2. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2013 12 15
Algimantas:
Kada mes gyvenam, mes žinom, kad esam gyvi. Kada mes egzistuojam, tada mes nežinom, kad esam mire, nes tas, kuris egzistuoja, jis mano, kad gyvena. Tik patyręs gyvąjį gyvenimą su Gyvybės Šaltiniu, gali atskirti, kas yra egzistencija ir kas yra gyvenimas.
Mes gyvenam, bet ne visas akimirkas su Gyvenimo Šaltiniu. Bet mes žinom, kad viskas mūsų rankose. Mes visas turim iš Kūrėjo suteiktas priemones, kad kiekvieną akimirką gyventume prasmingai, drauge su Rojaus Trejybe, su Kūrėju. Ir dėl to mes matom, kokia yra iškreipta samprata taip dažnai kartojamo žodžio – meilė.
Aš išgirstu daug dainų rusų kalba. Klausau Ruskoje radijo, pasiklausau per televiziją koncertų – kiek juose yra daug dainuojama apie meilę. Įvairiausiom formom tos dainos, bet visur ta meilė nukreipiama tiktai vienam, priešingos lyties asmeniui, tąm, kurį jis ar ji myli. Ir tada pagalvoji, štai kaip sunkiai egzistuoja tas, kuris rašo tokias dainas, tas, kuris dainuoja, ir tie, kurie jų klausosi, nes išskiria vieną vienintelį žmogų, ir tiktai jam paskiria tą dainą. O visi kiti? Jie lieka be meilės, nes jeigu tas kompozitorius arba poetas rašo muziką, eiles, ir tiktai paskiria vienam vieninteliam išskirtiniam asmeniui, tuos spindulius, meilės virpesius, kiek jis supranta tą meilę, ir nukreipia tam žmogui, ir tie spinduliai taip pat kitų yra atkartojami jau kitam žmogui, nes dainininkas dainuoja jau viešai, bet vis tiek jisai mintyse nukreipia tuos energinius virpesius konkrečiam žmogui, bet jis kitų neapima tais spinduliais. Tai yra – egzistencija, bet ne gyvenimas. Bet jeigu tu paklausi to dainininko, poeto, sakys aš sudėjau visą savo gyvenimo prasmę į tuos žodžius. Jie man liejosi, aš nežinau iš kur, buvo kūrybinė akimirka. Ir vis tiek jis buvo negyvas. Jis buvo tik egzistuojantis.
Gyvenimas atsiranda nuo tos akimirkos, kada jūs save paskleidžiate visiems – neišskirdami NĖ vieno. Bet tą patiriate būsena – Meilės būsena. Štai tada jūsų gyvenimas užpildomas prasmingumo. Toji prasmė nebedaloma. Jinai yra visuminė – meilę skleisti visumai – visiems.
Juk Kūrėjas turi Evoliucinį Sumanymą – šviesinti ne kiekvieną individualiai baksnojant pirštu, bet visumą – visą kūriniją. Jis užlieja meilės virpesiais, aukščiausio dažnio virpesiais, ir kas tiktai išsižioja, tas Jo gyvąjį vandens gaivumą ir pajunta savyje, kad jis numalšina tą troškulį. Ir tą pat akimirką Kūrėjui tampa tuo REALIU asmeniu. Visi kiti – nerealūs asmenys. NEREALŪS. Netikri. Kūrėjas bendrauja tiktai su asmenybėmis, nes Jis pats yra Asmenybės Šaltinis ir Centras. Iš Jo visos asmenybės kyla. O asmenybės yra dvasios. Jos veikia Tikrovėje.
Liuciferis sukurstė maištą. Tiek, kiek jis sukurstė maištą, vadovaudamas Vietinei Sistemai, tiek jis nebebuvo tikra asmenybė, tiek jis save panardino į iliuziją. Nors jis buvo vadovas, turėtų suprasti, kas yra Tikrovė, kas yra iliuzija, bet jis kaip asmenybė buvo nereali Kūrėjui – netikra. Ir ne dėl to, kad Kūrėjas nenorėtų, kad Liuciferis būtų buvęs tikras, bet kad Liuciferis nusigręžė nuo Tikrovės, pavertęs ją iliuzija, ir pats patekęs į savo sumanytos iliuzinės tikrovės spąstus. O Kūrėjas yra Tikrovės Šaltinis, ir Jis bendrauja su asmenybėmis. O tiek, kiek tu save iškreipi, tu nebesi asmenybė. Tu esi tos asmenybės ILIUZINĖ realaus egzistuojančio asmens tapatybė. Iliuzinė tapatybė.
Tai kaip su tavimi gali bendrauti Rojaus Trejybė? – Niekaip, nes tu esi užsivėręs – užsidaręs – tu neveiki visumos labui. Reiškia, tu Rojaus Trejybei neegzistuoji kaip Tikrovėje esanti Jo Tikrovės dalis. Jis tau suteikė priemones visas. Savo paties dalelę padovanojo, o tu užsisklendei, atsiribojai. Reiškia, problema yra tavyje, ne Kūrėjuje.
Todėl norėdami tapt realiomis asmenybėmis, jūs turite ne tik atsiverti Kūrėjui, bet ir ryžtingai veikti savo aplinkoje, jaučiant Kūrėjo vedimą, ir tą išmintį, kuri pasiekia jūsų atvertą asmenybę.
Jeigu jūs šito nedarysite, reiškia, jūs Kūrėjui esate nerealūs. Tada jums teks laukti prisikėlimo, kada jūsų apsivalys vidus, ir jūs tapsite Kūrėjui realūs, nes jūs pradėsite veikti, kada apsivalys jūsų vidus. O apsivalęs vidus neturi ligų šito materialaus pavidalo. Nėra ligų. Neturi baimės, nes asmenybė nežino, kas yra BAIMĖ.
Baimę sukelia gyvulinis protas. Asmenybės yra šviesos ir išminties protas, o ne gyvulinis protas. Tai yra Kūrėjo padovanotas protas. O čia veikia gyvulinis, materialus, visko bijantis protas. Dėl to jis ir stabdo, kad tik asmenybė nepabustų, kad tik ji netaptų reali Kūrėjui, kad tiktai nereikėtų su Kūrėju bendrauti. Tada galima pamiegoti ramiai. Krosnyje malkų yra, šilta, dega ugnis, šonai šyla – tai ko aš čia turiu dirbti? Bet jūs tuo esate nerealūs Rojaus Trejybei. Kad ir kaip skausminga jums tai išgirsti, DEJA. Tikrovė yra tokia. Pabuskite iš dvasinio letargo miego ir iš savosios iliuzijos, kad taptumėte iš tikrųjų veikliais dvasiniais asmenimis, pranokstančiais materialų pavidalą, kokį žmogus vadina kūnu. Štai tada jūs tapsite Rojaus Trejybei realiais Tikrovės Jo sūnumis arba dukromis.
O dabar, kiekvienas, kelkite klausimą sau – kiek aš esu Kūrėjui – Rojaus Trejybei – realus arba reali? O atsakymą jūs žinote pagal savo būseną – kiek jūs veikiate VISUMOS labui, ir turėdami vienintelį motyvą – meilę. Būseną.
Tai štai, kada bus ta būsena, tada dainos bus skiriamos ne jai už gražias akis ar gražius nagus.
Tada tu matai, kokia yra iliuzija, sklindanti iš VISUR – iš mokytojo lūpų, iš tėvų lūpų, iš politikų lūpų, iš dainininkų, poetų, rašytojų lūpų.
O Kūrėjas sumanė – TIKROVĘ, o ne iliuziją.
NEGYVENKITE BE KŪRĖJO NĖ AKIMIRKOS. Amen.