Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016.08.13

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:

GYVENIMAS TIKROVĖJE – YRA PALAIMA DĖL TO , KAD TU ESI TADA GYVAJAME RYŠYJE SU ŠALTINIU IR CENTRU. Jeigu šitaip nėra – atsiranda skausmo akimirkos – ir tose skausmo akimirkose atsiranda nerimo, net baimės. O Kūrėjas numatęs, kad sprendimai būtų priimami palaimos ir ramybės aplinkoje, todėl bet kokia įtampa, bet koks NERIMAS IŠKREIPIA išmintingų sprendimų priėmimą ir tuo pačiu jų įgyvendinimą. Žodžiu, kuo mes turim gilesnį ryšį su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – tuo šviesesni, išmintingesni sprendimai yra priimami to dvasinio, Dieviškojo Proto, kuris ir palaiko gyvybingą ir gyvą ryšį su SAVO ŠALTINIU IR CENTRU – SAVO MOTINA IR TĖVU. Ir kada mes, dabar garbinom Rojaus Trejybę-AŠ ESU – jūs patyrėte, kad tai yra ta NUOSTABIAUSIA BŪSENA, KADA TU NIEKO NET NEPRAŠAI. Tiesiog – GARBINIMAS – TAI YRA TIKROVĖS PASIREIŠKIMAS IŠ TAVOJO, GYVOJO DIEVIŠKOJO ASMENS – TU NORI TIESIOG IŠSILIET, NES KOMUNIJA – TAI YRA PATS INTYMIAUSIAS BENDRAVIMAS.

Štai vaikai bendrauja su tėvais, kada nieko neprašo – jie aiškina, kaip jiem kažkas pavyko, nepavyko. Jie atsiduoda tam aiškinimui, ir gyvena tuo aiškinimu. Tai yra jų – malda, jų komunija. Jie yra tikroviški tą akimirką su tėvais. Jie gyvena tuo, ką aiškina tėvams. Ir mes, kada esam dvasinėj, gyvojoj, garbinimo komunijoj, mes irgi išreiškiam save.

GARBINIMAS REIKALINGAS MUMS, kad mes galėtume IŠSIREIKŠT savo dvasia, tikruoju savo tapatumu – ne gyvuliniu protu, kuris visko bijo, visko nenori – tik duok jam, duok ir kitų sąskaita. O DVASINIS ASMUO – JIS ATIDUODA SAVE - NET IR ATSIVERDAMAS – IR TAI YRA KOMUNIJA, TAI YRA MALDA. Todėl GARBINIMAS MUMS LEIDŽIA PATIRTI PATĮ GYVYBINGIAUSIĄ RYŠĮ, KURIS ŠVIESINA MŪSŲ PASĄMONĘ – VALO JĄ NUO TERŠALŲ, SUKAUPTŲ PER KARTŲ KARTAS, PER TŪKSTANTMEČIUS. Ir mes tada ne tiktai išmintimi augame, gilėjame, bet tuo pačiu mes paverčiame tą mums suteiktą POTENCIALĄ AKTUALU – realiu veiksmu – savuoju gyvenimu. Ir į tą reaguoja fizinio kūno ląstelės – reaguoja dėkodamos savo normalia, Kūrėjo sumanyta, ritmo išraiška. Mes iš Kūrėjo gaudami ramybę ir palaimą, padedam savo ląstelėms veikt taip, kaip sumanęs Kūrėjas – RAMYBĖS IR PALAIMOS SĄLYGOM – VISUMOS LABUI. Tik toje aplinkoje šitas fizinis – gyvas organizmas – visa sistema – kuri yra ĮJUNGTA Į VISĄ KŪRINIJOS DVASINĘ ŠEIMĄ – ir tegali veikt taip, kaip sumanęs KŪRĖJAS. Kito kelio nėra, kitas kelias yra – ligų, stresų ir ankstyvos iš čia iškeliavimo išraiškos. Tai nėra mirtis, bet tai yra – fizinio kūno mirtis. Kūrėjas sumanęs, kad čia jūs gyventumėte po 500 metų minimum – po 500 metų. Kodėl taip? Todėl, kad tik mirtingasis pradeda sukaupt vis gilesnį patyrimą – jam re000ikia jau palikt šitą pasaulį. Tai kada jis gali šitą patyrimą perduot jaunesnei kartai? Jis pats bejėgis. Jis sako – nu va, dabar emigruoja, nebus kam išlaikyt pensininkų, tai sako – vat, jie dabar turi išlaikyt tuos. O einantis dvasiniu keliu – jis yra darbingas iki pat paskutinės penkišimtųjų metų akimirkos. Jis darbingas. Bet dabar tokie žodžiai skamba na – fantastika, ir tuo pačiu fantazija, todėl, kad mes esame toje aplinkoje, kurioje yra aklina siena – nėra Gyvojo Kelio, kuris neturi pabaigos. Jis veda pas KŪRĖJĄ – ESANTĮ MŪSŲ VIDUJE, o mes turim akligatvį, ir lekiam visi, net nemanydami, kad GREITIS visą laiką AUGA, ir - akligatvis, kuris mus atves į katastrofą - mes atsitrenksime į tą gyvą sieną – ir ji pasireiškia konfliktais viduje – nerimu, baime, stresu, o tuo pačiu tada išraiška gatvėje tokia pat, šeimoje.

Jeigu jūs paanalizuosite visą literatūrą, paanalizuosite, ką dabar, per kartų kartas, yra sukaupę rašytiniai šaltiniai, visur – BE URANTIJOS KNYGOS – demonstruojama agresija, demonstruojama – naikinimas. Nesvarbu ar bus Senasis Testamentas, ar Naujasis Testamentas, bet visur iškeliama baimė – dievobaimingumas, žudymas. Jeigu Koranas, tai žudymas kitatikių, jeigu Bhagavatgita, tai žudymas – net ir savo giminės – tai rodo pasitikėjimą. Tau reikia žūdyt, kaip moko Krišna Ardžuna – turi pasitikėt – žudyk! Jeigu tu nežudai – bijai – reiškia tu nepasitiki Krišna. Tas pats yra bet kuriuose mokymuose, išskyrus, kada buvo Sai Baba – skelbdamas Meilės Dievo sampratą. Bet Sai Baba paliko mirtinguosius, kad jie būtų kiekvienas savo konfesijoj, bet būtų nuoširdūs tos konfesijos išpažintojai. NUOŠIRDUMAS YRA IŠ KŪRĖJO. Problema yra ta, kad likdamas savojoje konfesijoje, tu turi laikytis tos konfesijos ritualų. Jau RITUALAI – NEBĖRA NUOŠIRDU, nes yra MATERIALUS APEIGOS ATLIKIMO PASIREIŠKIMAS, kuris dar daugiau suteršia pasąmonę ir sukelia labai trumpalaikį apsiraminimą, kol vyksta tas panyrimas į maldą, bet reikia iškart keist kūno padėtį – atlikt tam tikrą ritualą – visose religijose. Todėl likimas savojoje konfesijoje nėra išeitis. IŠEITIS YRA TA, KĄ SKELBIU SAVĄJA EVANGELIJA – KŪRĖJAS YRA GYVAS – REALUS – TIKRAS – YRA KIEKVIENO VIDUJE – IR JĮ GALIMA ATRASTI. Tad jeigu atrandame Kūrėją – savaime yra nuoširdumas viduje PRIPILDOMAS Kūrėjo – ne mūsų nuoširdumas yra. Mes tampame štai tuo įtekėjusiu intaku į vandenyną – susiliejame su Jo vandenimis – tampame Jo kokybine išraiška – pasireiškimu – Kūrėjo visų gerųjų charakterio savybių pasireiškimu.

Todėl mes esame iš tikrųjų Kūrėjo atvaizdai, atspindžiai – patys nekurdami nei Nuoširdumo, nei Teisingumo, nei Gailestingumo – mes Jį geriame savimi iš Kūrėjo.

Todėl VIENINTELIS, KĄ DABAR AŠ JUMS SAKAU, BŪDAMAS ČIA, ŠITAME PASAULYJE, TĄ AŠ SAKAU VISAI ŽMONIJAI – NE JUMS, ESANTIEMS ŠITAME KAMBARYJE – VISAI ŽMONIJAI, VISOMS RELIGIJOMS – tai, ko mokė Sai Baba, kad yra Meilės Dievas ir atraskite Atmą savyje – tai Dvasią – TAI AŠ DABAR JUMS SAKAU – ATRASKITE SAVO TIKRĄJĮ TĖVĄ IR MOTINĄ - ta BŪSENA paliudys, kad jūs turite tiktai VIENĄ TĖVĄ IR VIENĄ MOTINĄ, kaip simboliškai išreikštus KETURIS ASMENIS – KŪRĖJĄ – PIRMĄJĮ ŠALTINĮ IR CENTRĄ – ANTRĄJĮ ŠALTINĮ IR CENTRĄ – TREČIĄJĮ ŠALTINĮ IR CENTRĄ – IR VISUMINĮ ŠALTINĮ IR CENTRĄ – AŠ ESU. ŠTAI JIE IR YRA – VIENINTELIS TAS TĖVAS IR MOTINA, NES JIE YRA VISI KETURI BE PRADŽIOS IR PABAIGOS – SAVYJE SUTALPINA VISĄ PRADŽIĄ BE PRADŽIOS IR PABAIGĄ BE PABAIGOS. JIE YRA SUMANYTOJAI ENERGIJOS, JIE YRA TAS ŠALTINIS – IŠ SAVĘS PASKLEIDŽIANTIS SAVE IR KŪRIANTYS TIKROVĘ. Ir mes pasireiškiame tos tikrovės atspindžiais - spinduliais - tiek, kiek turime gyvojo ryšio SU SAVO TĖVU IR MOTINA.

Mirtingiesiems savo dvasios broliams ir sesėms, kuriuos įpratino nuo pat jaunumės klaidingai vadinti tėvais – tėvu ir motina – SAKAU -nevadinkite jų nei tėvu, nei motina – jie yra mūsų dvasios broliai ir sesės, tiktai skirtingas jų amžius. Jie visi yra tęsiantys žmoniją per kartų kartas. Ir mes tęsiam žmoniją, per kartų kartas, bet TARPUSAVYJE VISI ESAME DVASIOS BROLIAI IR SESĖS, NES TURIM TĄ VIENĄ IR VIENINTELĮ TĖVĄ IR MOTINĄ – KŪRĖJĄ. Todėl materialaus kūno suteikimas, tai gali būti išraiška, kaip GIMDYTOJO, bet ne tėvo ir motinos įvardijimu. Galite įvardint ir tėvu, ir motina, tada pridėkite būtinai žodį – ŽEMIŠKUOJU – tėvu ar motina, kad atskirtumėte nuo VISUMINIO TĖVO IR MOTINOS, KURIS PER VISĄ AMŽINYBĘ JUMS BUS TAS, KURIS SUTEIKĖ JUMS AMŽINĄJĄ DVASINĘ DOVANĄ – ASMENYBĘ, PRIPILDĘS SAVIMI, VISU POTENCIALU, KURIO NIEKADA NEIŠEIKVOSITE IR NEIŠNAUDOSITE PER VISĄ AMŽINYBĘ.

Štai TOJI GILUMINĖ TIESA, kuri leidžia Gyvajame Kelyje išvengti to akligatvio – to milžinišku greičiu lekiančio pasaulio, kuriuo dabar yra MŪSŲ PIRMINIS PASAULIS – evoliucinio pasireiškimo, kad jisai išliktų – išliktų tiek žmonijos išraiška, tiek ir mūsų dvasinio augimo išraiška visumos labui – neatsitrenkus į tą sieną, į kurią dabar atsitrenkia visa žmonija.

Gal užteks, nes galiu aš tęst ir tęst? Palikim tai, pereikim prie prašymų maldos.


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal