37. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016 11 19

Algimantas:

Tikrovė, kurią mes matome aplinkui – iš tikrųjų mes jau žinome, kad tai yra iliuzija – nors planeta yra Tikrovės dalis – kaip pasireiškia Kūrėjo virpesiai per materiją – o iliuzija ta prasme, kad mūsų dvasios broliai ir sesės nevykdo Kūrėjo valios, neskleidžia meilės vieni kitiems, nepatiria brolystės, neturi garbės ir orumo supratimo, kuris yra Kūrėjo gyvasis orumas. Ir štai mes esame toje aplinkoje. Mes NESAME Kūrėjuje – nors Kūrėjas laiko visą kūriniją savajame glėbyje – tuo pačiu ir šitą planetą laiko – kurioje yra iliuzinis gyvenimas, o mes esame TAME ILIUZINIAME gyvenime. Mes vaikštom tarsi rūke, nors žinom, kad saulė šviečia, bet mus apgaubęs rūkas, ir mes nieko aplinkui nematom, išskyrus tą rūką – šitą iliuziją.
Ir KIEK mes atveriam save – VIDUJE – ne toje iliuzijoje, bet SAVO PAČIŲ VIDUJE – KIEK atveriame save tai saulei – DVASIAI – tam Šaltiniui ir Centrui, kuris suteikia gyvą Tikrovę ir Šviesą – TIEK mes tame rūke iš tikrųjų ir pamatom plyšelį, per kurį prasiskleidžia saulės šviesa. Aplinkui rūkas, bet tas plyšelis mums leidžia pamatyti saulę, kad jinai šviečia. Štai tiek mes ir esame Kūrėjuje, būdami iliuzinėje aplinkoje. Nuo mūsų tiktai atsivėrimo priklauso, kiek mes įleisime tos saulės šviesos į rūką. Jeigu mes gyvensime visą savo gyvenimą Kūrėjo virpesių Tikrove, tuomet to rūko mes nejausime, mes būsime iškelti VIRŠ to rūko. Mes matysime tą rūką tarsi žvelgdami iš viršaus.
Aš kada buvau vaikas, tai aš manydavau, kad tie mokytojai, kurie mus moko, jie yra tokie protingi, negalima būt tokiais protingais ir pasiekt jų proto, nes jie yra patys protingiausi. Kada aš studijavau, aš maniau, kad tie kurie yra TEN – Amerikoj prezidentai, Tarybų Sąjungos TEN visa valdžia – tuo metu buvo Tarybų Sąjunga – kad jie yra protingesni, protingesni už mane, nes jie taip aukštai pakilę – aš negaliu net ir sumąstyt jokių aplinkybių, kad galėčiau juos suprast, nes jie toli – aukštai, o aš esu čia – mažas. Bet aš pradėjau MĄSTYT, kada pradėjau dirbt radijuje ir televizijoje, pamatęs KIEK PADLAIŽIŲ yra įsiteikt viršininkui. Iki tol aš nemačiau padlaižių – nei mokykloje, nei universitete – nemačiau. Aš nežinojau, kas yra padlaižystė, kas yra įsiteikimas stipresniam, aš nežinojau, ką reiškia kyšys, tik pradėjus dirbt man pradėjo aiškint kolegos, kas tai yra. Ir tada aš pradėjau jaust daugiau negu iki tol – pamačiau, kad visur yra apgaulė – šneka šneka per susirinkimą, o kitą kartą – po mėnesio – vėl šneka tą patį – tai aš nesuprasdavau, kodėl visą mėnesį nieko nedarė, kad tą, apie ką šnekėjo praėjusį mėnesį, išspręstų – tas problemas – man buvo nesuprantama. Ir man kolegos aiškino – sako, niekas ir nesprendžia tų problemų – baik, sako, tu čia naivuoli, čia nereikia jų spręst, čia tik akių dūmimas. Ir tada aš vėl pradėjau mąstyt DAR GILIAU, IR SUPRAST, kad gali būt KITOKS gyvenimas – aš nežinau koks – bet kur aš pažiūrėdavau, man atrodydavo – viduje pojūtis – kad ne taip turi būt, bet, kaip, aš negalėjau suprast. Negalėjau sau paaiškint. Kai ką pasakydavau – kažkokį fragmentą – ant manęs supykdavo – atsirado gi čia tas, kuris geriau žino negu kiti. Jeigu kiti aukštai valdžioj sėdi ir tai taip negalvoja, tai tu jau čia geriau supranti. Ir tada man atėjo mintis – GALI BŪTI TEISUS IR IŠ VISOS ŽMONIJOS TIKTAI VIENAS. Nebūtinai, kad visi turi būt teisūs – ten, kur yra dauguma, tai ten yra tiesa. Ne, gali būt VIENAS teisus – gali VIENAS skleist tiesą, o kiti visi gali būt suklydę. Tada man sakydavo – tu esi beprotis.
Ir dabar – eidamas jau DVASINIU keliu – kada Tėvas, man pradėjus su Juo bendraut, sakė, kad aš mokysiu žmones, aš Jam sakiau – nu, baik tu, ką aš čia mokysiu, aš nežinau, ką pasakyti žmonėm, sako – tu mokysi net kaip tu niekada savo lakiausiose fantazijose neįsivaizdavai. Jo žodžiai išsipildė. Ir aš dabar matau, kad nei prezidentai – Rusijos ar Amerikos – neturi proto – kaip ir Lietuvos. Jie turi gyvulinį protą, bet tai nėra protas – tai yra emocijų raizgalynė – pavydo, pykčio, noro viešpataut kitų atžvilgiu, apgaut, įsiteikt aukštesniam, stipresniam – jie turi VISAS YDAS. TOKIE VADOVAIS NEGALI BŪTI – NEI KOMPANIJOS, NEI ŠALIES. Jie skaldo visuomenę, tuo pačiu skaldo ir kompaniją.
Štai tada pamačiau, kad aplinka – tai yra toji iliuzija, tas rūkas, kurio tu pastumt, nupūst negali. Tu tik pats gali gyvent ne šitame iliuziniame rūke. Tu negali pakeist kitų – net ir urantų aš negaliu pakeist – bet aš galiu jums nurodyt kryptį. Jūs galit ištirpint tą rūką ir patirti daugiau šviesos tame iliuziniame rūke, ATVĖRĘ SAVE DAUGIAU – viduje Kūrėjui. Tada jūs PATIRSITE tą saulės šviesą tame rūke, ir patys veiksite savo aplinkoje daug ryžtingiau, stipriau, tvarkingiau, su daug veiksmingesniais rezultatais, ir daug labiau tausodami energiją. Bet kokioje profesijoje, bet kokioje specialybėje, bet kokiu metu jūs pasieksite veiksmingesnių rezultatų, nepriklausomai nuo jūsų veiklos, su sąlyga, jeigu jūs šitą veiklą paskirsite Kūrėjui, ir ją atliksite drauge su Kūrėju, ir vis stipriau jausdami Jo vedimą iš vidaus.
Galbūt savo veikloje jūs darote kokių nors veiksmų, kurie prieštarauja Kūrėjo valiai, bet jūs juos užglaistot. Šito nedarykite. Atsiduokite VISIŠKAI Kūrėjo valiai dirbdami savo darbą, bet pamatysite, kokie yra veiksmingi Kūrėjo jums suteikiami net ir pasąmoniniai informaciniai srautai, kurie pasireikš jūsų materialiais veiksmais, ir pasekmės bus nuostabios – nuostabios, apie kurias šiandien jūs net nepagalvojate. Atrodytų jums fantazijos, pačios jūsų lakiausios fantazijos – kaip ir man sakė Tėvas – kad tu mokysi visus planetos žmones – planetos. Ir bus šviesos dvasiniai centrai, tam reikalingi dvasiniai mokytojai – tu juos ruoši.
Ir kada man iš urantų sako, kad Uspaskichas dabar nušvito ir dabar reikia sekt su juo, surast ryšį – vat jis kurs Centrus – gal mes galim kooperuotis (girdisi urantų juokas) – aš sakau – NE – MES NĖ PAS VIENĄ NETURIM KREIPTIS.
Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra sumaniusi – ir BUS TIE CENTRAI, KAD PRIE MŪSŲ JUNGSIS ir Uspaskichas, ir Dalai Lama, ir Popiežius, o ne mes prie ko nors jungsimės.
Negalime jauno vyno pilt į senus vynmaišius, kad jis nesuplėšytų vynmaišio ir nebūtų prarastas ir vynas. O aš jums sakau – vyno nereikia ir gamint, ir tų vynmaišių nereikia. Kristaus laikais buvo tradicija gert per pietus vyną, jis ir panaudojo tą metaforą. Šiandien mes einame svaigdami atsivėrimu Kūrėjui, ir šitas svaigimas neturi jokių intoksikavimo net menkiausių priemaišų, kad reikėtų gaivintis, pagiriotis. O kitą rytą yra didesnis dvasinis pakilimas, ir troškimas dar giliau atsivert .
ŠTAI KOKIA YRA NAUJA KOKYBĖ, PRIE KURIOS TURI DERINTIS IR DABARTINIAI VISI PREZIDENTAI, VISI ESAMŲ NEGYVŲ RELIGIJŲ VEDLIAI – jie turi ateiti į Gyvąją Šventovę, ne mes turime lakstyt, ieškot prie ko turėtume prisiglaust.

Todėl eidami Gyvuoju Keliu jūs turite savo laisvą valią tik SAVO ASMENS atžvilgiu. Jeigu jūs šitą valią SULIESITE su Kūrėjo valia, tada suprasite mano žodžius DVASINE prasme – GILUMINE prasme. To aš jums ir linkiu. Amen.