Šių septyniasdešimtiems įšventinimas Magadane

Spausdinti

 

Norinčiam tapti evangelininku turtingam vyrui, Matodormui, Jėzus tarė: "Aš iš tiesų turėsiu tave vienu iš savo žinianešių, jeigu tu panorėsi sumokėti tą kainą, jeigu tu tikrai suteiksi tą vienintelį dalyką, kurio tau trūksta."

Turtai tiesiogiai neturi nieko bendro su patekimu į dangaus karalystę, bet MEILĖ TURTUI, TURI.

Jėzaus samprotavimas apie turtą.

"Nebijokite tų, kurie, nors jie ir gali sugebėti nužudyti kūną, bet po šito daugiau jūsų atžvilgiu valdžios nebeturi. Aš patariu jums, nebijokite nieko danguje ar ant žemės, bet džiaukitės tuo, jog pažįstate tą, kuris turi galią iš viso neteisingumo jus išlaisvinti ir perduoti jus visatos teismui neturinčius kaltės."

Palikimo paskirstymas.

Kas yra susiję su turtingųjų teismu, tai visi tie, kurie įgijo didžiulį turtą, turės atsakyti mažiausiai į tris klausimus, ir šitie klausimai yra tokie: "1. Kiek turto tu sukaupei? 2. Kaip šitą turtą tu gavai? 3.Kaip savo turtą tu panaudojai?"

Pokalbiai apie turtą su apaštalais.

Jėzus: "Jūs visi galite pasimokyti iš pasakojimo apie vieną turtingą vyrą, kuris turėjo gudrų, bet neteisingą prievaizdą."

Jėzus: "Aš patvirtinu, jog tas, kuris yra patikimas mažame reikale, taip pat tikrai bus patikimas ir dideliame reikale, tuo tarpu tas, kuris yra neteisingas mažame reikale, taip pat tikrai bus neteisingas ir dideliame reikale."

Jėzus: "Nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams; arba jis neapkęs vieno ir mylės kitą, arba kitu atveju, jis laikysis vieno, niekindamas kitą. Jūs negalite tarnauti Dievui ir mamonui."

 

 

163 DOKUMENTAS

ŠIŲ SEPTYNIASDEŠIMTIES ĮŠVENTINIMAS MAGADANE

PRAĖJUS kelioms dienoms po Jėzaus ir šių dvylikos sugrįžimo į Magadaną iš Jeruzalės, iš Betliejaus atvyko Abneris kartu su grupe, kurią sudarė maždaug penkiasdešimt mokinių. Šiuo metu Magadano Stovykloje taip pat buvo susirinkę evangelininkų korpusas, moterų korpusas, ir maždaug vienas šimtas penkiasdešimt kitų tikrų ir išmėgintų mokinių iš visų Palestinos vietų. Po kelių dienų, paskirtų bendravimui ir stovyklos reorganizavimui, Jėzus ir šie dvylika pradėjo šitos ypatingos tikinčiųjų grupės intensyvų mokymą, ir iš šitos gerai išmokytos ir patyrusios mokinių sankaupos Mokytojas vėliau atrinko tuos septyniasdešimt mokytojų ir juos pasiuntė skelbti karalystės evangeliją. Šitas įprastinis mokymas prasidėjo penktadienį, lapkričio 4-ąją, ir truko iki Sabato, lapkričio 19-sios.

Jėzus šitą grupę mokė kiekvieną rytą. Petras mokė metodų, kaip viešai pamokslauti; Natanielius mokė juos mokymo meno; Tomas aiškino, kaip atsakinėti į klausimus; tuo tarpu Motiejus aiškino, kaip tvarkyti savo grupės finansus. Likusieji apaštalai taip pat dalyvavo šitame mokyme, sutinkamai su savo specialiu patyrimu ir natūraliais gabumais.

 

2. TURTINGAS JAUNAS VYRAS IR KITI

 

Daugiau negu penkiasdešimtį mokinių, kurie norėjo, kad juos įšventintų ir paskirtų tarp tų septyniasdešimties, atmetė komitetas, kurį Jėzus buvo paskyręs tam, kad atrinktų šiuos kandidatus. Šitą komitetą sudarė Andriejus, Abneris, ir evangelininkų korpuso laikinasis vadovas. Visais atvejais, kada šitas komitetas iš trijų narių nesutardavo vienbalsiai, tada tą kandidatą jie atvesdavo pas Jėzų, ir nors Mokytojas niekada neatstūmė nė vieno asmens, kuris troško būti įšventintas kaip evangelijos žinianešys, bet buvo daugiau kaip tuzinas tokių, kurie, pasišnekėję su Jėzumi, tapti evangelijos žinianešiais daugiau nebetroško.

 

Vienas atkaklus mokinys atėjo pas Jėzų, sakydamas: "Mokytojau, aš norėčiau būti vienas iš tavo naujųjų apaštalų, bet mano tėvas yra labai senas ir netoli mirties; ar man būtų leista sugrįžti namo tam, kad jį palaidočiau?" Į tai Jėzus atsakė: "Mano sūnau, lapės turi olas, o dangaus paukščiai turi lizdus, bet Žmogaus Sūnus neturi kur savosios galvos priglausti. Tu esi ištikimas mokinys, ir gali likti toks, tuo pačiu metu sugrįžti namo tam, kad patarnautum tiems, kuriuos myli, bet ne taip yra su mano evangelijos žinianešiais. Jie atsisakė visko, kad eitų kartu su manimi ir skelbtų karalystę. Jeigu tu nori būti įšventintas mokytojas, tuomet laidoti mirusiuosius tu turi leisti kitiems, tuo tarpu tu toliau turi skleisti gerąją naujieną." Ir šitas vyras išėjo labai nusivylęs.

Kitas mokinys atėjo pas Mokytoją ir tarė: "Aš norėčiau tapti įšventintu žinianešiu, bet norėčiau trumpam pareiti namo, kad nuraminčiau savo šeimą." Ir Jėzus atsakė: "Jeigu tu tikrai norėtum būti įšventintas, tai tu turi trokšti atsisakyti visko. Evangelijos žinianešiai negali turėti padalintos meilės. Nė vienas vyras, uždėjęs savo ranką ant arklo, jeigu jis atsisukinėja atgal, nevertas to, jog taptų karalystės žinianešiu."

 

Tuomet Andriejus pas Jėzų atvedė vieną turtingą jauną vyrą, kuris buvo atsidavęs tikintysis, ir kuris troško priimti įšventinimą. Šitas jaunas vyras, Matadormas, buvo Jeruzalės Sanhedrino narys; jis anksčiau klausėsi, kaip mokė Jėzus, o vėliau jį karalystės evangelijos buvo mokęs Petras ir kiti apaštalai. Jėzus šnekėjosi su Matadormu apie įšventinimo reikalavimus ir paprašė, kad šis sprendimą atidėtų iki to meto, kai šį dalyką bus geriau apsvarstęs. Anksti kitą rytą, kada Jėzus išėjo pasivaikščioti, šitas jaunas vyras priėjo prie jo ir tarė: "Mokytojau, aš iš tavęs norėčiau sužinoti apie tuos amžinojo gyvenimo užtikrinimus. Kadangi nuo jaunumės aš laikiausi visų šių įsakymų, tai norėčiau sužinoti, ką aš galiu padaryti daugiau dėl to, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?" Atsakydamas į šitą klausimą, Jėzus pasakė: "Jeigu tu laikaisi visų šių įsakymų – nesvetimauk, nežudyk, nevok, neliudyk melagingai, neapgaudinėk, gerbk savo tėvus – tai tu elgiesi gerai, bet išgelbėjimas yra atpildas už įtikėjimą, ne vien tik už darbus. Ar tu tiki šita karalystės evangelija?" Ir Matadormas atsakė: "Taip, Mokytojau, aš iš tikrųjų tikiu viskuo, ko tu mane mokei ir ko mane mokė tavieji apaštalai." Ir Jėzus tarė, "Tuomet tu iš tikrųjų esi mano mokinys ir karalystės vaikas."

Tada tarė jaunasis vyras: "Bet, Mokytojau, aš nesu patenkintas tuo, kad esu tavo mokinys; aš norėčiau būti vienas iš tavo naujųjų žinianešių." Kada Jėzus išgirdo šitą, tada  į jį žemyn jis pažvelgė su didžiule meile ir pasakė: "Aš iš tiesų turėsiu tave vienu iš savo žinianešių, jeigu tu panorėsi sumokėti tą kainą, jeigu tu tikrai suteiksi tą vienintelį dalyką, kurio tau trūksta." Matadormas atsakė: "Mokytojau, aš padarysiu bet ką, jeigu tik man bus leista eiti kartu su tavimi." Jėzus, pabučiavęs į kaktą klūpantį jauną vyrą, tarė: "Jeigu tu tikrai nori būti mano žinianešys, tai eik ir parduok viską, ką turi, ir, kada viską, ką gausi, būsi padovanojęs vargšams arba savo sielos broliams, tada ateik ir sek paskui mane, ir tu tikrai turėsi turtą dangaus karalystėje."

Kada Matadormas išgirdo šitą, tada jo veido išraiška susmuko. Jis atsistojo ir išėjo nusiminęs, nes jis turėjo didžiulius turtus. Šitas jaunas fariziejus buvo išauklėtas taip, kad tikėtų, jog turtas yra Dievo palankumo ženklas. Jėzus žinojo, kad jis nebuvo išsilaisvinęs nuo meilės sau ir savo turtams. Mokytojas norėjo jį išlaisvinti iš meilės turtui, nebūtinai iš to turto. Nors Jėzaus mokiniai su visais savo žemiškaisiais turtais ir neišsiskyrė, bet apaštalai ir šie septyniasdešimt išsiskyrė. Matadormas troško būti vienas iš šių septyniasdešimties naujųjų žinianešių, ir būtent dėl šitos priežasties Jėzus pareikalavo, kad su visais savo žemiškaisiais turtais jis išsiskirtų.

 

Beveik kiekviena žmogiškoji būtybė turi kokį nors trūkumą, kurio laikosi kaip mėgstamo blogio, ir kurio atsisakymas sudaro dalį kainos už patekimą į dangaus karalystę. Jeigu Matadormas su savo turtais būtų išsiskyręs, tai galbūt jie būtų buvę sugrąžinti tiesiog į jo rankas, kad juos valdytų kaip šių septyniasdešimties iždininkas. Nes vėliau, po bažnyčios įkūrimo Jeruzalėje, jis Mokytojo paliepimui iš tiesų pakluso, nors tuomet tapti šių septyniasdešimties nariu buvo per vėlu, ir jis tapo Jeruzalės bažnyčios iždininku, kurios vadovas buvo Jokūbas, Viešpaties materialiame kūne brolis.

Šitaip visada buvo ir amžinai bus: Žmonės savo sprendimus privalo priimti patys. Yra tam tikras pasirinkimo laisvės diapazonas, kuriuo mirtingieji gali pasinaudoti. Dvasinio pasaulio jėgos nevers žmogaus prievarta; jos leidžia jam eiti savo pasirinkimo keliu.

Jėzus numatė, jog Matadormas, su savo turtais, matomai negalėjo tapti tokių vyrų, kurie dėl evangelijos buvo atsisakę visko, įšventintu partneriu; tuo pačiu metu, jis matė, jog be savo turtų, jis taptų jų visų aukščiausiuoju vadovu. Bet, kaip ir paties Jėzaus broliai, taip ir jis karalystėje niekada netapo didis, nes jis pats iš savęs atėmė tą artimą ir asmeninį bendravimą su Mokytoju, kas galėjo būti jo patyrimas, jeigu šituo metu jis būtų norėjęs padaryti tą patį dalyką, kurio prašė Jėzus, ir kurį, praėjus keleriems metams, jis iš tikrųjų ir padarė.

Turtai tiesiogiai neturi nieko bendro su patekimu į dangaus karalystę, bet meilė turtui turi. Dvasinė ištikimybė karalystei yra nesuderinama su vergavimu materialistiniam mamonui. Savo aukščiausio laipsnio ištikimybe dvasiniam idealui žmogus neturi dalintis su atsidavimu materialistiniams dalykams.

Jėzus niekada nemokė, jog turėti turto yra negerai. Jis tiktai iš šių dvylikos ir septyniasdešimties pareikalavo, kad visus savo žemiškuosius turtus paskirtų bendram reikalui. Net ir tada, jis pasirūpino jų turto pelningu likvidavimu, kaip buvo ir Apaštalo Motiejaus atveju. Jėzus savo turtingiems mokiniams daug kartų davė panašių patarimų į tuos, kokius davė mokydamas turtingą vyrą iš Romos. Mokytojas uždarbio pertekliaus išmintingą investavimą laikė teisėta apsidraudimo forma ateičiai ir nuo neišvengiamų sunkumų. Kada apaštališkasis iždas būdavo perpildytas, tada Judas pinigus padėdavo kaip indėlį, kad būtų galima pasinaudoti vėliau, kada jie galėtų patirti sunkumų dėl pajamų sumažėjimo. Šitą Judas darydavo pasitaręs su Andriejumi. Jėzus asmeniškai niekada neturėjo nieko bendro su apaštališkaisiais finansais, išskyrus tuos avejus, kada būdavo dalinamos išmaldos. Bet vieną ekonominį nusižengimą jis daug kartų pasmerkė, o būtent, kada silpnus, nemokytus, ir tuos, kuriems ne taip pasisekė, nedorai išnaudodavo stiprūs, sumanūs, ir protingesni jų bičiuliai. Jėzus pareiškė, jog toks nežmogiškas elgesys su vyrais, moterimis, ir vaikais yra nesuderinamas su dangaus karalystės brolystės idealais.

 

3. SAMPROTAVIMAS APIE TURTĄ

 

Iki to laiko, kada Jėzus užbaigė pokalbį su Matadormu, Petras ir kai kurie kiti apaštalai susirinko prie jo, ir turtingajam vyrui nueinant, Jėzus atsisuko į apaštalus ir tarė: "Jūs matot, kap yra sunku tiems, kurie turi turtų, iki galo įeiti į Dievo karalystę! Dvasinio garbinimo negalima dalintis su atsidavimu materialiems dalykams; nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams. Jūs turite tokį posakį, jog 'lengviau kupranugariui pralįsti per adatos skytutę negu pagoniui paveldėti amžinąjį gyvenimą.' O aš pareiškiu, jog šitam kupranugariui pralįsti per adatos skylutę lygiai taip lengva, kaip ir šitiems savimi patenkintiems turčiams patekti į dangaus karalystę."

Kada Petras ir apaštalai išgirdo šiuos žodžius, tada jie buvo nepaprastai pritrenkti, tiek pritrenkti, jog Petras tarė: "Kas tuomet, Viešpatie, gali būti išgelbėtas? Ar visi tie, kurie turi turtų, tikrai nepateks į karalystę?" Ir Jėzus atsakė: "Ne, Petrai, bet visi tie, kurie pasitiki turtais, tikrai vargu ar pateks į šį dvasinį gyvenimą, kuris veda į amžinąjį žengimą į priekį. Bet net ir tada, didelė dalis to, kas yra neįmanoma žmogui, nėra nepasiekiama Tėvui danguje; vietoje šito mes turėtume suvokti, jog su Dievu viskas yra įmanoma."

Kada jie ėjo susimąstę, tada Jėzus liūdėjo dėl to, jog Matadormas nepasiliko su jais, nes jį labai mylėjo. Ir kada jie nusileido prie ežero, tada atsisėdo ten prie vandens, ir Petras, kalbėdamas šių dvylikos vardu {kurie iki šio laiko buvo susirinkę visi), tarė: "Mums neramu dėl tavo žodžių tam turtingam jaunam vyrui. Ar mes tikrai reikalausime iš tų, kurie nori sekti paskui tave, kad jie atsisakytų visų savo žemiškųjų turtų?” Ir Jėzus tarė: "Ne, Petrai, tiktai iš tų, kurie norėtų tapti apaštalais, ir kurie trokšta gyventi su manimi taip, kaip gyvenate ir jūs, ir kaip viena šeima. Bet Tėvas reikalauja, kad jo vaikų meilė būtų tyra ir nepadalinta. Kad ir koks daiktas ar asmuo atsistotų tarp jūsų ir jūsų meilės karalystės tiesoms, jo būtina atsisakyti. Jeigu žmogaus turtas neįsiveržia į sielos valdas, tuomet jis neturi poveikio dvasiniam gyvenimui tų, kurie norėtų patekti į karalystę."

Ir tuomet tarė Petras, "Bet, Mokytojau, mes palikome viską, kad eitume kartu su tavimi, tuomet, ką mes tikrai turėsime?" Ir Jėzus aiškino visiems dvylikai: "Tikrai, tikrai, aš sakau jums, nėra nė vieno žmogaus, kuris paliko turtus, namus, žmoną, sielos brolius, tėvus, ar vaikus mano labui ir dangaus karalystės labui, ir kuriam tikrai nebus su kaupu atlyginta šitame pasaulyje, galbūt kokiais nors persekiojimais, o būsimajame pasaulyje amžinuoju gyvenimu. Bet daugelis tų, kurie yra pirmieji, tikrai bus paskutinieji, tuo tarpu paskutinieji tikrai dažnai bus pirmieji. Tėvas bendrauja su savo tvariniais sutinkamai su jų poreikiais ir pagal tai, kaip jie paklūsta jo gailestingo ir kupino meilės rūpinimosi visatos gerove teisingiems įstatymams.

"Dangaus karalystė yra panaši į šeimininką, kuris samdydavo daug žmonių, ir kuris anksti iš ryto išėjo nusamdyti darbininkų, kad jie dirbtų jo vynuogyne. Kada jis sutarė su darbininkais, kad sumokės vieną dinarą už dieną, tada nusiuntė juos į vynuogyną. Tuomet apie devintą valandą jis vėl išėjo, ir, pamatęs kitus darbininkus stovinčius turgaus aikštėje ir nieko neveikiančius, tarė jiems: ‘Jūs taip pat eikite dirbti į mano vynuogyną, ir aš jums sumokėsiu teisingai.’ Ir jie iš karto nuėjo dirbti. Apie dvyliktą valandą jis ir vėl išėjo, ir apie trečią valandą, ir padarė tą patį. O nuėjęs į turgavietę maždaug penktą valandą po pusiaudienio, jis dar surado ir kitų stovinčių, nieko neveikiančių darbininkų, ir jis pasiteiravo jų, ‘Kodėl jūs čia stovite visą dieną nieko neveikdami?’ Ir tie vyrai atsakė, ‘Kadangi mūsų niekas nenusamdė.’ Tuomet tarė šeimininkas: ‘Eikite jūs taip pat dirbti į mano vynuogyną, ir kiek tik priklausys, tiek aš jums sumokėsiu.’

"Kada atėjo vakaras, tada šitas vynuogyno savininkas tarė savo prievaizdui: ‘Pakviesk darbininkus ir sumokėk jiems uždarbį, pradėdamas nuo tų, kurie buvo pasamdyti paskutiniai ir užbaigdamas tais, kurie buvo nusamdyti pirmieji.’ Kada tie, kurie buvo nusamdyti apie penktą valandą, atėjo, tada jie gavo po vieną dinarą kiekvienas, ir šitaip buvo atsiskaityta su kiekvienu iš likusiųjų darbininkų. Kada dienos pradžioje nusamdyti vyrai pamatė, kiek buvo sumokėta vėliau atėjusiems, tada jie tikėjosi gauti daugiau negu buvo suderėta. Bet kaip ir visi kiti, kiekvienas vyras gavo tiktai po vieną dinarą. Ir kada kiekvienas savo užmokestį buvo gavęs, tada jie pasiskundė šeimininkui, sakydami: ‘Šitie vyrai, kurie buvo nusamdyti paskutiniai, dirbo tiktai vieną valandą, ir vis tiek tu jiems sumokėjai tiek pat, kiek ir mums, nešusiems dienos naštą kepinant saulei.’

"Tuomet atsakė šeimininkas: ‘Mano draugai, aš gi jums nepadariau nieko blogo. Argi kiekvienas iš jūsų nesutikote dirbti už vieną dinarą per dieną? Pasiimkite dabar tai, kas yra jūsų, ir eikite savais keliais, nes aš noriu duoti tiems, kurie atėjo paskutinieji, tiek pat, kiek daviau ir jums. Argi tai nėra teisėta, jog su tuo, kas yra mano, pasielgčiau taip, kaip noriu? ar jūs nepatenkinti mano dosnumu, nes aš noriu būti geras ir parodyti gailestingumą?"

 

 

165 DOKUMENTAS

PERĖJOS MISIJA PRASIDEDA

 

ANTRADIENĮ, sausio 3-ąją, 30 m. po Kr. gim., Abneris, buvęs Jono Krikštytojo dvylikos apaštalų vadovas, nazarietis ir kažkada buvęs nazariečių mokyklos Engedyje vadovas, dabar šių septyniasdešimties karalystės žinianešių vadovas, sukvietė savo partnerius draugėn ir suteikė jiems paskutiniuosius pamokymus prieš išsiųsdamas juos į misiją po visus Perėjos miestus ir kaimus. Šita Perėjos misija tęsėsi beveik tris mėnesius, ir tai buvo paskutinioji Mokytojo tarnystė. Po šitų darbų Mokytojas nuėjo tiesiai į Jeruzalę, kad pereitų per savo paskutiniuosius patyrimus materialiame kūne.

Šitos kelionės per Perėją metu moterų korpusas, dabar turintis šešiasdešimt dvi nares, atliko didžiąją dalį ligonių slaugymo darbo. Tai buvo baigiamasis laikotarpis, per kurį buvo išvystyti karalystės evangelijos aukščiausieji dvasiniai aspektai ir, dėl to, stebuklų nebebuvo daroma. Jėzaus apaštalai ir mokiniai taip skrupulingai nedirbo nė vienoje kitoje Palestinos dalyje, ir nė viename kitame regione Mokytojo mokymo tokiu plačiu mastu nepriėmė aukštesnės piliečių klasės.

Perėja šituo metu maždaug vienodu laipsniu buvo ir pagoniška ir žydiška, žydai apskritai iš šitų regionų buvo išstumti Judo Makabėjaus laikais. Perėja buvo pati gražiausia ir vaizdingiausia provincija visoje Palestinoje. Paprastai žydai ją apibūdindavo kaip “žemę už Jordano upės.”

Per visą šitą laikotarpį Jėzus savo laiką padalino tarp stovyklos prie Pelos ir kelionių su šiais dvylika, kad padėtų šiems septyniasdešimčiai tuose įvairiuose miestuose, kur jie mokė ir pamokslavo. Vadovaudamiesi Abnerio nurodymu, šie septyniasdešimt krikštijo visus tikinčiuosius, nors šitą daryti Jėzus jiems nebuvo nurodęs.

 

3. SABATO PAMOKSLAS PELOJE

 

Iki sausio pabaigos Sabato popietinės minios siekdavo maždaug tris tūkstančius. Šeštadienį, sausio 28-ąją, Jėzus pasakė atmintiną pamokslą apie “Pasitikėjimą kitu ir dvasinį pasirengimą.” Po Simono Petro parengiamųjų pastabų Mokytojas pasakė:

 

“Ką daug kartų aš esu sakęs savo apaštalams ir savo mokiniams, dabar pareiškiu šitai miniai: Saugokitės fariziejų mielių, kurios yra apgaulė, kilusi iš prietarų ir subrandinta vergavimu tradicijoms, nors daugelis šitų fariziejų savo širdyje yra sąžiningi, o kai kurie iš jų čia gyvena ir kaip mano mokiniai. Netrukus jūs visi tikrai suprasite mano mokymą, nes dabar nėra nieko paslėpta, kas tikrai nebus atskleista. Tai, kas dabar nuo jūsų yra paslėpta, tikrai bus jums viskas atskleista, kada Žmogaus Sūnus savąją misiją žemėje ir materialaus kūno pavidalu bus užbaigęs.

“Greitai, labai greitai, iš tikrųjų tie dalykai, kuriuos mūsų priešai dabar planuoja slapta ir tamsoje bus iškelti į šviesą ir skelbiami nuo namų stogų. Bet jums, manieji draugai, aš sakau, kada jie siekia sunaikinti Žmogaus Sūnų, nebijokite jų. Nebijokite tų, kurie, nors jie ir gali sugebėti nužudyti kūną, bet po šito daugiau jūsų atžvilgiu valdžios nebeturi. Aš patariu jums, nebijokite nieko, danguje ar ant žemės, bet džiaukitės tuo, jog pažįstate Tą,  kuris turi galią iš viso neteisingumo jus išlaisvinti ir perduoti jus visatos teismui neturinčius kaltės.

“Argi neparduoda penkių žvirblių už du pensus? Ir vis tik, kada šitie paukščiai skrajoja ieškodami sau maisto, tada nė vienas iš jų neegzistuoja be Tėvo, visos gyvybės šaltinio, žinios. Serafiniai sargybiniai yra suskaičiavę visus jūsų plaukus ant galvos. Ir jeigu visa tai yra tiesa, tai kodėl gi jūs turėtumėte gyventi bijodami tų įvairių smulkmenų, kurios iškyla jūsų kasdieniame gyvenime? Aš jums sakau: Nebijokite; jūs esate daug vertingesni už daugybę žvirblių.

“Visus tuos, kurie turėjote drąsos prieš žmones prisipažinti, kad įtikėjote į mano evangeliją, aš tikrai netrukus pripažinsiu prieš dangaus angelus; bet tą, kuris mano mokymų tiesą prieš žmones paneigia sąmoningai, jo likimo sargybinis tikrai paneigs net ir prieš dangaus angelus.

“Kalbėkite apie Žmogaus Sūnų ką tik norite ir jums tikrai bus atleista; bet tas, kuris išdrįsta šventvagiauti prieš Dievą, tikrai vargu ar suras atleidimą. Kada žmonės nusirita tiek, jog Dievo darbus sąmoningai priskiria blogio jėgoms, tada tokie sąmoningi maištininkai vargu ar už savo nuodėmes ieškos atleidimo.

“Ir kada mūsų priešai nuves jus prieš sinagogų valdytojus ir prieš kitokią aukštąją valdžią, tada nesirūpinkite dėl to, ką jums reikėtų sakyti, ir nepergyvenkite dėl to, kaip jums reikėtų atsakinėti į jų klausimus, kadangi toji dvasia, kuri gyvena jūsų viduje, tikrai būtent tą pačią valandą jus išmokys, ką jums reikėtų pasakyti karalystės evangelijos garbei.

“Kiek dar ilgai jūs lauksite apsisprendimo slėnyje? Kodėl gi jūs lūkuriuojate tarp dviejų nuomonių? Kodėl žydai ar pagonys abejoja priimti ar ne gerąją naujieną, kad jis yra amžinojo Dievo sūnus? Kiek mums prireiks laiko, kad įtikintume jus džiaugsmingai įeiti į savo dvasinį paveldą? Aš atėjau į šitą pasaulį, kad apreikščiau Tėvą jums ir kad jus vesčiau pas Tėvą. Pirmąjį dalyką aš padariau, bet antrojo dalyko aš negaliu padaryti be jūsų sutikimo; Tėvas niekada nė vieno žmogaus eiti į karalystę neverčia. Šitas kvietimas amžinai buvo ir visada bus toks: Kas tiktai nori, tegul ateina ir laisvai geria gyvybės vandenį.”

Kada Jėzus pabaigė kalbėti, tada daugelis nuėjo, kad juos apaštalai pakrikštytų Jordano upėje, tuo tarpu jis klausėsi klausimų, kuriuos pateikė tie, kurie pasiliko.

 

4. PALIKIMO PASKIRSTYMAS

 

Kada apaštalai krikštijo tikinčiuosius, tada Mokytojas kalbėjosi su tais, kurie pasiliko laukti. Ir vienas jaunas vyras jam tarė: “Mokytojau, mano tėvas numirė palikęs didelį palikimą man ir mano broliui, bet mano brolis atsisako man duoti tai, kas yra mano. Ar, tuomet, tu negalėtum paliepti mano broliui pasidalinti šituo palikimu su manimi?” Jėzus truputį pasipiktino tuo, jog šitas materialiai mąstantis jaunuolis aptarinėjimui turėtų kelti tokį verslo klausimą; bet jis ir šita proga pasinaudojo tam, kad perteiktų tolimesnį mokymą. Tarė Jėzus: “Žmogau, kas iš manęs padarė dalintoją tarp jūsų? Kaip tau į galvą ir mintis atėjo, kad aš kreipiu dėmesį į šito pasaulio materialius reikalus?” Ir tada, pasisukęs į visus, kurie buvo prie jo, jis pasakė: “Atkreipkite dėmesį ir nebūkite godūs; žmogaus gyvenimą sudaro ne tų daiktų, kuriuos jis gali turėti, gausumas. Laimę atneša ne turto galia, ir džiaugsmą suteikia ne turtai. Turtas, pats savaime, nėra prakeikimas, bet meilė turtams dažnai veda į tokį atsidavimą šito pasaulio daiktams, jog siela tampa akla Dievo karalystės žemėje dvasinių realybių nuostabiems potraukiams ir amžinojo gyvenimo danguje džiaugsmams.

“Leiskite man jums papasakoti istoriją apie vieną turtingą žmogų, kurio žemė duodavo gausų derlių; ir kada jis tapo labai turtingu, tada pats sau ėmė svarstyti: ‘Ką aš darysiu su visais savo turtais? Aš dabar turtų turiu tiek daug, kad nebeužtenka ir vietos, kur juos laikyti.’ Ir kada šitą problemą jis apmąstė, tada tarė: ‘Iš tiesų padarysiu šitaip; tikrai nugriausiu savo svirnus ir pasistatysiu didesnius, ir šitokiu būdu iš tikrųjų turėsiu pakankamai vietos, kur laikyti savo derlių ir savo turtus. Tada tikrai savo sielai galėsiu pasakyti, siela, tu susikrovei daug turto, kurio pakaks daugeliui metų; dabar pailsėk; valgyk, gerk, ir džiaukis, nes tu esi turtinga ir šį turtą padidinai.

"Bet šitas turtingas žmogus taip pat buvo ir kvailas. Rūpindamasis savo proto ir kūno materialiais poreikiais, jis nebuvo susikrovęs turto danguje tam, kad patenkintų dvasią, ir tam, kad išgelbėtų sielą. Net ir tada jis nepatyrė malonumo ir nepasinaudojo savo sukauptais ir saugomais turtais, nes būtent tą pačią naktį buvo pareikalauta jo sielos. Tą naktį atėjo plėšikai, kurie įsilaužė į jo namus tam, kad jį užmuštų, ir po to, kada prisiplėšė iš jo svirnų, tada viską, kas liko, padegė. O dėl tos nuosavybės, kuri nepateko plėšikams, jo turto paveldėtojai pradėjo kovoti tarpusavyje. Šitas vyras turtus sau susikrovė ant žemės, bet jis nebuvo turtingas prieš Dievą."

 

Jėzus šitaip pasielgė su jaunuoju vyru ir jo palikimu, nes žinojo, kad jo problema yra godumas. Net jeigu problema būtų buvusi ir kitokia, tai Mokytojas nebūtų įsikišęs, nes jis niekada nesikišdavo net į savo apaštalų, tuo labiau į savo mokinių, žemiškuosius reikalus.

Kada Jėzus savo pasakojimą užbaigė, tada kitas vyras atsistojo ir jo paklausė: "Mokytojau, aš žinau, jog tavo apaštalai pardavė visus savo žemiškuosius turtus tam, kad sektų paskui tave, ir kad jie visais daiktais naudojasi bendrai, kaip ir eseniečiai, bet, ar tu norėtum, kad mes visi tie, kurie esame tavo mokiniai, irgi pasielgtume lygiai taip? Argi tai yra nuodėmė turėti sąžiningo turto?" Ir Jėzus į šitą klausimą atsakė: "Mano drauge, tai nėra nuodėmė turėti doro turto; bet nuodėmė yra tai, jeigu jūs turimą materialų turtą paverčiate į lobius, kurie gali užvaldyti jūsų susidomėjimą ir jūsų meilę nukreipti į šalį nuo atsidavimo karalystės dvasiniams siekiams. Nėra jokios nuodėmės turėti sąžiningo turto žemėje, su sąlyga, jeigu jūsų lobis yra danguje, nes, kur yra jūsų lobis, ten taip pat iš tikrųjų bus ir jūsų širdis. Yra didžiulis skirtumas tarp turto, kuris veda į godumą ir savanaudiškumą, ir tokio turto, kurį laiko ir dalina su patikėtinio dvasia tie, kurie šito pasaulio turtų turi gausiai, ir kurie taip dosniai prisideda prie paramos tiems, kurie visą savo energiją yra pašventę karalystės darbui. Daugelis iš jūsų, kurie esate čia ir be pinigų, esate maitinami ir apgyvendinti štai tame palapinių miestelyje, kadangi dosnūs turtingi vyrai ir moterys tokiems tikslams davė pinigų jūsų šeimininkui Dovydui Zabediejui.

"Bet niekada neužmirškite, jog, galų gale, turtas yra neilgalaikis. Meilė turtams perdaug dažnai užgožia ir net sunaikina dvasinį matymą. Žiūrėkite, jog suvoktumėte tą pavojų, kada turtas tampa ne jūsų tarnu, bet jūsų šeimininku."

 

Jėzus nemokė išlaidumo, tinginystės, abejingumo tam, kad nebūtų rūpinamasi savo šeimos materialiais poreikiais, ar priklausomybės nuo išmaldų, ir jis nepritarė tokiems dalykams. Bet jis iš tikrųjų mokė, jog tai, kas yra materialu ir žemiška, tas turi būti pavaldu sielos gerovei ir dvasinės prigimties žengimui į priekį dangaus karalystėje.

 

Tuomet, kada žmonės nusileido prie upės tam, jog pasižiūrėtų, kaip buvo krikštijama, prie Jėzaus vienas atskirai priėjo pirmasis vyras, klausęs dėl savo paveldėjimo, kadangi jis manė, kad Jėzus su juo pasielgė žiauriai; ir kada Mokytojas jį išklausė vėl, tada jis atsakė: "Mano sūnau, kodėl gi tu, atsiduodamas savo godžiam polinkiui, praleidi progą maitintis gyvenimo duona tokią dieną, kaip šitoji? Argi tu nežinai, jog žydų įstatymai dėl palikimo bus teisingai pritaikyti, jeigu tu su savo skundu iš tiesų nueisi į sinagogos teismą? Argi tu negali suprasti, jog manasis darbas yra susijęs su tuo, jog būtų užtikrinta tai, kad jūs sužinotumėte apie dangiškąjį palikimą? Argi tu neskaitei Rašto: ‘Tas, kuris turtą padidina savo apdairumo ir didelio suvaržymo dėka, ir tai yra jo atlygio dalis, sako: Aš sulaukiau poilsio ir dabar tikrai galėsiu savo gėrybėmis naudotis nuolat, bet jis nežino, kas jo laukia ateityje, o taip pat jis nežino, kad jis visus šiuos daiktus kada mirs turės palikti kitiems.' Argi tu neskaitei šio įsakymo: 'Nebūk godus.' Ir dar, 'Jie valgė ir prisivalgė, ir apaugo riebalais, ir tada jie tikrai nusisuko į kitus dievus.' Ar tu skaitei Psalmėse, jog 'Viešpats bjaurisi tais, kurie yra godūs,' ir jog "tas nedaug, ką turi teisus žmogus, yra geriau už daugelio nuodėmingųjų turtus.' 'Jeigu turtai auga, tai nenukreipk į juos savo širdies.' Ar tu skaitei, kur Jeremijas sakė, 'Tegul turtingas žmogus savo turtuose nešlovina turto,' ir Ezekilis sakė tiesą, kada jis kalbėjo, 'Savo kalbomis jie demonstruoja meilę, bet giliai širdyje jie siekia savanaudiškos naudos sau’."

Jėzus išsiuntė jaunąjį vyrą, tardamas jam, “Mano sūnau, kokia nauda iš to, jeigu tu laimėsi visą pasaulį ir prarasi savo paties sielą?”

Kitam, stovėjusiam netoli, kuris paklausė Jėzaus, kaip turtingieji bus teisiami nuosprendžio dieną, jis atsakė: "Aš atėjau ne tam, kad teisčiau turtinguosius ar vargšus, bet tas gyvenimas, kokį gyvena žmonės, bus jų visų teisėjas. Be viso šito, kas yra susiję su turtingųjų teisimu, tai visi tie, kurie įgijo didžiulį turtą, turės atsakyti mažiausiai į tris klausimus, ir šitie klausimai yra tokie:                   

 

“1. Kiek turto tu sukaupei?

 

“2. Kaip šitą turtą tu gavai?

 

“3. Kaip savo turtą tu panaudojai?”

 

Tada Jėzus įėjo į savo palapinę, kad prieš vakaro valgį valandėlę pailsėtų. Kada apaštalai baigė krikštyti, tada jie taip pat atėjo, ir norėjo su juo pasikalbėti apie turtą žemėje ir lobį danguje, bet jis miegojo.

 

5. POKALBIAI APIE TURTĄ SU APAŠTALAIS

 

Tą vakarą po vakarienės, kada Jėzus ir šie dvylika susirinko draugėn į savo kasdienius pasitarimus, Andriejus paklausė: "Mokytojau, tuo metu, kada mes krikštijome tikinčiuosius, tu laukiančiai miniai daug ką pasakei, ko mes negirdėjome. Ar nenorėtum šitų žodžių pakartoti mūsų labui?" Ir, atsakydamas į Andriejaus prašymą, Jėzus pasakė:

 

“Taip, Andriejau, aš pasikalbėsiu su jumis apie šiuos turto ir savarankiškumo reikalus, bet manieji žodžiai jums, apaštalams, turi tam tikra prasme skirtis nuo tų žodžių, kuriuos pasakiau mokiniams ir miniai, kadangi jūs atsisakėte visko ne tiktai dėl to, jog eitumėte su manimi, bet ir dėl to, jog būtumėte įšventinti į karalystės ambasadorius. Jūs iš tiesų jau turite kelerių metų patyrimą, ir jūs žinote, jog Tėvas, kurio karalystę jūs skelbiate, jūsų neapleis. Jūs pašventėte savo gyvenimą, kad tarnautumėte karalystei; dėl to nepergyvenkite ir nesirūpinkite dėl žemiškojo gyvenimo dalykų, ką jūs iš tiesų valgysite, kaip ir dėl savo kūno, ką jūs iš tiesų vilkėsite. Sielos gerovė yra daugiau negu maistas ir gėrimas; žengimas į priekį dvasioje yra nepalyginamai aukščiau už apdaro poreikį. Kada  kyla pagunda suabejoti, ar tikrai turėsite duonos, tada pamąstykite apie varnus; jie nei sėja, nei pjauna, jie neturi nei sandėlių, nei svirnų, ir vis tik Tėvas aprūpina maistu kiekvieną iš jų, kuris ieško sau maisto. O kiek daug vertingesni už daugybę paukščių esate jūs! Be to, visas jūsų nerimas arba graužiančios abejonės negali padaryti nieko, kad jūsų materialius poreikius patenkintų. Kuris gi iš jūsų nerimo dėka gali savo ūgį padidinti per plaštaką arba prie savojo gyvenimo pridurti dieną? Kadangi tokie dalykai nėra jūsų rankose, tai kodėl gi jūs nerimaujate dėl kurios nors iš šitų problemų?

"Pamąstykite apie lelijas, kaip jos auga; jos nei dirba, nei verpia; vis tik aš jums sakau, kad net ir Saliamonas savo aukščiausioje šlovėje nebuvo pasipuošęs taip, kaip kuri nors iš šitų lelijų. Jeigu Dievas šitaip aprengia lauko žolę, kuri šiandien yra gyva, o rytojaus dieną bus nupjauta ir įmesta į ugnį, tai kaip daug gražiau aprengs jus, dangiškosios karalystės ambasadorius. O jūs, turintys tokį mažą įtikėjimą! Kada jūs iš visos širdies pasišvenčiate karalystės evangelijos skelbimui, tada jums neturėtų kilti abejonių dėl paramos jums patiems ar jūsų šeimoms, kurias palikote. Jeigu jūs savo gyvenimą iš tikrųjų pašvęsite evangelijai, tada jūs tikrai pagal šitą evangeliją gyvensite. Jeigu jūs esate tiktai tikintieji mokiniai, tada jūs turite duoną užsidirbti sau patiems ir prisidėti prie išlaikymo visų tų, kurie moko ir skelbia ir gydo. Jeigu jūs nerimaujate dėl savo duonos ir vandens, tai kuo gi jūs skiriatės nuo tų pasaulio nacijų, kurios taip uoliai siekia patenkinti tokius būtiniausius poreikius? Pasišvęskite savo darbui, tikėdami, jog tiek Tėvas, tiek aš žinome, kad jums yra reikalingi visi šitie dalykai. Leiskite man jus užtikrinti, kartą ir visiems laikams, kad, jeigu savo gyvenimą jūs pašvęsite karalystės darbui, tai visi jūsų realūs poreikiai tikrai bus patenkinti. Siekite didingesnio dalyko, ir mažesnįjį surasite jame; prašykite to, kas yra dangiška, ir į šitą tikrai bus įtraukta ir tai, kas yra žemiška. Šešėlis tikrai turi būti kartu su kūnu.

"Jūs esate tiktai maža grupė, bet jeigu jūs turite įtikėjimą, jeigu jūs tikrai nesuklupsite baimėje, tuomet aš pareiškiu, jog būtent manajam Tėvui yra labai malonu suteikti jums šitą karalystę. Jūs savo lobį sukrovėte ten, kur turtai nesensta, iš kur nė vienas vagis negali jų pavogti, ir kur jokia kandis negali jo sunaikinti. Ir kaip aš sakiau šiems žmonėms, kur yra jūsų lobis, ten taip pat bus ir jūsų  širdis.

"Bet dirbant tą darbą, kuris kaip tik laukia mūsų, ir tą darbą, kuris liks jums po to, kada aš išvyksiu pas Tėvą, jus išbandys didžiulės kančios. Jūs visi turite būti budrūs, kad neturėtumėte baimės ir abejonių. Kiekvienas iš jūsų, parenkite savo protą ir tegul jūsų šviestuvai visą laiką būna uždegti. Elkitės kaip tie vyrai, kurie žvalgosi savojo šeimininko, sugrįžtančio iš vestuvių pokylio, kad tuomet, kai jis pareis ir pasibels, jūs galėtumėte jam greitai atidaryti. Tokius dėmesingus tarnus palaimina šeimininkas, kuris mato, kad jie yra ištikimi tokią nuostabią akimirką. Tuomet iš tiesų šeimininkas savuosius tarnus pasodins, tuo tarpu juos aptarnaus jis pats. Tikrai, tikrai, aš sakau jums, kad jūsų gyvenime netrukus bus krizė, ir jums dera žvalgytis ir būti pasirengusiems.

“Jūs gerai suprantate, jog nė vienas žmogus neleistų vagiui įsilaužti į savuosius namus,  jeigu žinotų, kuriuo metu jis ateis. Bet jūs taip pat budėkite savo labui, nes tokiu metu, kada jūs mažiausia įtariate, ir tokiu būdu, apie kurį negalvojate, Žmogaus Sūnus tikrai išeis.”

Keletą minučių šie dvylika sėdėjo tyloje. Kai kuriuos iš šitų  perspėjimų jie buvo girdėję ir anksčiau, bet anksčiau jie buvo perteikti ne tokiomis aplinkybėmis, kaip šitą kartą.

 

6. ATSAKYMAS Į PETRO KLAUSIMĄ

 

Kada jie sėdėjo mąstydami, tada Simonas Petras paklausė: “Ar šitą parabolę tu papasakojai mums, savo apaštalams, ar ji yra skirta visiems mokiniams?’ Ir Jėzus atsakė:

 

“Išbandymų metas atskleidžia žmogaus sielą; išmėginimas parodo, kas iš tikrųjų yra širdyje. Kada tarnas yra išbandytas ir išmėgintas, tada namų šeimininkas tokį tarną gali paskirti, kad prižiūrėtų namus, ir šitam ištikimam prievaizdui ramiai patikėti, kad pamaitintų ir prižiūrėtų jo vaikus. Lygiai taip, iš tiesų ir aš greitai žinosiu, kam galima patikėti mano vaikų gerovę, kada aš būsiu sugįžęs pas Tėvą. Kaip namų šeimininkas teisingam ir išbandytam tarnui tikrai patikės savosios šeimos reikalus, taip ir aš iš tiesų išaukštinsiu tuos, kurie ištvers šito laikmečio išbandymus manosios karalystės reikaluose.

“Bet jeigu tas tarnas yra tingus ir savo širdyje ima sakyti, ‘Manasis šeimininkas ilgai negrįžta,’ ir pradeda blogai elgtis su savo bičiuliais tarnais ir valgyti ir gerti su girtuokliais, tuomet to tarno šeimininkas sugrįš tokiu metu, kada jo nelaukia ir, pamatęs kad jis yra neištikimas, gėdingai jį išmes. Todėl jūs gerai darote, kad ruošiatės tai dienai, kada jus tikrai aplankys netikėtai ir nelauktu būdu. Atsiminkite, kad jums buvo duota daug; dėl to iš jūsų tikrai bus ir pareikalauta daug. Žiaurūs išmėginimai artinasi prie jūsų. Aš turiu gauti kitokį krikštą, ir aš budėsiu tol, kol tai įvyks. Jūs skelbiate ramybę žemėje, bet manoji misija į žmonių materialiuosius reikalus ramybės neatneš – bent jau, kuriam laikui. Toji pasekmė gali būti tiktai susiskaldymas, kur du šeimos nariai į mane tiki, o trys nariai šitą evangeliją atstumia. Nulemta yra tai, jog šitoji evangelija, kurią jūs skelbiate, draugus, gimines, ir mylimuosius, nuteiks vienus prieš kitus. Tas tiesa, kiekvienas iš šitų tikinčiųjų tikrai patirs nuostabią ir tvirtą ramybę savojoje širdyje, bet ramybė į žemę ateis tiktai tada, kada tikėti ir patekti į savo šlovingą sūnystės su Dievu paveldėjimą norės visi. Nežiūrint šito, eikite po visą pasaulį skelbdami šitą evangeliją visoms nacijoms, kiekvienam vyrui, kiekvienai moteriai, ir kiekvienam vaikui.”

 

Ir tai buvo visos ir užimtos Sabato dienos pabaiga. Ryte Jėzus ir šie dvylika išėjo į šiaurinės Perėjos miestus, kad aplankytų šiuos septyniasdešimt, kurie dirbo šituose regionuose Abnerio priežiūroje.

 

169 DOKUMENTAS

 

PASKUTINYSIS MOKYMAS PELOJE

 

VĖLAI pirmadienio vakarą, kovo 6-ąją, Jėzus ir dešimt apaštalų atvyko į Pelos stovyklą. Tai buvo paskutinioji savaitė, kada Jėzus gyveno ten, ir jis buvo labai aktyvus mokydamas minias ir instruktuodamas apaštalus. Kiekvieną popietę jis pamokslavo minioms ir kiekvieną vakarą atsakinėjo į klausimus apaštalams ir kai kuriems kitiems labiau pažengusiems į priekį mokiniams, kurie gyveno šioje stovykloje.

Žinia apie Lozoriaus prisikėlimą stovyklą buvo pasiekusi likus dviems dienoms iki Mokytojo atvykimo, ir visi stovyklos gyventojai nekantriai laukė. Nuo pat to laiko, kada buvo pamaitinti tie penki tūkstančiai, nebuvo atsitikę nieko tokio, kas būtų taip sužadinęs žmonių vaizduotę. Ir šitokiu būdu būtent tada, kada karalystės viešojo tarnavimo antroji fazė buvo pasiekusi pačią aukščiausią viršūnę, Jėzus suplanavo, jog per šitą vieną trumpą savaitę mokys Peloje, o tada pradės kelionę po pietinę Perėją, kuri atvedė tiesiai į baigiamuosius ir tragiškus patyrimus per paskutiniąją savaitę Jeruzalėje.

 

2. PARABOLĖ APIE GUDRŲ PRIEVAIZDĄ

 

Vieną vakarą Simonas Uolusis, komentuodamas vieną iš Jėzaus teiginių, pasakė: "Mokytojau, ką tu turėjai omenyje, kada šiandien pasakei, jog didelė dalis pasaulio vaikų savo kartoje yra išmintingesni už karalystės vaikus, kadangi jie yra sumanūs tam, kad susidraugautų su neteisingumo mamonu?" Jėzus atsakė:

 

"Kai kurie iš jūsų, prieš patekdami į karalystę, buvote labai gudrūs bendraudami su savo verslo bičiuliais. Jeigu jūs būdavote neteisingi ir dažnai nedori, nepaisant šito, jūs būdavote išmintingi ir įžvalgūs tuo, kad savo verslą vykdėte mintyje turėdami vien tik savo tuometinį pelną ir saugumą ateityje. Lygiai taip jūs turėtumėte dabar sutvarkyti savo gyvenimą karalystėje, kad pasirūpintumėte savo dabartiniu džiaugsmu, tuo pačiu metu jūs taip pat turėtumėte užsitikrinti džiaugsmą ateityje dėl danguje sukrautų turtų. Jeigu jūs buvote tokie uolūs siekdami naudos sau, kada tarnavote savajam aš, tai kodėl gi jūs turėtumėte rodyti mažiau uolumo, kad laimėtumėte sielų karalystei, nes dabar jūs esate žmogaus brolystės tarnai ir Dievo prievaizdai? 

“Jūs visi galite pasimokyti iš pasakojimo apie vieną turtingą vyrą, kuris turėjo gudrų, bet neteisingą prievaizdą. Šitas prievaizdas ne tik išnaudojo savo šeimininko klientus siekdamas savanaudiškos naudos, bet taip pat jis tiesiogiai leido ir švaistė savo  šeimininko pinigus. Kada pagaliau visa tai pasiekė šeimininko ausis, tada jis pasikvietė šį prievaizdą ir paprašė paaiškinti šitų gandų prasmę ir pareikalavo, kad jis nedelsiant pateiktų savo ataskaitą apie finansų priežiūrą ir pasiruoštų savo šeimininko reikalus perduoti kitam.

"Dabar šitas neištikimas prievaizdas ėmė sau mintyti: 'Ką man daryti, nes tuoj aš prarasiu šitą prievaizdo darbą? Žemę kasti aš neturiu sveikatos; išmaldos prašyti man gėda. Aš žinau, ką aš tikrai padarysiu, kad užsigarantuočiau, jog, kada mane atleis iš šito prievaizdo darbo, mane iš tiesų priimtų namuose visų tų, kurie turi reikalų su mano šeimininku.' Ir tada, pasikvietęs kiekvieną iš savo šeimininko skolininkų, jis tarė pirmajam, 'Kiek esi skolingas mano šeimininkui?' Jis atsakė, 'Šimtą matų aliejaus.' Tada šitas prievaizdas  pasakė, 'Pasiimk savo vaškinę lentelę su pasižadėjimu, greitai sėskis, ir pakeisk tai į penkiasdešimt.' Vėliau jis pasakė kitam skolininkui, 'Kiek tu esi skolingas?' Ir šis atsakė, 'Šimtą matų kviečių.' Tada tarė turto valdytojas: 'Pasiimk savo pasižadėjimą ir užrašyk aštuonias dešimtis.' Ir šitaip jis pasielgė su didele dalimi kitų skolininkų. Ir tokiu būdu šitas nesąžiningas prievaizdas iš tikrųjų stengėsi sau užsitikrinti tai, kad turėtų draugų po to, kai iš prievaizdo pareigų bus atleistas. Net ir jo ponas ir šeimininkas, kada vėliau apie tai sužinojo, buvo priverstas pripažinti, kad jo neištikimas prievaizdas bent jau parodė įžvalgumą tuo, kaip stengėsi apsirūpinti ateičiai, kada ateis nepriteklių ir nelaimių dienos.

"Ir būtent šita prasme šito pasaulio vaikai ruošdamiesi ateičiai kartais rodo daugiau išminties negu šviesos vaikai. Aš sakau jums tiems, kurie pretenduojate turtą kaupti danguje: Pasimokykite iš tų, kurie susidraugauja su neteisingumo mamonu, ir lygiai taip elkitės savo gyvenime, kad užmegztumėte amžinąją draugystę su teisingumo jėgomis tam, jog, kada viskas, kas yra žemiška, žlugs, tada jūs iš tikrųjų būtumėte su džiaugsmu priimti į amžinąsias buveines.

"Aš patvirtinu, jog tas, kuris yra patikimas mažame reikale, taip pat tikrai bus patikimas ir dideliame reikale, tuo tarpu tas, kuris yra neteisingas mažame reikale, taip pat tikrai bus neteisingas ir dideliame reikale. Jeigu jūs neparodėte įžvalgumo ir dorumo šito pasaulio reikaluose, tai kaip gi galite tikėtis, jog būsite patikimi ir išmintingi tada, kada jums bus patikėta dangiškosios karalystės tikrųjų turtų priežiūra? Jeigu jūs nesate geri prievaizdai ir patikimi bankininkai, jeigu jūs nebuvote patikimi, kada tvarkėte tai, kas priklauso kitam, tai kas gi bus toks kvailas, jog didžiulį turtą jums duotų jūsų pačių vardu?

“Ir vėl aš tvirtai pareiškiu, jog nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams; arba jis neapkęs vieno ir mylės kitą, arba kitu atveju, jis laikysis vieno, niekindamas kitą. Jūs negalite tarnauti Dievui ir mamonui."

Kada fariziejai, kurie dalyvavo, išgirdo tai, tada ėmė paniekinančiai šaipytis ir tyčiotis, kadangi jie turėjo stiprų polinkį turtus kaupti. Šitie nedraugiški klausytojai stengėsi įtraukti Jėzų į nenaudingą ginčą, bet diskutuoti su savo priešais jis atsisakė. Kada fariziejai ėmė garsiai ginčytis tarpusavyje, tada jų garsus kalbėjimas pritraukė didžiulį skaičių žmonių iš tos minios, kuri gyveno stovykloje netoliese; o kada

Spausdinti
Grįžti atgal