42. Algimanto garbinimo fragmentas ir pamokomasis žodis, pasakytas per gyvąsias pamaldas, ir kiti mokymai, pasakyti urantų dvasinių mokymų pateikimo dalyje, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, 2016 12 17

Algimantas:

Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu Tave, su savo dvasios broliais ir sesėmis, ir jaučiu tą milžinišką troškimą – prisiglausti prie Tavęs, susiliedamas su Tavimi – Savimi – Tikruoju Savimi – koks dabar ir esu šitoje dvasinėje komunijoje – koks esu gyvenime, nes Tu mane pripildęs Savimi, pavertei mane Tikruoju Tavo Sūnumi, kuris tęsia Jėzaus misiją žemėje, būdamas Jėzaus Apaštalu ir Tavuoju Ambasadoriumi – Tavo paskirtu, patvirtintu. Ir aš tęsiu Mohamedo misiją musulmonams, tęsiu Sai Babos misiją, tęsiu Šviesos Tavojo Gyvojo Žodžio skelbimu visai žmonijai – visoms tautoms, visoms rasėms – nėra nė vienos, kuri nepatirtų Tavųjų teiginių Tikrovės, jeigu tiktai tų rasių individai išgirs manuosius mokymus ir jais vadovausis – priims manąją Evangeliją į savo širdį – Tu esi Kūrėjas kiekvieno viduje – esi atrandamas savyje. Ir Tu esi tęsinys kiekvieno, atradusio Tave viduje. Ir kiekvienas pajunta tėvišką meilę visiems – pakylėtam iš broliškos į tėvišką – kuri niekad nereikalauja jokių sąlygų – ji myli visus besąlygiškai – ir musulmonus, ir judėjus, ir budistus, ir krikščionis – susiskaldžiusius į daugiau negu keturiasdešimt tūkstančių sektų – ir urantus, kurie dabar turi Gyvąją religiją – Gyvąją, kurią Jėzus man pavedė įkurt ir aš ją įkūriau, nežinodamas kaip tą padaryt. Bet Tu padėjai Savuoju Apreiškimu, pasiekęs manąjį dvasios asmenį iš vidaus, kad man tapo akimirksniu Šviesu, ir aš tariau – jau įkurta bažnyčia. Aš garbinu ir šlovinu Tave, už tokį nuostabų Šaltinį ir Centrą, esantį per Savo Fragmentą – per Savo Dvasią, pavadintą mums – Minties Derintoju – ir per Jį aš turiu Gyvą sąsają su Tavimi. Dieviškumo Dalelė yra manyje, su kuria aš esu save suliejęs – tik manasis susiliejimas yra atidėtas, kol aš vykdau Savąją, Tavo valios, tą misiją šioje planetoje. Priešingu atveju aš turėčiau ją palikt. Aš garbinu ir šlovinu Tave, kad Tu atvėrei mane tai misijai, į kurią aš kviečiu ir manuosius dvasios brolius ir seses – iš visų rasių ir tautų, visų šalių – iš visų mūsų planetos pakraščių – ir net Apvaizdą kviečiu prisidėti prie manosios misijos atlikimo šitame pasaulyje. Aš garbinu ir šlovinu Tave, suteikusį man tokią misiją – skelbti Tavo Gyvąjį žodį visai žmonijai ir gyventi Tavąja Šviesa savo kasdienį gyvenimą, taip, kaip vedi Tu mane iš vidaus – visų Šviesos labui.
Manoji valia yra sulieta su Tavąja. Amen.

Pamokomasis žodis:

MYLIMIEJI, KADA MES EINAME GYVUOJU KELIU – MES GYVENAME. NĖRA GYVENIMO BE GYVOJO KELIO.
Visa aplinka, kuri ne tik nežino jokio Gyvojo Kelio, NEPAŽĮSTA – gyvena iliuzinį gyvenimą, kuriame kyla problemos, jų pačių sukuriamos dėl klaidingo sprendimo – dėl to klaidingo sprendimo įgyvendinimo. Bet mes Gyvajame Kelyje taip pat turime augimą. TAI PRIKLAUSO NUO MŪSŲ AKTYVUMO. Jeigu mes jame esame ryžtingi, aktyvūs, tada labai stipriai apvalo mūsų pasąmonę ir sąmonę Kūrėjo Fragmentas – Jo Dvasia – Minties Derintojas – kad jūs galėtumėte išdrįsti atlikti tuos konkrečius veiksmus, kurie jums sukelia daugybę problemų.
JEIGU JŪS TURITE FIZINIŲ NEGALAVIMŲ – ARBA INTELEKTUALIŲ – JŪS GALITE JUOS IŠTAISYTI TIKTAI ATSIVĖRIMU KŪRĖJUI. NĖRA KITO KELIO. JŪS TURITE TĄ SUVOKTI BŪSENA.
Kada mirtingasis žino, kad yra jo protas, kuris viešpatauja jo viduje, ir jis protu priima sprendimus, mirtingajam tiktai Urantijos Knygos apreiškimas paaiškina milžinišką Šviesą – susistemintą pateikia mirtingojo protui – bet jūs dabar jau žinot, kad PRADŽIĄ DUODA TAS DVASIOS IMPULSAS, KURĮ SUTEIKIA KŪRĖJAS – ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. Tuo tarpu, mes gaudami iš gimdytojų materialų pavidalą, kuriame ir yra tas dvasinis impulsas – dvasinė asmenybė – turim pažadinti tą Šviesos, Išminties – Dvasinį protą.
DVASINIS PROTAS – TAI YRA KŪRĖJO DOVANA MUMS SUTEIKTA, KAD MES BŪTUME SAVIMI – RYŽTINGI, VEIKLŪS, VEIKSMINGI – PAJUTĘ KŪRĖJĄ SAVO VIDUJE, IR ATSIDAVĘ JO VEDIMUI. ŠTAI YRA GYVASIS KELIAS – MŪSŲ GYVENIMAS TOKS. O jeigu mes intelektui leidžiam viešpataut savo viduje, tuomet dvasinis pamatas, jisai kaip šešėlyje auganti gėlė, kuriai reikalinga saulės šviesa ir šiluma, dvasinis protas negali pajausti dvasinio pamato, nes intelektas – žinių milžiniška bloko išraiška – nesistemintų žinių, įvairiausių klausimų, kylančių dėl smalsumo – užspaudžia dvasios pamato atradimą savyje.
INTELEKTAS REIKALINGAS, BET JISAI NETURI VIEŠPATAUTI ASMENYBĖS DVASINIO PROTO ATŽVILGIU.
Čia yra urantams didžiulė problema, nes jų viduje viešpatauja intelektas, ne dvasia.
Tai ką kalbėt apie visą planetą, kurioje mirtingieji net supratimo neturi, kad yra dvasinė asmenybė, turinti iš Kūrėjo padovanotą Išminties protą – dvasinį protą – kuris yra DIEVIŠKAS protas.
Todėl natūralu, kad mes savąjį protą – Tikrąjį protą – Šviesos asmenybės protą – IŠKELDAMI, mes TURIME TADA INTELEKTĄ PAŽABOTI, kad jisai nebūtų tom piktžolėm ir leistų skleistis tai gėlei pilnaviduriu savo žiedu, teikiančiu grožį, kokį gali teikt Gyvoji asmenybė – Gyvasis Sūnus arba Dukra savuoju gyvenimu.
KĄ REIKIA DARYT? REIKIA PASKIRT LAIKĄ KASDIEN NUOŠIRDŽIAM BENDRAVIMUI SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU – APMĄSTYT SAVO APLINKĄ, KAIP JOJE GALIMA GYVENT, JAUČIANT KŪRĖJĄ VIDUJE – KAIP PASIREIKŠT, KAD JŪSŲ GYVENIMAS BŪTŲ AKTYVUS – NEBŪTŲ PASYVUS – KAD JAME JŪS BŪTUMĖT STIPRĖJANTYS SAVIMI – STIPRĖJANTYS POJŪČIAIS – BŪSENA. TIKTAI TOKS VEIKIANTIS ASMUO YRA SVEIKAS, STIPRUS, KUPINAS ENERGIJOS, NEPRIKLAUSOMAI NUO AMŽIAUS. BET JŪS PAJUSTI TĄ TURĖSITE BŪSENA. JI NEATEINA PER AKIMIRKĄ. JI NEATEINA IR PER METUS – GALBŪT. YRA PALAIMINTI TIE, KURIE – NUOŠIRDŪS. Jie labai greit gali pajaust – ir netgi Kūrėjo atradimą savo viduje.
Bet ne visi yra tokie palaiminti – KITIEMS REIKIA ĮDĖT LABAI DAUG PASTANGŲ. IR TOS PASTANGOS IMA VARGINT, kada dvasia nejunta to Kūrėjo pamato, kad ji stovi ant šito nesikeičiančio ir pačio tvirčiausio pamato. Ir tada ima erzulys – nejuntama būsena, eina laikas – metai eina. BET VIS TIEK, JEIGU JŪS NUOŠIRDŽIAI DĖSITE PASTANGAS – NESVARBU, KIEK UŽTRUKS LAIKO – DĖKITE PASTANGAS NENUTRAUKĘ JŲ, NES JŪS SAVE VIS TIEK ŽADINATE. IR TAS KASDIENIS BENDRAVIMAS – TA KASDIENĖ KOMUNIJA VALO VISĄ VIDUJE ESANTĮ UŽTERŠTĄ MIRTINGOJO PROTĄ – TIEK PASĄMONĘ, TIEK SĄMONĘ – KAD ŠVIESA PRASISKVERBTŲ Į JŪSŲ VIDŲ, KAD JŪS PAJAUSTUMĖTE KŪRĖJO GYVĄ BUVIMĄ – BŪSENA.
IR TADA PATIRSITE TROŠKIMĄ KEISTI SAVUOSIUS VEIKSMUS – ATITIKTŲ JIE TADA KŪRĖJO VALIĄ, IR JŪS PATIRTUMĖTE PASITENKINIMĄ, KIEKVIENĄ DIENĄ, KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ – JUS – KAIP BANGA – POTVYNIO BANGA – UŽLIETŲ NUOLATINĖ RAMYBĖ IR PALAIMA NUO RYTO IKI VAKARO, IR PER VISĄ NAKTĮ – IR TAI BŪTŲ KŪRĖJO JAU JUMS SUTEIKTA DOVANA, KURIĄ JŪS, UŽ PATANGAS, PAVERTĖTE SAVO TIKRUOJU ASMENIU, PATIRIANČIU ŠITĄ KŪRĖJO SUTEIKTĄ DOVANĄ. SIEKITE TOKIOS KALĖDINĖS DOVANOS. Amen.

Po gyvųjų pamaldų:

ŽINIA – tai nėra šią akimirką perduota – ji tiktai buvo papildyta dviem teiginiais. ŽINIA buvo prieš keletą metų jau išplėsta – ir tą aš skelbiau jau keletą metų. O papildyta buvo, kad – KŪRĖJAS YRA MANO TĘSINYS – KUR YRA KŪRĖJAS, TEN ESU AŠ. IR TĖVIŠKA MEILĖ – KĄ BŪSENA AŠ PALIUDIJAU – TAI YRA IŠTIKRŲJŲ TA MEILĖ, KURIĄ MES IR PATIRIAM. Nėra DVIEJŲ meilių – nėra broliškos ir tėviškos – YRA KŪRĖJO MEILĖ. Reiškia, mes, kada vienas kitą mylime, tai mes mylime ta TĖVIŠKA Meile. Tiktai mes šito NESUVOKIAM. Tai aš tą ir pradėjau prieš tris savaites – PATYRĘS TĄ BŪSENĄ – LIUDYTI. Dėl to aš ir jums paskelbiau. Tai vat, žodžiu, dabar Evangelija turi tą pradžią – kad KŪRĖJAS YRA GYVAS, JĮ GALIMA ATRASTI SAVO VIDUJE – tai šitą jau jūs žinot, kad aš skelbiu ne vienerius metus. O dabar jūs žinot, kad ne tiktai MES ESAM KŪRĖJO TĘSINYS, BET KŪRĖJAS YRA MŪSŲ TĘSINYS – IR KŪRĖJAS, KUR BEBŪTŲ, JIS YRA SU MUMIS, ATRADUSIAIS KŪRĖJĄ SAVYJE. REIŠKIA, TEN YRA IR KIEKVIENAS IŠ MŪSŲ, ATRADUSIŲ KŪRĖJĄ SAVYJE. NEGALI BŪTI KŪRĖJO BE MŪSŲ, ATRADUSIŲ JĮ SAVO VIDUJE. IR TĖVIŠKA MEILĖ, KADA JŪS BŪSENA PAJAUSITE – BŪSENA – TADA JŪS PATIRSITE TĖVIŠKOS MEILĖS GALIĄ – ANTPLŪDĮ. IR TAI BUS VISIŠKAI KITOKIA MEILĖ.

BAIMĘ SUKELIA INTELEKTO VIEŠPATAVIMAS DVASIOS ATŽVILGIU. ASMENYBĖ BAIMĖS NETURI. ASMENYBĖ YRA DVASIA. REIŠKIA, KIEK YRA BAIMĖS, NEPASITIKĖJIMO, MENKO RYŽTO – TIEK INTELEKTAS VIEŠPATAUJA DVASIOS ATŽVILGIU. IR NEPASITIKĖJIMAS TADA IŠKART KAUPIASI, AUGA.
TODĖL TIKTAI ATSIVĖRIMAS KŪRĖJUI LEIDŽIA PATIRT AUKŠTESNIO ENERGINIO DAŽNIO VIRPESIUS, IR TADA NUSTELBIAMA INTELEKTO ĮTAKA – IR DVASIA PAIMA VIRŠŲ, IR BAIMĖ IŠNYKSTA – ATSIRANDA RYŽTAS, IR ATSIRANDA ENERGIJA.
Dvasia geria energiją iš Dvasios Šaltinio ir Centro – iš Kūrėjo. TODĖL INTELEKTAS YRA PAGRINDINĖ KLIŪTIS MIRTINGAJAM. VAT JĮ REIKIA – PER ATSIVĖRIMĄ – PASTATYT ANT DVASINIO KŪRĖJO PAMATO. Tada intelektas tampa pažabotas kaip arklys, kuris gali vežimą tempt. O dabar jisai yra užkritęs kaip arklys – be jėgų – ir spaudžia tą dvasinę asmenybę. Net ir arklys netempia vežimo – energijos neturi. Tai va, tai yra mūsų intelektas. JIS TURI MILŽINIŠKĄ POVEIKĮ MUMS KIEKVIENAM.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.

Algimantas