Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016.07.16

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:

Mes dažnai sakom tokį teiginį – KŪRINIJA YRA KŪRĖJO IR ŠALTINIO GLĖBYJE. Kūrėjas neturi nei kūno, nei formos – tai koks yra Jo glėbys?

Kad jums būtų lengviau suprast, aš pateiksiu iškreiptą vaizdinį, bet jums šiek tiek leisiantį suvokt, kas yra Kūrėjo glėbys.

KŪRĖJAS YRA ENERGIJOS VIRPESIŲ CENTRAS. JIS PASKLEIDŽIA IŠ SAVĘS – SAVE – PASKLEIDŽIA PAGAL POREIKĮ. JEIGU JO POREIKIS DIDĖJA, JIS PASKLEIDŽIA SAVE TĄ PAČIĄ AKIMIRKĄ. Kada jūs turite labai artimus žmones, ypač tuos, kuriuos mylite, dažnai sakote kitam, kuris važiuoja ir žinote, kad susitiks su tuo, kurį mylite, jūs galite jam pasakyt – perduok linkėjimų nuo manęs. Ir dažnai pasako – kur tie linkėjimai? Žinot, kaip tam multike sako apie smauglį ir beždžionę. Beždžionė sako – na , kur tie linkėjimai, duok, duok, nėra linkėjimų – materialia prasme. TAS LINKĖJIMŲ PERDAVIMAS YRA TAS JŪSŲ VIRPESIŲ PASIUNTIMAS – tų virpesių, kurių negali pajausti, kadangi nieko nežino jūsų mylimas žmogus apie tuos virpesius – todėl jis nieko nejaučia. Bet kada jam kažkas atveža linkėjimus, jis pajunta sustiprinimą, jis pajunta gerą žinią dar daugiau, jeigu pasako – pabučiuok ir nuo manęs. Taigi bučiuoja kitas žmogus – ne tas, kuris prašo šitą atlikt. Bet tas būčinys – jis materialiai išreiškiamas. Bet jis yra tiktai simbolis. O iš tikrųjų pojūtis yra dėl to, kad perdavė mylintis – ir mylimas – žmogus tokią žinią, tik perdavė per materialų pasireiškimą. Bet dar yra pasakymas – apkabink jį nuo manęs. Glėbys yra glėbys, bet ne to konkretaus – bet to, kuris perduoda – taigi jis apkabina pats. Jam nesakė – pabučiuok – jis nebučiuoja, tik apkabina. Bet yra dar stipresnis – ir gilesnis – ryšys, kada motina – arba tėvas – stebi savo mylimą vaiką, mažytį, žaidžiantį kieme. Ir tas vaikas yra tėvo – arba motinos – glėbyje. Jis nėra apkabintas, jis yra. Gyvenime stebi, kad tam vaikeliui nieko neatsitiktų. Ten gal jis su draugu žaidžia kur nors smėlio dėžėje. Ir tėvas – arba motina – stebėdami visą laiką, jį laiko savo glėbyje taip saugiai, kad jis mato jau iš toli, kas gali nutikt ir jis perspėja arba žodžiu, arba veiksmu, kad sulaikytų tą mažylį nuo kokio nors klaidingo žingsnio. Bet tai yra glėbys neišreikštas žodžiu. Tai yra stebėjimas to energinio lauko, kuriame pasireiškia tas mažylis. Ir tas laukas apima ne tiktai tą smėlio dėžę, kur yra tie du ar trys vaikeliai, bet apima didesnę erdvę, kur gali tas vaikelis nubėgt, ar tie vaikeliai nubėgt. Ir jis visą laiką stebi tą visą lauką – jis šią akimirką dėžėj, bet jis gali pasitraukt nuo dėžės. Jeigu dar aplinka, sakykim, koks nors gyvūnas ar dar kažkas, jis žiūri ir tą gyvūną, kaip sąveikauja, kad neatsitiktų konfliktinė ir skausminga pasekmė. O jeigu tarpusavyje susiginčija tie mažyliai dėžėje, tai tėvas – ar motina – mato, jeigu tas ginčas yra, na toks vaikiškas, jis nepasirekš dideliais agresyviais veiksmais – jis nesikiša, jis leidžia jiems laisvai pasireikšt savo laisva valia, bet stebi.
TODĖL IR KŪRĖJAS – JIS LEIDŽIA MUMS PASIREIKŠT. JIS LAIKO MUS TAME KONTEKSTE – VISAME ENERGINIAME LAUKE. Jis yra savajame tikrovės, bet realiame pasireiškime – be formos, be kūno, bet virpesiais pasireiškia. Ir, jeigu vaikas gauna iš tėvų visą laiką žemo energinio dažnio virpesius – jis ir dėžėje bus agresyvus su kitais. Jisai nebus geras, širdiškas, nebus nuoširdus, nebus pasitikintis, visą laiką jis bus baigštus, agresyvus, nes agresija yra iš baigštumo. Tas, kas sako – oi, aš drąsus, ką noriu ten padarysiu – čia iš baimės pasakymas. Dėl to, kad kažkas jo gali neįvertint.Tai tame lauke, žaizdamas net toje dėžėje, visą laiką jis dairysis, ar ko nors nepadarė, ar nematė tėvas ir motina, ką nors padarius ne taip, kad susilauks priekaištų, susilauks pykčio.
O jeigu yra meilės harmoninga energinio lauko aplinka šeimoje, tai vaikas žaidžia atsipalaidavęs. Jis žaidžia ne ta prasme atsipalaidavęs, kad jis nesuvokia konkrečiai, ką jisai atlieka tuo metu, bet jisai nejaučia streso, bet jis susitelkęs į tą žaidimą, į tą dėmesį draugui ar draugei. Todėl jisai yra tikras – be įtampos. Ir štai jisai jaučia tą ramybę ir palaimą, kurią šeimoje jis gauna ir pabučiavimu, ir apkabinimu, realiai, kai pareina į namus.

O didesniame kontekste – tame glėbyje, kuris yra pranokstantis fizinį, su draugu žaidžiant smėlio dėžėje – jis jaučia tą patį apkabinimą, tą patį būčinį savo ramybe, savo tikrumu, kad yra saugus.Jis nesidairo, ar jam kiekvieną kartą nelipa ant galvos motina, ar tėvas, be perstojo rodantis – taip nedaryk, taip nedaryk, taip nedaryk, taip nedaryk! O jis pasitiki ir mokosi, nes į pasąmonę nusėda kiekvienas žodis, kiekvienas teiginys, kiekvienas veiksmas. Jis mokosi pačiam nebūt priekabiam – suaugus – smulkmeniškam.

Štai kodėl, kada jūs bendraujat, jūs galit pasakyt, kokią patyrė vaikystę tie, su kuriais bendraujat, nors jie jau senukai, fizine prasme. Bet jūs galit atsakyt į klausimą – kokia jų buvo aplinka, kokie buvo tėvai, koks buvo jų gyvenimas, kai jie buvo maži vaikai – ar jie buvo užguiti, ar jie buvo skriaudžiami tų pačių tėvų, ar jie buvo muštruojami – kaip seržantas – kareivius kareivinėse – ar jis gyveno komandomis, ar priešingai – supratingų , išmintingų tėvų globojamas.

Tai atsispindi kiekviename žingsnyje. Ir, jeigu jis mato, kad žmonės yra nenuoširdūs – kalba vienaip, elgiasi kitaip, mintyse trečiaip galvoja – tai vaikystė buvo kupina stresų, nebuvo to tėvų glėbio ir, natūralu, jie nejautė glėbio iš Kūrėjo.
Iš kur jūs galėjot jaust glėbį iš Kūrėjo, nors vienas, iki gyvojo kelio? Supratimo neturėjot, ką reiškia nei gyvasis kelias, nei Kūrėjas, nei tas apkabinimas.

DABAR PAJAUSIT TĄ APKABINIMO PRASMĘ, KOKIAME JŪS ESATE ENERGINIAME LAUKE – TAME GLĖBYJE – KOKĮ IR VAIKAI JUNTA BŪDAMI KIEME, MYLINČIOJE ŠEIMOJE. TAI YRA TĖVŲ GLĖBYS.

Štai mąstykit, gyvenkit tame glėbyje, jausdami atsivėrimą, tik tada būsite nuoširdūs. Jeigu neatversite savęs – nuoširdžiais niekada netapsite.

NUOŠIRDUMAS YRA TIK IŠ KŪRĖJO.
Tai jeigu jus skriaudė aplinka, skriaudė tėvai – materialia prasme, žemiška prasme – skriaudė mokytojai, bendradarbiai – jūs negalėjot būt nuoširdūs, nes nežinojot, iš kur tą nuoširdumą gaut. Jumyse yra baimė, o ta baimė formuoja įtampą ir norą būt, na, stipresniu, kad įrodyt kažkam kažką, kad aš nebijau. Ir štai tada nuoširdumui nėra kur prasiveržt į jūsų vidų, nes jūsų protas užimtas įvairių sukūrtų, dirbtinių kliūčių įveikimu. Tai yra dirbtinis gyvenimas, tai yra iliuzija.

TODĖL GYVASIS KELIAS NUMATYTAS NE TAM, KAD JŪS KAM NORS KĄ NORS ĮRODYNĖTUMĖTE, BET KAD BŪTUMĖTE SAVIMI.

Ir savo gyvenimo jau nebeužtenka tiktai išmąstyt – garbinu, garbinu, garbinu Tėvą ir Motiną – AŠ ESU – na, tai aš jau esu ir nuoširdus, ir dvasingas – viskas – ir lipu vis ant aukštesnio laiptelio, nes vakar valandą garbinau, šiandien – dvi, rytoj – dvi su puse. Noriu garbint. GYVENIMU. Štai – esmė. Turi gyvent visą laiką taip, kaip veda Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Ne taip, kaip tu planuoji, savo protu, kuris nepajuto to glėbio vaikystėje, jaunystėje, brandos amžiuje, BET, KAIP VEDA KŪRĖJAS – jau suplanavęs nuo pat gimimo iki begalybės ir amžinybės.

Štai čia yra jums iššūkis. Ne tik šiame pasaulyje – per visą amžinybę šitas iššūkis išliks – per visą amžinybę, nes visą laiką bus aukštesnio laiptelio iššūkiai, kur patyrimų nebus iki to sukaupta. Ir visą laiką išliks daugybė klausimų, į kuriuos nerasite atsakymų, ir reikės jų ieškot. IR TAM TURI BŪT PANAUDOTAS JŪSŲ PROTAS, JŪSŲ DVASIA, PASITIKĖJIMAS KŪRĖJU IR VIDUJE ŽINOJIMAS, KAD JŪS ŠITĄ UŽDUOTĮ PAJĖGŪS ATLIKT. Ir taip bus tas pats ir Rojuje – ir iš Rojaus išskridus ( staiga sukrykštė vienas fizine prasme DAR KŪDIKIS URANTAS LOPŠYJE). Taip, teisingai. Amen.


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal