223. AŠ ESU atsakymas-mokymas apie dvasinius našlaičius, suteiktas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2015 08 29

Algimantas:
Mano Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, AŠ-ESU, Tau buvo pateiktas klausimas išplėsti-atsakyti į tą sampratą, kokią mirtingasis turi, pakartodamas dvasinių našlaičių sąvoką. Kaip Tu galėtum paaiškinti mums, susirinkusiems šitoje gyvojoje – Tavo vardo – šventovėje, į kolektyvinę dvasinę komuniją, kokie yra dvasiniai našlaičiai, ir iš viso ar jie egzistuoja?

AŠ ESU:

Mano mylimiausi vaikai, Aš esu ta Visuminė jūsų taip su meile išreiškiama Dievybė, pavadinta – visumine prasme – AŠ ESU. Aš džiaugiuosi jūsų išsiskleidimu. Koks yra nuostabus jūsų dvasinis žiedas – kiekvienas, ir visi drauge!
Koks jūsų yra nuostabus dvasinis bendradarbiavimas kolektyvinėje komunijoje!

Štai kokia yra nuostabi tėvystės ir motinystės apraiška jūsų viduje, kada jūs patiriate gyvą atsivėrimą MAN; GYVĄ ATSIVĖRIMĄ ŠALTINIUI. Jūs patiriate, kokie jūs esate patys kupini palaimos, ramybės. Kokie jūs esate TIKRI savąja TAPATYBE. Jūs nejaučiate jokio nusivylimo, jokio nusiminimo, jokio liūdesio, jūs nejaučiate, kad kažkas būtų jus apleidęs. Palaimos ir ramybės dvasinėje būsenoje jūs pasijuntate pamaloninti; pamaloninti – kaip jūs sakote – Rojaus Tėvų gyvų energetinių virpesių. Todėl iš tikrųjų jūs esate teisūs sakydami, jog dvasinių našlaičių nėra.

VISI TURI MANE – TĖVĄ IR MOTINĄ.

Jeigu tiktai jūs žinotumėte, kad AŠ esu jūsų ir Tėvas, ir Motina jūs negalėtumėte jausti našlaitiško, be tėvų augančio vaiko būsenos, jūs jaustumėte visada Mano gyvą veikimą jūsų viduje, ir pasireiškimą drauge su jumis išorėje, bet taip, kaip Aš sumaniau VISUMOS labui.

Juk ir jūsų žemiškąja samprata našlaičiais jūs pavadinate tą, kuris yra atsiskyręs nuo iškeliavusių iš šio pasaulio žemiškųjų tėvų. Jūs apgailite tą mažylį, kuris neteko žemiškųjų tėvų, nes jūs JAU regite į ateitį tas kančias, kurias patirs augdamas mažylis, kada nėra šalia jo artimųjų, kuriuos jūs pavadinate žemiškaisiais tėvais, nes tai yra patys artimiausi, jūsų materialioje žmogiškojoje šeimoje, asmenys. Jūs suteikiate jiems pačias didžiausias teises, kaip jie gali ugdyti savo vaikus. Jūs izoliuojate savo vieną materialią šeimą – biologine prasme – nuo kitų biologinių šeimų aplinkos. Todėl savaime suprantama, kad mažyliui, netekusiam tų artimiausių – žemiškąja prasme – vadinamų tėvų, yra trūkumas, trūkumas išminties, pasitikėjimo, intelektualaus pasireiškimo, nes nėra to, kuris galėtų prieiti ir, taip nuoširdžiai apkabinęs, sustiprinti. Todėl, matydami, kas laukia tokio mažylio, jūs iškart išreiškiate kupiną gailesčio emociją – našlaitis, vargšelis.

Jeigu jūs būtumėte ATSIVĖRĘ Man, ir ATRADĘ Mane savyje, tuomet tarp jūsų biologinių šeimų nukristų milžiniškos sienos, kurios pastatytos iš tikrųjų stipresnės ir aukštesnės negu jūs statote didžiausius materialius dangoraižius. Jūs TUOMET globotumėte lygiai taip pat kitus, tuos mažylius, netekusius materialaus tėvo ar motinos. Jūs išreikštumėte jiems tą pačią nuostatą, kaip ir savo biologiniams vaikams. Ir jeigu toks būtų kiekvienos šeimos požiūris, ta sąvoka – našlaitis – nustotų egzistavusi, nes jūs visi jaustumėtės MANAISIAIS VAIKAIS; jaustumėtės, kad jūs esate tarpusavyje dvasiniai broliai ir sesės. Tiktai biologine prasme – kad jums būtų patogiau tvarkyti savo ūkį, kai niekas į jūsų sprendimus nesikiša, jūs turite tam tikrą mažytę autonomiją – ten jums ir yra didesnis ramybės pojūtis. Tačiau atradus Mane savyje, ir ištirpus šitoms biologinių šeimų tarpusavio svetimumo sienoms, kurios realiai jus atskiria vienus nuo kitų, jūs puikiausiai pakeistumėte tuos – materialia prasme – biologinius tėvus tiems mažyliams, ir nebūtų jokios netekties tiems vaikams. Jūs nežinotumėte, ką reiškia našlaitiškumas. Jūs nežinotumėte, ką reiškia mažyliui nejausti tos meilės suteikiamos šviesos, išminties, rūpesčio, pamokančio pavyzdžiu gyvenimo.

Juk jūs jau dabar imate vis giliau suvokti, kad jūsų gyvenimo prasmė yra VISUMOS LABUI. Jūs jau nebesakote – savo tėvų, savo vaikų labui, bet jūs pranokstate net ir žmoniją – jūs jau kalbate apie KŪRINIJOS GEROVĘ. Štai tokia milžiniška kosminė įžvalga jūsų viduje jau stiprėja – besiformuojanti ant Manojo DVASINIO pamato, ir Manąja šviesa pasireiškianti jūsų sprendimais, kuriuos jūs įgyvendinti vis stipriau imate drauge su Manimi, jausdami šitų sprendimų, ir jų įgyvendinimo, vidinę ir išorinę prasmę; vidinę – reikšmingą jums, kiekvienam, individualiai, ir savoje aplinkoje, ir išorinę – visai aplinkai, ir net visai žmonijai, ir net visai Manajai Kūrinijai.

Kada jūs šitokiu vektoriumi gyvenate, jums išnyksta našlaitiškumo samprata, nes jūs puikiausiai suvokiate, kad Aš esu kiekviename iš jūsų – žinote jūs tai ar nežinote. Tuomet jūs tą patirdami – dvasinę brolystę tarpusavyje ir Manąją Tėvystę ir Motinystę – žinote, kad per visą amžinybę jūs būsite vedami, globojami, ir išmintingai pamokant jus, kaip įsisavinti DAR naują iššūkį VISUMOS labui.

Štai toks jūsų gyvensenos pasireiškimas dabartiniame, pradiniame, Urantijos, pasaulyje, jus milžiniškai išplečia ir iškelia virš šito pasaulio aplinkos – per gyvą susiliejimą su Manimi, per atsidavimą Manajam vedimui.

Koks tada gali būti našlaitiškumo pojūtis, arba samprata, jūsų viduje? Ji išnyksta, ištirpsta Manyje, ir jūsų gyvame ryšyje su Manimi, ir veikime drauge su Manimi visų tų, kurie iš tikrųjų nėra atradę Manęs savyje ir yra našlaičiai, labui; našlaičiai dėl to, kad jie nežino, kas yra jų TIKRIEJI Tėvai. Jie gali net ir jums ištarus šviesos žodį iškeikti jus, išsityčioti iš jūsų, ir tuo pačiu parodyti jų tikrą našlaitiškumą, kad jie augę be dvasinių Tėvų, nors TĖVAI YRA.

Juk ir jūsų materialioje sampratoje egzistuoja pasakymas – tėvai paliko, ir jis yra našlaitis, esant gyviems tėvams. Reiškia, našlaitiškumo samprata yra net ir neiškeliavusiems materialiems tėvams į kitą pasaulį, bet likusiems šitoje planetoje, tik nutraukusiems savo biologinį ryšį su savo biologiniais vaikais. Našlaitiškumo sampratą jūs tiek patys suvokiate, tiek kitiems pateikiate, kada vaikas nebeturi šalia savęs biologinių tėvų. Tačiau visa žmonija nėra atskleidusi – JŪSŲ JAU PATIRTO – Manęs atradimo savyje.

Todėl jie ir yra NAŠLAIČIAI, turėdami Mane – GYVĄ TĖVĄ IR MOTINĄ, ir visą laiką esančią šalia jų, ir dar daugiau, net ir jų viduje. Štai kokia yra klaidinga žmonijos vystymosi ikišiolinė evoliucija, kad Man esančiam GYVAM ir net – VIDUJE, žmonija užaugo našlaitiška, neturinti TARPUSAVIO BROLYSTĖS BŪSENOS ir Manosios TĖVYSTĖS ir MOTINYSTĖS išraiškos – tiek viduje, tiek ir jų išorėje.

Todėl jūs patys suvokiate, kad našlaitiškumo samprata yra SANTYKINĖ. VISUMINE prasme ji neegzistuoja, tuo tarpu materialia – ir tos akimirkos prasme – tai liudija atsiskyrimą nuo Manęs, nusigręžimą nuo Manęs, Manęs neigimą, Manęs atsisakymą, ir tuo pačiu pasitikėjimą vien tik savo jėgomis, ir savo intelektu, kuris iš tikrųjų nėra sumanytas tam, kad pasireikštų VIENAS – kaip našlaitis. Jis sumanytas tam , kad nušvistų Manąja išmintimi, ir būtų panaudotas Mano – ir visos Kūrinijos visumos – labui, kaip Aš sumaniau savo evoliuciniu planu VISUMAI, ir kiekvienam – Mano sūnui ar dukrai, atradusiam Mane savo viduje, ir tariančiam savo dvasinį žodį tiek Man, tiek Mano kitiems vaikams.

Algimantas:
Ačiū Tau mano AŠ ESU, už šitą atsakymą-mokymą. Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas,
Algimantas