195. Tėvo mokymas apie mūsų misiją šioje planetoje, 2013 12 16

Valdas, pasirašantis Valdu iš Airijos, o dabar gyvenantis Londone, štai kokį pateikė prašymą:

Mielas Algimantai, kasdienės mūsų materialios problemos remiasi į ekonomiką. Kapitalizmo sistemos besiremiančios skola, lūžta ir girgžda. Pasaulis kažkaip keičiasi. ir visame tame kontekste žmogus turi prisitaikyti ir nepaliaujamai eiti toliau per gyvenimą, sutikdamas visokius iššūkius.

Gyvenant gyvenimą šioje planetoje, Urantijoje, mes jau žinome, kad turime sukaupti patirtį – kaip yra gyventi žmogišką gyvenimą, bet dažnai girdžiu, kad mes, kiekvienas, atėjome turėdami kažkokį vaidmenį, ir kiekvienas turime atrasti tą savo kelią – tikrą veiklą, kuri mums būtų tarsi mūsų dalis, kad ją atlikdami mes tikrai pasijustume tarsi gyvendami tikrą savo paskirtį.
Kai atsiveri savo vidumi vis daugiau ir daugiau, ir iš šio gyvenimo pradedi išaugti, kaip iš senų ir jau ankštų, išaugtų drabužių, tai pamatai, kad tikrai esi jau ne iš šio pasaulio, ir gyvenimas kartais tampa pastanga – kova – uždirbti pinigus, išlaikyti šeimą ir save, ir suvoki, kad viso to prasmė yra tik auginti ir stiprinti savo tikrą dvasinį charakterį ir ilgalaikę kantrybę, bet tai, nevisada suteikia palaimą, Kai kurie žmonės, atradę savo sritį, tai, ką jiems daryti patinka labiausiai, džiaugiasi gyvenimu ir jiems viskas tarsi liejasi savaime, nes jie kiekvieną dieną daro tai, kas jiems suteikia visišką pasitenkinimą.

Aš norėčiau paprašyti Rojaus Trejybės Asmenų, arba Jėzaus, arba kito kompetentingo Dvasinio asmens, išplėsti ir atsakyti į šį klausimą – Ar kiekvienas žmogus turi savo paskirti šiame, pradiniame, pasaulyje? Ir jeigu taip, tai kaip tą tėkmę-kryptį savyje atrasti, tą tikrą savo paskirtį, kurią išgyvenant norėtųsi gyventi ir džiaugtis?

Algimantas:
Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, aš garbinu ir šlovinu tave, ir esu pasirengęs tavąjį mokymą suteikti, kad atsakytum į mano dvasios brolio, Valdo, tau pateiktą klausimą, kad šis atsakymas suteiktų aiškumo ir šviesos mums visiems. MANOJI VALIA, KAD BŪTŲ TAVOJI VALIA. AMEN.

Tėvas:
Mano mylimieji, sūnūs ir dukros, Mano Šviesos ir Meilės vaikai, Aš garbinu jus visus iki vieno, nes Aš esu Jūsų VISŲ PIRMASIS ŠALTINIS IR CENTRAS, su meile jūsų vadinamas Visų Tėvu. Aš siunčiu jums visiems be jokio apribojimo Savo gyvą meilę gyvais energijos virpesiais. Ir tik atsivėrę Man jūs ir patiriate Mano gyvą buvimą savo viduje, ir tuos Mano Meilės gyvus energijos virpesius savo viduje patiriate REALIAI IR TIKRAI, KAIP GYVUS, O NE SAU ĮTEIGTUS AR ĮSIKALBĖTUS. Ir tik tada jūs galite pasakyti, KAS YRA MEILĖS BŪSENA IR JOS TEIKIAMA RAMYBĖS PALAIMA, JUS IŠKELIANTI VIRŠ MATERIJOS, KURI JUS TAIP SMARKIAI APRIBOJA, O JŪSŲ PROTĄ DAR IR PAŽABOJA IR SUIMA KAIP NUSIKALTĖLĮ Į SAVO ĮTAKĄ IR PASODINA Į TIKRĄ KALĖJIMĄ – MATERIALAUS MĄSTYMO PROTO KALĖJIMĄ. Ir tik Manoji meilė ir palaima jus asmeniškai išlaisvina iš šito realaus kalėjimo, atrakindama vis naujas ir naujas spynas, ir atverdama vis kitas kalėjimo duris, kad jūs savąjį gyvenimą gyventumėte LAISVĖJE SU MANIMI, NES AŠ ESU LAISVĖ, IR NET JOS ŠALTINIS IR CENTRAS.
Ir tol, kol jūsų viduje kunkuliuos nors ir ant pačios mažiausios ugnies verdantis vanduo, pilnas natūralių žmogiškųjų troškimų ir interesų, ir siekių tuos interesus patenkinti, tol jūsų dvasinis Mano jums suteiktas protas, galintis iš Manęs semtis tiek kosminės ĮŽVALGOS, TIEK IR IŠMINTIES GYVENTI ŠITAME PASAULYJE PALAIMOS BŪSENOJE, niekaip negalės ĮSIVIEŠPATAUTI JŪSŲ MATERIALAUS PROTO ATŽVILGIU, ir tada jūs kartas nuo karto – vieni – LABAI DAŽNAI – KITI, o dažniausia nuolat – dar kiti MANO MYLIMIAUSI vaikai lygins savo kasdienį gyvenimą su savo draugų, bendradarbių, giminių, vaikų, tėvų, ar šiaip net nepažįstamų, o matomų per televiziją ar kino filmuose, ar gatvėje, gyvenimu ir aplinka. Ir visiškai natūrali tokio proto reakcija bus nusivylimo tam tikras laipsnis, ir kartėlis, kad savo gyvenimo negalite sutvarkyti taip, kaip jį – jums taip atrodo – sutvarkė kiti, kuriuos šitaip matote jūs.
Tačiau Aš jums turiu atvirai išsakyti – NĖRA NĖ VIENO MANO PATIES MYLIMIAUSIO VAIKO, KURIS BŪTŲ PATENKINTAS IR LAIMINGAS, JEIGU SAVYJE NETURI GYVOJO LAIMĖS IR PALAIMOS ŠALTINIO GYVO MEILĖS NEKTARO POTVYNIO BANGOS PATYRIMO IR NUOLATINIO REALIAI RAGAUJAMO SKONIO. Kada tokie Mano vaikai būna vieni, be aplinkos, jie kuria daugybę planų, ko jie dar norėtų šitame planetos gyvenime, ir tai jiems suteikia įtampą. O kaip gi tai įgyvendinti, kai tiek daug įtampos pareikalavo iš jų dabartinio materialaus gerbūvio, ir išorėje pastebimos gausos, pasiekimas, o dar daugiau siekti – reiškia dar daugiau patirti įtampos? Tačiau jų vidinis intelektualus variklis yra įjungtas aplinkos įtakoje, nes kaskart reikia demonstruoti, KĄ ESI PASIEKĘS, demonstruoti net ir savo artimiesiems, kad tuo jie irgi galėtų pasidžiaugti. O tai – patikėkite – labai didžiulės įtampos ir streso aplinka tokio Mano mylimo vaiko smegenims, kurios gyvena žvelgdamos į kitų nuomonę, kad tik ši nuomonė nesuprastėtų. Todėl tai, ką jūs matote jų IŠORĖJE, nė iš tolo neatspindi jų VIDINĖS įtampos, kurios jie patys nenori atskleisti kitiems, kad nesulauktų neigiamo įvertinimo, kaip silpnam ir dėl to netinkamam jų pasigėrėjimo ir aikčiojimų reiškimui.
Žinokite, nėra nelaimingesnių vaikų jūsų gyvenime, kurie gyvena našlaičio gyvenimą, kada jų žemiškieji tėvai, fizine prasme būdami gyvi, savo vaikus šitame gyvenime apleidžia. TAČIAU DAR NELAIMINGESNI – Mano akimis žvelgiant – yra tie patys mylimiausi Mano vaikai, kurie gyvena nusigręžę nuo Manęs, kai Aš juos visaip myluoju ir globoju, o jie visos šios Mano gyvosios Meilės ir Šviesos virpesių nejaučia, ir tiesiogine prasme yra DVASINIAI NAŠLAIČIAI. Būtent dėl jų jūs tie Mano mylimiausi vaikai, kurie jau palaikote su Manimi gyvąją komuniją, net ir atsivėrimu MAN garbinate Mane, ir net Mūsų Visus Tris Lygiaverčius Rojaus Trejybės Asmenis, turėtumėte būti jiems gailestingi ir melstis už juos, kaip už savo mylimiausius dvasinius brolius ir seses, kad jie patys pabustų dvasioje ir patirtų Mano Meilę ir Šviesą SAVYJE, ir tik tada jie pamatys, kaip jie patys save yra nuskriaudę, nors dabar jie gyvena savo materijos lygio TARIAMAME SPINDESYJE, KURIS KLAIDINA IR KITUS MANO MYLIMIAUSIUS VAIKUS, KAD IR ŠIE TROKŠTE TROKŠTA SIEKTI PANAŠAUS GYVENIMO. Tą ypač akivaizdu jums matyti, kaip suaugę išnaudoja vaikus, įtraukę juos į suaugusiųjų negailestingas varžybas, pavertę juos vadinamais jūsų profesionaliais sportininkais, ir jiems sumokėdami didžiausius pinigus, apie kuriuos net pagalvoti negali, jūsų samprata, išmintingas profesorius visą gyvenimą dorai dirbęs jūsų labui. Tai tik parodo, kaip jūs IŠKREIPTAI organizuojate savo visuomenę, kada sporto varžybos ar loterijos sukuria tiek daug piniginių pajamų be jokio naudingo poveikio visumai, dar gi priešingai – jus tarpusavyje suskaldo, kad jūs net susimušate, jeigu laimi ne jūsų remiamas per varžybas vadinamasis profesionalas sportininkas. Dėl to jūs užpykstate tiek ant to sportininko, tiek ir ant jį remiančių žiūrovų, ir savo pyktį agresyviai išliejate prievartos veiksmais. Argi tai Mano jums suteiktos ŠVIESOS EVOLIUCIJOS pasireiškimas VISŲ LABUI? Todėl TOKIAM materialiam protui Aš negaliu paaiškinti, KAS yra Mano sumanyta tokiam Mano meilės virpesių apgaubtam vaikui, kaip Manoji misija šitame gyvenime. O kada šitaip gyvena VISI vaikai, kurie nėra Man atsivėrę GYVAI, tai kaip Man juos pasiekti, kad jie imtų vykdyti savo misiją savo gyvenime? Jie skuba, lekia, bėga, net iš savosios vietos, kur buvo gimę, vis nori kažko geriau negu ten, kur gyveno iki tol, vis nepatenkinti tuo, ką turi, vis nori panašiai kaip ir tie, gyvenantys kitur, ir nesvarbu, kad ir savo aplinkoje gali sukurti gerbūvį su MANĄJA IŠMINTIMI, kurią išgirsti BŪTINA KANTRYBĖ IR PASTANGOS. Tačiau nekantrus mirtingojo materialus protas nori PASEKMĖS – REZULTATO – iš karto, ir labai gero rezultato, nes blogas rezultatas tuoj pat jį nuvilia, jis nusimena, puola į depresiją, ir nebežino, ką daryti toliau – sugrįžti iš kur atvyko nenori, net ir bijo, o likdamas ten, kur atvažiavo, tik kur niekaip nepavyksta materialia samprata įsitvirtinti taip, kaip nori materialus protas, palygindamas savo gyvenimą su aplinka, ima jausti vis didesnį nepasitikėjimą ir nerimą dėl ateities, ir ši nežinia ji akivaizdžiai ima žlugdyti, o tada ima nebesisekti ir kiti veiksmai, kuriuos siekia vis greičiau atlikti, net nesusimąstydamas, kad gal visiškai ne tokius sprendimus priėmė, kai reikėjo daugiau pasitikėti Manimi ir atsiduoti stipriau Mano vedimui iš vidaus, kai Aš vedžiau iš pat pradžių likti savajame krašte, kad ten būtų pertvarka taip, kaip sumaniau Aš.
Kada vis daugiau Mano vaikų palieka savo kraštą, tai ir savame krašte nebelieka kam veikti atsirėmus į Mane, jeigu tik aktyvesni ir šviesesni Mano vaikai palieka savo kraštus, o naujuose kraštuose nepritampa, ir net dar susipriešina su vietiniais gyventojais, kad ir šie nebegali gyventi taip, kaip anksčiau. Prasideda masinis pasaulinis susipriešinimas, kai Aš vedu jus į suartėjimą.
Tačiau juk Aš ne šiaip sau sumaniau skirtingų spalvų rases – kad jus atskirčiau vienus nuo kitų, kol dar nesate atviri Man dvasioje, kol dar nepastatėte savosios asmenybės rūmo ant Manosios DVASIOS pamatų, tik tada, KADA ATSIREMSITE Į MANE, jūs imsite vieni į kitus žvelgti su Manąja Meile, nebekreipdami dėmesio į odos spalvą. Šiandien šitokio dvasinio pagrindo jūs neturite, todėl jūsų susvetimėjimas, ir net religinis, ne tik rasinis, susiskaldymas yra pagilėjęs, kad jo įveikti niekaip nesugebėsite anksčiau, kol nebūsite su Manimi sudarę TOKIOS GYVOS VIENOVĖS, KURIOJE JAU NEBETURITE NE MAŽIAUSIO ABEJONĖS VIRPTELĖJIMO, KAD NORĖTUMĖTE GYVENTI NET TAIP, KAIP GYVENA JŪSŲ KAIMYNAS MATERIALIA PRASME, O NE LIKTI NET IR ALKANAM IR APLEISTAM, BET SU MANIMI, IR TIK SU MANIMI, KAI NET VISAS PASAULIS JUS APLEIDO. Kada savo apmąstymuose pateiksite sau šitokią padėtį, ir kada sau nuoširdžiai pripažinsite, kad jūs sutinkate – visa savo dvasine būsena – priimti tokį sprendimą MANO labui – IR VISŲ – labui, TIK TADA – PALAIPSNIUI – PRADĖSITE PAJAUSTI SAVO VIDUJE MANO VEDIMĄ IR JAM ATSIDUOSITE, SAVO VALIĄ SULIEJĘ SU MANĄJA. Ir tada pradėsite gyventi savo TIKRĄJĮ GYVENIMĄ, KURIS IR SUDARO MANO MISIJĄ KIEKVIENAM IŠ JŪSŲ – GYVENTI PALAIMOS GYVENIMĄ IR DIRBTI SU PASIMĖGAVIMU DRAUGE SU MANIMI MANO JUMS SUTEIKIAMUS DARBUS, KURIŲ IKI ŠIOL NET NEPASTEBĖJOTE, KAD JIE BUVO SKIRTI JUMS, NES PRO JUOS PRAĖJOTE ŽVALGYDAMIESI Į KITUS, KAIP DIRBA IR GYVENA JIE, O PATYS BUVOTE ATITRŪKĘ NUO MANO JUMS SUTEIKIAMO GYVENIMO IR DARBO.
Nieko jūsų gyvenime nėra pastovaus, nieko nėra, ką jums galiu numatyti kaip jūsų misiją, todėl Aš ir sakau jums – GYVENKITE MANIMI – TOKIA YRA JŪSŲ MISIJA.

Jums gyventi Manimi pavyks tik tada, kada turėsite ne tariamą, tokį, koks atrodo jums, GYVASIS RYŠYS SU MANIMI, bet TIKRĄJĮ, kada jūs patirsite Mano vedimo iš vidaus gyvą išmintį, kad jums tokių klausimų apie savo misiją nebekils, nes ji jums tiesiog neberūpės, nes jūsų VISAS GYVENIMAS BUS PRIPILDYTAS MANĘS, TAI KOKIA DAR GALĖS BŪTI KITOKIA MISIJA IR VEIKLA, SKIRTA JUMS?

Štai kodėl įsiklausykite į jums dažnai tariamus Man atstovaujančio Sūnaus, jūsų dvasinio brolio, ALGIMANTO, žodžius – GYVENKITE ROJAUS TREJYBE, IR MELSKITE DAR DIDESNIO IR GILESNIO ATSIVĖRIMO IR ATSIDAVIMO MANO VEDIMUI IŠ VIDAUS, KAD NEBESIRŪPINSITE, KĄ JUMS REIKIA DARYTI, O SAVO DĖMESĮ SUTELKSITE Į TAI, KAD TIK DAR STIPRIAU PAJUSTUMĖTE MANO VEDIMĄ IŠ VIDAUS IR JAM NESIPRIEŠINTUMĖTE.

Tokia ir yra jūsų – KIEKVIENO – MISIJA. O jau ir jūs žinote, kad Aš žinau, kaip pasirūpinti jumis kiekvienu, ir konkrečiu metu, ką ir kaip reikia daryti, kad Manasis Evoliucijos ir Šviesos planas būtų įgyvendintas ir kiekvieno iš jūsų indėlio dėka.

Aš visada būnu – kiekvieną akimirką – ir kiekviename iš jūsų, todėl kai tik jus apima nerimo akimirka, ir net nežinomybės baimė, tuoj pat remkitės į Mane, esantį jūsų viduje, ir niekada nieko nebijokite, nes AŠ TIKIU – IR PASITIKIU – JUMIS, KAD JŪS IR ESATE TAS ŠVIESOS ATSTOVAS SAVO APLINKOJE IR KARTOJE, ir tada ryžtingai veikite visų labui iš MEILĖS IR DRAUGE SU MANIMI, ŽINODAMI, KAD JŪS KURIATE KAIP BENDRAKŪRĖJAI MANO GĖRĮ SAVO LAISVOS VALIOS VEIKSMU, kaip nuolat jį kuriu Aš visai kūrinijai, drauge su kitais Mano mylimiausiais sūnumis ir dukromis.
Ir būkite tikri, kad šitaip veikdami jūs patirsite MANO JUMS SUTEIKTĄ SĖKMĘ, KURI JUS STIPRINS DVASINE PRASME KAIP DVASINĘ ASMENYBĘ, PASIREIŠKIANČIĄ MANOJOJE TIKROVĖJE.

Algimantas:
Mylimas Tėve, ačiū Tau už šį mokymą-atsakymą, jis – nuostabus. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia, amen.