Algimanto garbinimo fragmentas ir pamokomasis žodis, pasakytas per gyvąsias pamaldas ir kitas mokymas, pasakytas urantų dvasinių mokymų pateikimo dalyje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016 12 24

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:

Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu Tave, kad Tu mane pripildai Savimi – aš Tave jaučiu būsena – patiriu esantį manyje – REALŲ, TIKRĄ, GYVĄ!. Aš gyvenu Tavimi – maitinuosi Tavimi, ir džiaugiuosi, kad Tu suteiki tą Energiją, kuria aš esu gyvas! Aš garbinu ir šlovinu Tave, nes Tu esi mano Sukūrėjas – kaip ir visos Kūrinijos! Tu padovanojai Dvasią – Save – kad nutiestum Gyvąjį Tiltą į kiekvieną Savo Sūnų ar Dukrą – kad Joje ar Jame patirtum Save, pasireiškiantį per tą Sūnų ar Dukrą – įvairialypėje aplinkoje, ir net toje tamsoje, kuri šiandien viešpatauja šitame pasaulyje, ir kaip gali šviesti Tavoji Šviesa, PATIRIANTI Tavosios Dvasios veikimą viduje. Ir aplinka tampa tamsi, gūdi, iliuzinė naktis, o Šviesa yra viduje – kuri pripildo tą dvasią – Tavo padovanotą kaip asmenybę – ir ji bunda, kyla – Tavimi įtiki, ir gyvena SAVIMI – TIKRUOJU – iškeltu virš iliuzinės tamsos, ir veikia taip, kaip vedi iš vidaus – pagal Savąją Evoliuciją. Aš garbinu ir šlovinu Tave, tokį Vedlį ir Mokytoją, tokį Tėvą ir Motiną, tokį Kūrėją ir Autorių. Aš garbinu ir šlovinu, kad Tu mus suvieniji – suvieniji su Savimi, kad mes galime patirti dvasinę vienovę, net būdami patys žemiausi iš Tavųjų Sūnų ir Dukrų – savo būsenos prasme – ne dvasios – materialiu pavidalu – dar nepatyrę prisikėlimo – nesuvokiantys, kas yra tas patyrimas po prisikėlimo – mes esame taip pat suvienyti dvasioje, kaip ir tie, kurie yra tiesiogiai kilę iš Tavęs ir pradeda savąjį patyrimų kelią link mūsų – iš Amžinybės Šaltinio ir Centro – iš Tavęs – Rojuje – Tavojoje Buveinėje – kurią tu mums suteikei kaip likimą – pasiekti Tave, taip pat perėjusį į priešingą pusę – AUGIMO, ŠVIESOS PATYRIMO, IR PASIREIŠKIMO – pradėjus pačiame pakraštyje – materialiu apvalkalu – ir einant link Tavęs – per morontinį etapą ir pasiekiant dvasios tą aukščiausią tobulumą, kokį gali pasiekti ribinis. Aš garbinu ir šlovinu Tave – Tu mums Gyvąja dvasine Šviesa švieti Gyvąjį Kelią iš vidaus, kad mes nebijotume būti savimi, atlikdami išorinius veiksmus – Gėrio, Šviesos, Tiesos, Teisingumo, Grožio, Gailestingumo – TIKROVĖS – Tavosios nuostabios dvasinės apraiškos pervertimą į materialiųjų veiksmų atlikimą – materialaus pasaulio gražinimui ir šviesinimui, taip, kaip sumanei Tu, kad čia žydėtų Tavieji Sodai mūsų darbais – tais vaisiais, kuriuos sumanei šitam – kaip ir kiekvienam – pasauliui, kad brolystė būtų Tikrovės Gyvenimas Šviesoje visų labui, Meilės motyvu ir laisva valia. Ir manoji valia sulieta su Tavąja amžinai. Amen.

Pamokomasis žodis:
MES ĮTIKĖJIMO PRISIPILDOM, KADA IŠ TIKRŲJŲ ATSIVERIAME GILUMINE PRASME – VISU SAVO NUOŠIRDUMU. Bet būnant atskirai vienam tą labai sunku pasiekt, nes įtikėjimo gelmė neturi dugno – būnant vienam Gyvajame Kelyje atsiranda aplinkos milžiniškas poveikis, ir tai aplinkai atsispirt vieno individo valios neužtenka. Per daug yra sukaupta teršalų pasąmonėj ir sąmonėj, per daug yra per kartų kartas, perkelta Tiesos – TIKROVĖS – iškraipymų, kurie nieko neturi bendro nei su Kūrėju, nei su Šviesa, nei su Tiesa, nei su Tikrove. Todėl TIKTAI kolektyvinėje, dvasinėje komunijoje, mes patiriam TĄ GALIĄ, kada mes prisipildome didesnio, gilesnio įtikėjimo. Vienatvėje TOKIOS GALIOS pasiekt niekada nebus įmanoma – NIEKADA. TODĖL IR YRA GARBINIMAS VISOJE KŪRINIJOJE – per visą amžinybę Rojuje jis egzistavo ir egzistuos – GARBINIMAS KŪRĖJO – kad prisipildytų gilesnio įtikėjimo Iš Kūrėjo kilę tvariniai – jie turi tobulumą, nes tiesiogiai kilę iš tobulumo Šaltinio ir Centro, jie turi sumanumą, jie turi supratimą, bet ĮTIKĖJIMAS YRA ĮGYJAMAS – jis nėra AUTOMATIŠKAI suteikiamas. Tu gali būti profesorius ir suprasti formules, žinoti įvairias chemines reakcijas, numatyti veiksmus ir jų pasekmes, bet ĮTIKĖJIMAS – TAI NĖRA TOS ŽINIOS, ĮTIKĖJIMAS – TAI YRA TAVO GYVASIS ATSIVĖRIMAS, KAD TU PRIIMTUM NAUJĄ IŠŠŪKĮ IR JĮ ĮSISAVINTUM. Kaip gali priimti iššūkį dabar rituališkai švęsiantys Kristaus gimimą šitame pasaulyje, jeigu gamina valgius, ir per radiją aš girdžiu – Pūko radiją – girdžiu, kaip sako – ką daryt, kad nepersivalgyt? – ką daryt, kai negali pakilt nuo stalo? Tai jeigu yra tam skiriamas šitas visas vakaras – TAI KUR KRISTUS? Viena paskambino moteris, sako – mes švenčiam Žemaitijoj kiekvieną kartą – yra šeimos galva, kuris laužo kalėdaitį – visiem leidžia atsilaužt – uždeda ant maisto, kiekvieno patiekalo – po gabaliuką – tai yra maisto palaiminimas, bet būtina, kad būtų prie to maisto dar ir žaliųjų žirnelių, nes tai yra Marijos ašaros, ir turi būti raudono vyno butelis, tai yra Kristaus kraujas. Tai jeigu šitokia nuostata šeimoj yra teikiamos tokios mintys, tokie teiginiai, ko gali pasiekt toji šeima? Jinai yra negyva ir ji negali tapti gyva, individualiai, per atsivėrimą, kadangi ten NĖRA atsivėrimo, o ritualas yra nykus – nykus, kuris uždaro kaip į kapavietę visus tuos, kurie nori švęsti gyvybės atėjimą Kristaus tapatybe, ir patys būdami negyvi.
Štai, kodėl mes esame Gyvajame Kelyje – KAD ŽADINTUME!
JEIGU JUMS NELEIDŽIA ŽADINTI, NEDALYVAUKITE TENAI, NET JEIGU TAI YRA JŪSŲ ŠEIMOS NARIAI.
JŪS TURITE NESTIPRINTI TO RITUALO. JEIGU JŪS GALITE PRASMINGAI TĄ RITUALĄ PAAIŠKINTI TIEMS, KURIE JĮ ATLIEKA, KAD JIE PLAČIAU PAMATYTŲ KONTEKSTĄ, TAI PRIIMKITE TĄ IŠŠŪKĮ. JEIGU JUMS NELEIDŽIA TARTI ŠVIESOS ŽODŽIO ARBA JŪS NEDRĮSTATE, TAI NELAUŽYKITE SAVOSIOS VALIOS. JŪS TURIT LAISVĄ VALIĄ PASIRINKTI – DALYVAUTI ŠITOJE ŠEIMOS APLINKOJE, KURI TAMSOJE GLŪDI KAIP NEPAJUDINAMI KLODAI, JUMS YRA PASIRINKIMŲ LAISVĖ – RINKITĖS – PAJAUSKITE IŠ VIDAUS JUMS SUTEIKIAMĄ ŠVIESĄ, IR PRIIMKITE IŠMINTINGĄ SPRENDIMĄ, KAD JUMS ŠITAS IŠŠŪKIS BŪTŲ PRASMINGAS, KAD JŪS JĮ ĮSISAVINTUMĖTE KAIP DVASINIS MOKYTOJAS. NEREIKIA TEN, KUR JŪSŲ NEPRAŠO, KELT ERZELYNĖS, BET JEIGU JŪSŲ TEN NELEIDŽIA, KAD TARTUMĖT ŠVIESOS ŽODĮ – IŠMINTINGĄ ŽODĮ – O ŠEIMOS VAKARE JŪS ESAT LYGIATEISIAI – nėra nė vieno, kuris būtų tas, kuris turėtų tapti šeimininku – šeima yra partnerystė tarp LYGIAVERČIŲ dvasios brolių ir sesių, turinčių vieną Tėvą ir Motiną – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – todėl jums nėra nė vieno nei šeimininko, nei viršininko, jūsų išmintis turi sklisti iš Kūrėjo. JEIGU JŪS NEGALITE PASIREIKŠTI ŠVIESOS IŠMINTIMI, JŪS TURITE IŠMINTINGAI ATSISAKYT DALYVAVIMO. Kaip gali apmirti ritualai? – jeigu jūs jų neatliekat. Jeigu jūs jiems pritariate – tik patylėdami tenai – reiškia, jūs netariate Šviesos žodžio, neatskleidžiat platesnio konteksto išmintingai – jūs paliekate tuos našlaičius taip pat tamsos labirinte, nežinančius, kad yra Šviesos išėjimas. REIŠKIA, JUMS TAS PASISĖDĖJIMAS BUVO NEĮGYVENDINTAS IŠŠŪKIS, KURĮ JUMS SUTEIKĖ KŪRĖJAS – JŪSŲ TĖVAS IR MOTINA – KAIP GALIMYBĘ SAVIESIEMS JO PATIEMS MYLIMIAUSIEMS VAIKAMS SUTEIKTI JIEMS ŠVIESĄ PER JUS – KIEKVIENĄ.
Taip tradicijos, kurios yra nukreiptos prieš Kūrėjo valią, apmirs. Tie iš jūsų, kurie jau nebedegate žvakučių, patys suvokiate, kad jums šita tradicija nereikalinga ir jos jūs nepalaikot, suprasdami, kad ji neturi vertės. Taip yra su kiekviena tariama – negyva – ritualine švente. Jūs turit laisvą valią spręst. Aš jums taip pat atskleidžiu platesnį kontekstą, kurio aplinkoje – per gyvą komuniją su savo Tėvu ir Motina dvasioje – JŪS TURIT PRIIMT SPRENDIMĄ – kiekvienas individualų – asmenišką, bet visada nukreiptą Visumos Šviesos labui. Amen.

Po gyvųjų pamaldų:
Šiaip Kalėdos, tai jos turi tiktai kelių šimtų metų praeitį. Kadangi krikščionys siekė garbint Viešpatį – Kristų – iš pradžių jie rėmėsi žydų ritualais, vėliau atsirado mitraizmo apraiškų, kur tinkama šventė, tai kada prasideda jau saulėgrąža, tai yra, po trumpiausios nakties – štai tinkama kaip tik išraiška švęst Kristaus gimimą. Ir palaipsniui atsirado, na, visiškai neseniai, papildoma dekoracija – Kūčios ir eglutė. Anksčiau nebuvo – net ir švenčiant Kristaus gimtadienį – nei eglutės, nes čia pagoniškas jau elementas – puošt medį – ir kitą vertus – valgyt tą Kūčių vakarienę. Ir dabar, tai yra iš esmės, gal tik tarp lenkų ir lietuvių, nes pasaulis tai nešvenčia tos Kūčių vakarienės – yra Kalėdos – yra kita diena. Bet kadangi iš tų prisiminimų, kurie buvo užrašyti ir Evangelijose, kalba ėjo apie Paskutinę Vakarienę – kada Kristus su apaštalais vakarieniavo – tai buvo net ne penktadienį, o ketvirtadienį – tai sugalvojo, kad čia jau turi būt tas didysis vakarienės valgymas – kada yra atsisveikinimo vakarienė, tai turi būt jinai tokia ekonomiška, paprasta. Ir, natūralu, kada Kristus gerdavo vyną, tuo metu jis būdavo atmiešiamas vandeniu. Ir gėrimas – tai simbolinis – atsirado Kristaus kraujo auka – tas vynas pavirto į simbolį, kurio Kristus davė taurę visiem apaštalam per Paskutiniąją vakarienę, bet kada jisai sumanė, kad būtų Naujoji – ne Paskutinioji – vakarienė – bet ta Naujoji – buvo jo pateikiama nuostata – mylėkite mane taip, kaip aš jus mylėjau – ta nuostata, ne tai, kad jūs nedarykite niekam to, ko nenorėtumėt, kad jums ką nors darytų, bet jis pasiūlė MEILĘ. Meilę – mylėti taip, kaip myli – kaip mylėjo – jisai – ne kaip vienas kitą myli, bet kaip JIS mylėjo. Kadangi jis anksčiau skelbė, kad jis ir Tėvas yra VIENA dvasioje, reiškia, ir jo Meilė – tai yra kaip Tėvo Meilė. Dėl to TĖVIŠKA meilė turi viešpatauti. Ir jeigu mes būtume šito neiškraipę, tai jokių nei Kalėdų, nei Kūčių vakarienės nebūtų buvę. Mes gyventume atradę Kūrėją savo viduje. Meilė – TĖVIŠKA meilė – viešpatautų kitų atžvilgiu. Ir tada nebereikėtų to ritualo. Ritualas – tai yra tas pats, kaip, sakykim, dykumoje, arba nederlingoje dirvoje, reikia gaut kažkokį vandens gurkšnelį, ar menką derlių, na, kai nėra to derliaus, nes dirva yra netinkama tam – arba nėra to vandens, kadangi dykuma pilna smėlynų – neprisikąst iki vandens, tai ką daryt? Tai tada yra koks nors pakaitalas – surogatas – ir vat atsiradęs tas surogatas – iškraipyta atnešta ir Evangelija, ir pridėlioti įvairūs blizgučiai. Ir bažnyčia, pati nesuprasdama nei Kristaus aukos, nei jo Evangelijos, KLAIDINA žmogų, ir NEGALI mokyti jį Šviesos, tada tą ritualą ji pati SUSTIPRINA – sustiprina per Vatikano visų tų ritualinių apeigų transliaciją visam pasauliui per televiziją, o kadangi ten yra centras, tai vietinės bažnyčios periferijoj tai atkartoja savo lygiu – ir tai vėl pademonstruoja vietiniams kanalams. Ir taip ĮTVIRTINAMA VIS STIPRIAU IR STIPRIAU TOJI TAMSA. O žmogui, kaip išsiveržt? Jis neturi jokios galios, kad nurungtų tą beveik pusantro milijardo katalikų masę – vienas mirtingasis nepajėgus pajudint visą tą milžinišką žmonių NEGYVĄ AMBICIJĄ. Ir jam belieka prisitaikyt – jis BIJO, kad jį ATSTUMS ŠEIMA, apšauks kokiu nors ten ciciliku, komunistu, arba dar kažkokiu Šėtonu – ir jisai SUGNIŪŽTA. Dėl to ir tau buvo neaišku, tai ką čia švenčia, kaip? Ir kiekvienas prie stalo galvoja – na va, dabar aš ATKENTĖJAU tą pasninką, dabar, reiškia, jau prie stalo, bent jau atsikąsiu to, kas yra tiek prigaminta. O kad egzistuotų koks nors Kristus, kurio gimimui yra skirta šita šventė – tai NE – svarbu pripildyt PILVĄ. Juk ir kunigai, atlikę tą ritualinę apeigą, jie džiaugiasi prie stalo priėję, kad ten galėtų paūžt – ten yra tiktai duoklės atidavimas, o čia mat jau tada galima pasilinksmint. Štai todėl PRASMĖS IR NĖRA – ritualo atlikimas bet kur – pradedant pamaldomis ir baigiant bet kokiom ritualinėm šventėm.
Tai du skirtingi lygiai – tą, ką darom mes, kur yra GYVASTIS, kur nėra pompastikos, nėra blizgučių, išorinių, viskas yra IŠ VIDAUS. Tai jeigu tu atveri save, atkrenta tas ritualo atlikimas, tada belieka to savojo vidaus PALIUDIJIMAS kitiems, kurie tą ritualą dar išpažįsta, ir jam pritaria. O ką reiškia paliudijimas? Tai atvert save – koks esi - štai ir papasakot, ką aš patiriu dabar viduje, kokia yra gelmė Šviesos – Tikrovės – Gyvasties – kai ir sveikata pagerėjo, nuotaika pasitaisė, va, blogos nuotaikos nebėra, depresijos nebėra, ligų nebėra, arba jos minkštesniu pasireiškimu yra, kol dar neapsivalė tiek pasąmonės, tiek sąmonės teršalai, kol stinga Gyvojo ĮTIKĖJIMO GELMĖS – bet tai jau yra kryptis, kurią aš pažįstu, ir žinau, kur reikia eit.

Kol aš laikiausi to ritualo, tol aš buvau ir ligose, ir blogoje nuotaikoje, tol aš nežinojau ir kas yra tas Kristus, kas yra pats Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – kas yra Kristaus Tėvas, kas yra Gyvosios pamaldos, kas yra Gyvoji Šventovė, kuo ji skiriasi nuo ritualinės bažnyčios, kas yra ta prasmė šitam Gyvajam Kristaus atėjimui? Prasmė – tai yra ne kokio nors ritualo atlikimas, kaip vaizdo, štai tų dvylikos patiekalų dvylikai mėnesių, tai čia kaip pagonys. O prie ko čia tada Kristus? Tai – dvylika patiekalų, o jeigu du patiekalai? Tai – ir kas? – jau nebegerai?
Tai va, dėl to kada atsiranda tas ritualas – atsiranda magiški skaičiai. O tie magiški skaičiai jau nieko nebeturi su kokia nors prasme. O juk religija – tai yra dvasinė – ji nėra materiali. Tai turi būt bet kokia religinė šventė skirta DVASIOS ATSIVĖRIMUI – dvasiai – asmenybei. O čia viešpatauja stalas, viešpatauja valgiai. O dvasiai kur pasireiškimas? Už stalo nebėra. Net ir tas religinis simbolis – kalėdaitis – jisai yra iš bažnyčios tik nupirktas – o čia ant liežuvio dedamas materija. Tai tada turi būt DVASINĖS DISKUSIJOS PRIE STALO – DVASINĖ ŠVIESA TURI BŪT SKELBIAMA – turi žmonės išsakyt savo nuostatas – kaip jie Kristų supranta, kas jiems yra tas Kristus, kas yra Tėvas – Kristaus Tėvas – kas Jis jam yra? Apie tai turi suktis kalba prie stalo, o ne puslitrį pastatyt ir čierką po čierkos gert (kažkas paprieštaravo, KAD NEGERIA). Ką negeria? Rask, kuris negeria (kažkas pritarė). Taip, geria ir per Kūčias. Ir ne tik vyną. Yra tų, kurie vyno negeria, tai sako – ką aš čia dabar neišgėręs – jūs vyną galit GERT, o aš negaliu arielkos? Ramiai..

TAI, KĄ MES ŽINOME, TAI YRA KŪRĖJO IŠMINTIS, KURIĄ JŪS GALITE TARTI PRIE STALO. Tuomet jums reikia pajaust tą vedimą iš vidaus, kad jūsų žodžiai būtų KŪRĖJO TEIGINIAI, ir tada jūs ištarsite tą Šviesos Žodį išmintingai. Bet čia yra tas procesas, kol jūs pasieksite, kad iš Kūrėjo žodžiai prabiltų jūsų lūpomis. Tai jeigu jūs tame procese aktyviai dedat pastangas, štai bus ir puiki proga tuo pasireikšt. Ir dėl to nereikia sukt galvos, ką pasakyt? Atsiduot, ir tegu Kūrėjas kalba – nereikia ruoštis prakalbai – TIKTAI ATSIVĖRIMO IR PASITIKĖJIMO KŪRĖJU SEKLUMA NELEIS JUMS TART TŲ ŽODŽIŲ – tada išgąstis apims jus ir baimė surakins liežuvį – paralyžius. Dėl to, kol jūs nesate atsivėrę Kūrėjui tiek, kad jumis prabiltų Kūrėjas, tuomet jums bus iššūkis milžiniškas.

Kitą vertus, Kalėdos dabar paverstos jau komercine švente – net nebe ta religine. Ir aš jau mačiau reklamą, kad Kalėdų Senis dalins dovanas visus metus – per televiziją. Reiškia jau kažkokiai firmai pravartu tą Kalėdų Senį pakinkius savo produkciją ir vidurvasarį, ir pavasarį per Kalėdų Senio rankas parduot. Toji komercija tiek skverbiasi, kad nebėra laukimo, koks būdavo man, vaikui, kada eglė būdavo puošiama tiktai Kūčių dieną – vakarą. Jinai stovėjo jau prieš kokias tris dienas, tai aš eidavau mažiukas pasižiūrėt, ar ji dar stove – nepapuošta, sandėliuke – mes be patogumų gyvenom – tai ir vanduo, ir tualetas lauke, ir eglė buvodavo ten laikoma. Ji būdavo miške nukertama, Utenoj nevyko jokios eglių prekybos, tai vat reikėdavo iš Ąžuolijos tą eglę atsigabent, ir mano pusbrolis tą padarydavo – jis buvo aštuoneriais metais vyresnis. Tai va, ta eglė, būdavo puošiama tiktai tą patį Kūčių vakarą. Ir kada aš sakydavau – kada puošim? – palauk, turėk kantrybės, turėk kantrybės. O dabar jau net Katedros aikštėj prieš mėnesį kažkoks popas ten laimino – katalikiškas. Taip kad čia yra butaforija, ir ta butaforija vis daugiau apauga įvairiais butaforiniais pasireiškimais – ir komercija, ir alkoholiu. Ir vis daugiau šitie teršalai nukrypsta nuo Jėzaus, nuo Tėvo, nuo Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kurio niekas nieko nėra girdėjęs.
Tai va, mano mylimieji, kaip jūs turit prie stalo elgtis – ATSIDUOKIT VEDIMUI IŠ VIDAUS IR BŪKITE SAVIMI.


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal