Baimės poveikis žmogui, iki tam tikro lygio, yra net ir dvasiniame kelyje, 2014 04 10

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Baimės poveikis žmogui, iki tam tikro lygio, yra net ir dvasiniame kelyje, 2014 04 10

Mielieji, net ir gyvajame kelyje yra mūsų dvasios brolių ir sesių, kurie patiria didesnę ar mažesnę BAIMĘ. Gyvasis kelias neturi baimės, tačiau baimę jaučia nepilnai atsivėrusios asmenybės, nors jos ir žengia vis drąsiau gyvuoju keliu. Baimės apraiškos yra gyvulinio proto pasireiškimas savo aplinkoje arba savo paties viduje. Tačiau pats žmogus, kuris nėra materialus, nors ir turi, labai trumpalaikį, materialių apvalkalą – kūną – iš tikrųjų yra DVASIA. Tik DVASIĄ pastebėti savyje žmogus nebuvo mokomas nuosekliai.

Aš dar vaikas būdamas stebėjausi žiūrėdamas filmus apie karą, kodėl yra būtent taip, kad BAILŪS žmonės daug lengviau prisitaiko prie aplinkos, kuri gali keistis labai nepalankiai, NES TUOSE FILMUOSE BŪDAVO PARODOMI ir drąsus, ir bailūs žmonės. Ir net vaikas būdamas jau suvokiau, kad bailūs turi daug geresnį gyvenimą, bet jais negalima pasitikėti, dėl to jiems negali atvirai pasakoti daugelio dalykų, nes tave išduos, jeigu tik juos pagąsdins. Ir tą supratau dar net nepradėjęs lankyti pirmos klasės. O kada mokykloje pamačiau, kad ir mano klasėje yra tokių vaikų, kurie taip pat BIJO, dėl to nori būti vis arčiau mokytojos, kad tik jai ĮSITEIKTŲ. Man buvo keistas toks vaikų MEILIKAVIMAS – NENUOŠIRDUMAS.
Man dar besimokant paskutiniame Vilniaus universiteto kurse, aš pradėjau dirbti Lietuvos Radijo ir Televizijos komitete. Pradėjus dirbti, mane vis gąsdino, kad yra pats didžiausias Lietuvos Radijo ir Televizijos komiteto viršininkas – PIRMININKAS – Jonas Januitis – kurio visi TAIP BIJO, o jam asmeniškai pristato kiekvieną naujai priimtą į darbą. Ir man sakė – Ir TAVE NUVES Į JO KABINETĄ ANTRAME AUKŠTE, kur žmonės nedrįsta net užeiti.
Man tai buvo nesuprantami teiginiai, nes aš iki to laiko neturėjau jokių patyrimų, kad turėčiau BIJOTI kažkokio PIRMININKO. O jo bijojo ne tik mūsų redakcijos dirbantieji, bet ir kitų redakcijų. Aš klausiau – KO JŪS TAIP JO BIJOTE. – Pamatysi, ir tu BIJOSI.

Baimės žemo dažnio virpesiai buvo tiesiog sėte sėjami tarp pačių darbuotojų.

Tuo metu Lietuvos TVR turėjo IDEOLOGIJOS MINISTERIJOS statusą, o jo pirmininkas buvo vyriausybės narys, kaip turintis ministro rangą, ir net dar daugiau – jis buvo kandidatas į Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto biuro narius, kai tuo tarpu pats tas biuras buvo realiai aukščiausia valdžia tuometinėje Lietuvoje, o biuro narių buvo gal septyni, o kandidatų gal kokie penki, tad net toli gražu ne kiekvienas ministras buvo tarp jų. Tad PIRMININKAS – Jonas Januitis – kurio visi TAIP BIJO, buvo labai įtakingas žmogus Lietuvoje.

Kada po kurio jau laiko mane įvedė į PIRMININKO kabinetą, aš pamačiau tvirtą pusamžį vyrą, kuris maloniai pasisveikino. Mane jam pristatė Personalo skyriaus vadovas, kuris tuo metu vadinosi Kadrų skyriaus viršininku. Prieš pirmininką jis automatiškai viduje susigūžė, net sakyčiau susirietė, ir tą jo pasikeitimą aš akivaizdžiai ir mačiau ir jaučiau. Ir jis, pilnas baimės, pristatinėjo mane, ir vis kartojo, ĮSITEIKDAMAS – Taip, PIRMININKE, taip, PIRMININKE. Man buvo keista girdėti tą vis nuolat PRILIPDOMĄ žodį PIRMININKE.
Aš su tuo pirmininku daugiau nebesimačiau ŠEŠERIUS metus. Iš tolo, ar bendrų viso TVR darbuotojų susirinkimų metu jį mačiau, ir klausiausi jo pasisakymų, tuo tarpu GARSAS APIE jo visiems keliamą BAIMĘ per visus tuos šešerius metus buvo girdėti iš visų kampų. Bet man jis JOKIOS BAIMĖS nekėlė.
O Apvaizda taip pasirūpino, kad po tų šešerių metų tas PIRMININKAS man pasiūlė visiškai naujas pareigas – tvarkyti viso Lietuvos Radijo ir televizijos komiteto reikalus su užsienio šalių televizijos ir radijo kompanijomis ir būti tiesiogiai pavaldžiu tik jam, net jo pavaduotojai neturėjo jokios galios mano atžvilgiu, greičiau net priešingai, įsiklausydavo ir į mano nuomonę, nors aš tebuvau pradėjęs dirbti vos prieš šešerius metus. Tačiau ir tai dar ne viskas. Jis man pasiūlė šias pareigas, kai vos prieš tris ar keturis mėnesius buvo pasirašęs ant mano pareiškimo, kuriuo aš prašiau būti atleidžiamas iš darbo savo noru, ir netrukus išleido įsakymą, kad esu atleistas iš darbo. Deja, mano numatytas perėjimas į kitą darbą nepavyko, nes pasikeitus aplinkybėms, man pasiūlytas darbas dingo. Kitose penkiose-šešiose vietose, kur kreipiausi, darbo nebuvo. Tad kelias vėl mane atvedė į TVR komitetą. Vėl pas tą patį Joną Januitį, kuris vienintelis turėjo galią mane priimti į darbą, nes kai nuėjau pas Personalo viršininką prašydamas bet kokio darbo, tai man paaiškino, kad Januitis NIEKO NIEKADA NEPRIIMA ATGAL, KAS JAU KARTĄ DARBO JO KOMITETE ATSISAKĖ. Ir manęs atsiprašė, kad dėl to ir jis BIJO priimti, nes klius jam pačiam. Ką gi, teks eiti pas PIRMININKĄ PAČIAM IR PRAŠYTIS PRIIMAMAM ATGAL Į DARBĄ.

“Mano mielas, taigi jūs norėjote išeiti iš darbo, ir aš jūsų norą patenkinau, argi ne? Tai KO jūs DAR norite?” – lėta, solidžia kalbėsena jis manęs paklausė, kada išgirdo mano prašymą. Aš jam paaiškinau, kad aplinkybės pasikeitė, ir man žadėtas darbas dingo, o dabar aš neturiu jokio darbo, o namuose trys maži vaikai, vienam vos keli mėnesiai, žmona taip pat dirba čia televizijoje, bet šiuo metu yra dekretinėse atostogose, todėl aš vienintelis uždirbu pinigus, šeima didelė, o aš likau be darbo, kur bandžiau dar ieškotis darbo, visur sako, ateik po kelių mėnesių, gal kas pasikeis iki to laiko. Januitis ramiai klausėsi klausėsi ir ištarė – Man sakė, kad į jūsų vietą jau yra žmogus. Ir kas gi šitaip neprotingai, neturėdamas darbo, išeina iš darbo? Taigi, norėjote išeiti, aš patenkinau jūsų norą, Tai, ką aš jums dar galiu padaryti, kai jūsų vietoje jau numatytas kitas?
Aš jam vėl iš naujo ėmiau pasakoti visą istoriją, tarsi studentas nežinodamas nieko naujo per egzaminą vėl kartoja jau prieš tai pasakytas mintis, nes ta tema nauju minčių nebesurenka savo galvoje. Tad man jis ir sako: Tai jūs čia dirbti NENORITE, tai dabar VĖL NORITE, KAŽKOKS NEPASTOVUS ESATE. Ir vis tik aš sutikčiau jus priimti atgal į darbą, tik DABAR jau eikite ir tarkitės su savo redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi, ar jis sutiks jus priimti atgal į darbą, kada jau surado kitą žmogų į jūsų vietą. Jeigu jis sutiks, aš neprieštarausiu.

Man tai buvo milžiniškas iššūkis, nes būtent dėl jo nuolatinio kabinėjimosi prie mano rengiamų interviu, komentarų, ir bet kokių pasisakymų aš ir nusprendžiau išeiti iš darbo. Gerai kai kas nors tave pataiso profesionaliai, paaiškina, kas negerai ir kaip reikėtų pataisyti, kad būtų geriau, tačiau kada prie manęs jis taip kabinėjosi keletą metų – vis negerai ir negerai, bet į mano klausimus, tai kas negerai, jis teatsakydavo – reikia KAŽKAIP KITAIP tą daryti. Aš klausdavau - O KAIP KITAIP? – Tai jūs ir PAGALVOKITE, BET TAIP NETINKA. Ir tą jis sakydavo per savaitinius gamybinius redakcijos susirinkimus. Ir visi man sakė, kad tai yra SPECIALIAI KABINĖJIMASIS DĖL TO, KAD AŠ PER SUSIRINKIMUS IŠSAKYDAVAU BE JOKIOS BAIMĖS KRITINIŲ PASTABŲ DĖL VADOVAVIMO REDAKCIJAI, KO KITI – NET SENIAI DIRBANTYS TO DARYTI NEIŠDRĮSDAVO, NORS LIKĘ VIENI TARPUSAVYJE BŪTENT TAIS KLAUSIMAIS MES IR SUTARDAVOME, TAČIAU GARSIAI TĄ IŠSAKYTI TAIP IR NEPASAKYDAVO – VISAS RYŽTAS IR DRĄSA DINGDAVO VOS TIK PRASIDĖDAVO SUSIRINKIMAS. Man toks slapukavimas buvo NEPRIIMTINAS, TODĖL AŠ IR PATEIKDAVAU SAVO PASTABAS IR ARGUMENTUS, IR SAKYDAVAU KAIP GI REIKIA TĄ TVARKYTI. Todėl toks BAILUS vyriausiasis redaktorius man taip KERŠYDAVO.

Ir štai dabar turėjau vėl ateiti pas jį ir aiškinti ne tik tai, jog aš noriu grįžti atgal į darbą, bet taip pat papasakoti mano pokalbį su Januičiu, ir pasakyti jam, kad tik nuo jo asmeninio sprendimo priklauso, ar aš būsiu priimtas į darbą ar ne. Aš jam NUOŠIRDŽIAI papasakojau, kodėl sugrįžtu. O kada jis pasakė, kad jis jau surado kitą žmogų į mano vietą ir susitarė su juo, tik šiuo metu jis dirba dėstytojų, todėl turi užbaigti mokslo metus, o nuo rudens pereis dirbti į redakciją. Aš jam pasakiau, kad sutinku padirbėti tuos kelis mėnesius, o kada jis ateis, aš jam vietą užleisiu, o ir man vienoje vietoje po pusės metų buvo pažadėta vieta aspirantūroje ir dar dėstytojo darbo valandos, tad man svarbu būtų bent tą pusę metų turėti darbą. – Tai jeigu jūs pažadate išeiti, kada tas darbuotojas ateis, tuomet aš sutinku, kad jūs sugrįžtumėte.
Aš vėl pradėjau dirbti. Vyriausiasis redaktorius prie manęs nustojo kabinėtis, net kelis kartus pagyrė mano radijo laidas. O gal po mėnesio jis pats pasakė, kad mane kviečia Januitis. Ir šis man pasakė, kad siūlo man naujas pareigas – būti atsakingam už viso Televizijos ir radijo komiteto ryšius su užsieniu. Aš iš karto šį pasiūlymą priėmiau. Ir nuo tol su šiuo TVR vadovu bendravau labai artimai, ir mačiau jo ir silpnąsias ir stipriąsias puses, mačiau jo jėgą ir baimę, džiaugsmą ir skausmą. Jis mane globojo kaip savo sūnų, nors turėjo ir savo sūnų, kuris tuo metu jam kėlė daug problemų. Ir niekada nebuvo taip, kad jo aš būčiau BIJOJĘS. Aš jį labai gerbiau. Ir toks požiūris išliko iki šiol, nes jis buvo pasiekęs tokios viršūnės savo įžvalgos dėka. Tačiau jo BAIMĖ – viduje esanti gyva – jam buvo kitų darbuotojų puolimo pasąmoniniu motyvu, jam šito nesuvokiant, kad jis puola kitus dėl savosios baimės pasireiškimo. Tuo tarpu jo vadovaujamo Televizijos ir radijo komiteto darbuotojai jo bijojo dėl savo pavaldumo jam, ir baimės prarasti darbą. Būtent aš tokios baimės jam ir nejaučiau. Todėl mano bendravimas su juo buvo visiškai kitokio lygio – GYVAS IR NUOŠIRDUS, O NE PATAIKŪNIŠKAS IR APSIMESTINIS. Ir man buvo keista matyti, kaip ir manęs pradėjo BIJOTI kai kurie kiti bendradarbiai, ir ėmė net kai kurie mėginti įsiteikti, mat jie matė mano bendravimą su Januičiu, ir dėl to baimė jam taip pat prasiplėtė iki baimės ir man.
BAIMĖ YRA GALINGA JĖGA, JI SUŽLUGDO NET ŽMOGŲ.
Tuo metu aš neturėjau supratimo, jog BAIMĖS giluminė priežastis yra MEILĖS stoka, o šią žmogus pats sukurti yra BEJĖGIS, tam būtina savyje atrasti Rojaus Trejybę-AŠ ESU – KŪRĖJĄ – MEILĖS ŠALTINĮ IR CENTRĄ.
Todėl bendraudamas su įvairiausiais žmonėmis, ir su įvairių pasaulio šalių televizijos kompanijų filmavimo grupėmis, mačiau įvairių šalių ir kultūrų žmonių tarpusavio santykius, ir mačiau jų vidines baimes. Mačiau, kaip jos engia ir alina žmones, tik nežinojau, kodėl šitaip yra, ir kaip iš baimės išsilaisvinti.
DABAR TĄ ŽINAU, NES TĄ PATYRIAU PATS – GIMTI IŠ DVASIOS. KITO KELIO TIESIOG KŪRĖJAS NENUMATĖ.

Štai kodėl nepatyrę gimimo iš dvasios net ir gyvuoju keliu einantys savyje jaus didžiulę baimę, tik vieni ją jaus stipriau, kiti – silpniau, lygiai taip, kaip ir einantys grynai materialiu gyvenimo keliu baimę jaučia toli gražu nevienodai, nes skirtingas mąstymas, skirtingos aplinkybės, skirtingas išsilavinimas, skirtinga aplinkos poveikio išraiška.

Tuo tarpu dvasiniame kelyje baimę silpnina ĮTIKĖJIMAS, nes būtent atradus Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, net ir dar negimus iš dvasios, ima vis stipriau pasireikšti MEILĖS GYVA BŪSENA, KUO GILĖJA ĮTIKĖJIMAS IR GYVOJI KOMUNIJA SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU. Ir šios gyvos BŪSENOS išraiška yra tokia, kad pradeda keistis mintys ir santykis su Kūrėju – iš Dievo IDĖJOS pavirsta TĖVO, AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO, BEGALINĖS DVASIOS-MOTINOS-SESĖS, ir AŠ ESU GYVAIS ASMENIMIS.

Materialios smegenys yra toji vienintelė dabartinė priemonė, kuria naudojasi mirtingasis savo protui vystyti ir dvasinti. Ir kuo giliau mirtingasis ĮTIKI, kuo NUOŠIRDŽIAU ATSIVERIA ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, tuo labiau pilnėja jo vidus MEILĖS GYVŲ VIRPESIŲ IŠ KŪRĖJO – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU.

Todėl kiekvienas mirtingasis, kuris vartoja žodį DIEVAS, yra pilnas savyje TIKROS BAIMĖS ŽEMO DAŽNIO REALIŲ VIRPESIŲ. Toks mirtingasis dar nėra savyje ATRADĘS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ASMENŲ. Tad jam, kad ir kokie būtų ryškūs kitų patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, yra visiškai NESUPRANTAMI, ir net primena fantazijas, o kartais gali sufleruoti ir tokią ILIUZINĘ mintį – tikri pamišėliai tie urantai. Tačiau jiems taip viskas atrodo būtent DĖL JŲ VIDINĖS BAIMĖS, kurią ir sukelia gyvos komunijos su Rojaus Trejybe-AŠ ESU nebuvimas. Tokie žmonės, net ir bandantys eiti dvasiniu keliu, vis tiek lieka savo intelekto vergijoje ir atsiverti DVASIA irgi BIJO, nes nežino, kas jų gali laukti už posūkio, todėl bijo žengti naujų patyrimų keliu, ir labiau pasitiki senuoju klystkeliu, aplink kurį daugybė kartų jau pramynė daug įvairiausių klaidžiojimo tamsoje takelių.

Būtent tokie BAILŪS IR NEGYVI ŠEŠĖLIAI BIJO DVASINIO RYTO ŠVIESOS, KAD SAVE IŠVYSTŲ DVASIOS ASMENYBE NET ESANT MIRTINGOJO MATERIALIU PAVIDALU URANTIJOJE. Ir būtent REALIAI BŪSENA nejausdami MEILĖS nei Rojaus Trejybės TRIMS ASMENIMS, NEI AŠ ESU, nei žmonėms, nei KŪRINIJOS VISAI ŠEIMAI, kuriai jie irgi priklauso jau dabar, bet šito jie nepatiria, jie visomis išgalėmis iš baimės mėgina STABDYTI URANTUS, KAD NEITŲ GYVUOJU KELIU, KAD PASITENKINTŲ DIEVU TĖVU. Jie BIJO visų naujų patyrimų, kurie pranoksta Naująjį Testamentą, ir ypač kurie PRANOKSTA ir Urantijos Knygą. Todėl jie sėdi BAIMĖS kalėjime, patys savo noru ir realiai save jame ir užrakinę, kada urantai juos kviečia eiti drauge. Į tai jie atsako – PAMIŠĘ JŪS, EIKITE SAU, NEKLAIDINKITE MŪSŲ. Argi kas gali, visą gyvenimą praleidęs tamsos urve, jaustis saugiai išėjus į saulės šviesą, kurios niekada nebuvo matęs, tik kažką neaiškaus girdėjęs apie ją? Tokie bailiai net sielą vadina nemirtinga, patys nesuvokdami, kad nemirtingumas yra DVASINIS, O NE MORONTINIS.

SIELA YRA MIRTINGA, JEIGU ATSISAKO TAPTI DVASIA. Tačiau kupinas baimės INTELEKTAS neturi KOSMINĖS ĮŽVALGOS, todėl nesuvokia gilumine prasme, kas yra SIELA, o kas yra DVASIA. Žmogus yra NE SIELA, BET DVASIA. Siela sujungia kaip TILTAS mirtingojo du krantus MATERIALŲ ir DVASINĮ.

Neatsivėrusiam, Rojaus Trejybės-AŠ ESU savyje neatradusiam ir DĖL TO BAILIAM, žmogui reikalingi Urantijos Knygos teiginiai net ir save patį tyrinėjant, nes jis nepasitiki net savo patyrimu ir pažinimu, jam nėra suprantama, nes patyrimu jis nėra to paliudijęs, kad jis yra DVASIA JAU DABAR, O NE POTENCIALIAI. Argi gali žmogus, kuris mąsto blaiviai paneigti, kad vaikas yra ŽMOGUS? Taip ir su Dvasia – mirtingasis, nors jis dar neužbaigė mirtingojo karjeros Urantijoje, o morontinės sielos tapatybės lygiu karjeros dar net nepradėjo, nepatyrė prisikėlimo, bet vis tiek jis yra jau dabar DVASIA. Ir tą liudija ne teorinis šis teiginys, bet mirtingojo vidinės BŪSENOS PATYRIMAS, KURIS tik patvirtina TEORINĮ teiginį. Ir šią būseną patvirtina gyvoji PATYRIMO KOMUNIJA SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU, IR GILUMINIS ĮTIKĖJIMAS, IR ŽINOJIMAS, KAD JIS DVASIOJE JAU DABAR YRA ROJUJE, KAIP ROJUJE JIS JAU REALIAI YRA ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, kuri laiko savyje visą amžinybę ir begalybę.

Toliau Emilis Petras teigia:

- Štai jums ir potencija .
Žmogus , taip pat yra tik Dvasinė potencija . Todėl mielieji , užauginkite savyje bent jau nemirtingą Sielą , per savo proto sintezę su Dangiškojo Tėvo Aš Esu - Dvasią , kurios fragmentą turite savyje . Užauginkime savyje nemirtingąją Sielą ir puoselėkite viltį , kad jūs būsite trečiąją dieną prikelti . Taip užauginsite bent jau embrioną , savo dvasinės asmenybės . Tačiau šiandiena , žmogus tik potencialiai yra dvasia , tik potencialiai yra DVASINĖ ASMENYBĖ. -

Savo dvasinius amžinuosius Tėvus – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU – ir tegali atrasti ne kas kita, kaip tik DVASIA – DVASINĖ ASMENYBĖ – ir jokiu būdu šito negali padaryti materialus mirtingojo protas, nes Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra DVASIOS Šaltinis ir Centras – ir ASMENYBĖS Šaltinis iš Centras. Būtent dėl to asmenybė ir gali nuoširdžiai pasakyti – MANO MYLIMAS TĖVE, MANO MYLIMAS AMŽINASIS SŪNAU-MOTINA-BROLI, MANO MYLIMA BEGALINE DVASIA-MOTINA-SESE, MANO MYLIMAS AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu tave, kaip savo VIENINTELIUS IR TIKRUS TĖVUS, IR TĄ DARAU JAUSDAMAS MEILĘ IR VIEN TIK MEILĘ, KURIĄ GAUNU BE PERSTOJO VIEN TIK IŠ TAVĘS, IR JĄ ATIDUODU VISIEMS, IR VĖL JĄ GAUNU IŠ TAVĘS, DAR DAUGIAU, IR VĖL JĄ ATIDUODU, NES ESU DVASINĖ ASMENYBĖ, O NE MATERIJA, ĮVILKTA Į ŠĮ ŽMOGIŠKĄJĮ KŪNĄ.

Ir pabaigai – Minties Derintojas yra ne TIESIOG DIEVO IDĖJOS, BET ASMENŲ – TIEK TĖVO, TIEK AMŽINOJO SŪNAUS-MOTINOS-BROLIO, TIEK BEGALINĖS DVASIOS-MOTINOS-SESĖS, TIEK AŠ ESU – dalelė mūsų asmenybės prote, todėl mes jau dabar esame NEMIRTINGI IR TURIME GYVĄ SUSILIEJIMO PATYRIMĄ SU ŠIAIS MŪSŲ TĖVAIS PER GYVĄJĄ GARBINIMO KOMUNIJĄ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE PER GYVĄSIAS PAMALDAS.

Kada žmogus nepatiria atsivėrimo Rojaus Trejybei-AŠ ESU, tuomet jis neturi ir ĮTIKĖJIMO gelmės, ir jam tuomet stinga KOSMINĖS ĮŽVALGOS. Todėl jis painiojasi savo paties sąvokose ir vien tokiais teiginiais viską supainioja, nes BIJO ŠVIESOS IR ĮŽVALGOS IŠ ROJAUS TREJYBĖS AŠ ESU.

Štai Emilio Petro painiava:
- Šios sielos džiaugiasi savo fiziniu gyvenimu ir tiek , jos savyje dar neaugina dvasinio potencialo. -

Siela negali džiaugtis fiziniu gyvenimu, nes ji egzistuoja morontiniu lygiu, todėl džiaugtis žemesniu – materialiu lygiu – būtų sielos tapatybės stabdymas. Iš viso tokia emocija kaip DŽIAUGSMAS sielai nereikalinga, nes tai tik atima energiją, o naudos jokios, kadangi džiaugsmas yra TRUMPALAIKIS VIDINIS PAKILIMAS, KURIAM PASIBAIGUS ATEINA ATOSLŪGIS, KURIS VIS LABIAU IMA ALINTI, KADA NAUJO DŽIAUGSMO BANGA NEBEAPLANKO, O PRISIMINIMAI APIE JOS ANKSTESNĮ BUVIMĄ YRA REALŪS, BET ANO DŽIAUGSMO NEBESUGRĄŽINA, O NAUJO TOKIO PATYRIMO NEĮMANOMA PASIEKTI. Štai kodėl DVASIA SUSILIEJUSI SU SAVO ŠALTINIU IR TAMPANTI VIS PANAŠESNĖ Į JĮ PATIRIA PALAIMOS IR RAMYBĖS BŪSENĄ, IR JĄ VIS LABIAU GILINA VEIKDAMA SU SAVO VEDLIU – MINTIES DERINTOJU. Ir jokio dvasinio POTENCIALO auginti NEĮMANOMA, nes potencialas ir yra SAVAIME VISA AMŽINYBĖ, IR JOS AUGINTI NEĮMANOMA, JI YRA SUTEIKTA DVASIAI IŠ JOS ŠALTINIO IR CENTRO – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU. Tad dvasinei ASMENYBEI ir telieka šį POTENCIALĄ išreikšti AKTUALU. O TAI REIŠKIA SAVOSIOS ASMENYBĖS ATSISKLEIDIMĄ DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU KASDIENIAME GYVENIME TAIP, KAIP VEDA IŠ VIDAUS ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU.

Mane Rojaus Trejybė-AŠ ESU veda taip, kad garbinčiau ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU KAIP DVASINĖ ASMENYBĖ, IR GARBINIMO AKIMIRKOJE PRANOKSTANTI JĄ SUVARŽANTĮ MATERIALŲ KŪNĄ. Ir būtent nuo GILUMINIO GYVO DVASINĖS KOMUNIJOS RYŠIO SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU IR MATERIALUS KŪNAS IMA PALAIPSNIUI PAKLUSTI DVASINIAMS IMPULSAMS, KIEK JIS GALI PAKLUSTI PAGAL KŪRĖJO SUMANYMĄ ŠIOJE KARTOJE IR ŠIAME AMŽIUJE.

Kitas Emilio Petro samprotavimas taip pat pilnas jo sujauktos ir užterštos pasąmonės teiginių, kurie neatitinka tikrovės:

- Kai žmogaus protas pagaliau yra pažadinamas iš dvasinio abejingumo ir pagaliau supranta , kad jis turi vystyti troškimą , eiti į ryšį su Dievo Dvasia , minčių Derintojų , su dangiškojo TĖVO AŠ ESU , tada žmogaus siela pradeda augti ir aktualizuotis , kaip potenciali sielos - dvasios užuomazga , kaip potenciali savo dvasinės asmenybės užuomazga , kuri vėliau , prie palankių ir sveikų savo proto funkcijų , vis labiau ir labiau subręs . į tikrai sveiką ir potencialiai dvasingą SIELĄ .
Norime mes to ar nenorime , tačiau žmogus aktualiai nėra DVASIA .
ŽMONĖS GELBĖKITE SAVO SIELAS !!! –

Pirmiausia pažadinti galima tik MIEGANTĮ. Dvasinio abejingumo NEEGZISTUOJA. Abejingumas yra materialaus GYVULINIO proto savybė nepastebėti MEILĖS – DĖL NEATSIVĖRIMO MEILĖS ŠALTINIUI IR CENTRUI – ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU – APRAIŠKŲ SAVYJE IR NELEISTI JOMS SKLEISTIS IŠORĖJE KŪRYBA SU KŪRĖJU KASDIENĖJE APLINKOJE. Tačiau jeigu jau žmogus supranta, kad jis turi palaikyti ryšį su Minties Derintoju, tai jau ir yra DVASIOS PASIREIŠKIMAS AKTUALU, NES TIK DVASINĖ ASMENYBĖ GALI PAJAUSTI TOKĮ DVASINĮ POREIKĮ BENDRAUTI SU DVASIOS ŠALTINIU – KŪRĖJU. Materialus-gyvulinis protas tokio poreikio nejaučia. Apsidairykite aplinkui, kiek tokių nejaučiančių yra planetoje. O gi beveik visi. Gyvulinio proto įkaitai. Ir dvasinė asmenybė užuomazgos NETURI, ne ji Kūrėjo – ASMENYBĖS ŠALTINIO – yra padovanota iš karto visa iki galo su visu amžinybės potencialu. Tuo tarpu potencialą ši pati asmenybė atskleidžia savosios TAPATYBĖS CHARAKTERIO PASIREIŠKIMO AKTUALU. Ir tai jau yra DVASIOS AKTUALAS. DVASINĖS ASMENYBĖ NETURI JOKIŲ KITŲ POTENCIALŲ, KAIP VIEN TIK DVASINIUS. Tuo tarpu šios DVASINĖS asmenybės charakterio ir patyrimo kaupimo SAVOSIOS TAPATYBĖS LYGIU yra tiek materialių, tiek morontinių, tiek dvasinių laiptelių.

O teigti, kad mes nesame aktualiai dvasia, gali tik kupinas baimės ir tamsos gyvulinis protas, kai tuo tarpu patiriančiam gyvą komuniją su Dvasios ŠALTINIU dvasinės asmenybės protui toks teiginys kelia tik šypsena – KOKS MILŽINIŠKAS AKMUO UŽRIDENTAS ANT TAMSOS LABIRINTO IŠĖJIMO, KAD TOKS BAIMĖS APIMTAS GYVULINIS PROTAS NEMATO SAVOSIOS ASMENYBĖS AKTUALO, IR JĮ PAMATYTI BIJO, nes tamsos labirinte tūnančiam ši šviesa yra per daug akinanti. Tai lygiai tas pats, kaip save sutapatinti su MATERIALIU KŪNU, ir NEMATYTI TIKROJO GYVENTOJO, KURIS GYVENA ŠIO KŪNO VIDUJE. Ir jeigu būtų net šitaip, kad šiame kūne gyvena tik siela, tai išeitų taip, kad Kūrėjas iš pradžių dovanoja ne DVASIĄ-ASMENYBĘ, bet SIELĄ, o todėl TAS AŠ, kuris dabar gyvena šiame materialiame kūne, bus jau nebe tas pats aš, bet kažkoks KITAS – DVASIA – kada pereis morontinį asmenybės etapą. Toks tikrovės neatitinkantis asmenybės suskaidymas rodo ne tik seklų mąstymą, bet ir nesuvokimą, kas yra ASMENYBĖ – KURI YRA VIENTISA IR NESUNAIKINAMA PER VISĄ AMŽINYBĘ. Sunaikinta gali būti tik ASMENYBĖS TAPATYBĖ. O juk Kūrėjas mums PADOVANOJA BŪTENT ASMENYBĘ, O MŪSŲ TAPATYBĘ ATSISKLEISTI ŠITOS PAČIOS ASMENYBĖS AKTUALU PADEDA MINTIES DERINTOJAS TAIP, KAIP TĄ SUMANĖ KŪRĖJAS – TĖVAS, AMŽINASIS SŪNUS-MOTINA-BROLIS, BEGALINĖ DVASIA-MOTINA-SESĖ, IR AŠ ESU.

Ir SIELŲ gelbėti nereikia, nes jos ir taip yra PEREINAMASIS TILTAS. Siela nėra amžina.

Reikia rūpintis savo ASMENYBĖS ATSIVĖRIMU ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, KAD ASMENYBĖ IŠSISKLEISTŲ KUO NUOSTABIAU GYVYBĖS IR DARBŲ ŽIEDAIS DAR ŠIAME PASAULYJE, DAR NEPATYRUS PRISIKĖLIMO DVASINĖS ASMENYBĖS SIELOS TAPATYBĖS MORONTINIU LYGIU.

Mano mokymai yra skirti VISIEMS. Tuo pačiu jie skirti ir kupiniems baimės, kaip Emiliui Petrui, dar taip smarkiai bijantiems ryškesnės aušros šviesos, ir dėl to nepajėgiantiems atsiverti, kad patirtų savosios asmenybės – DVASIOS – PULSACIJĄ VIDUJE. Tada išnyktų daug baimės sukeliamų nerealių, iliuzijos, MILŽINIŠKŲ ŠEŠĖLIŲ, kurie dabar jiems trukdo pažvelgti į savo vidų NUOŠIRDŽIAI, IR BE BAIMĖS.

Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal