Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016.07.23

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:


Evoliucija yra iš tikrųjų nuostabus dalykas, nes kada mes augame savimi, iš tikrųjų mes patiriame, kad tai yra logiška. Kiekvienas nori, kad gyvenimas būtų gerovė – be konfliktų, be karų, be skausmo, kančių. Tai ir yra evoliucija. Ir, jeigu atsiranda problemos, reiškia evoliucijos kelias yra sulaužytas, sutrikdytas.
Kūrėjas nenumatė kančios, bet kančią sukelia evoliucinio kelio pažeidimas. Kada iškyla gyvulinis protas savo savanaudiškumu, tada jis siekia naudos sau. Štai dabar demonstruoja Turkijoj, kada dėl valdžios kovoja grupelės – tarpusavyje susiskaldžiusių – mirtingųjų. Lygiai tas pats yra ir ten, kur tariamai pareiškiama, kad yra demokratija – Jungtinėse Valstijose. Ten demokratijos near. Demokratijos apskritai negali būt. Kaip gali būt demokratija, jeigu liaudis yra tamsi, tai kaip ji gali tūrėt savo rankose svertus, institutus, kad dauguma nuspręstų, ko jai reikia. Juk gali būt neišmintingi vaikai, kurie visi prašys pagautos tarp žuvų į tinklus gyvatės, bet jeigu prašo dauguma ir tada tu turi atiduot tą gyvatę, nors jinai yra pavojinga.
Todėl negalima šitų problemų įveikt niekaip kitaip, tiktai švietimu – švietimu ir dvasinimu.
Kol nebus šitas kelias pripildytas dvasinių mokytojų, tol evoliucija bus sulaužyta, tol konfliktai tiktai augs, kančios – pasekmės – bus skausmingos visai žmonijai. Ir natūralu ir čia bus skausmingos pasekmės. Jų išvengt neįmanoma, kadangi yra PRIEŽASTIES-VEIKSMO-PASEKMĖS DĖSNIS. Tai jeigu tamsuma primeta savo valią evoliucijai, tai čia yra revoliucija.
Revoliucija – kada vienu ypu mėginama užgniaužti šviesą, užgniaužti tą kelią, kurį numatė Kūrėjas. Bet tą daro visiškai kurti, akli dvasioje, todėl jie nesupranta, kad jie dabar yra revoliucionieriai, nors patys tvirtina priešingai, kad viskas turi evoliuciškai vystytis. O jie stabdo evoliucijos vystymasį.

Aš dabar buvau užėjęs į Jurgio Matulaičio bažnyčios vidų, Laimai fotografavau tą bažnyčią. Kokia jinai klaiki savo architektūriniu sprendimu. Ir norėjau parodyt, kokia yra ta bažnyčia iš vidaus. O ten – jau susirinkusių pilna tikinčiųjų, lenkiškai jie ten gieda, bet dar pamaldos neprasidėjusios. Aš pafotografavau.
Iš tikrųjų maldos namai turi būt patrauklūs, jie turi būt šilti, turi skatint vaikus atsivėrimui, bendravimui, tarpusavio ryšiui, o ten yra šalta aplinka – gigantomanija – tiesiog tai, kas atstumia nuo nuoširdumo, nuo atsivėrimo, nuo betarpiškumo, nuo bičiulystės, broliškumo. Tai yra, kaip milžiniškas gardas, tvartas kiaulėms – betoninis, šaltas, sunkus, kietas. Tai visiškai nėra maldos namai. Kodėl? Todėl, kad tas architektas, ta bažnyčia neatsivėrusi, neatradusi Kūrėjo savyje. Jie išmąsto intelektualiu lygiu, o intelektualus lygis, nepripildytas atsivėrusios asmenybės dvasios – jis yra negyvas – nėra gyvasties kibirkšties – meilės.
Todėl visa aplinka ir yra sulaužyta evoliucija.
Kada vakar aš įsijungiau Pūko radiją ir klausiau diskusijos – diskusija apie aukštąjį mokslą – ir visi kalba tiktai intelektualiom sampratom – reikia žiūrėt, kokių reikia dabar specialistų, nėra darbo, jaunimas išvažiuoja. Niekas nekalba apie visumos sistemą, atremtą ant Kūrėjo, ant Šaltinio gyvųjų pamatų – atrastų savyje. Ir tada viskas sustoja į savo vietas. Bet šitą turi daryt vadovai, nes jie yra vedliai, rodantys vektorių – kryptį – visai visuomenei. Jeigu vadovai nesupranta,iš kur atsiras aukštųjų mokyklų rektoriai suprantantys,iš kur atsiras įmonių vadovai tą suprantantys,iš kur atsiras mokytojai, ruošiantys mokinius gyvenimui, iš kur atsiras tie dėstytojai? Viskas yra pateikiama tiktai intelektualiu ir tarpusavyje nesusietu būdu – izoliuotai, sulaužytai, sutraukytai, segmentuotai – bet kokiai švietimo sistemai, ar šalies sistemai, visuomenės sistemai, šeimos sistemai. Štai tada kiekvienas rungiasi dėl savo duonos kąsnio ir kitą nustumt tai yra malonumas, užimant jo vietą. Ir dabar pergyvena – pergyvena valdžia, kad Briuselis priėmė sprendimą, kai į komandiruotes važiuoja žmonės į kitas šalis, tai Lietuvos kompanija, pasiuntusi į komandiruotes žmones, turi mokėt tą atlyginimą, koks yra toje šalyje, tos srities darbuotojams. Čia moka minimumą, o ten reikės dabar mokėt, kiek toje šalyje mokama. Sako – mes bankrutuosim. Tai vieninteliai ką pasakė protingai toji komisija – Briuselio komisija – sako – tai, a kodėl jūs norit laikyt savo žmones antrarūšiais, mokėkit tiek, kiek toje šalyje moka ten dirbantieji ir samdantieji tuos žmones, tos kvalifikacijos.
Štai, kodėl tada smaugia lietuvis lietuvį, kad jis galėtų gaut čia patį minimaliausią atlyginimą už tą darbą, kokį atlieka kvalifikuotai ir kitose šalyse. Todėl turi būt atlyginimas toks pat ir daktaro, ir mokytojo, ir vairuotojo, ir valytojo – nemažesnis. O kaip tą pasiekt, kai nėra biudžete pinigų? Štai čia yra priedermė valdžios, ne to, kuris yra samdomas. Jam tai nesvarbu, jis atlieka tą darbą kvalifikuotai, tai būkit maloni, valdžia, pasirūpinkit mokesčių sistema tokia, kad čia būtų kvėpavimas tiems, kurie samdo kitus. O jeigu jūs norit juos užsmaugt, tada necypkit, kada jums pasakė, kad mokėt reikės tokius atlyginimus.
Todėl, kol nėra atsivėrimo, nėra Kūrėjo atradimo savyje, tol yra bergždžia kalba, kad susišnekėtų tarpusavyje politikai, verslininkai, ir bet kokių kitų sferų dirbantieji, nes kiekvienas mąsto tik apie save – kiekviena sfera tiktai apie save, toje sferoje kiekvienas individas – tik apie save.
Ir viena moteris, kuri buvo viena iš tos laidos dviejų vedėjų, pacitavo mintį, bet ji pati nesugebėjo jos pagilint, sako – aš skaičiau, kaip vienoje gentyje indėnai, jie visuomet priimdami sprendimą, to sprendimo pasekmes numatydavo, kokios bus po septynių kartų – ką šitas sprendimas atneš po septynių kartų gyvensentiems toje gentyje indėnams.
Tai jau yra arčiau Kūrėjo. Bet tai – indėnai, džiunglėse gyvenantys be civilizacijos materialios, rūpinasi, kad džiunglės turėtų jiems tą aplinką ir po septynių kartų ne prastesnę, o geresnę – jos nebūtų sunaikintos, nebūtų pažeista visa sistema gyvybinga. Tai numatyk, kas yra po septynių kartų.

Ar yra nors vienas politikas, kuris taip mąsto šiandien, kur griūna viskas. Todėl nenuostabu, kad per šį pusmetį emigravusių skaičius pats didžiausias nuo nepriklausomybės paskelbimo. Tokio emigracijos antplūdžio, koks yra šių metų pirmas pusmetis, dar nebuvo. Jau emigravo apie dvidešimt trys tūkstančius žmonių per pusę metų. Tai bus maždaug apie penkiasdešimt tūkstančių – o gal ir daugiau – per metus.
Štai kodėl mes, eidami gyvuoju keliu, turime vienintelį ir išsigelbėjimą, kada čia viskas nesustabdomai byra, tiesiog akyse dienomis, ne tiktai metais, ne kartomis, bet jau tu matai dienomis, kaip viskas smunka. Ir matai abuojumą – abuojumą tų, kurie turi priimt sprendimus – pasimetimą, nežinojimą ką daryt. Tai reikėtų bent jau išgirst tą teiginį tos, ten ne jos pasakytą apie sprendimus, kurių pasekmes numatyt septintai kartai, ką daro indėnai, jų samprata – nemokyti ir tamsūs.
O mes – urantai – žinom, kad be atrasto savyje Kūrėjo nei septintai, nei devintai kartai nenumatysi pasekmių. Tik su Kūrėju tu gali priimt tokį sprendimą, kuris tavo gyvenimą paverstų iš tikrųjų prasmingu, visos evoliucijos pasireiškimu šitą akimirką, kad jis tiktai neš pažangą – pažangą – ne griovimą, bet pažangą. Ir ne septintai kartai, o visai šitai civilizacijai, kad ji ryškėtų savo kiekvieno pasireiškimu, be kartų apribojimo – visą laiką. Amen.


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal