33. KAS YRA ŽMOGUS, KAS YRA SIELA, KAS YRA DVASIA? 2014 03 03
KAS YRA ŽMOGUS, KAS YRA SIELA, KAS YRA DVASIA? 2014 03 03
Šiandien net patys žymiausi mokslininkai negali atsakyti į klausimą – KAS yra žmogus?
IR BE URANTŲ ATSAKYTI Į ŠĮ KLAUSIMĄ TEISINGAI NEGALI NIEKAS – NET IR TIE, KURIE SKAITO URANTIJOS KNYGĄ, BET NĖRA ATRADĘ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU SAVYJE.
Žmogus yra DVASIA – ASMENYBĖ, kuri yra ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU AMŽINOJI DOVANA KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ, KAIP GYVYBĖS KATEGORIJA.
Žmonės asmenybe vadina tik tuos, kurie yra pasiekę kažkokių svarbių pasiekimų bet kokioje sferoje, tuo tarpu visi kiti – NE ASMENYBĖS. O kas gi? Na, tiesiog EILINIAI ŽMONĖS. O ASMENYBĖS – JŲ SUPRATIMU – NE EILINIAI.
Asmenybė – tai GYVYBĖS KATEGORIJA, o ne kokių nors išskirtinių gabumų demonstravimas, kurioje nors sferoje. Todėl net dar negimęs kūdikis motinos įsčiose yra ASMENYBĖ. Ir nesunaikinama asmenybė, nors yra tokių NUOŽMOGIŲ, kurie savo ką tik gimusius kūdikius nužudo ir išmeta į šiukšlių konteinerį. Kokia bus jiems ŠOKO būsena, kada po prisikėlimo bus jiems pažadintas ir jų nužudytas kūdikis, kad auklėtų jį Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumi.
Kadangi žmogaus niekas nemoko nei šeimoje, nei mokykloje, nei bažnyčioje, kad kūdikis YRA ASMENYBĖ - DVASIA, tai palaipsniui, vis tam vaikui augant, jam diegiamos nuostatos, kad jis yra vien tik vaikas, dar net ne žmogus – jam sako, žmogumi būsi, kai užaugsi.
Žodžiu, taip klaidingai, ir klaidinančiai, SUSKAIDOMAS ASMENYBĖS SĄMONĖS ATSISKLEIDIMAS. Ir tuomet, kai vaikas nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų nepripažįstamas ASMENYBE, ir net ŽMOGUMI, o tiesiog tik vaiku, tai ant klaidingo pagrindo formuojama ir jį patį klaidinanti SAVIMONĖ – KAS JIS YRA?
Štai kodėl vaikams klaidingai diegiama klaidinanti juos pačius samprata, kad jie yra VAIKAI. O KITAS JŲ KLAIDINIMO ETAPAS YRA JŲ MOKYMAS – KUO TU NORI BŪTI? Ir vaikas ima vardyti įvairius UŽSIĖMIMO BŪDUS AR PROFESIJAS – noriu būti daktaru, teisėju, gaisrininku, futbolininku, krepšininku. Taip vaikas KLAIDINGAI MOKOMAS, KAD JIS GALI ŠITOJE SRITYJE NE DIRBTI, NE ŠITUO UŽSIIMTI, bet BŪTI.
Vaikas NEGALI BŪTI KUO NORS KITU, kaip tik DVASINE ASMENYBE. Tačiau šito jis net nežino, nes šito nežino ne tik tėvai, bet ir mokytojai, net ir kunigai. Jeigu šitą JIE žinotų, tuomet jie tegalėtų vaiko klausti, KUO TU NORI DIRBTI, KUO NORI UŽSIIMTI, KAI UŽAUGSI? Tuo tarpu sąsajoje su vaiko buvimu, jie galėtų tepaklausti – KOKS tu nori būti? Atsakymas irgi būtų akivaizdus – MYLINTIS VISUS TAIP, KAIP VISUS MYLI ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. Tačiau TOKIĄ nuostatą jam dar reikia ĮDIEGTI – vaiko sąmonės brendimo metu – tiek tėvams, tiek mokytojams, tiek kunigams, kad vaikas BŪTENT ŠITĄ ir sužinotų, ir vis tvirčiau šito SIEKTŲ – savo pastangomis – vis sąmoningiau suvokdamas, kad jis yra DVASINĖ ir AMŽINA ASMENYBĖ, IR ŠITĄ AMŽINĄ IR NEPAKARTOJAMĄ DOVANĄ GAVO IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU, o materialų kūną gavo tik labai trumpam naudojimui – TARPUSAVIO BENDRAVIMUI SU KITAIS ŽMONĖMIS IR ŽMONIJOS TĘSTINUMUI – IR TIK ŠITAME PASAULYJE.
Kada tokia nuostata bus diegiama vaiko sąmonėje, tada jis pats vis imliau suvoks vis ryškiau atsiskleidžiančia kosmine ĮŽVALGA, kad jis nėra tas matomas materialus pavidalas, kad jis yra TAS ASMUO, kuris gyvena TO MATOMO PAVIDALO VIDUJE, ir netgi VALDO tą materialų pavidalą priimdamas atitinkamus sprendimus ir juos įgyvendindamas. Ir vieni sprendimai yra TIKRI – TURI KOSMINĖS VERTĖS IR AMŽINOSIOS VERTYBĖS, nes juos priima ASMENYBĖS DVASINIS PROTAS, o kiti sprendimai yra DAR GYVULINIO IR SAVANAUDIŠKO PROTO SPRENDIMAI, IR VISADA YRA NUKREIPTI SAVO LABUI IR KITŲ SĄSKAITA, ir neturi jokių sąsajų su DVASINE ASMENYBE, veikiančia VISŲ LABUI, IR IŠ MEILES, todėl ir jų pasekmės bus trumpalaikės.
Tačiau ir vienu, ir kitu atveju yra panaudojamos tos pačios mirtingojo MATERIALIOS smegenys, kurios yra centrinis valdymo pultas visam žmogaus organizmui. Tik vienu atveju asmenybės PROTAS jau pajunta DIEVIŠKOJO MINTIES DERINTOJO VEDIMĄ IŠ VIDAUS, IR JAM NESIPRIEŠINA, o kitu atveju GYVULINIS PROTAS VISAIP TRUKDO PABUSTI ASMENYBEI IR UŽGOŽIA JOS PROTO VEIKIMĄ SAVO SAVANAUDIŠKŲ INTERESŲ IŠKĖLIMU IR JŲ ĮGYVENDINIMU.
Štai dabar galite ir palyginti, kiek jūs kiekvienas asmeniškai esate jau pabudę – kaip ASMENYBĖ-DVASIA – AMŽINA – kiek yra šitaip pabudę kaip asmenybės pasaulio valstybių vadovai, gydytojai, teisėjai, prokurorai, policininkai, krepšininkai, mokytojai, tėvai, paaugliai, ir visi kiti.
ASMENYBĖ VISADA VEIKIA VISUMOS LABUI. Jeigu ji pradeda – nors kiek – pasireikšti priešingai, tai būtent tokiu laipsniu ji tampa NEBEREALI – praradusi gyvą ryšį su Tikrovės Šaltiniu ir Centru – KŪRĖJU – ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Štai kodėl mums po prisikėlimo, kada šitas laikinas, išnuomotas mūsų asmenybei materialus kūnas, išeikvoja visą jam skirtą energiją, mūsų TOJI PATI DVASINĖ ASMENYBĖ gauna aukštesnio energetinio dažnio apvalkalą, kuris yra morontinės energijos apvalkalas, kadangi jame turi pasireikšti mūsų DVASINĖ AMŽINOJI ASMENYBĖ VIS RYŠKIAU JAU NAUJOJE IR MŪSŲ DAUGUMOS SĄMONEI NEĮPRASTOJE – DAUG ŠVIESESNĖJE – APLINKOJE. Tai jau nebe materialus kūnas, bet dar ir ne dvasinis – tai SIELOS morontinis apvalkalas – FORMA, kurią mes turime tarpusavio bendravimui tame konkrečiame pasaulyje, taip, kaip Urantijoje turėjome materialų pavidalą, kurį klaidingai pavadinome ŽMOGUMI. Žmogiškas pavidalas – kūnas – tai dar nėra PATS ŽMOGUS, tai tik PRIEMONĖ pasireikšti DVASINEI ASMENYBEI SIEKIANT JAI TAPTI ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VAIKU- ŽMOGUMI PRADINIAME PASAULYJE, PAKELIUI Į SAVOJO LIKIMO ĮGYVENDINIMĄ PATENKANT Į ROJŲ VISOS KŪRINIJOS GEOGRAFINĮ CENTRĄ.
Mūsų pirminiame veiklos pasaulyje mes turime MIRTINGOJO, ARBA ŽMOGAUS veiklos etapą, kuris prasideda MŪSŲ INDIVIDUALIOS DVASINĖS ASMENYBĖS apmąstymais apie Dievą, apie KŪRĖJĄ, ir Jo atradimą savyje. Šitaip mūsų ASMENYBĖ pasiekia ŽMOGAUS ETAPO ĮPRASMINIMĄ VISUMOS LABUI.
Po PRISIKĖLIMO mūsų DVASINĖ asmenybė įžengia į SIELOS charakterio ir įžvalgos brendimo etapą. Dvasinė asmenybė NEGALI PER AKIMIRKĄ ATSISKLEISTI VISA SAVO PILNATVE, kaip mūsų planetoje joks vaikas negali iš karto užbaigti mokyklos visų klasių mokymosi ir įgyti Kūrėjo – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU charakterio savybių pasireiškimo savosios asmenybės lygiu.
Būtent mūsų mokyklos naujos klasės ir yra skirtos mūsų dvasinei asmenybei įsisavinti visą sielos brendimo ir atsiskleidimo etapą, kurio negali išvengti nė viena mirtingojo DVASINĖ ASMENYBĖ, tegu ji savyje ir talpina visą savosios dvasinės asmenybės potencialą – per visą ateities amžinybę. Bet savo asmenybės charakterio savybių aktualu, kuris dar labiau atspindi Kūrėjo – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU – CHARAKTERIO SAVYBES ASMENYBĖ IR PASIREIŠKIA SIELOS TAPATYBĖS MORONTINIU LYGIU, PALYGINUS SU ANKSTESNIU NE TOKIU RYŠKIU ŽMOGIŠKUOJU ETAPU.
Štai ir dabar labai daug žmonių jaučia nerimą, net ir baimę dėl išprovokuotų tamsos veiksmų Ukrainoje. Tačiau pati situacija yra DIRBTINAI sukurstyta ir ją sukurstė Jungtinės Valstijos, o kaip marionetes lėles tampo už virvučių Europos Sąjungą, kurioje ypač žemažiūrišku protu pasireiškia ir Lietuvos politikai. Jungtinės Valstijos žaidžia nešvarų žaidimą Rusijos atžvilgiu, panaudodamos savo politinę ir karinę GALIĄ, bet be jokios IŠMINTIES. Rusijos veiksmai yra taip pat nešvarūs ir motyvuoti savanaudiškų interesų. Ukrainos tiek MAIDANO MINIOS, tiek Krymo gyventojų veiksmai lygiai tiek pat yra nešvarūs ir SAVANAUDIŠKI, IR SAVAIME SUPRANTAMA, BE JOKIOS IŠMINTIES. Tad visa padėtis yra DIRBTINAI SUKURSTYTA GYVULINIO PROTO, KURIAME NĖRA JOKIO ŽMOGAUS KOKYBĖS LYGIO PROTO PASIREIŠKIMO.
TAI – TIKRAS GYVULIZMO PASIREIŠKIMAS DVIDEŠIMT PIRMAJAME AMŽIUJE, NE METAMS AR ŠIMTUI, BET NET DVIEMS TŪKSTANČIAMS METŲ PRAĖJUS PO JĖZAUS MISIJOS UŽBAIGIMO MŪSŲ PLANETOJE.
JĖZAUS PRIESAKAS – MYLĖKITE VIENAS KITĄ TAIP, KAIP JUS MYLĖJAU AŠ – YRA NE TIK NEĮSISAVINTAS PER ŠIUOS DU TŪKSTANČIUS METŲ, BET UKRAINOJE TRYPIAMAS VIEŠAI IR VIDURĮ BALTOS DIENOS. Tai – PASITYČIOJIMAS IŠ GYVOJO JĖZAUS TIESIOGINE PRASME, IR JAME LABAI AKTYVIAI REIŠKĖSI VIS LAKSTYDAMA Į MAIDANĄ, KAD DAR DAUGIAU MULKINTŲ NIEKO NESUSIVOKIANČIUS MAIDANO PROTESTUOTOJUS IR LIETUVOS DVASIŠKAI AKLI IR KURTI POLITIKAI.
Tai kas gi yra žmogus – tas kuris laksto į MAIDANĄ? Laimei ne, nors TOKS LAKSTANTIS IR VIS KURSTANTIS NEAPYKANTOS ŽARIJAS ir turi tą išorinį pavidalą – žmogaus kūną – bet jam iki žmogaus DAR LABAI TOLI.
Žmogų apsprendžia NE KŪNAS, BET TAME KŪNE ESANTIS VIDINIS GYVENTOJAS – DVASINĖ IR AMŽINA ASMENYBĖ, KURI ATRANDA SAVO ŠALTINĮ – TIKRUOSIUS SAVO TĖVUS – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU – SAVYJE, IR UŽMEZGA GYVĄ KOMUNIJĄ SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU – GYVĄ IR GYVYBINGĄ RYŠĮ, IR PAMILSTA VISUS VIENODA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVA MEILE.
Štai TOKS gyvas politikas ir PASIREIKŠ SAVOSIOS DVASINĖS ASMENYBĖS AKTUALU KAIP ŽMOGUS VISŲ LABUI – SU MEILE IR ATSIRĖMĘS Į ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VEDIMĄ IŠ VIDAUS.
Ir tik tada bus įmanoma išspręsti ir politines problemas, bet ne anksčiau.
O dabar sprendimai bus klaidingi - visi. Ir pasekmės bus skaudžios.
Taigi, taip, kaip mirtingajam – DAR ESANT materialaus kūno įkalinime – verta visomis prasmėmis ne atidėlioti, bet kuo greičiau pereiti per visą evoliucijos etapą nuo gyvulinio proto viešpatavimo į Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimą savyje ir pasireiškimą ŽMOGUMI, kada vis galingiau ima įsiviešpatauti dieviškasis dvasinės asmenybės išminties protas, taip ir po PRISIKĖLIMO verta vis daugiau dėti pastangų, kad kuo intensyviau būtų įsisavinamos tos pačios dvasinės asmenybės SIELOS tapatybės, arba SIELOS ETAPO, mokymai ir patyrimai, su vis nauju sielos morontiniu apvalkalu, atitinkančiu asmenybės charakterio savybių turinį ir pasireiškimą visų labui pakeliui į AMŽINOJO dvasinio APVALKALO įgijimą, atitinkantį dvasinės asmenybės poreikius.
Taigi, ASMENYBĖ YRA DVASINĖ IR AMŽINA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU DOVANA, IR JI PATI NESIKEIČIA, KEIČIASI TIK JOS AKTUALAS IR JO PASIREIŠKIMAS, O PAGAL AKTUALĄ KEIČIASI IR IŠORINIS ASMENYBĖS APSIAUSTAS, KURIS TURI ATITIKTI VIDINĮ AKTUALO GYVĄ TURINĮ. Mirtingojo asmenybės pasireiškimas prasideda materialaus pavidalo veikimu ŽMOGAUS lygiu, po prisikėlimo – jis TĘSIASI MORONTINIU TOS PAČIOS ASMENYBĖS SIELOS AKTUALO LYGIU, IR PASIEKIA AMŽINĄJĄ DVASIOS PAVIDALO AUKŠČIAUSIŲ DAŽNIŲ ENERGETINĮ APVALKALĄ, ATITINKANTĮ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU MUMS PADOVANOTOS DVASINĖS ASMENYBĖS SUMANYMĄ.
Štai kodėl tik iš išorės pasižiūrėjus, kad kas nors turi žmogiškąjį pavidalą, jūs tikrai būsite teisūs sakydami, jog tai DVASIA-ASMENYBĖ – BENT JAU POTENCIALIAI. Tačiau tą patį asmenį pavadinę žmogumi, galite būti tikri, kad suklydote, nes toks mirtingasis dar toli gražu neatsiskleidė kaip asmenybė, pasiekusi ŽMOGAUS etapo pasireiškimą šiame pasaulyje – mylėdama visus taip, kaip mylėjo Jėzus – nors ji tikrai priklauso ASMENYBĖS GYVYBĖS KATEGORIJAI.
Lygiai tas pats tinka pasakyti ir apie morontinį sielos tapatybės etapą, kad tai taip pat yra tos pačios DVASINĖS ASMENYBĖS ATSISKLEIDIMO ATITINKAMA PAKOPA, VADINAMA SIELOS LAVINIMO, SIELOS TAPATYBĖS MOKYMO ETAPU. Bet vis vien – tai yra DVASIOS vis ryškesnis atsiskleidimas. Tai būtų panašu į tai, kaip mes vaiką pavadiname vaiku, nors iš tikrųjų vaiku jis būna tik tam tikrą laiką, o tam pačiam vaikui SUAUGUS, jau laikome jį suaugusiu ŽMOGUMI. Vaikas juk niekur NEDINGO, jis tik pasiekė kitą savo brandos etapą – SUAUGUSIOJO. Tačiau ir vaiką mes galime vadinti ŽMOGUMI, juk jis nėra katė, karvė, arklys, šuo, meška, tigras, liūtas, akmuo, medis, kalnas, kada į jį žvelgiame tik išoriškai. Aš prisimenu, jog kuomet mane auginusi teta ir seneliai man pasakydavo, jog aš esu DAR vaikas, tai aš visada tam priešindavausi, sakydamas, o kodėl aš DAR vaikas, kada aš suaugsiu. Ir nors kuomet man tebuvo treji-ketveri metai vieną vakarą aš pateikiau SAVO argumentą – aš esu ŽMOGUS. O teta man sako – žmogumi tu dar būsi, kai užaugsi, o dabar esi vaikas, dar nesi žmogus. Aš vėl savo – BET AŠ – ŽMOGUS. Aš gi nesu avis, ar vilkas, aš esu ŽMOGUS, nors ir vaikas, BET VIS TIEK – ŽMOGUS. Ir senelio žodis buvo išmintingas – AGI ANAS TIESŲ SAKA – PA TEISYBEI GI ANAS IR YR ŽMAGUS, KAD IR VAIKAS (aš gi tarmiškai šnekėjau – IŠ PA UTENAS).
Kada žvelgiame giliau, ir lyginame vaiko charakterį, jo elgesio manierą, tada jau galime jį apibūdinti ir ką tik mano išvardintais žodžiais, priklausimai nuo situacijos ir mūsų sampratos.
Taip, kaip asmenybės mirtingojo žmogaus etapo fazė turi santykinai suskirstytus etapus – kūdikystę, vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą, taip ir DVASINĖS MIRTINGOJO asmenybės atsiskleidimo etapus galima panašiai palyginti, ir prilyginti žmogiškąjį gyvenimą – dvasios asmenybės kūdikystei ir paauglystei, o morontinį SIELOS etapą galima būtų santykinai apibūdinti kaip DVASINĖS ASMENYBĖS jaunystės etapą, tuo tarpu DVASIOS etapą – kaip SUAUGUSIOJO prasmingą gyvenimą visų labui.
Taigi gilumine įžvalga žvelgiant yra TIK DVASIA – ASMENYBĖ – IR JOS ATSISKLEIDIMO ETAPAI – ŽMOGIŠKASIS – MATERIALUS – MORONTINIS – SIELOS TAPATYBĖS – IR DVASINIS – REALIOS DVASIOS TAPATYBĖS RAIŠKA. IR VIS TIEK TAI YRA TOJI PATI IR VIENA DVASIA. Kaip man net ir ankstyvojoje vaikystėje nebuvo priimtina VAIKO samprata, todėl visada save laikiau jau nuo to trejų-ketverių metų amžiaus ne vaiku, bet ŽMOGUMI, taip ir dabar, JAU ŽVELGIANT KOSMINE ĮŽVALGA, KIEK GALIU ŽVELGTI ŠIĄ AKIMIRKĄ, MAN NĖRA ARTIMA SIELOS TAPATYBĖS SAMPRATA, KIEK ARTIMA YRA DVASIOS ASMENYBĖS SAMPRATA.
Būtent dėl to aš ir į jus kreipiuosi ne sielos broliai ir sesės, bet DVASIOS BROLIAI IR SESĖS, nes vis tiek perėjus per morontinio vystymosi etapą pasieksime DVASIOS statusą, kurį mes – urantai – jau ir šiandien po truputėlį vis stipriau patiriame per gyvą Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinimą ir šlovinimą ir gyvąją maldą.
Tačiau viskas turi būti grindžiama VIDINE DVASINE BŪSENA.
Tad iš esmės yra TIK DVASIA, VISA KITA YRA DVASIOS ATSISKLEIDIMO ANKSTYVIEJI ETAPAI IR LAIPTELIAI, ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU NUMATYTI MIRTINGAJAM EVOLIUCIJOS KELYJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas