10. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016.03.06

Algimantas:

Kada mes einame Gyvuoju Keliu atvėrę save, mes įgyvendiname Kristaus priesaką, kada jis savo apaštalams, mokiniams sakė, – aš belsiu į kiekvieno širdies duris, tas kuris atvers jas, įeisiu į to vidų. Į mūsų vidų yra įėjęs Jėzus, nes mes atvėrėme širdies duris – ne intelektualų žinių supratingumą, bet mūsų dvasinę gyvastį. Atvėrėme save, nes mums visą laiką iš vidaus, būdamas viduje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU-Minties Derintojas, taip pat beldė, kaip Kristus iš išorės į širdį, taip Minties Derintojas beldė į mūsų protą, kad mes atrastume Jį irgi atsivėrimu, ne ritualų atlikimu – atsivėrimu.

Ir štai mes esame tie vieninteliai planetoje,,kurie, atradę Rojaus Trejybę-AŠ ESU, žengiame GYVUOJU KŪRINIJOS EVOLIUCINIU KELIU, atsirėmę į vedimą iš vidaus, ne primesdami sąvają valią, bet sulieję su KŪRĖJO VALIA, atsidavę Jo valios vykdymui, taip, kaip mes ją juntame iš vidaus, ne taip, kaip, kažkas sako, kad TOKIA yra Jo valia. Jis negali pasakyti, jeigu jis nėra atradęs Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Net ir atradus viduje Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ne iš karto tu pajunti tą vedimą iš vidaus – nedrįsti dar atsiduoti tam vedimui, abejoji ar tai yra būtent Jo valia, o gal tai yra mano valia. Ir taip pat per suklydimus, bet per žengimą Gyvuoju Keliu, mes vis daugiau pažįstame, tiek Patį Kūrėją, tiek ir patIriame Jo vedimą iš vidaus.

Štai, kodėl mes esame VIENINTELIAI, nes nėra daugiau tokių, kurie mokytųsi – ir mokytų – atrasti Kūrėją savo viduje.

Vakar atėjo pora merginų į mūsų namą. Iš pradžių užlipo į posūnio butą, vėliau nusileido į pirmą aukštą, ir aš atvėriau duris – dvi panelės, maždaug dvidešimt dviejų-penkerių metų, sako – mes norėtume apie Bibliją pasikalbėti. Sakau – gerai pasikalbėkime. Sakau – užeikite – oi, ne ne, mes neužeisime. Sakau – kodėl? – Tai gal čia pakalbėkime. Sakau – Na, ką mes kalbėsime apie Bibliją, apie Dievą dabar čia, laiptinėje? Sakau – užeikite. – Ne ne, mes vengiame, kur vyrai yra – ne. Sakau - Tai jūs žiūrėkite į mane ne kaip į vyrą, bet kaip į dvasios brolį. Negi jūs manimi nepasitikite ir einate kalbėti apie Dievą? – Ne ne, mes tikrai neisime. Sakau – jumyse yra daug baimės. Reiškia, nėra įtikėjimo į tą patį Jėzų.
Ir mes taip pusę valandos kalbėjome. Daugiau kalbėjau aš. Aš joms aiškinau ir apie Šventovę, apie Gyvąjį Kelią, apie Apreiškimus. – Iš kur jūs tą žinote?
Aš joms demonstravau Apreiškimų Knygas, siūliau skaityti – ne iš tolo.

Jauni žmonės turėtų būti ne tie užkietėję, jau, sulaukę davatkos amžiaus, tada galėtumei sakyti – taip, kunigai prigąsdino. Viskas, žodžiu, tik bažnyčia bažnyčia. O čia jauni žmonės – tai jie turi būti LAISVI mąstyme, siekiantys pažinti DAUGIAU.

Ir jeigu aš joms rodau – štai pažiūrėkite – Kristaus kiekvieneri metai aprašyti, o Biblijoje jau suaugusį aprašinėja. – Tai ne, ten ir apie vaikystę kalba. – Sakau – dviem sakiniais. Koks čia kalbėjimas? O čia kiekvienerius metus gali pažinti. – O iš kur tai yra? Gal tai klaidinga? Sakau – Tai jūs skaitydami ir patys pajuntate,VIDUMI pajuntate. Paimkite Bibliją, ten yra pilna prieštaravimų. – Nėra prieštaravimų. Ir Biblijoje yra pasakyta, kad tai yra iš dvasios gautas tekstas. – Sakau – iš jokios dvasios? Žmonės parašė PRISIMINIMUS, ir dar PRIEŠTARAUDAMI vieni kitiems – vienoje vietoje vadina TIESOS Dvasia, kitoje – ŠVENTOJII Dvasia. Tai – DVI SKIRTINGOS dvasios. Bet jie neturi supratimo, KUO Jos skyriasi. Štai reikalingas šitas Apreiškimas – Urantijos Knyga – kur jis pateikia paaiškinimą – TIESOS Dvasia – Kristaus Dvasia, ŠVENTOJI Dvasia – jo PARTNERĖS. Bet tu pabandyk jiems paaiškinti, kad Kristus turi Partnerę, taigi jie nesupras - čia yra nuo Šėtono.

Tai aš joms aiškinau – atsiverskite svetainę – urantija.lt – ten yra mano knyga parašyta – KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS.Ten surinkti į vieną vietą tie prieštaravimai. Kada skaitai skirtingose vietose, ir tarp tų vietų įsiterpia kiti teiginiai, tai tu užmiršti, ką tau teigė prieš tai, dėl to, tų skirtumų – prieštaraujančių – nepastebi, o kada yra vienas šalia kito, tada tu matai, akivaizdu, kad šitaip negali būti. Reiškia, tai yra klaida. Jeigu klaida, tai KOKS čia yra IŠ DVASIOS, čia yra daugiau iš žmogaus NESUPRATIMO, iš žinių STOKOS, MENKO IŠSILAVINIMO. Sakau – kada rašė Paulius laiškus, tai ir minties nebuvo,,kad kada nors jo laiškus savo bičiuliams laikys gyvuoju Dievo žodžiu, iš kurio negalima nė raidės išmesti ir pridėti. Sakau – tai kur tai gali būti, tada sustoja visa Kūrinija, o juk Evoliucija yra judėjimas, vystymąsis į vis didesnę Šviesą, didesnį augimą ir panašėjimą į Kūrėją.

Bet mane labiausiai nuliūdina tas faktas, kada aš joms siūlau šitą pasiskaityti, sako – aš pasirinkau Bibliją savo gyvenimo šviesa ir atsidavimą Biblijai. Sakau – pirmiausia tu turi ne šaltiniu vadovautis, kuris yra parašytas, o KŪRĖJU – ATRASK KŪRĖJĄ SAVO VIDUJE. Sakau -,aš šitą knygą išverčiau į lietuvių kalbą iš anglų kalbos už ačiū – per dešimt metų, bet šita knyga man netapo pagrindu, kad aš jai skirčiau tą visą sąvastį – NE – ROJAUS TREJYBĖ yra mano VEDLYS. O knyga – tik informacija – ir tiek. Ji man brangi, bet tai – ne vedlys, veda DVASIA – ir tą pačią DVASINĘ ASMENYBĘ veda.

Negali vesti to, kuris neatsiveria DVASIAS – ŠIRDIMI – o tiktai intelektualiai atlieka RITUALINES APEIGAS. Jis yra NAŠLAITIS, ir NEŽINO, kad yra našlaitis. Tai aš jums siūlau – paimkit TĄ ŠVIESĄ, kad galėtumėte paskaityti, ir patys – savuoju atsivėrimu – paliudytumėte, ką reiškia ATRASTI Kūrėją. Tai yra pastangos, tai yra procesas. Kol jūs eisite, gali užtekti vienam metų, kitam – dešimties prireiks.

Bet negalima Biblijos užrašyto paties teksto, kuris iškraipo Tikrovę, paversti tuo, kuriuo tu tiki. Įtikėjimas yra į Kūrėją, kurį tu atrandi savo viduje, ir Jis tampa Gyvuoju Vedliu ne dėl to, kad Jis yra tavo viduje, bet kad tu Jį ATRADAI. Tas, kuris nėra atradęs Kūrėjo savo viduje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU –KETURIŲ ASMENŲ – o Jie kiekvienas yra skirtingas, bet Jie YRA Dvasinėje absoliučioje vienovėje - tai intelektualiai jam aiškink, kiek nori, jis nesupras, ką kalbi.
Štai, kodėl mes esame VIENINTELIAI – kol kas – šitame pasaulyje. Bet nuo MŪSŲ priklauso visi septyni milijardai žmonių - nuo MŪSŲ priklauso.

Štai, kodėl mes esame, kaip akies vyzdys saugomi. Taip nesaugomi nNĖ VIENIi vieni - nei musulmonai, nei visokios krikščionių sektos, nei jokie ateistai – NĖ VIENAS NESAUGOMAS – nors meilė skleidžiama nuo Kūrėjo, visiems vienoda, bet mus saugo Apvaizda, dėl to, kad mes einame Evoliucijos sugrąžinimo į tą tiesiają, kuri Kūrėjo buvo numatyta ir kurią Liuciferis, ir mūsų, buvęs planetos vadovas Kaligastija, nuvedė į milžinišką apvažiavimą – į TAMSĄ – užtrukusį du šimtus tūkstančių metų.
Reiškia, mums apsauga suteikiama tik dėl to, kad mes nebeiname tuo apvažiavimu, bet einame tiesiai, per tuos pelkynus, bruzgynus. Bet mes nešliaužiame per juos atsiklaupę ant kelių - einame ORIAI. Dėl to mes neskęstame eidami per pelkę.
Ir man liūdna dėl to, kad žmonės pasirenka tą kelią, kuris atneša greitalaikius rezultatus, o procesas taip ir atstumiamas. O procesas yra būtent EVOLIUCINIS - tai yra JUDĖJIMAS, rezultatas yra AKIMIRKA – MOMENTAS. O žmogus būtent nori akimirkos. Jis nori iš karto atlygio, dovanos, bet nenori gyvenimu mėgautis kaip procesu, o atlygį tik paliudyti – o tai kaip gali būti kitaip? – NATŪRALU. Bet mane domina pats PROCESAS – lipk dar ant aukštesnio laiptelio, lipk dar aukščiau, dar didesnė Šviesa.
Aš joms sakau – tai negi jums neįdomu paskaityti apie Jėzaus gyvenimą smulkiai? – Aš tikiu tik Biblija.
Kaip PAPŪGA - tikiu tik BIBLIJA.
Tas žmogus, net nežino, ką reiškia būti našlaičiu, nors jis yra našlaitis. Materialia prasme tai žmonės supranta – na štai, vargšelis, tas numirė, tai jau liko be tėvų,tai našlaitis..Patys, būdami našlaičiai – DVASIOJE – jie net nesuvokia, kad yra našlaičiai.
Tas, kuris iškraipo savo mąstymą tamsoje, jis nebeatskiria ŠVIESOS, ir sako – neee, TA ŠVIESA yra TAMSA. O štai ŠITA jiems – ŠVIESA, kuri yra ILIUZIJA, o tikroji ŠVIESA, jiems yra TAMSA.
Štai, kokia yra TRAGEDIJA – vieno klaidingo sprendimo, prisijungti prie maišto, kurį padarė Kaligastija, ir dabar, net tie tamsoje esantys, tą tamsą laiko, kad tai yra šviesa, o Šviesą atstumia, nes bijo, ir ją laiko iš Šėtono.

Tai sako – o ką jūs manote, KAS mes esame? - Na, sakau – jūs, panašu, kad – jahovistės. – Taip, mes esame Jahovos išpažintojos. Kaip vadino Dievą Kristus? – Sakau – Tėvu. – Ne,Jahve vadino. – Tai Jahvė, tai yra IZRAELIO Dievas, kaip VISUMOS – semitų – judėjų visų genčių. Bet kada jis kalbėjo apaštalams, mokiniams, jis mokė TĖVO sampratos. Ir net sake, kas matė Mane, tas matė TĖVĄ, o ne JAHVĘ, nes tai yra na, KUOPINIS TAS, Dievo IDĖJA per Jahvės asmenį. Tai čia yra artimiau AŠ-ESU idėjai – kaip KUOPINIS – nes žydai atmeta Trejybę, kadangi nesupranta, kad Kūrėjas yra iš KETURIŲ Asmenų – Rojaus Trejybė ir Visuminė Dievybė AŠ ESU. Tai Jahvė galėtų būti – kaip ir Alachas – galėtų būti - AŠ ESU. Bet Jis PERDAUG GALINGAS, tai Jis veikia per Rojaus Trejybę Evoliucinei Kūrinijai.
Bet jie gi nenori šitos Šviesos priimti. Kadangi bijo. Sako – ne, aš pasirinkau, kad įeiti į dangaus karalystę. Sakau – ir Kristus padarė klaidą – jeigu iš pradžių jis skelbė ŠEIMOS sampratą, bet žydai atstūmė. Jie negali patikėti, kad pagonys yra taip pat jų dvasiniai ROLIAII, tai tada pakeitė į KARALYSTĘ, kadangi žydai laukė išvaduotojo, kuris užimtų tuščią karaliaus Dovydo sostą ir išgelbėtų žydus iš pagonių vergystės. O jam reikėjo nešti vis tiek ŠEIMOS sampratą, nes jo karalystės sampratą irgi IŠKRAIPĖ, kad ji turėjo būti ŠIRDYJE atrasta, o ne Dovydas. – Sako – ir DABAR DAR laukia Mesijo. Sakau – tegu laukia.
Tai štai šita prasme šeimos samprata būtų davusi daugiau naudos per ateinančias kartas, nes ją sunkiau iškraipyti negu karalystę. Tai sakau – čia jau buvo jo padaryta klaida, mano samprata. – Ne, aš vis tiek pasirinkau karalystę ir Bibliją. Sakau – neskubėk, gyvenimas dar prieš akis tau, nedaryk apibendrinimų šiandien, skaityk urantija.lt svetainę. Amen. Tuo ir išlydėjau.