis nuo savo atsiradimo pradzios, ne taip kaip zmones.
Dar beje, is visu gyvunu musu planetoje isskirciau delfinus, turiu pagrindo manyti kad jie yra gana issivyste ir jie yra gan net artimi zmonem palyginus su gyvunais.
Dar is turimos informacijos manau, kad dvasia yra tarsi ir proto produktas, dvasia nera kokia tai atskira nuo kuno ar nuo materijos sudarancios kuna. Jei zmogaus materialu kuna perkelus i virtualia kompiuterine erdve tai visa samone isliktu tapati, tada gali iskilti klausimas kaip tada is tikruju isliekama po mirties, jei viskas laikosi tik ant materijos. Manau dievas yra gerai suorganizaves savo kurinija taip, kad tikrai zmogus pats galetu apsispresti kuo jam tiketi, nes zvelgiant is materialaus poziurio jokio egzistavimo pomirtinio nenusimato tarsi :D
Dar apie dvasias galbut galvoju kaip auksto daznio vibracijas, ar vibraciju susikaupimus, kaip buna zaibai ir buna kamuoliniai zaibai, tai butent tokio kamuolinio, beformio pavidalo galbut ir yra tos dvasios, ir iskelus tokia ideja kad materialu zmogaus kuna del lasteliu skleidziamu virpesiu apgaubia ivairus nematomi kunai, auros, tai galima manyti tai jog zmogus islieka tu virpesiu pavidalu, kai jo kunas nebelieka pakankamai gyvibingas.
Ar savasis as amzinas? Na jis priklauso nuo kame jis egzistuoja, juk ir pasirinkus islikima po mirties yra galimybe buti sunaikintam.. O ir reprodukavusis i elektronine erdve niekas negarantuoja kad po bilijonu metu kasnors neatsitiks. Galima tik pasakyti kad potencialas i amzinybe yra.
Ar sunku suvokti savaji as? Na dauguma zmoniu zvilgsnis turbut nukreiptas i isore, ir niekas gal neatkreipia demesio, jog ir visas aplinkos vizualizavimas vyksta musu viduje. Manau zmonem kartais pasireiskia, tas jausmas kad kazko truksta, ir visgi jie pradeda linkti link noro suprasti tokius atrodytu beprotiskus dalykus, kas as esu? is kur atsiradau? kaip viskas egzistuoja? ir protas i tokius klausimus atsakymu neturi.. :) Tai galima tik pajausti gal.
Dar man kartais kyla mintys, jog jei musu AS yra ta dvasia, tai mes esame mokinami tokiu budu gyvenime, per visa patyrima, kai mes patys auklejame savo materialu prota.
Bandant suvokt savo vidini as, manau reikia stengtis buti labiau samoningiems dvasiskai. Kolkas tiek ;]
Vaidas
2006-03-15 01:01:16
Manau, kad tas vidinis aš tai yra mūsų asmenybė, tuo pačiu ir siela. Šitą dovaną, kaip ir laisvą valią, gauname iš Dievo Tėvo tik mes, žmonės. Jausmus ir protą turime mes, gyvulinės kilmės tvariniai. Turi juos ir gyvūnai. Bet tik asmenybė turi galimybę keistis, turi galimybę vystytis, augti, atradusi Dievą savo viduje, pajutusi troškimą pažinti Jį, susitapatinti su Juo, ir susilieti.
Labai dažnai kokį pažįstamą mes pavadimame egoistu, bet, aišku, savęs taip niekas nepavadina. Šis žodis mūsų lūpose skamba ne kaip pagyrimas. Tai kas yra tas egoistas? Savimyla, pirmenybę teikiantis savo paties, o ne kitų individų ir visuomeniniams interesams. Geresnis sklypas mano namui man, geresnis postas man, didesnis atlyginimas man, medalis man, man, man, ir man,nes aš esu toks... Na, dar ir mano šeimai.Kiek daug žmogui tenka vargt, kad patenkintų savąjį ego, nukreiptą į save patį, gyventi nuolatiniame strese, baimėje daug ką prarasti, patirti fizinio kūno kančias kaip tokio neramaus gyvenimo pasekmę. Taigi, žmogaus nagai lenkti į save daug kas pasakytų, lyg pateisindami save. Bet taip yra iki tam tikro momento. Tas lemiamas momentas-kai Dievą surandi savy ir kai pabunda siela, ir viskas keičias tavyje. Tu pamatai, kad tavasis aš jau nebenori būti tavyje, jam neužtenka vien tavęs ir nebenori tau tarnaut. Dabar manajam aš reikia visumos. Dievas Tėvas sukūrė mus ne kentėti, ogyventi džiaugsme, ramybėje su meile širdyje. Kūrėjas, mylėdamas kiekvieną savo tvarinį, padalina save kiekvienam vienodai. Būdamas asmenybe, Jis savąjį Aš nukreipia į išorę, paskleisdamas visai didžiulei kūrinijai, tokiu būdu, mokydamas mus pažinti savo aš, nukreipti nuo savęs į išorę- į savo sielos brolius ir seses. Pažinti ir pasikeisti savąjį aš padeda Dievas Tėvas. Tai Jis viską išjudina ir neleidžia sustingti neveiklume.Pažvelkime į savo vidų, pabuskime ir veikime.
Violeta
2006-03-14 19:48:54
Malonu Algimantai, kad sutinkate su mano atsakymu. Matot, tokį dalyką labai sunku paaiškinti tam, kuris to nejaučia, kuris to nesuvokia savo vidumi, savo vidiniu žinojimu. Manyčiau tas vidinis žinojimas atsiranda tikint Dievu. Taigi tik giliai tikintys mane supras. O kas dėl vaikų, tai dabar gimsta labai protingi vaikai. Daugumai jų nereikia aiškinti kas yra Dievas, na o apie Aukščiausiąjį Aš...nežinau kaip jie tai supranta. Aš tai galiu duoti palyginimą su vaisiumi, pvz. slyva. Išorinis slyvos apvalkalas - yra mūsų kūnas. Slyvos viduje esantis kaulas - mūsų siela, mūsų Aukščiausiasis Aš. Slyvos mėsa graitai supūva ir lieka trąša žemėje, o kaulas - kaip mūsų aukščiausioji siela, nuolat atgimsta, nuolat sužaliuoja sekančiai kartai, sekančiam gyvenimui :) Ji amžina. Kaip slyvos kaulo gali išaugti medis, tai ir mūsų Aukščiausiasis Aš savo esmėje, galutiniame rezultate yra tobula ir be galo nuostabi mylinti siela. Tik štai iki to mes dar turime augti, tobulėti, kad savo esme taptume panašūs į Dievą. Turime augti kaip tas slyvos medelis ir keroti šakas į saulę :) kaip slyvai saulė, taip mūsų Aukščiausiajam Aš Dievas yra energijos ir gyvybės šaltinis (nors ir slyva žaliuoja dieviškos energijos dėka). Jis tikroji ir amžinoji TIESA.
Būdami gamtoje galime pajusti ramybę...ir suvokti-pajusti save kaip Aukščiausiąjį Aš. Reik kantrybės, tikėjimo. Galima pabandyt pamedituot gamtoje, nuvyt bet kokias mintis. Tada suvoksime, jog mes nesame kūnas ir pajusime save kaip kažką didingo ir begalinio. Suvoksime save kaip nuostabią asmenybę :)
Kiekvienas gyvūnas, medis turi sielą, galima tai pamatyti, pajausti savo vidumi. Kas tiki, tam atsiranda vidinis žinojimas - jis iš Dievo ir niekada neklystantis.
Jurgita
2006-03-14 13:16:06
MIela Jurgita, tu atsakei nuostabiai. Galbūt galėtum savo požiūrį išplėsti, kad tavo mintį suprastų ir tie Forumo lankytojai, kurie šitokių minčių suprasti dar nėra pajėgūs. Kaip tu jiems paaiškintum? Įsivaizduok, ką tu aiškini vaikui, kuriam būtų daug lengviau suprasti su kokiais nors palyginimais, kuriuos jis gali arba pats matyti, arba prisiminti iš savojo patyrimo. Dėl to aš tik pateiksiu keletą nukreipiančių klausimų: ar tas vidinis AŠ keičiasi taip, kaip ir kūnas, ar nesikeičia? Kaip tas vidinis aš atsiranda, jeigu mes matome, kad gimsta kūdikis, kuris nieko nesupranta nei apie savo aš, nei apie aplinką? Ar gyvūnai savojo aš neturi? Ar turi? O kodėl nevisi supranta, kad savasis aš, tai nėra matomas kūniškumas? Ar savasis AŠ amžinas? Kodėl daugumai iš mūsų taip sunku savąjį aš suprasti?
Algimantas
2006-03-14 11:27:24
Tikrasis mūsų AŠ yra mūsų nemirtingoji dvasia, dieviškoji kibirkštėlė, dieviškoji dvasia. Mūsų vidinis Aš yra Aukščiausiasis Aš. Tai tikroji mūsų esmė, o ne kūnas. Kūnas tik drabužis, reikalingas misijai šioje žemėje įvykdyti.
Jurgita
2006-03-13 22:21:08
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.