60. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2017 04 02

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

MIRTINGOJO MATERIALUS KŪNAS – JIS TURI GYVĄ RYŠĮ SU MŪSŲ CENTRINE NERVŲ SISTEMA, KURI MATERIALIŲ SMEGENŲ DĖKA GALI BŪTI STIPRI ARBA PRIEŠINGAI – PAŽEISTA, TADA ATSIRANDA ĮVAIRIOS DEPRESIJOS. BET STIPRESNIS PAGRINDAS YRA DVASINĖ ASMENYBĖ, KURI NĖRA MATERIALIOS SMEGENYS – TAI YRA MŪSŲ KŪRĖJO MUMS SUTEIKTA DOVANA.
ASMENYBĖ YRA DVASIA, IR JAI PAKLŪSTA MATERIALUS PAVIDALAS – MATERIALUS ORGANIZMAS. JEIGU YRA GILUS ĮTIKĖJIMAS, STIPRUS PASITIKĖJIMAS – MATERIALUS KŪNAS FUNKCIONUOJA TAIP, KAIP SUMANĘS KŪRĖJAS. MES NEGALIM TURĖT SVEIKO KŪNO, JEIGU MES NETURIM PASITIKĖJIMO KŪRĖJU, JEIGU YRA BAIMĖS VIRPESIAI – ŽEMO ENERGINIO DAŽNIO – VIDUJE – TŲ PAČIŲ SMEGENŲ VEIKLOS DĖKA. Todėl atsiranda akimirkos, kada mes NEBEGALIM KONTROLIUOT to materialaus kūno, ir ištinka mus dar didesnė baimė ir panika. Tai milžiniškas sukrėtimas ir stresas ir centrinei nervų sistemai. Tada IŠSIDERINA daugybė organų, ir mes jų nebegalime sureguliuot, NES SMEGENYS ATSISAKO mums paklust. Dvasinė asmenybė neturi pabaigos, pabaigą turi tik materialus kūnas, bet kadangi mes NETURIM TOKIO PASITIKĖJIMO KŪRĖJU IR SAVIMI, tuomet mes visą gyvenimą susiejam TIKTAI su materialaus kūno poreikiais ir baimėmis. Kas gali kam nors atsitikt? – tik kūnui mūsų – materijai – ji gali neturėt maisto, gali neturėt drabužių, pastogės, sveikatos. Bet mes niekada nei vaikų, nei tėvų savo šeimose nemokėm, kad gi mes nesam šitas materialus pavidalas, o ESAM DVASINĖ ASMENYBĖ, KURI TURĖTŲ VALDYT ŠITĄ KŪNĄ. Kadangi mes šito nemokėm nei savo vaikų, nei mus mokė kiti – ir mokykloje to nemoko – tada natūralu, kad šitas kūnas susiduria su milžiniškais iššūkiais, susijusiais su prasta sveikata. Sveikata SUSIJUSI ir su mūsų MITYBA, BET SVARBIAUSIA SU ĮTIKĖJIMO STOKA. PASITIKĖJIMAS KŪRĖJU TURI BŪT TOKS, KAD MES BŪSENA JAUSTUME, KOKIA YRA TIKROVĖ – IŠ KŪRĖJO MUMS SUTEIKTA – KAD KITAIP IR BŪT NEGALI. IR TIK TOKIOJ BŪSENOJ MES ESAM PATYS TIKRI – IR KŪNAS TADA VEIKIA TAIP, KAIP SUMANĘS KŪRĖJAS. Bet mes turime IŠMINTĮ, kurią SUTEIKIA KŪRĖJAS, tada mes, išmintim vadovaudamiesi, nebegalim maitintis taip, kaip maitinomės iki šiol, tiek saiko atžvilgiu, tiek ir produktų atžvilgiu, nes visa tai susieta į Gyvą SISTEMĄ ir šitam materialiam organizmui. KIEKVIENA LĄSTELĖ ŠAUKTE ŠAUKIA, KAD JAI YRA STRESAS, ĮTAMPA, JEIGU MES VALGOM NE TOKĮ MAISTĄ, KOKĮ SUMANĘS KŪRĖJAS. JEIGU MES NEPASIMELDŽIAM PRIEŠ MAISTĄ, taip pat, tai yra ĮTAMPA organizmui – centrinei nervų sistemai – VALGYMO METU, nes malda, kitaip pasakius ATSIVĖRIMAS KŪRĖJUI VISU SAVO NUOŠIRDUMU, nesvarbu kokią mintį išsakysit, kokį žodį tarsit – TAI YRA PASIRENGIMAS TAM, KĄ SUMANĘS KŪRĖJAS – dabar turintį – kol kas – labai laikiną materialų pavidalą – Savo sūnų ar dukrą – PAMAITINTI šitoje planetoje NUMATYTU materialiu maistu, kuris suteikia Kūrėjo dvasinę energiją šitai dvasinei asmenybei, esančiai šitame pavidale, nes APSIRAMINA centrinė nervų sistema, kada gauna tam tikrą maitinimą materialus kūnas. Ir ta apraminta centrinė nervų sistema leidžia lengviau veikti dvasinei asmenybei. Jeigu mes neturime materialaus maisto, jeigu mes neturime pastogės, jeigu neturime ramios aplinkos, mums sunku kreiptis į Kūrėją, mums sunku susikoncentruot, mes jaučiame tada įtampą, chaosą viduje. Ir natūralu, BLIŪKŠTA MŪSŲ DVASINĖS ASMENYBĖS PASIREIŠKIMAS – pasireiškimas veiksmu, pasireiškimas visų Šviesos labui, įžvalga. Tuo labiau SILPNĖJA JAUSMAS, KAIP mus veda Kūrėjas iš vidaus. Ir tada ateina mūsų viduje SEKLUMA – SEKLUMA, KAD MES IEŠKOM LENGVESNIO TAKELIO – lengvesnio takelio, kur nebūtų nei dvasinių studijų, nei veikimo drauge su Kūrėju visų Šviesos labui, nei Šventovės – kad mums reikėtų kuo mažiau įdėt pastangų. O pastangos ima VARGINT MUS, KADA NEBĖRA ĮTIKĖJIMO GELMĖS, NEBĖRA ĮŽVALGOS, nebematomas prasmės spindėjimas mūsų atliekamu veiksmu drauge su Kūrėju visų Šviesos labui, kadangi MUS PATRAUKIA paprastesni blizgučiai. Štai dėl to ateina akimirka ir mūsų SVEIKATA IMA ŠLUBUOT. O Kūrėjas NUMATĘS, kad šitas kūnas būtų ilgaamžis – minimum penki šimtai metų tokioj planetoj, kaip ši – kad mes galėtume per tą laikmetį SUKAUPT daugybę patyrimų drauge su Kūrėju, ir PALIKT KITOMS KARTOMS GERESNĮ GYVENIMĄ negu mes gavom iš praėjusių kartų. Tuo pačiu ir dvasinį patyrimą palikt, AIŠKINANT dvasinius mokymus, DALINANTIS mūsų platesne, gilesne, kosmine įžvalga, kad mes patirtume, jog GYVENAME VISOS KŪRINIJOS VIENTISOJE SISTEMOJE, KURI YRA GYVA – NESAM IZOLIUOTA PLANETA, NESAM IZOLIUOTI PAVIENIAI DARINIAI, kuriuos sugalvoja psiaudo politikai – mūsų broliai ir sesės – APRIBOJA įvairiom sienom pavadindami, kad čia yra siena tiktai šitai teritorijai, šitai šaliai. TAI YRA BARBARŲ LYGIO VISUOMENĖ, BARBARŲ LYGIO MĄSTYMAS, kuris visiškai netinka Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnums ar dukroms, nes yra SAVIIZOLIACIJA – savęs atitraukimas nuo visumos, ir laisva valia – ir dar per jėgą primetant kitiems, tuo pačiu pažeidžiant jų laisvą valią.
Štai kodėl mes, būdami Gyvajame Kelyje, KUO GILIAU ATSIVERIAM KŪRĖJUI, MUS IMA JAUDINTI DVASINĖS IR AMŽINOSIOS VERTYBĖS – materialūs dėsniai nutolsta, ir mes net GALIM PRANOKT JUOS – fizikinius materialius dėsnius.
Šiandien delfi perskaičiau – Vilniuje, vienoje progimnazijoje – berniukai užsiiminėja spiritizmo seansu. Ir viena mergaitė išsigando, kaip ten pagaliukai pradėjo judėt, nors ten pateikia, kad ten papūtė pagaliukus. Ir kilo milžiniškas chaosas – tėvai, mokytojai ėmė jau ten tuos berniukus – jų buvo keturi – tiek muštruot, kad vienam gresia jau pašalinimas iš tos progimnazijos dėl to, kad jie šitaip pasielgė mokykloje. Piktos dvasios, kurias kviečia tie vaikai, kad jiems suteiktų kažkokią informaciją, išgąsdino mokytojus, kadangi mokytojai gyvena tamsoje – jie nežino – kas yra spiritizmo seansas. Kad tai NE JOKIOS DVASIOS, bet tai yra MILŽINIŠKI PASĄMONINIAI SRAUTAI, ir tai iš tikrųjų veikia energiškai ir tas lazdeles. Bet nė vienas mokytojas to nesupranta, ir dėl to reikia tą vaiką galbūt ir izoliuot nuo tų kitų mokinių, kad nedarytų blogos įtakos progimnazijai, ir neterštų jos vardo. Ir kada vienas iš tėvų – kaip ten buvo pastebėta – YPAČ tikintis, sako – tai, kas čia yra, spiritizmas, tai kertasi su bažnyčios mokslu! Jau pats TEIGINYS YRA TRAGIKOMIŠKAS – jis sako – BAŽNYČIOS MOKSLAS. Koks gali būt bažnyčios mokslas? – kai pati bažnyčia – jinai turi būt SUSIETA su dvasiniais dalykais, kurių MOKSLAS NEGALI nei fiksuot, nei registruot. Mokslas nagrinėja tas sferas, kuriose gali būt nustatomi tam tikri pasikartojantys, dėsningi reiškiniai ir juos užfiksuot įvairių eksperimentų dėka, tada mes galime tvirtint, kad mokslas įrodė. Tuo tarpu bažnyčia NĖRA MOKSLINĖ ORGANIZACIJA – negali kirstis su bažnyčios mokslu, kadangi TOKIA NEEGZISTUOJA. Bet tai rodo tėvų tamsą, mokytojų tamsą, vaikų taip pat neišmanymą, nes nieks nepaaiškina, kad SPIRITIZMAS – TAI YRA PAVOJINGAS SEANSAS, NES GALIMA TAPT PASĄMONINIŲ INFORMACINIŲ SRAUTŲ ĮKAITU. Ir kada aš patyriau taip pat – dar dirbdamas televizijoj, tarybiniais laikais – kokį poveikį daro spiritizmas, kai aš irgi organizuodavau spiritizmo seansus šeimoje ir kviesdavau draugus, ir prašydavau, kad jie atvažiuotų vidurnaktį, nes pradėdavom tiktai dvyliktą valandą nakties. Ir iš tikrųjų ta mums ir lėkštelė, ir adata, priklausomai nuo to, ką aš parinkdavau, tiek lakstydavo su atsakymais, kad paneigt jų negalėtum – matai, kaip visa tai vyksta. Bet aš tada nežinojau mechanizmo, ir tiek įtraukt pradėjo, kad aš jau galvojau ne apie tai, ką darbe reikia padaryt, bet jau ruošdavausi naktiniam spiritizmo seansui – man trauka tam seansui buvo. Tai čia yra tas pats kaip tam tikra narkomanijos arba alkoholizmo rūšis, kuri įsiurbia, nes tu gauni atsakymus iš įvairių vėlių – Stalino, Lenino arba dar kokių mums žinomų jau iškeliavusių iš šio pasaulio asmenų – vėlių. Bet gi NEŽINAI, kad čia yra pasąmoniniai, gaivališki – YPAČ GALINGI – INFORMACINIAI SRAUTAI, tik jie niekuo NESUSIJĘ nei su piktom dvasiom, kurių neegzistuoja, nei su jokiom vėlėm, kurių irgi neegzistuoja. Bet neturėdamas kito paaiškinimo, tu manai, kad bendrauji su tais iškeliavusiais ir čia jų paliktom vėlėm.
Tai štai tas įsiurbimas į tą iliuzinį lauką, kuris suteikia tam tikrą energinę informacinę išraišką, kuri nepaneigiama, kadangi mes neturėjom šviesesnio supratimo, kosminės įžvalgos – nebuvo kam paaiškint – tada tu lieki prieš tą reiškinį bejėgis. Ir dėl to mes net šitaip įsitraukę būtume giliau ir giliau – mes būtume susilpninę mūsų centrinę nervų sistemą. Ir mes būdami dar pakankamai jauni, būtume paliegę materialiu kūnu, nes centrinė nervų sistema būtų sekinama visą laiką. Ir ląstelė, veikdama įtampos ir streso sąlygom iškrypsta – ir atsiranda vėžinė ląstelė.
Štai kodėl mes Gyvajame Kelyje TURIME TĄ VEDLĮ – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU – suteikusią mums Savo Dvasią – MINTIES DERINTOJĄ – kad per gilesnį atsivėrimą, gilesnį įtikėjimą mes PAJAUSTUME TĄ VEDIMĄ IR PATIRTUME KOSMINĘ ĮŽVALGĄ SAVO VIDUJE, kad ŠITAM KŪNUI taip pat SUTEIKTUME palengvinančias gyvenimo aplinkybes, maitindami sveiku maistu, ir sveiku kiekiu, apkraudami šitą materialų pavidalą fizine mankšta tiek, kad jis būtų įtakojamas, kad veiktų visos sistemos, kokios Kūrėjo sumanytos, ir kad dvasinė asmenybė jame patalpinta, kaip amžinoji dovana mums – visą laiką išliksianti unikali, kokia yra šiandien kiekvieno iš mūsų – būtų taip pat VEIKLI TAIP, KAIP VEDA KŪRĖJAS IŠ VIDAUS. TIK VEIKIANTI DVASINĖ ASMENYBĖ YRA GYVYBINGA. GYVYBINGA ASMENYBĖ VISUOMET PAJUNGS ŠITĄ MATERIALŲ KŪNĄ TAIP, KAD NE KŪNAS JAI DIKTUOS SĄLYGAS, O DVASINĖ ASMENYBĖ DIKTUOS CENTRINEI NERVŲ SISTEMAI IR KRYPTĮ, IR VEIKIMĄ TOKIU RITMU, KURIS ATITINKA KŪRĖJO RITMĄ. Ir tada nori nenori, paklus kiekviena fizinio kūno ląstelė, nes ji Kūrėjo buvo sumanyta, kad veiktų tuo ritmu, kuriame sreso nėra, o yra Kūrėjo sumanyta harmoninga, darni dvasinė asmenybės vidinė būsena. Štai šitas epizodas, kuris dabar mums buvo ką tiktai suteiktas kaip patyrimas, mane ir atvedė prie tokios minties jums šitą pasakyt, kaip ir Stanislovo ir Eugenijos patekimas į avariją, šiandien važiuojant į Šventovę iš Plungės, ir atsitrenkus į kitą mašiną priekyje, važiuojant šimtu dešimt kilometrų per valandą greičiu. Tai taip pat rodo padarytas klaidas tokiu greičiu lekiant – tai čia yra tikras pavojus – pavojus dėl to, kad miškingoj vietoj, nors ir autostradoj geras kelias, bet yra šlapia danga – iškart reikia jau koreguot tą greitį. Kita vertus, net ir tokiom aplinkybėm, kada kaip telefonu pasakė Eugenija, kada mašina nepataisomai yra sumaitota, ir jie net nuvažiavo nuo šlaito ir nebuvo jokio sužalojimo nė vienam iš jų, o kitoj mašinoj ten buvo kažkiek sužeista žmonių – tai jiems suteikta apsauga – APVAIZDOS APSAUGA – tokiu greičiu išlikt net nesužalotam. Aš jiems tą ir sakiau – sakau – jūs džiaukitės. Aišku, materialūs nuostoliai, kaltės pripažinimas, kad dėl jų įvyko ta avarija, na, ne dėl jų, bet dėl Stanislovo kažkokių tai, sakykim, klaidingų atliktų veiksmų – tai slegia – natūralu, nes tai yra materialūs nuostoliai, bet suteikia džiaugsmą, kad Apvaizda išsaugojo juos net neįdrėkstus, o galėjo būt taip, kad invalidumas iki gyvos galvos ir net nepajudant. Tai štai yra ta nematoma gija, kuri SUTEIKIA PAGALBĄ tam vairuojančiam, kuris neišmintingai vairavo – per daug greitai arba per arti privažiavo prie mašinos, nepalikdamas jokios atsargos atstumo – kaip išvengt, kad būtų atsargos atstumas paliktas.
Žodžiu, MUS MOKO, JEIGU MES TURIM ĮŽVALGOS PASIMOKYT. O MES PASIMOKYT GALIM IŠ KIEKVIENO VEIKSMO, IŠ KIEKVIENO EPIZODO, IŠ APLINKOS, JEIGU MES IŠ TIKRŲJŲ GERANORIŠKAI IR NUOŠIRDŽIAI NORIME MOKYTIS. Amen.


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal