4. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2015.09.20

Algimantas:

Mano mylimieji – gyvasis kelias yra nuostabus gyvenimas. Ir šitame gyvenime mes esame gyvi, tikri. Ir mes tą jau žinome – ir patyrimu liudijame.

Labai gera, kada mes iš tikrųjų bendraujame tarpusavyje, tada mes turime tą supratimą – savitarpio supratimą – kadangi mes gyvename panašiame aukšto dažnio energinių virpesių lauke.

Energiniai virpesiai – visas laukas – veikia mūsų pasąmonę ir sąmonę, todėl atsidūrę kitokių virpesių lauke – daug žemesnio dažnio virpesių lauke, mes juntame to lauko ne poveikį, bet pasireiškimą. Poveikis mums jau yra nebe tas, kokį tas pasireiškimas turi aplinkiniams, gyvenantiems tame žemo dažnio energinių virpesių lauke.
Jeigu jūs plėsite, gilinsite savo kosminę įžvalgą, tada suprasite, kad visa kūrinija turi daugybę įvairių, skirtingų sampratų – net ir tų pačių reiškinių skirtingų sampratų. Tai priklauso nuo intelekto gelmės, nuo dvasinio patyrimo, nuo gyvo atsivėrimo Kūrėjui laipsnio. Todėl kuo toliau nuo Rojaus, tuo daugiau kyla nesutarimų, tuo daugiau būtina tuos nesutarimus šalinti, kol jie nėra užgožiantys esminių problemų sprendimų, tų iššūkių, kuriuos gauna tiek kiekvienas individas ir tiek ištisa dvasių kategorija – kaip ji turi įvaldyt naujus iššūkius ir įsisavint energiją aukštesniu lygiu.
Ir štai kada mes esame pačiame žemiausiame materialiame pavidale, mes ir susiduriam – būdami toliausia nuo Rojaus – su gausybe konfliktinių situacijų, kurias diktuoja ne tiktai neatsivėręs žmogiškasis gyvulinis protas, bet tas protas dar degraduoja. Jis degraduoja į šliužo lygį – ne į gyvulio, bet į dar žemesnį lygį, kad jis tiktai šliaužo ant pilvo – jis ant kojų neatsistoja, kad galėtų vaikščiot. Mes jau einame ant kojų, stovėdami žmogiškojo orumo – gyvų energinių virpesių lauke. Todėl mes iškart pastebime tą skirtumą, kaip elgiasi aplinka. Aplinka tampa nepakanti, nekantri. Ji dėl elementaraus žodžio įsiplieskia. Nėra to tarpusavio ryšio, koks buvo net ir tarybiniais laikais. Jis dingo. Jis dabar yra sukarpytas į atskyrus, izoliuotus individus. Nebėra kolektyvinės santarvės. Net ir jeigu jūs pastebėsite – tie, kurie dirbate – net ir jūsų kompanijoj nebėra tos dvasinės, šeimyninės atmosferos. Jos ir negali būt, nes ji yra iš Kūrėjo, O JEIGU NĖRA KŪRĖJO ATRASTO SAVYJE, TUOMET VISI VIENAS KITO BIJO. Nebėra pasitikėjimo – yra įtarumas. Ir tada tas gyvulinis protas negali pasireikšt jokiom kitom aplinkybėm, kaip tiktai iš savęs gaivalo – arba išliejimo – agresyviu žodžiu, agresyviu veiksmu – arba priešingai – į save suspaudimo, kaip į spyruoklę.
Vakar aš važiuoju po gyvųjų pamaldų iš mūsų šventovės į namus ir vežu Albiną, kuriam jau gal devyniasdešimt dveji metai. Tai va, tai man reikia pasukt į kairę pusę sankryžoj. Šviesoforo rodyklė dega – į kairę posūkis. Dar prieš mane kokios keturios mašinos. Jos pravažiuoja ir rodyklė užgęsta. Aš sustoju jau pirmas prie šviesoforo. Užpakaly važiuoja mersedesas – džipas, o ten sėdi nu – pliažo gražuolis, kurio bicepsai septynis kartus didesni negu mano – trumpos rankovės, balti trikotažiniai marškinėliai. Ir kai aš sustojau, aš į veidrodėlį žiūriu, o jis man per veidrodėlį jau demonstruoja (Algimantas parodo tą gestą) – jau keikia, kad aš nevažiavau, nes paprastai tu turi dar galimybę pervažiuot – sankryža dar neužpildyta, bet jau nebėra tos rodyklės. Reiškia aš laikausi taisyklių, bet jis mane taip jau kaip sakyt, stumte stumia pažeist jas. Aš sustojau, paskiau aš atidariau dureles ir va taip pirštu parodžiau. – Ką tai reiškia? (urantai atsako – nu nu nu) Nu nu nu, taip ir sako vaikeliui ten tėvelis ar mamytė. Ir kokia reakcija to pusžmogio, beždžionės? Iššoko iš mašinos – duris atlapojo – pribėgo – aš galvoju, sulankstys mašiną į armoniką. Aš atidarau langą – tu ką man čia pirštą rodai? Sakau – tai aš tau iškėliau, kaip perspėjimą, kad tu matai, kad baigėsi rodyklės signalas, todėl aš turiu stovėt, tu turėk kantrybės – tu žinai, jeigu – jis jau lenda per langą, bet kažkodėl neįlenda, lenda ir neįlenda. Ir tada, kas nuostabiausia, kaip Apvaizda transformavo šalia sėdintį – Albiną devyniasdešimts dvejų metų, sako – jeigu šalia tavęs nesėdėtų mergina, tai aš tau parodyčiau (visi urantai prapliumpa nuoširdžiu juoku). Ir jis apsigręžia – ir nuėjo prie savo džipo, užtrenkia dureles ir kantriai palaukė, kol vėl įsižiebs žalia – žalia rodyklė. Ir aš važiuoju, ir galvoju – pasižiūrėjau į Albiną (visi leipsta iš juoko), ar jis panašus? Na galvoju, gal, žinai, pagėrė žmogus, ir dar neišsiblaivęs – už vairo. Bet vėliau tiktai aš suvokiau – vakare – vakare jau suvokiau, kad Apvaizda taip jam transformavo – energiškai – kad iš tikrųjų jis galėjo mane sulankstyt su visa mašina pagal tai, kiek jis turi jėgos, bet jam transformavo regėjimą taip – na, tą Albino devyniasdešimt dvejų metų vyro formą, kad jam pasirodė panelė sėdi. Prieš panelę jis gi negali – toks muskulingas – nei iš šio, nei iš to sulygint mane su ta mašinos blėka. Tai va reakcija to.. ( Algimantas trumpam nutraukia pasakojimą, nes Birutė ir kiti urantai nuoširdžiai kvatoja iki ašarų) na, žodžiu, va toks epizodas.

Tai rodo, kaip tas gyvulinis protas – iškart – nepakantus. Jisai – nekantrus. Ir jis – akimirka – ir jis nori išliet tai, kas nesutinka su jo nuostata. Nesvarbu – taisyklės reikalauja vieno, pagal taisykles – ne. Tai vat važiuoja visi – greitis toks turi būt pagal taisykles – ne, lekia, ir tu jau kliūtimi tampi, kadangi tu gyveni pagal tas sampratas. Ir tas gyvulinis protas iš tikrųjų dabar smunkantis į šliužo lygį – net ne į to, kuris gyvulys vaikšto, ar žvėris – JISAI TAMPA NEMOKOMAS. Jis tampa, kaip tas mechaninis protas, jis tampa kaip tas robotizuotas protas, kuris yra užprogramuojamas. O užprogramuoja kas? Visi kompiuteriniai žaidimai – užprogramuoja mados, tatuiruotės, visokie, reiškia, pobūviai – KUR VISKAS YRA TO GYVULINIO PROTO DEGRADAVIMUI. Ir tada atsiranda toks robotizuotas, kuris elgiasi taip impulsyviai kiekvienoj akimirkoj. Jeigu ne Apvaizdos apsauga, tai jis būtų ten maitojęs ir mane, ir aplinką. Kitur jisai maitoja kitus, jeigu ne fizine prasme, tai intelektualia prasme arba priimdamas savo sprendimus šeimoj. Kitas tada mėgina priešintis ir atsiranda tas konfliktas.

Tai štai mes, kada esame aukščiausio dažnio energinių virpesių lauke, MES IŠ TIKRŲJŲ GALIME VEIKT KITUS NET IR Į PASĄMONĘ – PASAKYDAMI ŽODĮ ARBA VEIKSMĄ PADEMONSTRUODAMI – IR TAI NUSĖDA.

Ir tam nusėdo, jis nesuprato, kodėl visa tai ir panašiai, bet nusėdo tam tikra sėkla, kuri apramino jį – o ateityje dar daugiau tai paveiks.
Tie virpesiai, kurie iš mūsų sklinda, jie gi nepasibaigia čia, Kauno ribomis – jie pasklinda po visą šalį, pasklinda po pasaulį – pasklinda realiais virpesiais – nematomais, bet juntamais. Ir kuo gilesnis atsivėrimas yra, tuo greičiau juntami virpesiai. Ir kada bus jūsų atsivėrimas dar pagilėjęs, jūs pajausite tuos virpesius iš eilinių žmonių, kur jūs bebūtumėt – turguje, parduotuvėje, gatvėje, bet kur savo pažįstamų kažkokioj grupėj – pajausite jų pačių, skleidžiamų virpesių kupiną baimės priežastį – baimės, kuri demonstruoja jiems kažkokį sprendimą, kurį jie priima net nesuvokdami.
Ir tada reikalinga žiūrėt jau, koks gali būt veiksmas – numatyt to veiksmo pasireiškimą tiek jūsų atžvilgiu, tiek kitų atžvilgiu.
Žodžiu, mes esame šitame kelyje, kad ne tiktai mokytume kitus ir savuoju gyvenimu, bet tuo pačiu ir patys mokytumėmės – nes ir pati ta situacija – tas epizodas, kurį aš jums pateikiau – mane taip pat moko. Moko ko? Kad ne kiekvienam gali parodyt tą nu nu nu – vaikeliui gali parodyt, bet kitas gali pult, kaip Maskvoj tas jau įprasta – išsitraukt brauningą ir šaut sankryžoj. Ir va tos gyvulizmo apraiškos ateina ir čia. Jos jau viešpatauja Jungtinėse Valstijose, kada žudomi žmonės jau nebe po vieną, o po vienuolika, po dvylika, po trylika – kada žudomi vaikai mokyklose. Ir kas tie žudikai – tie patys mokiniai ateina su pistoletais.
Tai va tos apraiškos ateis ir čia.
BET MES TURIM GALIMYBĘ MŪSŲ GALINGESNE ENERGINE GALIA ŠVELNINT ENERGINĮ LAUKĄ, kad tas gyvulizmas nepasireikštų tokiom aštriom formom – kraštutinėm formom. IR TĄ MES ESAM PAJĖGŪS DARYT.

Ir kada jūs tą patirsite, kaip jūs maldoje apraminate aplinkinius, jiems to nesuvokiant – jūs įgysite gilesnį pasitikėjimą.
IR AŠ KASDIEN MELDŽIUOSI IR UŽ URANTUS – KURIE LANKO URANTIJOS GRUPĘ – IR YPAČ UŽ URANTUS, KURIE LANKO ŠVENTOVĘ, NES TAI YRA SVARBIAUSIA, NES MES TURIM KOLEKTYVINĮ ATSIVĖRIMĄ DVASIOJE KŪRĖJUI. IR ŠITAS ATSIVĖRIMAS MUS PAČIUS STIPRINA, VALO MŪSŲ PASĄMONĘ, SVEIKATINA MŪSŲ FIZINĮ PAVIDALĄ. Ir mes šitame gyvąjame kelyje tampame patys tikresni, o tu pačiu mes galim tada pasireikšt ir savuoju gyvenimu ryškiau – patys jausdami stiprumą iš vidaus – būdami net ir po vieną.
O dabar aš jums sakau, ir išplečiu ir jūsų sąmonę – MES NET IR BŪDAMI PO VIENĄ, VISUOMET ESAM KOLEKTYVAS – ROJAUS TREJYBĖ IR AŠ ESU VISUOMET YRA MŪSŲ VIDUJE. JAU YRA KETVERTUKAS. YRA TIESOS DVASIA – IŠ SŪNAUS KŪRĖJO. JINAI, KADA MES – ŠIAIP JI VEIKIA IŠ IŠORĖS – BET KADA MES ATVERIAM – JUK SAKĖ KRISTUS – AŠ BELSIU Į JŪSŲ ŠIRDIES DURIS, TAS, KURIS ATVERS JAS – AŠ ĮEISIU Į JO VIDŲ – JIS JAU YRA ĮĖJĘS Į MŪSŲ VIDŲ – PER TIESOS DVASIĄ – NES MES ATVĖRĖM SAVO ŠIRDIES DURIS – JAU ŠEŠTASIS ASMUO. ŠVENTOJI DVASIA VISĄ LAIKĄ YRA MŪSŲ VIDUJE – VISUR, KUR YRA ERDVĖ, net ir va mūsų tose ląstelėse YRA ERDVĖ – TEN YRA ŠVENTOJI DVASIA. O DAR – SEPTYNIOS PAGALBINĖS PROTO DVASIOS. Štai mes būdami net po vieną – aš jau nekalbu apie APVAIZDOS SUTEIKIAMĄ MUMS PAGALBĄ IŠ IŠORĖS – BET NET IR BŪDAMI VIENAS, MES ESAME JAU VISO KOLEKTYVO GLOBOJAMI – IR IŠ VIDAUS NET, NE TIK, KAD ŠALIA MŪSŲ – BET IŠ VIDAUS. REIŠKIA, MES NEGALIME NIEKADA BŪT VIENAS – MES JAU ESAME KOLEKTYVAS. Bet mes, jeigu užsisklendžiame – mes galime būt vieniši, net ir didžiausiame kolektyve.
Tai štai – vienatvė priklauso nuo to supratimo, nes vienatvė negalima – jeigu esi tikrovės giluminę sampratą jau įvaldęs. VIENATVĖS NEGALI EGZISTUOT KŪRINIJOJ, VISUOMET YRA IR KŪRĖJAS VIDUJE. Tik vieni junta, kiti nejunta. Liuciferis nejuto – maištavo, o vienišumas priklauso nuo užsivėrimo TAM PALAIMOS ŠALTINIUI.
Nėra atsivėrimo – tu būsi vienišas. Ir visą laiką jausi nepasitenkinimą, depresiją. Tau reikės blizgučių, reikės žaidimų, reikės kažkokių pramogų, kad protas kažkur nukreiptų dėmesį, ir šokinėtų visą laiką.
Tai štai, dėl ko mes esam gyvąjame kelyje – KAD GALĖTUME MOKYT KITUS SAVUOJU GYVENIMU – jeigu prašo – patarimais – BET IR PATYS TURIM MOKYTIS – mokytis, kad nedegraduotume, nes garantijų mums nėra – kaip ir bet kuriam kitam – kol nesusiliejam su Minties Derintoju. Amen.