34. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016.10.30

Algimantas:

Gyvajame Kelyje mes turime įvairių sustiprinimų – tiek per Apvaizdos mums pateikiamus kažkokius net ir materialiam žvilgsniui matomus aplinkos reiškinius – tiek per vidinį sustiprinimą, kokį mums suteikia Minties Derintojas, kada mes atliekam kupiną Šviesos darbą visų labui ir nesiekdami jokio atlygio – tiek ir mūsų gyvenimu, kuris ir sudaro mums ĮSTATYMĄ. Mes esam prikūrę įvairių taisyklių, kurios nėra įstatymas, nes ĮSTATYMAS YRA MŪSŲ GYVENIMAS – TAIP, KAIP SUMANĘS KŪRĖJAS. JEIGU MES NESILAIKOME ŠITO PAGRINDINIO ĮSTATYMO – TAIP, KAIP VEDA KŪRĖJAS MUS – MES JAUČIAME VIS SKAUDESNES, AŠTRESNES PASEKMES, NES MES IŠKRAIPOM KŪRĖJO VALIĄ. KAD MES JĄ MAŽIAU IŠKRAIPYTUME, TURIME GILIAU ATSIVERT – KAD PAŽINTUME IR PATĮ KŪRĖJĄ, IR JO VALIĄ ATPAŽINTUME. Tik tada mes galime patirt mažiau nusivylimų, patirt mažiau suklydimų ir skaudžių pasekmių.
Kada vakar aš nusideginau pirštą, anksčiau būdavo taip, kad – ai, nudega pirštas tai ir tiek to, pakenti – dabar iškart puolu pagarbint Kūrėją ir Jo prašau, kad ta žaizda nesivystytų, nebūtų tas ir pūlinys, ir ta pūslė, ir nepratrūktų. Ir iš tikrųjų TAI VYKSTA.
Kuo greičiau sureaguoji kreiptis į Kūrėją – ir atsiduot Jam – padaręs klaidą – praradai dėmesingumą akimirkai, prisilietei prie keptuvės, reiškia mintis buvo nukrypusi nuo tos akimirkos kažkur kitur – reiškia tu turi būt kiekvieną akimirką tame BŪSENOS AKIMIRKOS SĄMONĖS LYGYJE, na, kad tu nepadarytum ir ranka kokį nors mostą, kuris paskui nepavirstų skaudžiomis pasekmėmis ir tam fiziniam kūnui.
Todėl Gyvajame Kelyje mes esam kaip tie maži vaikai – neturim dar įgūdžių, nesusiformavę įpročiai, kad ne tik tada, kada yra skausminga pasekmė, kreiptis iškart ir nesiekt sau, čia nėra heroizmas, didvyriškumas – na aš ir be šito apsieisiu Kūrėjo, na kaip nors pats tą ištversiu, iškentėsiu, ir panašiai. Mokykimės iš vaikų, kurie iškart, kažkas atsitinka ir iškart puola prie tėvo ir motinos – papūsk, padėk! Tai tėvas ar motina mato, kad čia nieko nėra, bet jis papučia ir palengvėja, bet palengvina ne vien papūtimas – palengvina tas gyvasis ryšys – iš karto prašymo išpildymas.
Tai ir mes turime tą pačią akimirką kreiptis, kada patiriam kokią nors skausmingą pasekmę arba kada mes patiriam ir malonią akimirką. Kodėl gi tik skausme kreiptis, o malonume užmiršt? O kodėl tarp skausmo ir malonumo nesikreipt? Kodėl tada turi būt užmiršta? TAI MES IR FORMUOJAM TĄ ĮGŪDĮ, KAD LIKT GYVAJAME RYŠYJE NUOLAT – KAS AKIMIRKĄ, VISĄ LAIKĄ. TADA MES PADARYSIME MAŽIAU KLAIDINGŲ SPRENDIMŲ, NES IR PRIIMDAMI SPRENDIMĄ, MES BŪSIME TAME GYVAJAME RYŠYJE, KADA ŠVIESA IŠ KŪRĖJO BUS PRIEINAMA MUMS SĄMONĖS LYGIU, TUO PAČIU MES NEPATIRSIME SKAUDŽIŲ PASEKMIŲ.
Ir važiuojant traukiniu su Zita ir Viktorija, išėjo kalba, na,KOKIA būsena, KAIP, KĄ jauti, ir klausia – KĄ tu jauti? Tai man ir labai sunku apibūdint, kada įvyko gimimas iš dvasios – jau prieš daug metų – ir kada transformavosi vidus į tą Šviesą ir atėjo ta PALAIMOS būsena, kuri nuolat ir lydi – NUOLAT lydi – tai ji tapo tiesiog mano neatskiriama dalimi, tai aš jau dabar nebežinau, ką reikėtų man pasakyt apibūdinant savąją būseną. Tai man atrodo natūrali būsena ir nebėra su kuo man palygint, nes palaipsniui tos akimirkos, kada būdavo įvairių pergyvenimų, įvairių skausmingų akimirkų, jos išdyla iš atminties ir tau vis stipriau įsiviešpatauja ta palaimos gilėjanti būsena. Yra tiktai laipsniškumas į gilėjimo, plėtimosi pusę, o palaimos turinys – KOKYBĖ – yra ta pati, tik apimtis yra galingesnė. Tai kada tokiuose virpesiuose gyveni visą laiką, tada tau ta natūrali būsena tampa tokia sava, kad tu nebežinai, kokia gali būt kita būsena. Ir kada ir važiuodamas mašina matai, kaip elgiasi kiti kelyje, tiesiog na, viena, tai liūdina, bet, antra, kelia šypseną – na,kaip vaikų darželis, kaip maži vaikai vieni kitiems keršija, tai taip kelyje elgiasi suaugę, žmogiškąja prasme, brandūs žmonės. Ir aš vakar važiuoju – ten yra apvažiavimas nutiestas Vilniuje, kur leidžiama važiuot jau didesniu greičiu, o ten iš šalutinio keliuko važiuoja mašina ir jinai turi praleist važiuojančius jau greitkeliu, o ji užlindo tiesiai prieš mane, o atstumas gal ten per pusantro metro ir aš sužybsėjau ilgom šviesom – kaip tu taip elgiesi? Tai jis tada iškart ant stabdžių ir sustabdė iki trisdešimties gal kilometrų greičiu, o kadangi man reikėjo išsukt iš to kelio į dešinę pusę, tai aš ir nevažiavau, kad ji aplenkt. Tai mane nuteikė taip, kad tas mėginimas – tu pamirksėjai šviesom, tai aš tau atkeršysiu, ir tada aš iškart tau padarau kliūtį. Tai yra kaip mažas vaikas elgiasi. Tai, viena, liūdina, kad šitaip gi kenki ne man, sau tu kenki – reiškia, tu sirgsi, nes tu gyveni tokiais žemo energinio dažnio virpesiais, kad tau kyla mintis pirmiausia įvažiuot į kelią, kuriame yra eismas didesniu greičiu, bet tu gi neturi kantrybės, tau gi reikia užlėkt visuomet, reiškia, nesvarbu, kokios yra ten aplinkybės, bet lekiu ir viskas, nors tai sudaro pavojų tiek jam pačiam, tiek ir kitam. Ir jeigu tau perspėja, tada reikia – aha, tai specialiai reikia pakenkt, ir dar visą eismą sutrikdyt. Tai čia yra vaikiškumas, ta dvasine prasme, nors pagal tai, kad jisai vairuoja ne žaislinę mašiną, tai jis jau turi aštuoniolika metų – pilnametis, pagal mūsų sampratą. Tai vat visa tai ir liūdina, ir natūralu kelia tą šypseną – KOKIA VIS TIKTAI YRA VAIKIŠKA APLINKA – kada viskas yra iliuzijoj, pateikiama taip, kad toji iliuzija priima kaip tikrovę, o toji tikrovė, nori nenori,vis tiek NEGALI IŠVENGT PRIEŽASTIES-VEIKSMO-PASEKMĖS DĖSNIO PASIREIŠKIMO.
Ir norėdamas padėt žmogui, tu jam turi aiškint, kokia yra Tikrovė, o žmogus aiškinimo nepriima užsidaręs, ir jis tvirtina savo užsispyrus.
Dabar visi kaip pamišę lėks į kapines. Mes turim iššūkį – KĄ MES TURIM DARYT? Aš jums – kiekvienam – negaliu patart, bet aš pasakyt galiu bendrą nuostatą – ATSIVERKIT GILIAU, KAD PATIRTUMĖT, KOKIUS IMPULSUS JŪS JAUČIAT IŠ VIDAUS, KAD TIE IMPULSAI JUMS LEISTŲ PASIELGT TOJE AKIMIRKOJE IŠMINTINGAI. Bet išmintis – tai yra ne vien tiktai konflikto vengimas, bijant išsakyt didesnę Šviesą, bet taip pat ir susilaikymas, kad konflikto neprovokuot ir tos pačios Šviesos neprimest per jėgą, bet tuo pačiu išdrįst pasakyt, kad aš turiu laisvą valią, kaip tu turi laisvą valią taip pat – tu gali laikytis savo sampratų, bet leisk man mano laisvą valią išreikšt, kai aš suprantu, kad šitoji tavo – ar jūsų – švenčiama šventė, jinai yra ne Kristaus. Yra Biblija, jau – Naujasis Testamentas, yra Evangelijos, KURIOSE NĖRA NIEKO PARAŠYTA NEI APIE KAPINES, NEI APIE ŽVAKUČIŲ UŽDEGIMĄ – NIEKO NĖRA PARAŠYTA NET IR APIE KATALIKUS – NIEKO. Na, galima sakyt, nereikia to žodžio – savanaudiška – tai yra save susikūrusi bažnyčia, nes yra pasakymas Pauliaus apie bažnyčią, bet ne apie katalikų, o apie krikščionišką. O katalikai yra viena iš sektų, o krikščionybė yra SUSKILUSI į keturiasdešimt su viršum tūkstančių sektų. Todėl vieni dega žvakutes, kiti nedega žvakučių – čia yra sektos vidaus reikalas, kaip jie sugalvoja tas taisykles. Bet aš jums prieš tai sakiau – ĮSTATYMAS YRA GYVENIMAS, BET NE ELGESIO TAISYKLĖS TAME GYVENIME, O GYVENIMAS. TAI YRA GYVASIS KELIAS, KURĮ SUMANĘS KŪRĖJAS, KURIS IŠKĖLĖ VIRŠ VISKO LAISVĄ VALIĄ. IR TA LAISVA VALIA KŪRĖJO NUMATYTA TAIP, KAD JI NEŠTŲ KUO RYŠKESNĘ ŠVIESĄ – KUO RYŠKESNĘ – BET NEPAŽEISTŲ KITO LAISVOS VALIOS, NEPRIMESDAMA PER JĖGĄ TOS ŠVIESOS, LEISDAMA PASIRINKT LAISVA VALIA TĄ RYŠKESNĘ ŠVIESĄ, BET IR PAČIAM, NEŠANČIAM LAISVA VALIA TĄ RYŠKIAUSIĄ ŠVIESĄ, LEIDŽIA PANAUDOT ŠITĄ LAISVĄ VALIĄ, KAD JI IŠ TIKRŲJŲ BŪTŲ NE KITO SUVARŽYTA, BET SKLEISTŲSI – SKLEISTŲSI LAISVAI. TAI, KĄ JAUČIA VIDUE, kad šituo galėtų gyvent savo IŠORĖJE, kad jis galėtų – ar ji – savuoju gyvenimu demonstruot materialiais veiksmais, jog toji ŠVIESA – RYŠKESNĖ ŠVIESA – JI ATNEŠA IR PASITENKINIMĄ, IR RAMYBĘ, net kada kiti neleidžia ramiam būt – vis tiek išlieka vidinė, giluminė ramybė, ir pačia sveikatos būkle, nes ORGANIZMAS REAGUOJA į tai, ką sumanęs jam Kūrėjas, o ne tai, ką primeta dirbtinėm taisyklėm tie, kurie jas sugalvoja. Kūrėjas dirbtinių taisyklių neturi – JIS TURI SAVĄJĄ TIKROVĘ IR JOJE YRA TIKTAI JO VALIA. Ir jeigu mes suliejam savąją valią su Jo valia, tai, kaip mes galime tada teršt tom dirbtinėm taisyklėm, kurios mėgina sulaužyt mūsų laisvos valios pasireiškimą? TODĖL KIEKVIENA APLINKYBĖ YRA KIEKVIENAM SKIRTINGA, BET ATSIVĖRIMAS KŪRĖJUI – IR TAS POJŪTIS KŪRĖJO VEDIMO IŠ VIDAUS -VISIEMS YRA TOKS PAT – JIS NĖRA VIENODAS, BET JIS YRA TOKS PAT – GILESNIS ATSIVĖRIMAS – BUS STIPRESNIS POJŪTIS, SEKLESNIS ATSIVĖRIMAS – BUS SILPNESNIS POJŪTIS, BET VIS TIEK YRA TUO PAČIU VEKTORIUMI ŽVELGIANT – TA PAČIA KRYPTIMI ŽVELGIANT. Ir tai tinka bet kurią akimirką – tiek džiaugsmo, tiek skausmo, kančios ir palaimos akimirką tinka – VIENINTELĖ KRYPTIS – TIKTAI ATSIVĖRIMAS, IR TAI, KĄ MUMS SUMANĘS KŪRĖJAS, KAD STIPRIAU PAJAUSTUME IŠ VIDAUS, IR NEBIJOTUME GYVENTI ŠITUO GYVENIMU.
Kada įvyks prisikėlimas, kada mums PARODYS mūsų gyvenimo nueitą visą procesą, tada mes jausime arba pasitenkinimą savo sprendimais, arba nusivylimą. IR JEIGU MES MATYSIME, KAD TURĖDAMI RYŠKESNĘ ŠVIESĄ, JĄ VISĄ LAIKĄ BIJOJOM PASKLEIST – DANGSTĖM VISAIP, PATYS RANGĖMĖS VIEN DĖL TO, KAD MES NEBŪTUME APŠAUKIAMI KAŽKUO, KAD MES NEBŪTUME STABDOMI DIDESNĖS JĖGOS, KURI ŠIĄ AKIMIRKĄ SKAIČIUMI ATRODO IŠ TIKRŲJŲ NEPRANOKSTAMA MUMS – TAI TOKIOM APLINKYBĖM, KADA MES MATYSIM MŪSŲ PRIIMTŲ SPRENDIMŲ MUMS TEIKIAMĄ EPIZODĄ IR KADA MES PRIIMDAVOM SPRENDIMUS ŠVIESOS – KŪRĖJO – LABUI, MUMS TEIKS DIDŽIULĮ PASITENKINIMĄ, KAD MES TOMIS APLINKYBĖMIS IŠLIKOM IŠTIKIMI KŪRĖJUI – ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU – IR BUS LIŪDNA – NA KODĖL GI AŠ ŠITAIP PABIJOJAU TA ŠVIESA GYVENT – KODĖL GI AŠ NUSILENKIAU? – BET NE DĖL TO, KAD BŪČIAU NUOLANKUS KŪRĖJUI, BET, KAD BŪČIAU, KAIP TAS NEPALAISTYTAS AUGALĖLIS – NUDŽIUVĘS IR NULINKĘS – IR TADA TAMSA MANE APĖMĖ – TAMSA, O NE KŪRĖJAS, NES KŪRĖJO NEGALIMA TAMSA UŽIMT – PRIEŠINGAI – KŪRĖJAS UŽIMA TAMSOS VIETĄ VIS DIDESNIU LAIPSNIU IR PAVERČIA JĄ ŠVIESA.
MĄSTYKIT. Amen.