Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016.11.12

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:

Mane, vaiką būdamą, stebindavo, kada aš klausydavau, kaip atvažiavę iš kaimų žmonės, skundžiasi savo fizine negalia, ir rūko tuo pačiu metu, arba išgeria, nors daktaras uždraudė išgert ir rūkyt.
Ir aš taip galvodavau – tai kaip yra, taigi jis numirs, kaip gi jis nesupranta, jeigu jam uždraudė, o jis dabar ir rūko, ir geria?
Tada aš nesupratau, KOKIĄ GALIĄ TURI ŽMOGAUS GYVULINIS PROTAS. Jo galia MILŽINIŠKA, kada nėra pabudusios dvasinės asmenybės Dieviškojo Šviesos proto tos gyvosios bangos, kad nustelbtų gyvulinio proto įvairius siekius. Ir žmogus ne dėl to rūko arba geria alkoholį, kad nenorėtų pasveikt arba nenorėtų ilgai gyvent, arba nenorėtų klausyt daktaro nurodymus – jis nori – bet jis NEGALI tam gyvuliniam protui PASIPRIEŠINT savo valia. Visi tie, per daugybę dešimtmečių sukaupti klaidingi impulsai, buvo visi iš gyvulinio proto poreikių. Ir, natūralu, tas mirtingasis buvo pripratintas prie jų tiek, kad dabar jam išgirdus, kad šito nebegalima – atsisakyt labai sunku.
Tas pats ir su mityba, ne vien tiktai jau su tokiom akivaizdžiom, žalingom ydom, kaip rūkymas arba alkoholis, arba dabar jau prisidėjo narkotikai. Gyvulinis protas, turėdamas milžinišką įtaką, suformavęs tokius mums organizmui kenksmingus įgūdžius, o dvasinis protas – Tikrasis Dieviškasis asmenybės protas – Išminties protas – neturintis to mokytojo, kuris galėtų jam aiškint, pradedant nuo namų, šeimoje, darželyje, mokykloje – jis staiga išgirsta tokį nurodymą – atsisakyk – atsisakyk lašinių, atsisakyk mėsos, cigaretės, taurelės, ir štai tada jisai toliau tęsia tą KLAIDINGĄ gyvulinio proto demonstruojamą, ir skatinamą, žingsnį. Ir jis priima NUOSPRENDĮ SAU – tiek to, bus kaip bus, taip bus, gyvensiu iki galo, bent jau patirsiu malonumą iš tos cigaretės ir iš to stikliuko, ir galu gale, ir iš lašinių.
Žodžiu, žmogus NUSLOPINA tuos savo IŠMINTIES klodus, nes turi suformuotus jau kreivus to medžio kamieną, šakas – jas ištiesint nėr paprasta – jas tiesina iš tikrųjų KŪRĖJAS – KŪRĖJAS, KURIS YRA TIKRASIS MŪSŲ TĖVAS IR MOTINA, IR TAS VEDLYS – LOCMANAS – BET JIS VIS TIEK SPRENDIMUS ATIDUODA LAIVO KAPITONUI – ŠITO LAIVO – MATERIALAUS APVALKALO – KŪNO – KAPITONUI – MŪSŲ PROTUI, KURIS VEIKIA PER MŪSŲ MATERIALIAS SMEGENIS.
Taip yra net ir atplaukiantį į uostą – kapitonas yra toji pagrindinė ir baigianti priimt, sakykim, kokį nors sprendimą, instancija – ne locmanas, bet kapitonas atsakingas už laivą. Ir jeigu jis nepasitiki locmanu, jis gali jo nurodymus paneigt, ir pats priimt sprendimus visiškai kitokius negu teigia locmanas. Bet jeigu pasitiki tuo locmanu, tada jis priima tuos sprendimus, nes jo rankose yra galutinė sprendimo tiek prasmė, tiek svarba – išsaugot šitą laivą. O mes dvasiniame Gyvajame Kelyje ir esame tie PIRMEIVIAI, kurie jaučiame impulsus mūsų tos DVASINĖS ASMENYBĖS bundančio Šviesos Išminties Dieviškojo proto, bet tas protas dar neturi įsišaknijusių viduje stiprių šaknų. Jis dar nepajėgus nurungt mūsų žemiškojo, gyvulinio – materialaus proto. Ir štai ta kova – jinai nelygiavertė. O dar suformuoti per dešimtmečius įvairūs patirtiniai įgūdžiai, kurie mums iš tikrųjų yra labai gajūs – mes jų negalime nei išravėt kaip piktžolių per akimirką, nei apkarpyt tų šaknų, kad tas gyvulinis protas staiga imtų ir ištirptų, išnyktų, kad tas dvasios milžiniškas Šviesos pliupsnis užlietų mus iš vidaus per akimirką. Tai yra procesas – procesas, kuriame tiktai mūsų PASTANGOS leidžia patirti atlygį. Ir štai čia esminį vaidmenį vaidina MŪSŲ ĮTIKĖJIMAS – ĮTIKĖJIMAS TUO, KĄ PIRMIAUSIA MES PATYS PAJUNTAME IŠ VIDAUS, KĄ MUMS SAKO VIDINIS MŪSŲ TAS TIKRASIS AŠ, arba kaip žmogus sako – VIDINIS BALSAS. Jeigu mes jį dažniau paklausytume, mes greičiau išgirstume, ką jis mums sufleruoja. O jis perteikia tą iš Locmano daugybę mums mokymų, patarimų – tik mes nustelbiame šitą. NET IR MOKYKLOJE VAIKAI NEMOKOMI – ĮSIKLAUSYKITE Į SAVO VIDINĮ BALSĄ, ĮSIKLAUSYKITE. Tai suaugęs žmogus, negirdėjęs nuo mažumės tokio mokymo, jisai netiki, kad egzistuoja kažkoks vidinis balsas. Ai – sako – čia sažinė, čia yra žmonių moralė, čia yra sugalvoti dalykai. Bet kaip to Tikrojo VIDINIO balso jis nepažįsta – jis apie jį NEMĄSTO. Bet kada mes dabar renkamės į tą Gyvają Šventovę ir kada liejasi mūsų Gyvosios maldos iš mūsų to Tikrojo – DVASINĖS ASMENYBĖS – Šviesos proto – šitos maldos sklinda jau nebe iš gyvulinio proto, tada tu jauti ir būsena, ir tuo pačiu Dieviškuoju protu.
KOKIA MILŽINIŠKA ŠVIESA YRA ŠITOJE MAŽYTĖJE AUDITORIJOJE. Tai apgaubia visą tą iliuzinę tamsą, kuri egzistuoja už šitų sienų – APGAUBIA TA ŠVIESOS SKRAISTE. Ir tai pasiekta mūsų, na, per keletą metų. Tai nebuvo ilgalaikiai dešimtmečiai. Mes dabar atlikome milžinišką šuolį į tą Šviesą. Ir tai buvo mūsų pastangų dėka, net ir nesuvokiamų samonės lygiu pastangų. Bet vis tiek tas noras – to vidinio balso tam tikras impulsas – kuris mums vis stipriau pabeldžia iš vidaus, kad mes ateiname į šitą kolektyvinę komuniją. Ir mes nesakom, kad tai yra susigalvota Algimanto. Viduje tas yra POJŪTIS, kuris PATVIRTINA tai dvasinei bundančiai asmenybei – TAI YRA TIKRA – tai yra ne visiškai taip, o iš tikrųjų, tai – visiškai ne taip, kaip yra bet kokioj religinėj bažnyčioj – dogmatinėj, ritualinėj – ČIA KAŽKAS YRA KITA, ČIA KAŽKAS PRIPILDO MANE IŠ VIDAUS – aš dar negaliu atskleist, KAS TAI, nes aš nematau, negaliu pateikt įrodymų, kuriuos galima būtų palygint, nes tai ne kiekvienam – ATEIT, ATVERT SAVE - o kaip gi jisai ateis, jeigu aplinka jam to NESUTEIKIA matymo. Bet mus čia atvedė VIDINIS TAS IMPULSAS – IŠ TO PATIES LOCMANO – TAM PAČIAM KAPITONUI – MŪSŲ PROTUI – visą laiką lašinamas, po mažytį lašelį – SUK SAVO LAIVĄ ŠITA KRYPTIMI, ŠITA KRYPTIMI.
Eina žmogus daugybę dešimtmečių į bažnyčią ir dabar jį pasuka į priešingą pusę – NE PER TAS DURIS, EIK Į ŠITAS DURIS. Bet čia nėra tų durų, kur būtų auksu apvedžiota, nėra tų statinių milžiniškų.
Vat vakar Lukašenka su Turkijos prezidentu, kuris lankėsi Minske – atidarė pačią didžiausia Rytų Europoje mečetę. Lukašenka ten vienija religijas, vienija, kad islamas turėtų tą terpę, kurioje sutartų su įvairiom krikščionių sektom. Ir Erdoganas pasakė per savo kalbą atidarymo metu – aš, sako, nemačiau niekur kitos tokios aplinkos, kad būtų musulmonai ir krikščionys santarvėje, ko nėra kitose valstybėse. Tai jeigu Lukašenka jaustų TĄ – jis jaučia tą impulsą, bet jis nežino to mechanizmo, kad yra Kūrinija – yra nematoma milžiniška hierarchija – jis neturi to DVASINIO ĮTIKĖJIMO, o tie impulsai – tik intelektualiai jam diktuoja šitą kelią – reikia atiduot duoklę, kad būtų musulmonams, kur melstis, reikia, kad katalikai turėtų savo bažnyčias. Jis ir su kardinolu susitinka, ir su popiežiumi – ir su visais sutaria. Žodžiu, jisai siekia intelektualiai, be Gyvojo DVASINIO impulso. O jeigu jis turėtų tą dvasinį impulsą, jis būtų tas tikrasis prezidentas – URANTAS. Deja, KOKYBĖ yra ne ta. Atrodytų panašu, bet ne ta kokybė. Vat ta kokybė, gyvastis yra čia – čia gyvastis – KADA ATVERIAM MES SAVE VIDUJE – ne kokiai nors religijai – atveriame Kūrėjui, esančiam mumyse – atrastam mūsų asmeniškai – ne toil, kur nors miške, kalnuose – VIDUJE – IR BŪSENA TĄ JAU LIUDIJANTIS – JIS YRA TIKRAS, GYVAS.
Štai dabar mes turime Šventovę, kurioje mes ATSIVERDAMI JAU PATIRIAME, ir kitam galim paaiškint – KAS YRA GYVOJI ŠVENTOVĖ? – KAS YRA GYVOJI RELIGIJA? – KAS YRA GYVASIS KELIAS? – KOKS YRA VIDINIS TOS BŪSENOS PATYRIMAS? Ir dabar tu gali paaiškint ir tam, kuris nuoširdus, ir kuris išklausys, ką jisai apie save sako, kad patiria kokį tai nusiraminimą, bet trumpam – galima paaiškint, sustiprint – štai ateik, ateik čia, kad patirtum kolektyvinėj komunijoj, kokia tai yra Gyvoji Šventovė, Gyvasis Kelias.
Ir žinokit, nėra kito Kelio, kuris galėtų jį PAKEIST, ir nėra jokių kitų metodų, priemonių, kad galima būtų Šviesint žmoniją, kaip tiktai ATĖJUS Į ŠITĄ ŠVENTOVĘ – NĖRA KITO METODO – NĖRA. Reiškia, jeigu čia yra penkiolika žmonių, tai tik tie penkiolika žmonių, na yra ir Londone, štai dabar kiti Londone klausosi, bet aš kalbu taip, kaip simboliškai – penkiolika, septyniolika, ar ten trisdešimt penki – tai vat, jie ir YRA. Septyni milijardai yra kažkur KITUR, ir jie niekaip kitaip nenušvis, tiktai PRISIJUNGĘ PRIE ŠITOS GYVOSIOS ŠVENTOVĖS – TIKTAI MEČETĘ PAKEITĘ Į GYVĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ŠVENTOVĘ. Nors ten spindi Minske naujas pastatas, bet reikia, kad iš Minsko atvažiuotų žmonės ČIA. Tas pats yra kitose šalyse – yra budistų vienuolynai, važiuoja ten – labai brangiai moka – į tas budistų organizuojamas įvairias stovyklas – suvažiuoja ir filmuoja, paskui demonstruoja – suvažiuoja šimtai tūkstančių iš Vakarų Europos, iš pasaulio šalių. NE, MIELIEJI, ATVAŽIUOKIT Į VILNIŲ – Į ŠVENTOVĘ – ŠTAI KELIAS TAS SEPTYNIEMS MILIJARDAMS.
Bet čia yra vienas svarbus momentas – mums ir iššūkis – KIEK KIEKVIENAS TURIT ĮTIKĖJIMO. Jeigu tik atsiras sekluma ir jūsų laivas užplauks ant tos seklumos, NEPASITIKĖDAMAS LOCMANO VEDIMU, JŪS TAIP PAT IŠ ŠITOS ŠVENTOVĖS IŠEISIT – KITI INTERESAI PATRAUKS STIPRIAU. O kur tada bus važiuot tiem iš Minsko, iš Gardino, iš Tokijo, iš Londono? KUR VAŽIUOT, JEIGU MES VISI IŠEISIME? Nebus į ką važiuot – SEPTYNI MILIJARDAI LIKS NAŠLAIČIAIS.
Kiekvienam spręst – NORITE JUOS PALIKT NAŠLAIČIAIS AR NE?
Aišku, Kūrėjas yra tas TĖVAS IR MOTINA, bet mes RODOM Kelią – kaip galima atvert save, kad atrastų ir jie savo TĖVĄ IR MOTINĄ – ko neduoda net ir mečetė, bažnyčia, budistų maldos namai – pagodos, sinagogos. Viskas susiveda vėl į urantus – URANTUS. O tada kiekvienas žiūri į SAVE – Į MANE KIEKVIENĄ – taip ir nukreipia tą žvilgsnį – KUO AŠ TURĖSIU GILESNĮ ĮTIKĖJIMĄ, TUO STIPRESNĖ BUS IR ŠVENTOVĖ – KIEKVIENAS. PIRMYN Į GILESNĮ ĮTIKĖJIMĄ!


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal