11. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016.05.29
Algimantas:
KŪRINIJOS ŽAVESYS YRA TAI, KAD BROLYSTĖ EGZISTUOJA TIKROVĖJE.
KOKIA NUOSTABI YRA APLINKA, KURIOJE GALIMA ATSIREMTI Į KITĄ – KAIP Į DVASIOS BROLĮ – KUPINĄ NUOŠIRDUMO, GĖRIO, TIKROVĖS SAMPRATOS.
Kūrinijoje yra vienintelė aplinka, kuri kelia problemas – TAI SAVĘS ATSKYRIMAS NUO ŠALTINIO, NUO KŪRĖJO – individualus.
Niekada nebus taip, kad kūrinija sukiltų visa kokia nors atskyra kūrinijos dalis. Visuomet sukyla individas – asmenybė. Ji gali paveikt kitas asmenybes, bet tai nereiškia, kad tose aplinkybėse atsidūrę visi ir sukyla. Jie kaip tik išlieka tvirtesnio charakterio, likdami ištikimi Kūrėjui, ištikimi net sau, nes Kūrėjo sumanyta asmenybė ir TAMPA SAVIMI, JEIGU ATSIVERIA IR SUSILIEJA SU KŪRĖJU.
Sukylantis, maištaujantis prieš Kūrėją gali paveikti net ir daug asmenybių – suklaidinti jas. BŪTENT VADOVAS – TAI IR YRA TA VIRŠŪNĖ, KURI GALI TŪRĖT POVEIKIO DIDESNIAM ASMENYBIŲ SKAIČIUI. Jeigu maištauja individas, esantis pačioje to segmento apačioje, neturintis nei įgaliojimų, nei valdžios, naturalu, jo individualus maištas gali tiktai turėt įtakos nedidelei aplinkai, esančiai šalia. Tuo tarpu jeigu jau turintis atitinkamą segmento vadovo postą sukelia maištą, jo įtaka iškart išauga, priklausomai nuo jo ryžto šitą maištą skleist, nes jis JIS TURI TAM PRIEMONES IR GALIĄ.
Todėl kol mes esame pačiame, evoliucinių kopėčių dugne, net ir sukeldami kokį nors maištą prieš Kūrėją, mes atsakingi tik už save, BET JEIGU MES GAUNAM JAU AUKŠTESNĮ ĮGALIOJIMĄ, MES ATSAKINGI NE TIK UŽ SAVE, BET IR UŽ TĄ POVEIKĮ, KURĮ JIS DARO APLINKINIAMS, KURIE PRISIJUNGIA PRIE TOKIO MAIŠTO.
Todėl kiekvienas jūsų žingsnelis, evoliucinių kopėčių laipteliais į viršų, jums suteiks vis DIDESNĮ JŪSŲ PAČIŲ POVEIKĮ APLINKAI.
Kada jūs būsite pažadinti ir turėsite galimybę bendraut su tais, kurie yra atvykę iš kitų planet, jūsų šviesa taip pat galės skleistis ir į tas planetas, iš kurių bus atvykę tie pažadintieji ir su jumis bendraujantys. Tai yra daug didesnė virpesių gama, negu jinai sklistų iš šitos planetos, nes mes patys būdami pačiame evoliucinių kopėčių pradiniame laiptelyje neturim patyrimo, dėl to mums stinga pasitikėjimo, ryžto, drąsos. Po pažadinimo mūsų ryžtas bus daug didesnis, palyginus su dabartinės akimirkos ryžtu, nes mes būsime patyrę prisikėlimą ir tuo pačiu jau galėsime paliūdyt tuo, kuo tikėjome prieš prisikėlimą, prieš šito pasaulio palikimą – dabar mes jau liudijame nauju savo statusu – morontiniu – sielos tapatybės išraiška. ASMENYBĖ TA PATI, BET MŪSŲ STATUSAS AUKŠTESNIS, IR MŪSŲ POVEIKIS JAU TURI DIDESNĮ DIAPAZONĄ. IR JEIGU MES MAIŠTAUJAME – PASIEKĘ AUKŠTESNĮ LAIPTELĮ – MES JAU PAVEIKIAME DAUGIAU APLINKOS.
Todėl net ir tie, kurie eina evoliuciniu keliu, būdami dvasios pavidalo, nėra apsaugoti nuo maišto.
MAIŠTAS – TAI YRA LAISVOS VALIOS PASIREIŠKIMO GALIMYBĖ – PRIIMT PRIEŠINGĄ SPRENDIMĄ NEGU NUMATĖ KŪRĖJAS. Jeigu nebūtų tokios galimybės, tada visi netektų laisvos valios pasireiškimo galimybių. Ir tai reikštų, kad visi yra robotai, sumanyti tiktai vien gėrio, šviesos kūrimui. Tada nebeliktų galimybės veikti protui renkantis tarp gėrio ir blogio. Ir toji galimybė rinktis mus ir atskiria nuo kažkokių mechaninių įrenginių, kuriuos galima užprogramuot – ir atliks tik tą funkciją.
TUO TARPU MES PER VISĄ AMŽINYBĘ TURĖSIME LAISVĄ VALIĄ KŪRĖJĄ IŠDUOT. Niekada nebus garantijos, kad štai užštampuotas šitas mūsų laisvos valios pasireiškimo vektorius. Jeigu būtų taip, tai net ir Sūnūs Kūrėjai, tiesiogiai kilę iš Rojaus Trejybės, ir gaunantys sklypą kosmose kurti Vietinę Visatą, duoda ištikimybės priesaiką Rojaus Trejybei. Jeigu jie neturėtų galimybės išduot Rojaus Trejybę, būdami net ir tobuli, tam tikroje apimtyje, nebūtų jokio tikslo tą priesaiką duot.
Štai kodėl, jeigu jūs turite mintyse, kad jums po prisikėlimo, einant tolyn – ir tampant jau dvasines asmenybės dvasios tapatybės išraiška – užsidarys vartai blogio pasirinkimui, niekada šitaip nebus per visą amžinybę. Visada jūs turėsit laisvą valią iškelt savo balsąnet ir prieš tą šviesą, kurią įgijote savuoju patyrimu – per milijardų metų ir šviesmečių patyrimų visą sankaupą.
TODĖL KŪRINIJA IR STEBI MUS, EINANČIUS ČIA, TOJE TAMSOS PLANETOJE, IR ŽAVISI MŪSŲ ŽINGSNIU, KAD MES DEMONSTRUOJAM IŠTIKIMYBĘ KŪRĖJUI, IŠTIKIMYBĘ, KURIOS TAIP PASIGENDA ŠITOJE PLANETOJE IŠ VISOS ŽMONIJOS NET IR PATS KŪRĖJAS – MYLINTIS VIENODAI IR ŠVIESOJE GYVENANČIUS, IR TAMSOJE, bet kaip ir žemiškasis tėvas ar žemiškoji motina pasireiškia tada, kada vaikas yra išmintingas, pasireiškia paskatinimu, padrąsinimu to išmintingo žingsnio, bet gi jis nedrąsina ir neskatina klaidingų žingsnių, taip ir KŪRĖJAS MUS SKATINA IŠ VIDAUS, KAI TIK MES ŽENGIAME TĄ ŽINGSNĮ, KOKĮ NUMATĘS MUMS JIS – JIS SKATINA ŽENGTI DAR NAUJĄ ŽINGSNĮ. Jeigu jūs atsitraukiate, Jis neskatina trauktis toliau, Jis ragina žengti dar vieną žingsnį, pridedant prie to žingsnio, kuris buvo jūsų ankstesniame, aukštesniame laiptelyje, nuo kurio gal jūs nukritot, nes gyvasis kelias nenumatytas, kad būtų be problemų. Todėl koks jūsų atsivėrimas bus, tokia bus pasitikėjimo gelmė. Bet niekada nebus pasitikėjimui dugno, kad štai jau jūs nukritote ir žemiau krist nebegalit. Kritimas, degradacija taip pat neturi pabaigos, išskyrus beprotybę ir tapatybės sunaikinimą, bet ir tai pasirinkus tokį iškeliavimą savo laisva valia - ne Kūrėjo tokia bausmė. Štai kodėl Kūrėjas nėra baudžiantis už piktus darbus, bet Jisai paklūstantis – PAKLŪSTANTIS JŪSŲ LAISVAI VALIAI. Ir netrukdo jums net jeigu jūs keliate maištą.
ŠTAI KODĖL ĮTIKĖJIMAS – PAGRINDINIS RAMSTIS IR VIENINTELĖ GARANTIJA – KITOS KŪRĖJAS NENUMATĖ NĖ VIENAI ASMENYBEI PER VISĄ AMŽINYBĘ – NET IR TOBULAI.
Dėl to kūrinija ir žavisi mumis – KIEK mes turime viduje ĮTIKĖJIMO – kai aplinka nepadeda mums įtikėt, o patyrimas, iš esmės visas, yra prieš akis. Ir jis mums tampa, tik įtikėjimo dėka, ne kažkokios fantazijos, ne pamišėlių samprotavimai, bet TIKROVĖ, kurios dar mes nepatyrėm.
TAI ŠTAI ŠITAME PIRMAME LAIPTELYJE MES IR ESAM TIE TIK Į ĮTIKĖJIMĄ ATSIRĖMĘ ROJAUS TREJYBĖS SŪNŪS IR DUKROS. Štai tas ryžtas ir žavi tuos, kurie mus stebi Kūrinijoje ir žavisi tokiais mūsų žingsniais.
Ir aš jumis žaviuosi. Kokia jūsų milžiniška šviesa, palyginus su ta aplinka, kurioje tūno žmonija – kariaudama, naikindama, ir tuo pačiu degraduodama dar daugiau. Amen.