48. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2017 01 22
Algimantas:
Jūs negalite pabėgti iš Kūrėjo. Gyvajame Kelyje jūs galite pabėgti nuo savęs ir tai su sąlyga, jeigu savęs neatradot taip, kaip sumanė Kūrėjas. Tikrąjį save, ne iliuzinį, kuriam vadovauja gyvulinis protas. Gyvajame Kelyje yra Tikrovė, kaip ji pasireiškia per kiekvieną iš mūsų, esantį irgi tikru asmeniu.
Todėl būdami mes nevienodo dvasinio laiptelio ir atsivėrimo, turėdami nevienodą kosminę įžvalgą, nevienodą patyrimą, Gyvajame Kelyje mes nevienodai ir juntame tuos patyrimus, nevienodai juos suvokiame, ir skirtingai aiškiname. Ir labai dažnai, jeigu stinga dvasinio tikrojo asmens atsivėrimo, pastangos tampa per daug sunkios materialiam gyvuliniam protui, o Gyvasis Kelias numato nuolatines pastangas. Jeigu pastangos nededamos, Gyvasis Kelias tampa našta, kurios negali atlaikyti nepabudusios, nepažadintos dvasinės asmenybės pečiai. Ir tie pečiai nusvyra, nes nejunta – ir ilgą laiką – to pasitenkinimo, kurį suteikia Rojaus Trejybė-AŠ ESU tai dvasinei asmenybei iš vidaus. Nėra pasitenkinimo, atsiranda susierzinimas – tiek savimi, tiek Gyvuoju Keliu, tiek to Kelio propaguotojais, ir tuo pačiu gali atsirasti nepasitenkinimas ir pačiu Kūrėju, tada mėginimas yra ieškot šalutinio takelio, kuriame jaustų tas gyvulinis protas komfortą – pastangos nereikalingos gyvos, ten užtenka įvairių pratybų, arba ritualo atlikimo – apmaldyt protą, ir tos akimirkos pasąmonę. Nori nenori, bet tai nėra tikrojo asmens gyvenimas, tai yra iliuzinio, kuris nuoširdžiai neieško, bet jis pasitenkina tuo. Ir jis gali save – apgavęs – net laikyt laimingu mirtinguoju, bet anksčiau ar vėliau jisai prieis aklavietę, kada neberas išėjimo. Ir toji aklavietė bus apspręsta aplinkos, nes jis aplinkoje negalės atsilaikyt, nes aplinka diktuoja tamsos gaivališkus proveržius, kurie sudaro milžinišką dvasinę-psichologinę, intelektualią-protinę įtampą, spaudimą, stresą, ir tada pradeda ląstelė šlubuot. Ji negali veikt taip, kaip sumanęs Kūrėjas – ramybės, palaimos terpėje, aplinkoje, pačio organizmo viduje dėl to, kad nėra gyvo ryšio su atrastu savyje Palaimos-Ramybės Šaltiniu – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir toji įtampa pažeidžia ląstelės – taip, kaip numatęs Kūrėjas – veikimą. Jis numatęs, kad ląstelė veiktų palaimos ir ramybės sąlygom – ne įtampos.
Todėl kada jūs maldoje, ar garbinimo akimirką tariate, kad per kančias jūs einate pas Kūrėją – Tobulumo Šaltinį ir Centrą – tai nėra Kūrėjo numatyta, kad jūs eitumėt per kančias, Jis numatęs tik Palaimą ir Ramybę. Jeigu jūs patiriate kančias, reiškia, jūs nesate dar tiek tikri – kaip asmenys – jūs dar turite iliuzinio gyvenimo jums sukeliamas kančias iliuziniam savajam asmeniui. Ir tas kančias patiria gyvulinis protas. Dvasios išminties dieviškasis protas kančių nežino – jis nepatiria jų. Kūrėjas nesumanė jums kančių. Kančias sukelia klaidingi sprendimai, kuriuos padaro gyvulinis protas, siekdamas savų interesų įgyvendinimo, patenkinimo siekimo.
Štai kodėl tikrasis asmuo, atradęs Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje – realiai atradęs – turi vienintelį Gyvojo Kelio PROCESĄ, o NE TIKSLĄ. Jisai nesiekia kaip nugyvent šitą gyvenimą, nesiekia kokių nors planų, nes Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra suplanavusi VISĄ AMŽINYBĘ potencialų suteikimu, o kaip šitie potencialai yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU mums atskleidžiami, priklauso nuo mūsų gyvosios dvasinės atsivėrimo Komunijos su atrastu savyje Kūrėju-Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir kuo daugiau jūs save suliesite dvasioje su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tuo stipriau patys sau patvirtinsite – kaip gerai nieko neplanuoti, kai viskas yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU suplanuota, belieka tik įgyvendint tai, kas yra suplanuota Kūrėjo, kiekvienam, nes kiekvienas turi savo iššūkius, pagal savo dvasinio laiptelio aukštį. Ir jame visi iššūkiai numatyti, kad jums ne kančią keltų, bet stiprintų jūsų potencialo pavertimą aktualu per charakterio atsiskleidimą – tokio charakterio, kuris yra dieviškos asmenybės, kuri nepažįsta kančios, nežino skausmo, nes ji iškelta Rojaus Trejybės-AŠ ESU virš kančios ir skausmo, iškelta, būsena.
Reiškia, kada sako, kad Kristus kentėjo ant kryžiaus – netiesa. Jis nekentėjo, jis buvo iškeltas virš skausmo – virš fizinio skausmo – atsivėrimu Tėvui. Dėl to jisai ir visą laiką save stiprino kalbėdamas psalmes. Jam buvo sunku bendraut savais žodžiais su Tėvu, tuomet jisai pasirinko kitą kelią – psalmių deklamavimą, ir sąmonę praradęs, jis nustodavo deklamuot. Tik atgaudavo – jis vėl deklamuodavo psalmes. Ir kada pajausdavo apraminimą ir stiprumą, tada jis jau garsiau ją sukalbėdavo, kad net išgirdo aplinkiniai, arčiau stovėję, ir ten buvo psalmės pirmoji eilutė – O Tėve, kodėl tu mane apleidai – tai psalmės eilutė, o ne jo paties, ne jo paties Tėvui išsakytas priekaištas. O čia interpretatoriai, kurie šito negali suprast, jie sako, kad – štai net ir Jėzus priekaištavo Tėvui, kad jį apleido, jis kančią patyrė – jis nepatyrė kančios, jis nepriekaištavo Tėvui, jis buvo tikras asmuo, ne iliuzinis. Jeigu jis būtų nepabudęs dvasioje – taip, tada jis būtų priekaištavęs, bet jis buvo pabudęs dvasioje.
Štai kodėl ir Gyvajame Kelyje – jeigu jūs būsite tikri, tikri savimi, o tikrasis buvimas savimi – tai buvimas savuoju gyvenimu, pripildytu Kūrėjo plano, Kūrėjo Evoliucinio Plano ir įgyvendinamo jūsų gyvenimu, kaip sumanęs Kūrėjas asmeniškai jums. Jūsų šeimoj kiekvienas turi savo planą – sūnūs, dukros, tėvas, motina, žmona, vyras – kiekvienam savas planas. Unikalus, originalus, nekopijuojamas kito. Ir jūs turite rūpintis, kad kuo būtų gilesnis atsivėrimas, ir tada TAS PLANAS JUMS BUS MATOMAS, įgyvendinamas jūsų tikrojo asmens. Ir tada jūs būsite tvirti žygeiviai Gyvajame Kelyje – jausite pasitenkinimą, ir nebus jums problemų, kurios keltų kančią, skausmą, bet jus mokys KIEKVIENAS – net MENKIAUSIAS – EPIZODAS, KIEKVIENAS POSŪKIS, KIEKVIENA DUOBUTĖ, jus mokys, kad kuo mažiau klaidų darytumėt. O klaidas daro tiktai, žinokit, materialus gyvulinis protas. Amen.
URANTŲ sakomų dvasinių mokymų dalyje:
Algimantas:
Kitaip pasakius, čia yra savosios valios suliejimas su Kūrėjo valia, kada tu atiduodi savąją valią pasakydamas Jam – aš atsiduodu Tau.
Tu tą turi pasakyt savo viduje, nes negali stovėt ant dviejų krantų – materialaus ir dvasinio. Tai alina protą, nes tu niekada nežinai, kaip tu pasielgsi, tu neapsisprendęs. Todėl yra toks šokinėjimas – nori prisitaikyt prie aplinkos, kuri tave spaudžia, ir tuo pačiu yra, vis tiek, Minties Derintojo impulsai, ir jie protarpiais pajuntami, ir tada rūpi ir tą Gyvąjį Kelią kažkur neapleist, bet geriausia, kada priimi sprendimą atsiduot Kūrėjui, ir jeigu dar tą sprendimą išsakai – aišku, čia yra laisva valia, tai tavęs niekas neverčia to daryt, bet jeigu tą išsakysi, tu jau žinai, kad atsakomybė yra prieš Kūrėją, todėl per daug gyvulinis protas bijo įsipareigot, bijo, kad jis paskiau gali neišlaikyt, o jau ištaręs šitokį teiginį, jisai bus jo neįgyvendinęs, ir jam bus prieš Kūrėją baisu – jam bus baisu, kad jisai išdavė Kūrėją, ta prasme neįgyvendino to, ką buvo teigęs.
Dėl to aš ir sakau – bręskite atsivėrimu, o tada vidus – jau dvasinės asmenybės, dieviškojo proto – nebijos pasakyt – AŠ ATSIDUODU TAVO VEDIMUI IŠ VIDAUS IR SAVĄJĄ VALIĄ PAŠVENČIU TAVOSIOS VALIOS VYKDYMUI. Ir jau tada atsakomybė dvasinei asmenybei nėra bauginanti – NEKELIA baimės. Jai tai yra iššūkis, bet jis teikia pasitenkinimą, kad štai jau yra branda.
Todėl jūs galutinio sprendimo nepriimsite, kol vidus nebus subrandintas, todėl ir šokinėsite.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas