Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016 07 09

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:

Kada mes einame Gyvuoju Keliu, ir ypač nuo tokio amžiaus, kaip šie mažyliai, jų ne tiktai fizinis pavidalas stiprėja, bet jis vis labiau, kiekvienos ląstelės pasireiškimu, patiria tą ritmą, kurį KŪRĖJAS sumanė kiekvienai ląstelei. Taip pat skvarbėja kosminė įžvalga, ir tas mažylis, augdamas, pradeda suvokti tokius dalykus, kokių negali suprasti neatsivėręs net suaugęs mirtingasis.

Ir man Vita dažnai paskambina – kuri atvažiuoja su trimis savo mažyliais į mūsų pamaldas – tai sako, mes nuvažiavome, kažkur, į Kauną, ir lipam, ten – didžiulis stendas, o ten kažkokia – na, reklaminis stendas – ir kažkokia yra išraiška tos panelės gundanti. Tai Matas, kuriam šešeri metai, sako savo tėvui, Vytautui – nežiūrėk į tą paveikslą ( visus šitai išgirdus pralinksmina). Žodžiu, jis junta, kad tie virpesiai, kurie kažką reklamuoja per tą panelės atvaizdą, jam nepriimtini, ir jis perspėja savo tėvą – nežiūrėk (visi nuoširdžiai juokiasi). Tai kokia sklinda iš jo išmintis.
Tai kada mes taip ugdydami savo mažuosius dvasios brolius ir seses su jais bendrausime, mes iš jų išgirsime – jiems augant – nuostabių teiginių, kurie atims amą – kaip toks mažo amžiaus, materialia prasme, vaikas, gali ištarti tokius gilius teiginius?
Ir, natūralu, kad tie vaikai bus didžiulis iššūkis mokykloje mokytojams, nes jeigu jie bus Dvasinėje Šviesoje, šeimoje, jie gyvens kitokiuose virpesiuose ir tie virpesiai jiems bus natūralūs.
Štai – mažylis. Jisai krykštauna garbinimo metu. Tai yra krykštavimas irgi taip pat išraiška savojo tikrojo aš – jisai tarsi tuose virpesiuose jaustų pasimėgavimą. Jam tie virpesiai yra savi, kiek jis yra tuose virpesiuose įpratęs būti. Kadangi čia yra kolektyvinė komunija – natūralu, tokios nėra namuose – bet jis jau palaižęs tų virpesių energinio lauko, jame pasijunta kaip savo namuose. O sugrįžus į savo biologinę šeimą jam stinga būtent šito energinio lauko, kurį pajunta čia. Ir, naturalu, jiems bręstant, augant – jų troškimas bus didžiulis.
Ir Vita man sako – Matas – tas šešiametis, užaugęs Šventovėje, beveik taip galima pasakyti – jis sako – a kodėl mes, kada nevažiuojame į Vilnių kas antrą šeštadienį, negalime atvažiuoti į Vilnių ir tą šeštadienį, o paskui sekmadienį dar antrą kartą Kaune, pagarbinsime Rojaus Trejybę?
Žodžiu, jam yra tas poreikis, kad tai būtų tas ritmas kas šeštadienį, paskui dar sekmadienį Kaune, kada aš nuvažiuoju. Jam yra natural. Ir Kotryna, kuri nuo savaitės pradėjo lankyti Gyvają Šventovę, jinai taip pat pradės greitu laiku reikšti savo Šviesos sampratas – dar labiau negu Matas, kuris pradėjo lankyti (gyvąją šventovę) gal septynių-aštuonių mėnesių tiktai, tai šiuo atžvilgiu per tų aštuonių mėnesių skirtumą, natūralu, virpesiai iškart užpildė tą mažylį, tuo labiau – jis jau buvo laukiamas tuose virpesiuose, ko nepatyrė Matas. Tai net laukimas – ir jau pradėjimas tuose virpesiuose – tai yra milžiniška kokybė, kuri iškelia tą mažylį ir vysto į tikrajį Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnų ar dukrą.
Įsivaizduokite, dabar vyksta moksleivių Dainų šventė. Ir kada aš paskaitau delfi.lt puslapyje – vaikai skundžiasi, kad jie pavargsta ir jie prastu maistu maitinami, alkani būna. Tai, jeigu būtų brolystė, dvasine prasme, argi esant tokiam renginiui vaikai būtų palikti nevalgę ir maitinami neskaniai, nes kiekvienas sudėtų kažką, kas su meile yra iš Kūrėjo, ir tuo pačiu, kas yra Gyva, ir, natural, toji meilė pasireikštų skoniu, kokio negali sugalvoti joks virėjas, joks pardavėjas, todėl vaikų tokių nusiskundimų nebūtų iš viso. Bet visa tai yra brolystėje, o brolystės negalima importuoti iš kitos planetos, jinai gimsta per atsivėrimą mūsų kiekvieno TĖVUI IR MOTINAI – DVASINIAMS KŪRINIJOS TĖVAMS – VIENINTELIAMS. Ir štai tada toje brolystėje visiškai kitaip vyksta bendravimas, bendradarbiavimas.
Ir čia mes atsiremiame į tikrają problemą, kuri neleidžia žmogui vystytis – pinigai. Pinigai tai yra pats blogiausias evoliucijos sumanytas blogis, nes pinigai iškreipia mąstymą troškimus, iškreipia mirtingojo vertinimą, nes pagal materialų turtą jis vertinamas visuomenėje, nes visuomenė yra tiesiog užgožta materijos. Dvasia miega kaip Asmenybė, kuri jaučia brolystę – ji nėra pažadinta. Tuomet materialus gyvulinis protas, gyvendamas savanaudiškai, vertina tiktai galią, postą, materiją ir patogumą tam fiziniam pavidalui. Nėra pavyzdžio, kaip turėtų pasireikšti brolystė, kai net biologinėje šeimoje broliai su sesėmis mažai bendrauja, tuo labiau bendradarbiauja, o labai dažnai net ir kivirčijasi. Todėl tai nėra brolystė. Pati biologinė sąsaja nėra toji gija, kuri apjungtų ir suartintų. O pinigai išskiria žmones. Išskiria – ir tada bujoja savanaudiškumas. Bendradarbiavimas tampa komerciniu pagrindu.Tam priežastis – komercinis pagrindas. Atsiranda paslaptys ir siekimas užvaldyti naujas rinkas, atsiranda savo jėgos demonstravimui puiki terpė.

Ir mane labai liūdina, kada šalies vadovai – ne tik mūsų, bet ir kitų šalių – demonstruoja ginklus, kurie iš tikrųjų suryja daugybę energijos, kūrybingos minties. Bet ji skirta naikinimui – griovimui – todėl nėra ko girtis, jeigu sukūrei, kaip dabar giriasi, kad Kinija sukūrė naują lėktuvą, kuris gali gabenti du šimtus tonų. Tokio lėktuvo dar nėra net ir rusai sumąstę. Ir tas lėktuvas pakilo, ir dabar ,kaip damoklo kardas pakabintas virš Rusijos ir Amerikos – reikia ,,perspjauti“ kinus, reikia sukūrti, kad bent jau būtų dviejų šimtų dešimt tonų krovinį galintis pakelti aeroplanas. Ir tam – mokslininkų pajėgumai, gamyklų visa veikimo kryptis, ir tuo pačiu tada skatinimas tokią politiką įteisinti ir teisinti, ir tada atsiranda poreikis patriotizmo ugdymui. O patriotizmas – tai yra mechaninis, grubus proto mąstymo niveliavimas, kada mes turime iškelti tai, kas patinka valdžiai, iškelti taip ,kaip valdžia sumąsto per savo gyvulinio proto pasireiškimus.
Ir dabar man iškilo dilema – yra šventės, reikia pagal įstatymą kelti vėliavą. Dabar Mindaugo buvo karūnavimo diena, na jis ne glostydamas žmones buvo tuo pačiu kunigaikščiu, kuris ir karūną užsidėjo, o ginklu žudydamas kitus. Per baimę jisai laikėsi savo poste, kol galų gale buvo nužudytas to gyvulinio proto. Kodėl aš turėčiau kelti vėliavą galvažūdžiui? Kokia proga? Tai priėmė materialaus gyvulinio proto tie patekę į Seimą mano dvasios broliai ir sesės, bet aš juk su tuo nesutinku. Bet jeigu aš nekeliu vėliavos, tuomet yra įstatymo pažeidimas ir bauda – vieną, du kartus, paskui ji užauga. Tai tuo labiau dilema, kad tu gyveni ne vienas. Tai tu gali, jeigu vienas dar mėginti tą protestą aiškinti ir,kariauti – ne tas žodis ,kariauti“, bet – šviesti, plėsti požiūrį kitų. Bet toje brutalioje , materialioje visuomenėje, kur viešpatauja postai ir jėga, natural, į loginį samprotavimą niekas nekreipia dėmesio. Supranta – taip, logiškai akivaizdu, bet toks įstatymas – ir nukerta.

Todėl aš kuo toliau vis daugiau pradedu mąstyti – visuomenė turi būti lavinama, šviesinama, kad nebūtų klaidinama, net ir tų pačių esančių ar prezidento poste, ar premjero, ar seimo. Vedliai turi turėti daugiau kosminės įžvalgos, nes visuomenei reikalinga kryptis ir platesnio konteksto atskleidimas tos aplinkos, kurioje visuomenė yra, ir krypties – kokia kryptimi turi vystytis. O dabar šito near. Tada atsiranda vis didesni neatitikimai Rojaus Trejybės-AŠ ESU valios vykdymui. Ir tie konfliktai vis tiek pasireikš. Nebus taip, kad tamsa užleis savo pozicijas nusileidusi Šviesai. Evoliucinė Šviesa nugalės tamsą, bet ne taip, kad ją išvarytų, bet, kad užlietų savimi, užlietų ir tuo pačiu tamsa patirtų Šviesos viduje poveikį, kad Šviesa, užliejusi tamsą, ištirpintų tamsą Šviesoje ne nugalint ją, bet tiesiog išgarinant, kaip rūką pakilus saulės šviesai ir šilumai. Ir tuomet rūkas, ką tik buvęs po nakties, dingsta jo specialiai nevaikant. Taip ir mūsų Šviesa, per mūsų gyvenimo veiksmus, yra Vienintelis Kelias keisti tiek visuomenę, tiek planetą. Kito kelio nėra. Kiti mėginimai ką nors pagreitinti, paspartinti. Man daug reikia žmones net ir stabdyti, kad šito nedarytų, nes jie nesupranta, nes jie trokšta pokyčių, bet jie turi pirmiausia save atverti ir ištiesinti, o nesistengti kitus keisti – VISKAS PRASIDEDA NUO SAVĘS. Tu tapk visą laiką ryškesnis, šviesesnis, tikresnis, ir tada tavo gyvenimas bus ryškesnis, ryžtingesnis, bet toje Šviesoje, kokioje tau yra sumanyta – asmeniškai tau. Ir nereikia skatint, kad kitas kartotų tavo veiksmus, nes kitam yra kiti iššūkiai – kiekvienam individualūs, nėra dviejų. Todėl mes negalime, kol neturime atsivėrimo, kol neturime brolystės ryškaus būsenos ilgalaikio patyrimo, tol mes negalime veikti kaip ištisa kokia nors, sakykime, grupė, nes kiekvienas turime savo laiptelį, kuris labai skirtingas. Todėl jungtis yra tiktai per Rojaus Trejybę-AŠ ESU. O veikimas juk turi būti materialioje aplinkoje, ir tada jau nebėra susiderinimų. Todėl ir vyksta urantų veikimas tik individualus. Gyvenimas –individualus, ir patyrimų pasidalinimas, kad mes galėtume apmąstyti – ko vienas nepasiekia, gali pamatyti ir kitas ką jau patyrė. Ir tada matyti, galbūt, ir panašų vektorių į tą pačią pusę ateityje ir kitam.
Todėl mėginimas gelbėti pasaulį, ar Lietuvą, PRASIDEDA TIKTAI NUO SAVĘS, IR BAIGIASI TIKTAI SAVIMI – ne per kitą veikiant, bet save paverčiant vis tikresniu Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumi arba dukra. Ir tada tu gali savo valią padovanoti, neprimesdamas kitam tos valios. Esi laisvas šeimininkas, kiek nori, tiek gali reikštis, bet jeigu patirsi atsivėrimą gilumine prasme, tuomet išmintingai reikšiesi ir per mindaugines – iškelsi vėliavą, kad nebūtų erzelio. Amen.


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal