13. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016 06 12
Algimantas:
Gyvasis Kelias yra KŪRIMO ir KŪRYBOS kelias. Jis nėra griovimo, tamsos kelias. Jis yra Šviesos. Ir tiktai jame mes galime patirti, kas yra Kūrėjas. Tai nėra ritualų sumanytojas arba nustatytojas. Jis net nereikalauja nieko. Jis pats būdamas Kūrybos Šaltiniu, atveria mūsų vidų, jeigu mes pareiškiame norą. Noras yra mūsų. Tai yra mūsų laisvos valios pasireiškimas. Bet jeigu bus noras, atsiras pastangos. PASTANGOS JAU YRA KŪRYBA. Jeigu jūs nededate pastangų, jūs tampate griovėjai. Jūs tampate to Gyvojo Kelio ir jame einančiųjų tamsos apraiška.
Gyvasis Kelias numatytas tam, kad mes visą laiką šviesėtume. Niekada negalima pasakyti užtenka – rytoj paimu išeiginę, atostogų. Gyvajame Kelyje yra tik kopimas į kalną. Kalno įvairūs kampai, briaunos – tai yra mūsų pasąmoninės baimės apraiškos, kada mums iškyla problemos ir iššūkiai. Ir vienų mes išsigąstame, kadangi jos gali smarkiai sužeisti, kitos nėra tokios bauginančios, ir mes pasirengę jas įveikti.
Jeigu mes pasiryžtame veiksmui, priimame sprendimą, ir jį įgyvendiname yra KŪRYBA, jeigu mes siekiame išvengti tų iššūkių – tai yra GRIOVIMAS. Griovimas savo charakterio, asmens tapatybės. Ir tuo pačiu apsunkinimas savo ateities – visomis prasmėmis – tiek vidinio pasitenkinimo, vidinių ramybės akimirkų pojūčio, tiek ir Kūrėjo gyvosios Komunijos patyrimo. Jeigu mes kuriame DRAUGE su Kūrėju, net ir atsiverdami Jam giliau, mes patiriame vidinę pasitenkinimo akimirką, kurioje norime VEIKLOS. Ne dėl to, kad toji veikla būtų pareiga, prievolė, bet dėl to, kad asmenybė, gavusi savąją kilmę iš Šaltinio – Tėvo ir Motinos, jinai negali sustoti. Ji visą laiką trokšta išreikšti savo iš Kūrėjo, iš Tėvų, gautus potencialus savosios tapatybės pasireiškimu VISŲ LABUI. O tai įmanoma tiktai atliekant veiksmus – veikiant. Ir kuo daugiau asmenybė atsiveria, tuo veiklesnė ir gyvybingesnė tampa ji aplinkoje. Ir tiktai gyvybinga ir veikianti asmenybė yra kurianti. Ir tuo pačiu būsena – per gyvąją Komuniją – jai paliudija, kad ji yra ne bet kokia kurianti, bet Bendrakūrėja su pačiu Kūrybos Šaltiniu – savo Tėvu ir Motina. Toji asmenybė tampa veikli ir vis labiau pasitikinti savimi, nes ji vis daugiau pripratina mirtingojo gyvulinį protą prie savojo šviesos pasireiškimo, apmąstymo, ir tuo pačiu naujo iššūkio troškimo. IR TAS GYVULINIS PROTAS NEBEGALI PASIPRIEŠINTI TOKIAI ASMENYBĖS DIEVIŠKOJO PROTO AKTYVIAI VEIKLAI. Ir tada tampa kūryba kasdiene išraiška. Kūryba, o ne griovimas. Ir tada yra vidinių tamsos kliūčių tirpinimas tiek veikloje, tiek ir tos pačios asmenybės visų potencialų atskleidime toje akimirkoje.
Kūrėjas mums suteikia asmenybę tam, kad jinai iš tikrųjų taptų atkartojanti Jį. Atkartojanti savo gyvenimu, savimi. Atkartojanti savo tapatybe, kurios bijo mirtingojo gyvulinis protas. Ir toji baimė neleidžia būti savimi ir sugalvoja daugybę priežasčių, kad išvengti gyvenimo, koks yra Kūrėjo sumanytas – be kaukių, nuoširdumu ir savo tikrumu įtvirtinant savos asmenybės pasireiškimą. Įtvirtinant, nes pati asmenybė žengia pirmuosius žingsnius. Ji yra kaip kūdikis – silpna – nepajėgi remtis į kažką, ko tvirtai nėra atradusi savyje. Ji nežino, kas yra tas pagrindas, nes per daug silpnas pasitikėjimas. Per daug seklus įtikėjimas. Ir jeigu asmenybė pradeda – pareikšdama norą – ji nori vis tiek žengti šituo Gyvuoju Keliu, nors aplinka tam prieštarauja arba trukdo. Tas noras visuomet Kūrėjo yra patenkinamas, nes, KO NORI SŪNUS IR TĖVAS, TAS YRA. Ir jeigu jūs norite patirti tiek Kūrėją, tiek kūrybą, bendrai su Kūrėju, JUMS SUDAROMOS TOS APLINKYBĖS, KURIOSE TIK NEIŠSIGĄSKITE BŪTI SAVIMI.
Nereikia jums didvyriškų pastangų ir didvyriškų veiksmų. Tapkite savimi. KURKITE SAVE, KOKĮ SUMANĖ KŪRĖJAS. Kūrėjas tą kūrybą išreiškia potencialais, kurie jau yra pačioje asmenybėje sudėti. Jums tereikia tiktai – per atsivėrimą ir drauge veikimą su Kūrėju – save išreikšti Kūrėjo charakterio savybių atvaizdu. Tik tiek. Nereikalinga įveikti milžiniškų kokių nors priešo pilių, kad jūs galėtumėt pareikšti – štai aš tapau didvyriu. Būkite savimi. Kasdienybės aplinkoje.
Jeigu aplinka jums diktuoja tamsą, diktuoja prievartą, diktuoja nusikalstamą gyvenseną – nesusitapatinkite su ja, neprisitaikykite prie jos, o būkite SAVIMI – taip, kaip veda jus iš vidaus. Ir to užtenka iš jūsų šitame pasaulyje. Bet kuo ryžtingiau jūs gyvensite savo tikrovės gyvenimą, tuo jūs klojate sau dar stipresnį ir aukštesnį laiptelį, po prisikėlimo, KURIS JUMS TAIP PRAVERS.
IR JŪS TAIP DŽIŪGAUSITE, KAD ŠITAME PRADINIAME PASAULYJE JŪS TĄ IŠŠŪKĮ PRIĖMĖTE IR GYVENOTE SAVO TIKROSIOS TAPATYBĖS GYVENIMĄ NET IR TOJE APLINKOJE, KURI JUMS TRUKDĖ BŪTI SAVIMI. O Kūrėjas vedė iš vidaus. Drąsiai, ryžtingai KURKITE, negriaukite savęs. Ir tada jūs, po pažadinimo, jausitės toje aplinkoje – kad štai, tai yra ta aplinka dėl kurios jūs stengėtės šitame pasaulyje ir jūs jaučiatės komfortiškai, jūs jaučiatės tarsi patektumėte į tą ilgai, nostalgiškai puoselėtą aplinką, kurioje jums yra tos galimybės jau pasireikšti be jokios aplinkinės suvaržančios tamsos. Priešingai, aplinka jus daugiau paskatins, pritars jums. Bet jeigu jūs taip pat būsite savąją tapatybę drąsiai, ryžtingai skleidę štai šitame pasaulyje kurdami, o ne griaudami susitraukę ir visą laiką slėpdamiesi už kitų ir kad net patys, kaip sraigė, lindote į kiautą bijodami tos tamsos. NIEKADA NEBIJOKITE TAMSOS.
Argi galite jūs net ir turėdami žibintuvėlį, matyti tamsoje, jeigu jūs to žibintuvėlio neuždegate? O jūs gi esate GYVOJI šviesa, Kūrėjo sukurta kaip asmenybė, ir pripildyta viso potencialo. Reiškia, pripildyta visos šviesos. Tada jums belieka tiktai per atsivėrimą ir atsidavimą vedimui iš vidaus, įjungti tą šviesą savyje. Ji suteikta. Baterijos yra, mechanizmas duotas. Švieskite. Savimi, BE BAIMĖS. Ir RYŽTINGAI. Štai būsite tikri Bendrakūrėjai Gėrio, Grožio, Šviesos, Gailestingumo, Tiesos, Teisingumo, Tikrovės.
Ir tada galėsite kitiems paaiškinti sakydami – taip, aš esu Kūrėjo atvaizdas. Žiūrėk į mane ir tu matai Kūrėją. Ir nieko daugiau. Amen.