64. Algimanto pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2017 04 16

Spausdinti
Dokumentų sąrašas

Tai su šventom Velykom! – Tai ačiū (nelinksmai atsakė urantai, gyvosios pamaldos vyksta Velykų pirmąją dieną). – Kristus prisikėlė. Bet liūdna, kad reikia kasmet jį nukryžiuot, kad jisai prisikeltų. Ir tas nukryžiavimas tokia žemo energinio dažnio virpesių išraiška, besikartojanti kasmet, iš esmės klaidina jaunąją kartą. Jaunoji karta gauna pavyzdį matydama veiksmus. Ir kada šitie veiksmai kartojasi metai iš metų, kurie prasilenkia su Kūrėjo valia, tada ta jaunoji karta, neturėdama jokio kito pavyzdžio, tiktai tą negyvą ritualą, pradeda pati ieškot kitų kelių, nes Minties Derintojas vis tiek impulsus siunčia gyvus, ir tie impulsai neatitinka to spektaklio, kurį vaidina Vatikanas ir kurį užkrauna kiekvienai bažnyčiai vaidinti savo parapijoj.
Ir šiandien važiuodamas į geležinkelio stotį Vilniuje, paskaičiau interviu su pagrindiniu Lietuvos katalikų velnių išvarinėtoju. Nežinau jo pavardės, iš V raidės (kažkas negarsiai pasakė, kad tai Valkauskas), niekaip neprisimenu jo pavardės, bet veide – pasižiūrėjau nuotrauką – tai dvasingumo – nulis. Ir jisai kalba, kad štai ketvirtadienį jau turėjo eit žmonės į bažnyčią, penktadienį kiekvienas turėjo prieit išpažinties, o dabar jie neprieina, dėl to jie emigruoja, lekia, nes neturi tikėjimo, neturi dvasinio brandumo, patys pasimetę, ieško, bet nesuranda – mano kitur bus geriau, mano, kad jeigu padidint atlyginimus, jie bus laimingesni – nebus.
Ir štai šitas egzorcistas aiškina, kad jaunimas bėga dėl to, kad jie neįtikėję.

Jaunimas išvažiuoja dėl to, kad čia nėra jokios perspektyvos jiems realizuot savų troškimų. Jeigu būtų normali aplinka, kurią sukurtų prezidentė, seimas, vyriausybė, jeigu nebūtų tokių, kaip tas Valkauskas. Valkauskas, pavardė, taip? (pasitikslino Algimantas) Jeigu tokių nebūtų, kaip Valkauskas, klaidinančių jaunąją kartą, tada nebūtų tų, kurie būtų savanaudžiai ir demagogai. Verslininkai tada mokėtų visą atlyginimą, turėtų uždarbius, nes valdžia sumažintų mokesčius. Visa tai sukurtų ekonominę bazę tam žmogui, šeimai – ugdyt savo vaikus, kaip Rojaus sūnus – Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnus ir dukras. Bet gi tokie, kaip valkauskai – jie veda į tamsą, jie nerodo išeities.
Nėra Dvasinių Mokytojų. Štai pagrindas – Dvasinis Mokytojas. Jis turi suteikt vektorių – kryptį – kur turi žiūrėt kiekvienas šeimoje, mokykloje – tiek mokiniai, tiek mokytojai – universitete – tiek studentai, tiek dėstytojai – na, ir darbe bendradarbiai. O tuo pačiu valdžioje turi būt vedliai, kupini Šviesos, kad jie patys pavyzdžiu demonstruotų – štai kokia yra toji Šviesa, kurią ir siūlo jie. Tik ji gali patraukt, jeigu vedliai gyvena ta Šviesa. Jeigu jie tik teoriškai pateikia teiginius – pasekėjų nebus.

Kunigai dabar paberia per šventes daug gražių žodžių, bet jie negyvena tų žodžių turiniu, todėl nėra pavyzdžio. Jo ir negali būt, nes jų visa dogma – Kristus buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes, jis atpirko nuodėmes ant kryžiaus, Tėvas paaukojo vienintelį savo sūnų iš meilės. Kas gali būt kvailiau aiškinant jaunimui tokias dogmatines ir nieko bendro su Tikrove neturinčias sampratas, kad Tėvas paaukojo sūnų iš meilės? Argi Tėvas tą veiksmą atliko? – Tamsūs žmonės, tamsūs žmonės, neatradę Tėvo savo viduje. Dėl to savo godumo ir baimės nesuvaldė. Jie iš baimės ir iš godumo, kad praras savo rinkas, praras savo turimas padėtis, materialia prasme, jau matė jie Jėzaus asmenyje milžinišką kliūtį, didžiulį pavojų, kad jų gyvenimui – tam materialia prasme turtingam, įtakingam – gresia sunaikinimas. Tai nebuvo Tėvo valia – tai buvo pažeista Tėvo valia, kad šitaip atsitiktų. Bet tamsus protas, koks ir yra štai šito Valkausko, kuris drįsta aiškint jauniems, kad įtikėjimo stoka juos veja iš Lietuvos, įtikėjimo stoka. Sako – įtikėjęs nė vienas nevažiuos. Tai ką, ten nėra katalikų išvažiavusių? Šita prasme mes esam irgi šitam Kelyje, kad galėtume patirt, kokia yra mūsų pačių atsivėrimo gelmė ir kokie yra mūsų prioritetai – kam mes suteikiam primenybę?
Gyvasis Kelias – tai yra Evoliucijos mums suteikta kibirkštis, kad ją įžiebtume savyje, o tada nuo mūsų šviesos priklausys mūsų gyvenimas – mūsų įtikėjimo gelmė, mūsų pastangos, nes neturint įtikėjimo dėt pastangas nepaprastai sunku, bet jau atsiradus įtikėjimui, pastangos tampa kryptingesnės ir tada lengviau jas dėt. Bet vis tiek be pastangų mes Gyvajame Kelyje neišsilaikysime. Mes iš tikrųjų ir dabar matom, kad mūsų yra mažytė grupelė. Kiti išlėkė, turėdami savų prioritetų. Tai rodo uranto dvasioje – asmenybėje – kuri neauga, auga charakteris, o asmenybė yra viena ir pastovi, ta pati, kurią suteikė Tėvas ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU kaip amžinąją dovaną, su visu mūsų veiklos potencialu – tai mes auginam charakterį, jeigu mes pasirenkam Šventovę, o ne Velykų ritualinę šventę, kad ir kokia ji būtų svarbi šeimos, žemiškąja prasme, tam ratelyje – svarbiau turi būt Šventovė. Jeigu viduje nėra tokio jausmo, tas urantas slidinės Gyvajame Kelyje, ir jis patirs susierzinimų, patirs daugiau nusivylimų ir didesnių pavojų. Štai kaip pasnigus dabar ir tam pažliugusiam sniegui, ir važiuojant su vasarinėm padangom, kadangi jau pavasaris, pasikeitė padangas, pavojus didesnis, kad paslys. O reikia turėt įtikėjimą, ir tada įtikėjimo impulsas, kuris siunčiamas iš Minties Derintojo, visuomet bus ryškesnės Šviesos kryptimi. Tai jeigu ryškesnė Šviesa yra Šventovė, tada širdis ir atves į Šventovę. Jeigu ryškesnė Šviesa yra apsiblaususi, įtikėjimo sekluma neleidžia nušvisti vidinei dvasinei asmenybei ryškesniu spindėjimu, tada nugalės ritualiniai įvairūs renginiai. Ir čia nieko nepadarysi – kiekvienas priima sprendimą laisva valia. Bet anksčiau ar vėliau tas sprendimas turi būt priimtas, nes iššūkiai tam ir yra sukurti, kad mes galėtume nebūti tie, kurie yra drungni, ir visuomet prisiderina prie tamsos, mes turim turėt savąją Šviesą, kad tamsą apšviestume. Kaip mes galim apšviest, jeigu mes negalim būt savimi toje aplinkoje ir pasakyt – prašau, švęskit, jūsų valia, bet aš turiu savo Šviesą. Ir paaiškint, kokia ta Šviesa. Jeigu nenori klausyt, nereikia aiškint, bet jūs turit laisvą valią, kurios negali pažeist net ir jūsų sūnus ar dukra, tėvas ar motina žemiškąja prasme. Ir dėl to jūs savo nuostatų nepiršdami kitiems neturite daryti kompromisų dvasiniame kelyje patys, kad ilšiktumėt jame veiksmingi, gyvybingi, ryžtingi, ir tuo pačiu kuriantys naujoms kartoms šviesesnį rytojų. Nuo jūsų priklauso kiekvieno asmeninio indėlio tiek šviesa, tiek ir jos ankstesnis įsiviešpatavimas visoje žmonijoje – nuo kiekvieno indėlio. O atlygis – jūsų asmeninis indėlis Kūrėjo Banke, kuris niekada neprapuls ir jums bus suteiktas po prisikėlimo, atitinkama gradacija perkeliant jus per tas evoliucinio žengimo kopėčias atitinkamais laipteliais į kuo aukštesnį pasaulį, kuriame jūs galėsit jau savo mokymus test aukštesniu lygiu. Todėl jūsų veiksmai turi būt atitinkantys Kūrėjo ryškesnę Šviesą, o ne bijant tos Šviesos.
Gyvename realų, tikrą gyvenimą tik tada, kada esame Gyvajame Kelyje. Gyvename iliuzijoje, kada mes žengiame su baime, dairydamiesi į šalis – ar kas nemato, ar kas neklauso? Baimė ėda kiekvieną fiznio kūno ląstelę. Tai sudaro milžinišką įtampą, ir toji ląstelė praranda ritmą, sumanytą Kūrėjo. Ir tada prasideda vėl sutrikimai ir fizinio organizmo. Bet liūdniausia, kad dvasinė asmenybė nebegali gyvent Kūrėjo numatytu ritmu. Ir vėl kyla tada nepasitenkinimas, susierzinimas, tada atsiranda ne tokie rezultatai, kokių tikisi tas mirtingasis. Ir jau nebėra kalbos apie mėgavimąsi pačiu evoliucijos procesu. O Gyvajame Kelyje žingsnis yra realus ir mėgavimasis yra taip pat realus. Ir tada gyvenimas tampa be kančios, bet su malda dar didesnių iššūkių, nes stiprėja charakteris ir tuo pačiu stiprėja ir pasitikėjimas, įtikėjimas, ir veiksmingumas drauge su Kūrėju.
Tad ar mes – būdami bendrakūrėjai – turime savo tą vidinę ir patirtį, ir Šviesą skleist, sprendžia jūsų vidus – kiekvieno. Ir aplinkybės kiekvienam yra individualios. Mes negalim pasakyt kiekvienam, kaip jis turi elgtis, bet galim pasakyt, kas kiekvienam tinka – išgirsk Kūrėjo vedimą iš vidaus, pajausk jį impulsu, ir tavo lūpomis prabils Kūrėjas tose aplinkybėse – ir tai bus Tiesa. Ir tos nuostabios mintys nustebins ir kiekvieną – tas net, kuris sako, bus nustebęs. Tik reikia būti aktyviam, ryžtingam, pasitikinčiam ir savimi, ir Kūrėju. Kūrėjas nėra sumanęs, būdamas Tėvas ir Motina, sukelti kančią ir skausmą savajam vaikui, priešingai – Jis stengiasi apsaugoti, kad patirtumėt kuo mažiau skausmo ir kančių.
Pasitikėkit giliau atsivėrę Kūrėjui, ir veikit drauge. Ateinančios kartos bus dėkingos, bet veikit ne dėl dėkingumo, kurį pareikš jums, bet dėl to impulso, kurį jūs jaučiat iš vidaus. Štai tas jūsų jausmas kaip varomoji jėga veda į priekį, ir jis yra vienintelis nenuilstantis variklis, kurį jaus jūsų asmenybė viduje. Tad atverkit save dar giliau ir tapsite dar šviesesni visumos labui. Amen.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.

Algimantas


Dokumentų sąrašas
Spausdinti
Grįžti atgal