36. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas - ir maldos fragmentas - Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2016 11 13
Algimantas:
Mūsų yra nuostabus kelias tuo, kad mes turime savyje rungtis – tarp gyvulinio, tamsos, baimės proto ir dieviškosios asmenybės išminties proto. Toji kova,iš tikrųjų svarbesnė negu kova, vykstanti tarp valstybių kada sprogdina bombas, žūsta materialūs kunai, ir sako – žuvo žmogus. Iš esmės aš norėčiau paneigt – ten žmonių nėra. Ten yra mirtingieji, kurie mąsto laukinio lygiu. ŽMOGUS turi būseną, tapatybės, kurią suteikia Kūrėjas-Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Jėzus, net kada jį ir kvietė prisidėti prie nacionalistų, kad galėtų jis jiems net vadovaut ir išlaisvint iš pagonių jungo – Palestiną, Izraelį – jis atsisakė šito kelio. Jis buvo ŽMOGUS. Jis žinojo, kad tas sukilimas pralaimės – ir jis pralaimėjo – Jeruzalė buvo sugriauta, tų pačių pagonių rankomis.
Todėl ir šiandien, tie kurie kariauja – neverkit dėl jų MATERIALIŲ KŪNŲ žūčių – jie dar NĖRA žmonės.
ŽMOGUS nesivelia į tokius konfliktus, kuriuose yra žūtys, net ir materialaus kūno. Bet jūs turite susirūpint SAVIMI, kad jūs kiltumėte į ryškesnę ir aukštesnę šviesą JŪSŲ PAČIŲ VIDUJE, kad jūsų gyvenimas būtų kupinas TOS ĮTIKĖJIMO BANGOS, kurią juto Kristus prieš du tūkstančius metų, būdamas šitame pasaulyje. Jūs turite pajausti tą giluminę potvynio bangą jums suteiktą iš KŪRĖJO. Štai TADA jūs ir tampate DIEVIŠKU ŽMOGUMI - DIEVIŠKU.
Ir dabar mes turim tą akimirką, kada mes turime kovot SAVYJE, tą kovą, kurią kiti kovoja pavadindami, tarp kokios nors, sakykim, islamo sugalvotos pseudovalstybės ir Vakarų nešamos demokratijos TARIAMOS šviesos. Jie kovoja išorėj. Mums kova – VIDUJE – tarp dieviškumo – tos asmenybės – sklaidos ir to GYVULINIO proto per kartų kartas sukurtos milžiniškos viešpatijos, kad gyvulinis protas viešpatauja dieviškosios asmenybės šviesos ir išminties proto atžvilgiu. Ir štai didžiuliai kliuviniai, trukdžiai, ir problemos yra mūsų VIDUJE. Tas užrūdijęs vožtuvas, kurio mes negalim atvert giliau, nes rūdys neleidžia – ir baimė, ir to mirtingojo materialaus proto didžiuliai interesai, per kartų kartas mums pateikti, ir mūsų pačių per dešimtmečius suformuoti įgūdžiai, kurių taip sunku atsisakyt, ir tos visos net ir psichologų tariamos žmogiškosios ydos, jos taip pat yra gyvulinio, to materialaus, proto suformuotos. Ir mes tų ydų negalime lengvai nugalėt, neįveikę šito vidinio paribio konflikto – tarp asmenybės šviesos proto labai gležnaus daigo ir to materialaus mirtingojo proto, per kartų kartas, įleidusio giliai šaknis kiekvienoje tautoje – savotiškai stiprias, kiekvienoje religijoje – savotiškai iškreiptas, kad visi kamienai tapo kreivi, šakos irgi nesveikos. Štai to gyvulinio proto pasireiškimas veda tada į konfliktus ir išoriniame pasaulyje ir mūsų kasdienos išorėje – šeimoje, mokykloje, gatvėje, darbe, tarp partijų ir galų gale, tarp šalių.
Įsivaizduokit, kada pralaimėjo rinkimus Hilari Klinton, ji taip raudojo, kad paskambino savo geriausiai draugei – su kuria draugauja seniai – ir ta draugė mėgino ją guost, ji kūkčiojo į tą ragelį – šeštą valandą trisdešimt minučių ryte – tos pačios nakties, kada ji patyrė tą stresą pralaimėjusi – tas gyvulinis ego, jis patyrė tokią katastrofą viduje – jam atrodo griūna pasaulis – viskas – taip buvo ranka pasiekiamas sostas ir staiga ji tampa niekuo – NIEKUO – kuriai dar kels bylą dėl įvairių kyšių kuriuos ji ėmė iš Kataro – milijoninius kyšius į tą Klinton fondą, ir dabar jai gresia kalėjimas. O buvo pačioj sosto – na, ne papėdėj, bet jau laikėsi už rankenos, lipo į tą sostą, matavosi. Ir ta draugė pasakoja šitam žmogui, kuris darė interviu – ir aš jį klausiausi per Amerikos vieną iš kanalų – sako, nenumaldomai jinai verkė, net ir tai, ką ji norėjo pasakyt, sako – ta draugė – aš vargiaii galėjau suprast. Ir ji kaltino tą Federalinio Tyrimo Biuro direktoriaus paskleistą informaciją prieš pat rinkimus, kad jis kaltas, ir Obama kaltas, kad jis nenumaldė to Federalinio Tyrimų Biuro direktoriaus veiksmų, bet ne ji kalta. Ne ji kalta, kad rinkėjai pasirinko ne ją, o kitą pasirinko. Ji nemato savo klaidų ir kaltės, o kituose mato viską, kas yra jos pralaimėjimo priežastis ir vat tas verksmas, nenumaldomas.
Tai mes turim tą kovą, viduje tarp GĖRIO ir BLOGIO sampratos, tarp to, kas yra šviesu – DIEVIŠKA – ir tarp to, kas yra užmaskuota įvairių intrigų ir sau naudingumo įvairių interesų apraiška, ir tų siekių įgyvendinimo. Todėl mes irgi dažnai jaučiam ir nusivylimą, ir vidinį skausmą, jeigu kažkas vyksta ne pagal mus. O jeigu mes suliejam save su Kūrėju, tada mes tampame aktyvios asmenybės ir mes nesusitapatinam su aplinkos mums siūlomais sprendimais, kurie yra blogio sprendimai, bet nešam tą Kūrėjo Šviesą, Tiesą, Teisingumą, ir Išmintį taip, kaip per mus ją skleidžia aplinkai pats Kūrėjas.
Kūrėjas neateis ir nepavers šito pasaulio – automatiškai – šviesos žiedų sodu. Tą turim daryt mes, suvokiantys šitą kelią. To nedarys tie, kurie mėto bombas, to nedarys,kurie gamina vaistus, kad žmonės gertų, mokėtų pinigus, bet nepasveiktų, nes tada jie bankrutuos. To nedarys daktarai, mokytojai, kurie neturi Gyvojo Kelio supratimo. Ir kada pradedi skaičiuot visus – net čia va vykstantis seminaras – ir ten iškabinta angliškai Dalai Lamos malda, kur aš citavau prieš tai – to nedarys,ir Dalai Lama. Darysim tiktai MES. Tik nuo mūsų priklauso tai, nes mes, eidami gyvuoju keliu, žinom , kad nėra atskirties – tu negali būt budistu, negali būt Dalai Lama ,jeigu tu eini Šviesos keliu. Tu gali būt tiktai Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumi arba dukra, o ten nebėra skirstymosi į religijas – kokia nors krikščionių sekta, budistų sekta, musulmonų sekta – nėra tų sukurtų žmonių rankomis religijų. Yra viena Kūrėjo apreikštoji dvasinė Gyvoji Religija – BE RITUALŲ. Štai – Gyvoji Šventovė – Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Ir be šito neįmanoma pakeisti žmonijos. Jumyse yra visa žmonija, sutelpa visa žmonija – ji prasideda ir baigiasi jūsų viduje – kiek jūs būsite šviesūs, tiek yra jau potencialas kitoms kartoms nušvist, kiek šita šviesa jūs gyvenate patys ir ją atiduodate aplinkai. Todėl keičiame aplinką tik MES – nei Hilari Klinton, nei Trumpas, nei Putinas, nei Grybauskaitė to nedarys. Jie TRUKDYS – VISOM IŠGALĖM TRUKDYS, nes jų protas yra – jeigu jūs prisimenat ankstesnius terminus –STAGNATORIAUS - sustingdytas. O sustingdyto proto negali būt, jis yra DEGRADUOJANTIS. Kūrinija JUDA. Reiškia, tu neini į Šviesą – tu ritiesi į tamsą, į bedugnę. Ir kuo aukštesnį postą užimi, tuo tavo sprendimai turi didesnio stagnacinio – tai yra degraduojančio – poveikio visai tai žmonijos daliai, kuriai tu turi skleist Šviesą ir padėt gyvent geriau.
Kada mes nagrinėjom Urantijos grupėj, penktadienį, dokumentą, skirtą Planetų Princui, mūsų Planetos Princui, Kaligastijai – ten buvo mintis, kada atsiunčia Planetos Princą į planetą, jo užduotis, padėt gyvent žmonėms planetoje.
Tai yra vedlio – vedlio – pareiga – padėt gyvent ne partijai, ne daliai žmonių, ne grupuotei žmonių, ne išskirtinei šeimai – karaliaus, karalienės ar ten princo – ŽMONĖMS.
Reiškia, negali būt jokių partijų, nes tai nėra pagalba žmonėms, tai yra interesų įgyvendinimas tiktai vienos grupuotės principais – programomis gali ją pavadint, arba nuostatomis, bet tai yra vienos grupuotės žmonių. TAI YRA BLOGIO APRAIŠKA. TAI YRA PRIEŠ KŪRĖJO VALIĄ. Ir jeigu to nesustabdo prezidentė, reiškia, jinai prisideda prie Kūrėjo valios PAŽEIDIMO, ji NĖRA vedlys tada, nes visuomenė suskaidyta į partijas negali būt visuomenė. Visuomenė bus tada, kada bus bendras siekinys visai visuomenei, o jeigu yra surūšiuoti atskiri nareliai – tai čia yra ŽVĖRINČIUS, ir kiekvienam narelyje yra po žvėrį patalpintą, ir jame yra grupuotės šalia jo, prie to žvėries, kaip tos grupuotės vedlio. Tai tuos narvus reikia panaikint. Narvai tai yra partijos. Jie NEREIKALINGI. Kas tą gali padaryt be urantų? Suraskit.
Reiškia, vėl kyla ir klausimas – koks yra dvasinio mokytojo vaidmuo? Kaip galima tą be dvasinio apšvietimo pakeist? Kas gali tą padaryt, kai Kūrėjas pats nedaro stebuklingų veiksmų, o viską daro per savo apšviestus vaikus – sūnus ir dukras. Ir vėl tada kreipkit į SAVE ir dėmesį, ir klausimą – kiek aš esu PRASMINGAI gyvenantis dieną, dvi, savaitę, mėnesį, metus?
Artėja Nauji Metai, suveskit savo balansą, kaip PRASMINGAI praleidot tuos metus? Nauji Metai bus – kaip bus gerai, kad gali dar prasmingiau gyvent. Ir štai nuo to priklauso, kada baigsis konfliktas Sirijoj, Artimuosiuose Rytuose, kada baigsis Rusijoj diktatūros apraiškos, kada baigsis korupcija Lietuvoj – nuo JŪSŲ priklauso – KIEKVIENO ASMENIŠKAI – nuo JŪSŲ, ne nuo Grybauskaitės, ne nuo parlamento. Tai yra nieko nereiškiantys institutai, nieko nereiškiantys, nes jie žaidžia iliuzinį žaidimą. O KORUPCIJĄ TIRPDOT ŠVIESOJE IŠ KŪRĖJO JŪS – URANTAI. Amen.
-----------------------------
Mielas Algimantai,
Sau aš išsišifravau tavosios maldos žodžius, kurie man taip giliai įstrigo dar gyvųjų pamaldų metu, ir kuriuos panorau turėti išsirašytus ir popieriaus lape. Siunčiu juos drauge su pamokomuoju žodžiu – galbūt tu nuspręsi jog jie puikiai derės ir forumui.
Sudie, Vita
---------------------------
Algimantas:
Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, AŠ ESU, mūsų dvasinė Komunija – kolektyvinė. Atsivėrę tau, patirdami dvasinę vienovę su tavimi ir tarpusavyje ir net su kūrinijos dvasine šeima, mes plečiame savąją įžvalgą, plečiame tą būseną, kokią mes patiriame tos Komunijos metu, Tas tikrumas, kad yra tavoji dvasinė šeima, kurios nemato materialus žvilgsnis, tampa toks akivaizdus, kad jis pranoksta materialaus gyvulinio proto sampratas, kuris neigia, reikalauja įvairių įrodymų, mokslinių tyrinėjimų, bet kuo daugiau atsiveria tas dvasinis vožtuvas, ir asmenybė patiria šviesos pliūpsnį, tas tikras žinojimas tampa SAVU, tampa tokiu TIKRU ir ARTIMU.
Aš meldžiu, kad mes TĄ BŪSENĄ visą laiką puoselėtume per gilesnį atsivėrimą Tau, kad mes kreiptume tą mąstymo vektorių į tavosios šeimos TIKRUMĄ – REALUMĄ – kurį galime pajusti dabar, būdami šitame pasaulyje ir šituo materialiu pavidalu, dar nepatyrę prisikėlimo, ir tuo pačiu neišplėtę savo matymo, žvilgsnio lauko.
Meldžiu, kad mūsų GILUMINIO atsivėrimo akimirkomis, dvasinė asmenybė gertų tuos virpesius ir juos karts nuo karto prisimintų net ir nebūdama toje dvasinėje komunijoje, kokią būseną patyrę Komunijos metu. Juk tai buvo TIKRA. Tas patyrimas neprapuola, bet jis blėsta ,jeigu nėra gyvybingo ryšio per tą laikotarpį, kai nevyksta kolektyvinė dvasinė Komunija.
Meldžiu, kad mes turėtume mūsų kiekvieno asmenybėj didesnį norą palaikyti dvasinę Komuniją su Kūrėju. Kada mes liekame vieni, kada mes apimti savų rūpesčių, darbų, interesų tenkinimo, atitolstame nuo tos Komunijos, kokią mes patiriame šią akimirką virpesių lauko apraiška mūsų viduje, kada būsena apsiblausia, kad mes nors kiek ją aktyvintume savo pastangų dėka, kad tas ĮTIKĖJIMAS gilėtų, stiprėtų – per mūsų tą ir asmeninį-individualų atsivėrimą tau, palaikant individualią Komuniją su tavimi, kad mūsų valia vis stipriau, tvirčiau susilietų su Tavąja - SUSILIETŲ, kad patirtume būsena dvasinę VIENOVĘ, ir Tavosios valios pasireiškimą MŪSŲ priimtų sprendimų ir jo įgyvendinimo darbais, veiksmais, motyvuotais iš Tavęs gaunamos meilės, ir atliekamais laisva valia, Tavo suteikta.
Ir manoji valia, tebūnie Tavoji. Amen.