Algimanto pamokomasis žodis apie DVASINIO MOKYTOJO SVARBĄ, pasakytas per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2017.02.18

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Algimantas:

Vakar Urantijos grupėje aš sakiau, kad vakarykštis penktadienis buvo, tam tikra prasme, svarbus, nes SUĖJO DVIDEŠIMT TREJI METAI, KAI AŠ PRADĖJAU URANTIJOS KNYGOS ŠVIESOS SKLEIDIMĄ LIETUVOJE – Vilniaus Mokytojų namuose, o konkreti data yra VASARIO AŠTUONIOLIKTOJI – būtent ŠI diena, taip ir TAS PENKTADIENIS, prieš dvidešimt trejus metus, buvo kaip tik vasario aštuoniolikta – panašus oras – plius šeši, lietutis. Ir tada nebuvo minties, kad aš turėsiu dvidešimt trejus metus, kiekvieną penktadienį, žingsniuoti į Mokytojų namus. Aš maniau, kad užteks dviejų-trijų paskaitų ir tuo viskas baigsis. Minties nebuvo apie tai, kad gali atsirasti kažkokia Gyvoji religija, kurios aš negalėjau suprast, net ir Urantijos Knygą perskaitęs. Kokia yra ta GYVOJI religija? Kokia yra APREIKŠTOJI religija? O dabar mes turim GYVĄJĄ religiją – Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę, ir patys esame GYVI – Gyvi tuo, kuo kvėpuojame – pripildytais Kūrėjo Tikrovės virpesiais. Kūrėjo pripildyti virpesiai, kurie yra nuspalvinti mūsų asmeniniu patyrimu, YRA KŪRĖJO ĮSISAVINTA ENERGIJA, KURIĄ MES PATIRIAM SAVO BŪSENA, IR SKLEIDŽIAME SAVUOJU GYVENIMU – SAVO MINTIMIS, SAVO VEIKSMAIS, kupinais Kūrėjo Meilės, Tikrovės, Šviesos, Tiesos, Teisingumo. Ir tuo pačiu stiprėjame kaip dvasinės asmenybės, šitame aplinkiniame, iliuzinių labirintų pasaulyje, kada mes esam iškelti Kūrėjo į dvasinę Šviesą, kada MES PATIRIAME IR BŪSENA LIUDIJAME, kokia yra milžiniška aplinkos tamsa dėl to, KAD APLINKA NUSIGRĘŽUSI NUO KŪRĖJO ŠVIESOS, ESANČIOS KIEKVIENAME IŠ MŪSŲ. Mes iš tikrųjų ne patys save išaukštiname ir tuo pačiu patiriame tam tikrą pasitenkinimą, bet MES IŠAUKŠTINAME KŪRĖJĄ – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU, kad JI PRISIBELDĖ prie mūsų TIKROJO asmens – PAŽADINO, ir dabar mums parodo tas aukštumas, kurios pranoksta materiją, pranokstą tą iliuzinį tamsos labirintą, kuriame kiti Kūrėjo vaikai – mūsų dvasios broliai ir sesės – pasimetę, kupini nerimo, ligų, kančių, kurie nežino išeities, dėl to atsidavę savo gyvulinėms aistroms, savanaudiškumui, agresijai, net žudymui, kuris tapo kasdienybe ir nieko nebestebina – priima tai, kaip neišvengiamą pasekmę, kaip tam tikrą žmogaus apraišką, kuris yra amoralus – praradęs sąžinę, žmogiškumą, bet iš tikrųjų jis niekada ir nebuvo tapęs žmogumi. Vaikščioti dviem kojom vertikalia stovėsena dar nereiškia būti žmogumi. Beždžionė taip pat vaikšto ant dviejų kojų.
Todėl mes TURIM SUVOKTI, kad žmogumi norint tapt, REIKIA ATRAST KŪRĖJĄ SAVO VIDUJE ir tam tikra prasme, GYVENTI TAIP, KAIP VEDA KŪRĖJAS IŠ VIDAUS KASDIEN, NUOLAT. Štai tada tos charakterio savybės, kurios yra sumanytos kiekvienam iš mūsų, kaip dvasinei asmenybei, stiprėja mūsų gyvenime. TOS DVASINĖS SAVYBĖS – TIESA, TEISINGUMAS, DORA, MEILĖ, GAILESTINGUMAS, GĖRIS, GROŽIS – sklinda iš mūsų veiksmų visumos labui – VISUMOS – ne savo buitine prasme šeimos, ne savojo asmens, bet VISUMOS LABUI – žmonijos, Kūrinijos Dvasinės Šeimos labui taip, kaip sumanęs Kūrėjas.
Štai dvidešimt treji metai ŠITOKIO Kelio ir mes turim nuostabius mūsų bendrus, kupinus Meilės ir Tiesos, Teisingumo, Šviesos – KOMUNIJOS sambūrius Gyvojoje Šventovėje kiekvieną šeštadienį, ir Kaune – kas antrą sekmadienį, ir kiti prisijungia kituose miestuose. ŠTAI KOKIA JAU YRA DVIDEŠIMT TREJŲ METŲ TĖKMĖ, KADA MES PATIRIAM, IR TUO PAČIU PALIUDIJAM SAVO BŪSENA – KOKIA NUOSTABI YRA KŪRĖJO DVASINĖ HARMONIJA, KURI PASKLEISTA MŪSŲ VIDUJE KAIP DVASINEI ASMENYBEI. Ir mes jau nebepainiojame materialaus mirtingojo žmogaus kūno su mūsų TIKRUOJU asmeniu.
Šitas kūnas yra trumpalaikis, o asmenybė yra amžina. Ir ji bus pažadinta tam, kad toliau žengtume gave – be ligų – aukštesnio energinio dažnio morontinę formą. Todėl toji energinė transformacija šito sunkaus, žemo energinio dažnio virpesių pripildyto materialaus žmogaus kūno, mus traukiančio taip prie žemės, traukiančio, kad sunku mums žengti žingsnį, kada jisai ima vis daugiau dilti, išsieikvoti energine prasme. Po prisikėlimo mes gausime, kaip tie kūdikiai, nesergantį, be kančių, energinį sielos tapatybės naują kūną. Ir tas kūnas visą laiką vibruos mūsų Gyvuoju TURINIU – kas yra mūsų viduje pripildyta tų virpesių. TODĖL MES KAIP DVASINĖS ASMENYBĖS IR ESAME AMŽINOS TIKTAI SU VIENINTELE SĄLYGA – KIEK MES ESAME GYVAJAME RYŠYJE SU KŪRĖJU. Ir šitą ryšį jau dabar užmezgę – štai ir šios Gyvosios komunijos akimirką – mes per visą amžinybę gilinsime – gilinsime, kad galėtume priimti vis naujus iššūkius, nes jūs prisiminsite po pažadinimo, kaip jums stigs praleistų Gyvosios Šventovės Gyvųjų pamaldų – stigs, nes jums reikės įsisavinti naujus iššūkius, o jums viduje bus tiek daug nepasitikėjimo, daug nerimo – ir skystos blauzdos ir silpni pakinkliai bus, NES TRUKS BŪTENT TŲ PRALEISTŲ Šventovės Gyvųjų komunijos patyrimų. Tie, kurie juos bus sukaupę, jie nueis tolyn, NES JIE DVASIA BUS STIPRŪS – dvasiniu stuburu bus pakilę virš aplinkos ir kupini ryžto žengti dar toliau, su didesniu pasitikėjimu į ten, kur nepatirta, kur neatrasta.

Šią savaitę aš sulaukiau savo bičiulio skambučio, ir jis prašė susitikt su manimi, norėdamas supažindint su vienu iš Maskvos atvažiavusiu vyru. Ir kada mes susitikom, tai sako – o – sako – aš jus pažįstu, nes – sako – esam susitikę. Sakau – tai, kur susitikę, kur buvom susitikę? – Tai man pasakė, kad jis praeidavo tiesiog, kada aš bendravau su vienu iš mūsų bendrų pažįstamų, bet aš tada jo nepažinojau – štai šito vyro. Ir jisai inžinierius, technokratas, daug padaręs atradimų, net ir tokių, kurie prieštarauja fizikiniams dėsniams. Ir mokslininkai niekaip negalėjo paaiškinti jo atradimų, bet matydavo tuos atradimus – pasekmes. Tai elektrotechninėj sferoj atradimai, pranokstantys laiką. Jisai nežinodavo iš kur gauna tuos apskaičiavimus, formules, nes JIS NEŽINOJO to mechanizmo, kokiu veikia Kūrėjas. Bet įgyvendint šituos atradimus jam trukdė aplinka – trukdė susiskaldžiusi į įvairias grupuotes – kupinos godumo, savanaudiškumo apraiškų tiek Lietuva, tiek Rusija, nes jis iš Lietuvos išvažiavo į Maskvą. Pilietybės nekeitė, jis ir dabar turi Lietuvos pilietybę, bet gyvena Maskvoje, neturėdamas buto – nuomodamasis butą. ŽODŽIU, VISA TAI, KĄ JIS GAVO IŠ KŪRĖJO, KAS PRANOKO FIZIKINIUS DĖSNIUS, BUVO UŽBLOKUOTA IR NEĮGYVENDINTA DĖL TO, KAD NUO KŪRĖJO KITI NUSIGRĘŽĘ VAIKAI, BLOKAVO VISAS ŠITAS IDĖJAS, KAD JOS NEBŪTŲ ĮGYVENDINTOS VISUMOS LABUI. O kadangi jis nebuvo atsivėręs tiek, kad atrastų Kūrėją, kurio net iš vis nežinojo, kad Jį galima atrast savo viduje, palaipsniui apsiblausė ir jo tie norai, ir jis prarado tą Kūrėjo jam suteiktą unikalią dovaną, kad jis nebegauna tokių žinių, kokias gaudavo anksčiau. Jis susidomėjo filosofija, religija, ir dabar – jisai prieš keletą metų jau išgirdęs iš mano to bičiulio, kuris man skambino, apie mane – jis panoro susitikt, susipažint. Ir dabar jisai man sako – kaip reikia, kad būtų aiškinamos paprastai tos dvasinės Tiesos, kad žmonėms būtų suprantamai dėstoma, kad jie suprastų – kaip svarbu, kad būtų tavo vardas kuo plačiau žinomas Rusijoj. Ir sako – aš darysiu viską, kad paskleisčiau tai. Tai aš jam sakau – tai, ką tu darai, tai, ką tu sakai, kaip svarbu ką daryt – sakau – AŠ JAU DVIDEŠIMT TREJUS METUS DARAU. Ir aš jam išėmiau ir padovanojau Kalbu Jums Vėl knygą, rusų kalba, kadangi jis lietuviškai, na, iš esmės nekalba – jis baigęs rusų-lenkų mokyklą. Tai aš pastebiu, kad tie mirtingieji, kurie nuoširdžiai nori pateikti Šviesą, jie stojasi visą laiką ant to paties grėblio – jie nori reguliuot KITUS. Ir man jis sako, ką AŠ turiu daryt – mes turim, va dabar, mes čia, susibūrę trise, mes turim kelt, žadint žmones – ir taip toliau. Ir jam reikia dabar iš tikrųjų aiškint tas pradines Tiesas, kurias mes puikiausiai žinom, kad REIKIA SAVE ATVERT, NE ŽMONIJĄ – SAVE. ŽMONIJA PRASIDEDA IR BAIGIASI KIEKVIENAME IŠ MŪSŲ.
Ir aš jam įteikęs šitą Kristaus Apreiškimą ir sakau – tai štai čia ir yra aiškinamos paprastos Tiesos, kaip kasdienybėje jomis vadovautis, kaip jas taikyti kasdieniame gyvenime – paprastais žodžiais aiškina – ir jeigu tu nuoširdžiai skaitysi, tu gausi daugybę atsakymų, kokių šiandien niekur negali rast.
Tai aš dabar vedu prie to paties – DVIDEŠIMT TREJI METAI, KAI AŠ SKELBIU TĄ ŠVIESOS ŽODĮ, ir daugybė yra mano dvasios brolių ir sesių mane iškoneveikę – Liuciferiu, Šėtonu vadinę, Judu, išdaviku, sektantu, kuris veda žmones į tamsą, klaidindamas juos, painiodamas juos, kenkiantis valstybei, bažnyčiai – ir aš ŽINOJAU, kad esu TEISUS. Tokios pastabos MAN VISIŠKAI NEBUVO SVARBIOS. Aš buvau VIRŠ TŲ PASTABŲ IŠKELTAS, IR AŠ ŽINOJAU, KAD AŠ NETURIU NIEKUR NIEKAM PATAIKAUT. Kiek man kiti irgi sakydavo – tu turi nusileist ant žemės – aš sakau – aš žinau, kad aš esu ant žemės, aš esu realybėje – Tikrovėje Kūrėjo. IR AŠ ŽINAU, KAD BE DVASINIO PAMATO, BE DVASINIO MOKYTOJO, KURIS YRA PRADŽIŲ PRADŽIA VISAM PASAULIUI, VISAI ŽMONIJAI, NEGALIMA NIEKO PASIEKT IŠ VISO JOKIOJE ŽMOGAUS VEIKLOS SFEROJE, pradedant šeima, mokykla, universitetais, darbais, tarpusavio santykiais gatvėje ir baigiant politika, ekonomika, mokslu.
BE DVASINIO PAMATO YRA BERGŽDŽIAS DARBAS, IR CIVILIZACIJOS NAIKINIMAS. Štai kodėl visos civilizacijos, net ir pasiekusios tam tikrą materijos aukštumą, būdavo sunaikinamos. Kaip, atrodo, aukštesnio lygio civilizacija negali išsilaikyt, tai kur jų protas? NEGALI. BE ATRASTO SAVYJE KŪRĖJO, NEĮMANOMA IŠSAUGOT CIVILIZACIJOS.
JŪS DABAR PATYS AKIVAIZDŽIAI MATOT, KIEK DEGRADAVO PER ŠITUOS DVIDEŠIMT SEPTYNERIUS METUS LIETUVA. Degradacija – tokia MILŽINIŠKA, kad jau negalima net ir užsimerkus nematyt. Jau ir aklas mato.

DEGRADACIJA – MILŽINIŠKU LAIPSNIU – YPAČ TARP JAUNIMO, kuris išvis nebegali išsaugot dėmesio ilgiau kaip penkias minutes. Jam reikia blyksinčių vaizdų, kompiuterių, telefonų, jam reikia ausinių, jam reikia triukšmo. NEBĖRA GALIMYBĖS BŪT RAMYBĖS IR SAVASTIES BŪSENOJ. NĖRA DVASINIŲ Mokytojų, kurie šitą pateiktų – mokytų mokykloje, NĖRA tokių Mokytojų – NĖ VIENO NĖRA. TAI IŠ KUR ATSIRAS TIE JAUNI PROTAI, KAD JIE KILTŲ, O NE DEGRADUOTŲ?
Bandos jausmas turi milžinišką kolektyvinę pasąmonės galią. Ir dėl to tada atsiranda ta jaunimo milžiniška nudvasėjusi karta, kuri iškarpo savo plaukus. Aš čia, net pasižiūrėjau, Panoramos centre – eina keturi vaikiai, kokie po penkiolika-septyniolika metų, ir plaukai tokie vieno ištaršyti, kad taip ištaršyti, galvoju – a, jis čia žinai, kaip tas naminukas, kai žinot, iš to pečiaus išlenda, tai tie plaukai visi pilni pelenų ir kiekvienas plaukas vis žiūri į skirtingą pusę, na, belieka, belieka, tiktai, kad jisai pats irgi būtų išteptas suodžiais, tada manytų, kad čia eina tas naminukas. O jisai, na, taip išdidžiai – štai, kokia šukuosena!
Šukuosena yra tai, kas yra gražu, o gražu yra tai, kas neatstumia. Čia neatstumia jo, kadangi jis nori gyvuline prasme išsiskirt iš kitų, nesvarbu, kokia yra samprata Grožio, Gėrio, Tiesos, Teisingumo – jis tokių sampratų nepripažįsta, nes jų niekas neatskleidė jam. Bet štai išsiskyrimui užtenka, kad būtų suvelti plaukai. Todėl jaunimas ir darkosi tatuiruotėm.
Vakar aš važiuoju iš Urantijos grupės, negaliu patikėt – įlipa jaunas vyras su kuprine ir balti, trumpom rankovėm, trikotažiniai marškinėliai. Čia visi, žinai, su kapišonais, susisagstę, o jis su trumpom rankovėm. Yra milžiniškas kontrastas tarp to, ką tu matai aplinkoj, ką tu matai už lango, ką tu žinai – kad dabar vasario mėnuo. Tas kontrastas – iš vidaus jam šilta, bet neatitinka tos aplinkos nuostatų, ir tada tu kreipi dėmesį į tai. Jeigu visi su trumpom rankovėm sėdėtų, o tu vienas su striuke, tada į tave atkreiptų dėmesį, kiti nekreiptų dėmesio vienas į kitą, nes jie būtų ta aplinka. O dabar mes ten visi buvom su striukėm, išskyrus vieną. Bet čia jau priklauso nuo, sakykim, medžiagų apykaitos, kraujo apytakos, ir taip toliau. Yra niuansų, kad jam – individualiai – gali būti iš tikrųjų karšta, bet nebūtina tą DEMONSTRUOTI.

Tai štai – jaunimas DEMONSTRUOJA dabar SAVE DARKYDAMAS – tatuiruotėm, vėriniais įvairiausiais – todėl, kad NETURI DVASINIO MOKYTOJO. NIEKAS NEPAAIŠKINA, KOKIA YRA MILŽINIŠKA ŽALA DARKANT ŠITĄ KŪRĖJO SUTEIKTĄ ŽMOGIŠKĄJĮ PAVIDALĄ – MIRTINGOJO KŪNĄ – TOKIAIS ŽEMO ENERGINIO DAŽNIO VIRPESIŲ VEIKSMAIS. O VISA TAI VEDA Į SUSIRGIMUS – pirmiausia centrinės nervų sistemos, o vėliau ir įvairius somatinius susirgimus materialaus kūno. Ir tie susirgimai gali būt po daugybės dešimtmečių, BET PRIEŽASTIS BUS, KAD ŠITAIP ELGĖSI NEIŠMINTINGAI BŪDAMI JAUNI.

TODĖL DVASINIS VEDLYS – DVASINIS MOKYTOJAS – YRA PATS PAGRINDŲ PAGRINDAS BET KOKIAI CIVILIZACIJAI, BET KOKIAI ŽMONIJAI, BET KURIOJE PLANETOJE.
BE DVASINIO MOKYTOJO NEGALI EGZISTUOT KŪRĖJAS, NES PATS KŪRĖJAS YRA DVASINIS MOKYTOJAS. IR JO VISA KŪRINIJA – KAIP DVASINĖ ŠEIMA – KIEKVIENAME SEGMENTE TURI SAVUS DVASINIUS MOKYTOJUS, TURINČIUS KVALIFIKACIJĄ IR ATITINKAMĄ PATYRIMĄ, KAD PERTEIKTŲ DVASINĘ ŠVIESĄ TOS PLANETOS LYGIU, IR BŪTINAI VISUMOS LABUI. TODĖL PER VISĄ AMŽINYBĘ NEBUS TOS VIETOS, KAD BŪTŲ PALIKTA BE DVASINIŲ MOKYTOJŲ.
DVASINIS MOKYTOJAS YRA KŪRĖJO DRUSKA, SUTEIKIANTI SKONĮ. IR MES JUO TURIME BŪT, KITAIP CIVILIZACIJA EILINĮ KARTĄ PATIRS FIASKO ŠITOJE PLANETOJE, IR BUS NUŠLUOTA NUO PAVIRŠIAUS. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal