Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2017 02 19

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Kada aš jums suteikiu savo dvasinius mokymus, juos suteikiu jūsų labui, kad jūs jais vadovautumėtės lygiai taip, kaip juos suteikia Rojaus Trejybė, panaudodama mano lūpas, kad galėtumėte materialia klausa išgirst. Bet aš atkreipiu jūsų dėmesį, kad jūs klausytumėt DVASINE KLAUSA tų teiginių, kuriuos aš jums sakau. Tai yra subtilūs dalykai, kurių negalima intelektualiai išgvildent, kad galėtumėte suprasti tuos teiginius – juos reikia pajaust vidumi – dvasine asmenybe.
Vakar mane šiek tiek nustebino vienas urantas, neseniai pradėjęs lankyt mūsų šventovę. Jis turi sodybą už septyniasdešimties kilometrų nuo Vilniaus, važinėja kas savaitę, ir aš jam sakau – kaip nuostabu, tu turi galimybę ten augint maistą, tu turi galimybę stebėt, kaip augalai gyvastimi pradeda pasireikšt, ir visa tai tavo atsivėrimo ir įdėto triūso dėka. Mane nustebino jo požiūris, ta prasme, kad sako – tai vis tiek aš noriu būt mieste, kur yra daug žmonių, ir tuo labiau, kad vis tiek turi prasidėt, ką tu čia šneki, tas – kataklizmai, sukrėtimai, ir ten jau ne daržovės ir augalai man turi rūpėt. Žodžiu, tą, ką aš sakau, kad iš tikrųjų kataklizmai neišvengiami, tai nereiškia, kad tai bus pirmadienį, arba trečiadienį, arba už mėnesio. Virsmas jau yra prasidėjęs. Bet tai nereiškia, kad jūs turite atsisakyt savęs, gyvenimo, ir dėl to kast požemines tvirtoves, slėptuves, ir slėptis, laukiant pasaulio pabaigos, arba kataklizmų, sukrėtimų. Jūs turit gyvent savimi, kaip sumanęs Kūrėjas – aktyviai. O tai yra mėgavimasis, jeigu yra galimybės, ir fazenda, ir tais laukais, ir tais daržais, ir joje palikt savo prakaito lašą, meilę, išmintį, ir mėgautis vaisiais, ir jais pasidalint su kitais, ir tuo pačiu ten, kur bebūtumėt, gyvent aktyvų gyvenimą savimi, savimi, kaip sumanęs Kūrėjas.
Dėl to mane vakar išgirsta naujiena, kad Vilius emigravo į Australiją, atvirai pasakius, nuliūdino. Reiškia, urantas neištvėrė, dėl seklaus atsivėrimo ir įtikėjimo, tų sunkių – tariamai sunkių – aplinkybių savo materialiam pavidalui šitame krašte. Tai liudija, aišku, kad to krašto vedliai yra akli ir kurti dvasioje, jie nesudaro tinkamų gyvenimo sąlygų, savęs išreiškimo aplinkybių, kad kiekvienas galėtų įnešti savo indėlį visumos šviesos labui. Dėl to, kad tie vedliai yra kurti, akli, dvasine samprata, jie yra šešėliai, jie yra negyvi, nors jie save laiko pačiais gyviausiais, bendrauja vieni su kitais ant raudono ištiesto kilimo, bet jie yra bedvasiai. Dėl to jie nesirūpina nei tauta, nei jos išsaugojimu, jiems yra tas pats ar čia emigravo milijonas ar du, ar trys, jų vidus nėra pripildytas gyvasties iš Kūrėjo, nes jie nėra Kūrėjo atradę, todėl iš jų tikėtis permainų, kad bus lengvesnis gyvenimas, jūs neturite laukt. Bet jūs taip pat turite gyvent savo pilnakraujį dvasinį ir materialų aktyvų gyvenimą, jį transformuodami taip, kaip sumanęs Kūrėjas, kad Evoliucija būtų atstatyta į Kūrėjo numatytas vėžias – dabar ji ritasi į priešingą pusę, ir į bedugnę, bet kuriame pasaulio krašte. Ir tik urantai mato tą Šviesą, kadangi yra atradę, tie, kurie esat atradę, Kūrėją savo viduje, todėl jūs ir galite išgirst mano mokymus dvasine klausa, ir būt savimi tiek, kiek jūs atsiveriate Kūrėjui, atsidavę vedimui iš vidaus, kokį ir sumanęs Kūrėjas, KAD JŪS MĖGAUTUMĖTĖS GYVENIMU – PROCESU. Tai reiškia jūsų DVASINĘ GYVENIMO KOKYBĘ – tai yra pripildytas gyvenimas Kūrėjo sumanytu TURINIU, jo gyvybine energija.
Kada jus pažadins po prisikėlimo, niekas nekreips dėmesio, iš kurio jūs esat krašto, visi žinos, kad jūs esat iš Urantijos. Nesvarbu, kur jūs gyvenot – kaime, mieste, Europoj, Amerikoj, Azijoj – jūs iš – URANTIJOS. Jūs turit tą šviesą iš Kūrėjo suteiktą jums, ir ją jūs galite iš tikrųjų aktyviai panaudot, jeigu jūs patiriate tą giluminį atsivėrimą Kūrėjui, atsiduodate Kūrėjo vedimui iš vidaus, kur bebūtumėte, tada jūs mėgaujatės tuo žingsniu ir ritmu, kurį suteikia Kūrėjas, jus pripildęs Savimi kaip Gyvuoju Tiltu, padovanojęs net savo dvasią – Minties Derintoją – kad mes galėtume tas mūsų sujauktas mintis leist Kūrėjui suvienyt į harmoningą darnią sistemą, kad mes galėtume pasireikšt kaip veda Kūrėjas iš vidaus LIETUVOJE, kad čia urantų ne silpnėtų apraiška, bet STIPRĖTŲ.
Kiekvienas išvažiavęs – jis susilpnino to išvažiavusiojo nebedalyvavimu šventovėje, nebedalyvavimu gyvame procese, kurį taip sunku suklijuot, arba užpildyt kaip korį bitei nešant medų.
Štai vakar suėjo dvidešimt treji metai kai aš įkūriau Vilniaus Mokytojų namuose pirmąją Urantijos grupę. Ir KIEKVIENĄ PENKTADIENĮ, DVIDEŠIMT TREJUS METUS, žengiu šituo Gyvuoju Keliu, mokydamas jus. NĖ VENO nebeišliko iš tų gausių gretų, kokie buvo čia, Lietuvoj, įvairiuose miestuose, kadangi kitur patraukė interesai – prioritetai buvo PAKEISTI. Aš nežinojau į ką pavirs mano tos paskaitos, kurias pradėjau prieš dvidešimt trejus metus, VASARIO AŠTUONIOLIKTĄ DIENĄ, tokioj pat irgi šiltoj aplinkoj, lietui lyjant, tik ką atšventus Vasario šešioliktąją – po poros dienų. Ir aš maniau, kad toji paskaita gal nebus vienintelė, bet aš maniau – ko gero daugiausia ten trys-keturios paskaitos ir viskas baigsis. Ir tas VISKAS kaip tik STIPRĖJA IR TĘSIASI DVIDEŠIMT TREJUS METUS, kada mes turime jau ŠVENTOVĘ – PENKIOLIKA METŲ ŠVENTOVEI – kada mes turim čia garbinančius mūsų dvasios brolius ir seses – Vilniuje, Telšiuose, Utenoje, Panevėžyje, bet gi jeigu mes palygintume – dabar jums nėra ką palygint, nes jūs nematėt tų gretų, kurios buvo Vilniuj, Mokytojų namuose, kada pilna sale – penki šimtai žmonių – Didžioji sale – ir ateina, ateina smalsumo vedini. Bet tas smalsumas išgaravo po kelerių metų, o pastangos – tai visiškai nesuprantamos, kokios jos turi būt, koks turi būt atlygis? Nieko materialaus nėra, juk tada buvo dar be Šventovės Kelias, ir ta Urantijos Knyga – tokia sudėtinga, ir jos dar nebuvo lietuvių kalba – tu negalėjai prieš save atsiverst knygos – tai tik galėjo žmonės klausytis mano skaitomų iš rankraščio neredaguotų tekstų. Tai sunku neįpratintam dvasine klausa klausytis protui, ir jis neištvėrė, pabėgo. Ieškojo paprastesnio takelio. O kas tai yra paprastesnis takelis? – KLYSTKELIS. Pasirinkt vietoj Gyvojo Kelio klystkelį atrodytų paprasčiau, bet tu tiktai SAVE APGAUNI. Todėl ir Viliaus pasitraukimas iš mūsų aplinkos, tai yra siekis kitur ieškot prioritetų – pripildyt savo gyvenimą KIEKYBE, bet ne KOKYBE. O kiekybė nepanaši į kokybę, nes VISKĄ LEMIA DVASINĖ KOKYBĖ, O NE KIEKYBĖ.
Todėl jeigu dvasinė asmenybė nėra giliai įtikėjusi, jinai pasimeta. Liežuvis gali tart nuostabių teiginių, kurie nėra gyvybingi – tik teoriniai. Ir dėl to aš visą laiką jums sakau vieną ir tą patį teiginį – GILIAU ATSIVERKITE, KAD PAJAUSTUMĖTE STIPRESNĮ VEDIMĄ IŠ VIDAUS IR JAM NE TRUKDYTUMĖTE, O ATSIDUOTUMĖTE BŪDAMI SAVI KAIP BENDRAKŪRĖJAI SU KŪRĖJU, VISŲ ŠVIESOS LABUI. Ir nieko daugiau. Tai – jūsų giluminis atsivėrimas. Jis visą laiką gali būt pagilintas. Ir tada jūs pripildysite savo gyvenimą Gyvuoju Turiniu. IR JUMS NEKILS IR MINTIES APIE JOKIĄ EMIGRACIJĄ – NIEKUR – nes jūs gyvensite su Kūrėju, kad ČIA STIPRĖTŲ URANTŲ IR ŠVENTOVĖ, IR URANTIJOS GRUPĖ, KAD ČIA ŠVIESA TURĖTŲ GYVASTIES IR IŠ KIEKVIENO IŠ JŪSŲ INDĖLIO, nes jeigu aš būčiau po tų trijų-keturių paskaitų – kaip buvau sumanęs – nutraukęs tas paskaitas, tai ar būtų galėjus atsirast Urantijos Knyga lietuvių kalba? Ar būtų galėjusi atsirast Šventovė? Ar jūs turėtumėte kur ateit pabendraut dvasinėje komunijoje su Kūrėju?
Todėl tų, kurie patyrė Šviesą, dvasinė asmenybės branda yra nepalyginamai gilesnė negu tų, kurie nieko nėra girdėję nei apie Gyvąjį Kelią, nei apie Rojaus Trejybę-AŠ ESU, nei apie Gyvąją apreikštąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU Religiją, todėl jie turi didesnę laisvę veikt taip, kaip jie sumanė. URANTAS gi, TOKIOS LAISVĖS NETURI. Jis turi tiktai VIENĄ KRYPTĮ – GILIAU ATSIVERT, PAJAUST TĄ GYVĄJĮ VEDIMĄ IŠ VIDAUS STIPRIAU, KAD JISAI JUO PULSUOTŲ, SAVO KASDIENĖJE APLINKOJE. Čia tas pats kaip einant bet kokias kuo aukštesnes pareigas, tuo labiau turi būt moralus, nes tu rodai pavyzdį kitiems, kuriems vadovauji. Tai jeigu tu vadovauji nesilaikydamas savo garsinamų teiginių, tai tavimi niekas netikės. Tai urantui būtent yra labai svarbu atsivėrimas. Ir jeigu jisai nejaučia šitoj aplinkoj to gyvo Kūrėjo atrasto savyje, jam šita aplinka tampa kiekybine prasme per daug sunkiai ištveriama, jis nori iš savęs išsivaduot, pabėgt. Bet tu gi negali iš savęs pabėgt. Tu gali pabėgt tiktai iš tos teritorijos, kurioje tau, manai, sunku, ir kitur bus lengviau. Bet savimi tu netapai šitoj teritorijoj, kitur tu dar labiau pajausi nusivylimą, nes ten aplinka bus kitokia – dangus KITOKS, žemė KITOKIA, kvapai KITOKIE, todėl tu negalėsi ten būt SAVIMI, jeigu tu net čia negalėjai tapt savimi, nes mums padeda. Vat net ir mūsų bendras dvasinis atsivėrimas gyvojoje šventovėje padeda BŪT SAVIMI, kiek mes išdrįstame atsivert Kūrėjui, bet aplinka padeda. O jeigu jūs patenkate į visiškai jums neįprastą terpę, o jūsų jau suformuotas yra mąstymas, charakteris, jūsų patyrimai, ir staiga transformuotis į tą aplinką, kurioje jūs nesate nuo mažumės – milžiniška protui trauma – milžiniška. Tai jeigu jūs čia jos neištvėrėte ir pasirinkote lengvesnį prioritetą – save tik apgavote. Ten patirsite didžiulių kančių ir sukrėtimų, kurios gali pavirst depresijomis ir fizinėmis ligomis. Bet mes kiekvienas turim laisvą valią. Išmintį mes gaunam iš Kūrėjo – tiek, kiek esame gyvame Komunijos ryšyje su Kūrėju – tada ir sprendimai mūsų yra – ta laisva valia – arba visų šviesos labui, arba savojo ambicijų tenkinimo savanaudiškam pasireiškimui.
Štai ir visa buhalterija. Labai paprasta. Bet kiek tai prideda mūsų stiprybei ir kiek iš mūsų atima?
Tai dabar įsivaizduokite, po VIENĄ mes taip išeinam – ir išsiskirstom – ir visi išvažiuojam. Ir kur jūs tada turėsit galimybę ateit į Šventovę?

Štai ta ir laisvos valios mūsų pasireiškimo mums suteikta laisvė, ir tas laukas, kuriame mes galime tą laisvą valią panaudot, urantui yra labai apribotas, labai suvaržytas viena vienintele vektoriaus rodoma kryptimi – dar giliau atsivert, dar stipriau įtikėt, ir pajaust vedimą iš vidaus, būnant savimi – L-I-E-T-U-V-O-J-E. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal