66. Algimanto mokymas pasakytas Vilniuje, Urantijos grupėje, 2017 05 12
Urantijos grupėje urantai paruošia namų darbus – pasirenka vieną teiginį, jiems patikusį, ir atskleidžia to teiginio pagrindu ištisą temą. Kai kurias urantų temas aš papildau, pasiūlau atitinkamą požiūrį.
Žemiau pateikiamas kaip tik mano vienas iš tokių papildymų. Jis atrodo tarsi būtų be pradžios, be įvado, bet taip yra vien dėl to, kad mano papildymas jau remiasi į urantės pateiktą savo temą, kuri ir sudaro tą įvadinę dalį, tik ji čia nėra pakartojama. Tad mano papildymas pavirto į atskirą mokymą.
-----------------------------------------
Iš tikrųjų, tai yra Jėzaus misija – apreikšt Tėvą žmogui, o žmogų Tėvui. Jis pasirinko tą Tėvo valios vykdymo tokį Kelią. Jeigu būtų kitas Sūnus Kūrėjas – jis gali pasirinkt kitokį. Kiekvienas Sūnus Kūrėjas yra individualus, nepakartojamas ir turi savų asmenybės niuansų, kurie skiriasi nuo kitų asmenybių.
Todėl mes matydami Jėzaus asmenį, kaip jis veikė čia – iš Urantijos Knygos apreiškimo – mes tam tikra prasme pasiilgstame to paprastumo. O juk kitas Sūnus Kūrėjas gali pasirinkti net ir šitą patį žmogaus apreiškimą Tėvui, užimdamas ir pareigas ir neprasčiau atlikdamas jas, ir tuo pačiu demonstruodamas Tėvo valios vykdymą, net ir imperatoriaus pareigas. Kodėl ne? Juk jis turi tą dieviškąjį protą, kuris toli pranoksta žmogiškąjį. Jis atsisakė bet kokios pagalbos, bet kokių išskirtinių savo galių. Ir tai yra tas Kelias, kad tik demonstruot mirtingajam, kad jis gali savo pastangų dėka taip pat vykdyt Tėvo valią. Viską lemia ne tai, kokios yra tavo galios ir ką tu demonstruoji – viską lemia tavo nuoširdumas. Nuoširdumas – yra jis virš visko – jis pranoksta pareigas. O jis pareigas gali turėt labai aukštas, bet jeigu jis bus nuoširdus, jis iškart bus kitoniškas, ir jį pastebės. Pastebės dėl to, kad jis yra savimi. Todėl ir Jėzus buvo savimi, o čia, ką jis pasirenka, kokį kelią, tai nėra esminis dalykas. Būt savimi yra esminis dalykas. Kokiose pareigose beesi – būk savimi, kokį tave sumanęs yra Kūrėjas. Ir tada ir ta institucija gerai veiks, ir kitos institucijos stiebsis link tavęs, kadangi tavo rezultatai bus geresni.
Mes esam dabar šitame Kelyje, bet gi mes neturim kopijuot Jėzaus. Mes turim būt savimi šitam šimtmetyje, kada yra tokia moderni aplinka materialia prasme ir tuo pačiu intelektualiai labai išvystyta, o dvasia subliuškusi. Mes turim likt savimi, mes neturim vizgint uodegos prieš tuos, kurie yra stipresni fizine išraiška arba priešingai – pabrukt uodegą iš baimės prieš juos arba mėgint, kadangi didžiulis visuomenės susisluoksniavimas, demonstruot, kokie mes esam iškilūs prieš tuos, kurie yra vargetos dvasioje. Būt savimi – tai ir yra būt Jėzumi.
Todėl skaitydami ir Jėzaus gyvenimą ir mokymus, atkreipkite dėmesį į jo būseną – į jo būseną. Tai yra svarbiausia, koks jis yra savimi, būdamas su Tėvu visą laiką. Todėl jis ir gali pasakyt, kai yra gundomas ant Hermono kalno Šetono, ką jam besiūlytų – tebunie Tėvo valia – atsakymas. Jis būdamas savimi ir suliejęs savąją valią su Tėvo valia, jis viską atiduoda į Tėvo rankas. Dėl to jis ir gali tada išlaikyt štai tą paprastumą ir nesinaudot savo pranašumu prieš kitus, nes būnant savimi nėra – nėra – prasmės naudotis tuo, kas neteikia jo misijai jokios – jokios – prasmės toje aplinkoje, ir tuo laikmečiu, ir jam pačiam pasirinkus.
Kada aš skaičiau Urantijos Knygą pirmą kartą, aš irgi labai žavėjausi Jėzumi, nors ne tiek, kiek pirmomis trimis Urantijos Knygos dalimis. Bet vėliau aš pradėjau atkreipt dėmesį į tai, kad juk jis gi nemokė, kad jie sektų ir darytų taip, kaip jisai daro. Jo gyvenimas, tą, ką matė – jis nenukopijuojamas – kaip ir mūsų gyvenimas nenukopijuojamas. Reiškia, mechaniškai atkartot tu negali, jeigu būsenos tu neturi – atsivėrimo, įtikėjimo, ir to Gyvo ryšio su Kūrėju būsenos nejauti – tai tu kiek nori mėgink kopijuot, iš to nieko neišeis. Todėl, aš dabar neprisimenu ten ar Tiberijus, kas ten pasakė, kada apsilankė Jėzus – sako, savo pagalbininkui – ot, kad man tokią laikyseną, a..? Taigi iš kur tau bus tokia laikysena, jeigu tu esi visas sukiužęs savo valdžioje, pergedęs? Tai kokia tavo gali būt laikysena? – tu gi visko bijai, dėl visko esi neužtikrintas, nuolatinis stresas nuo ryto iki vakaro, miegas neramus. O jis gi turi laisvę, dėl to jis ir gali būt savimi orus – tai ir yra orumas. Tą ir pastebėjo tas, kuris yra priešais jį. Štai Jėzaus žinia – būt savimi – ji tarp eilučių. Ir kada tu esi savimi, tada tu ir vykdai Kūrėjo valią – kito Kelio nėra. Kol tu neatrandi Kūrėjo savo viduje, tu savimi būt negali. Ir tada atsiranda štai tie visi karnavalai, konkursai, eurovizijos, ten vietų siekimas, čempionatai ten, prizai ten, milijoniniai kontraktai, aš geresnis, tu blogesnis, aš daugiau uždirbu, tu mažiau, aš geriau į krepšį metu, o tu prasčiau, aš greičiau važiuoju, tu lėčiau. Tai ir yra butaforija, bet visa butaforija yra užvaldžiusi septynis milijardus protų. Ir dabar vieninteliai atsirado tie urantai, kurie meta pirštinę septynių milijardų krypčiai ir visai istorijai – ne į tą pusę, mielieji, žiūrite – ir einate.
Aš dabar prieš ateidamas skaičiau – mane domino Baltarusijos pramonė, ir aš ten norėjau sužinot šį tą, bet vėliau mane sudomino irgi ten baltarusių viena diskusija iškelta – kodėl gi baltarusius vadina lietuviais? Ir ta diskusija – kiek Baltarusija yra ta tikroji Lietuva ir kiek Lietuva nėra Lietuva. Ir vieni kitiem visokiausias meta argumentacijas. Ir tada yra susipriešinimas, ir nėra santarvės nei galvose, nei visuomenėse. Praeitis yra jau užbraukta – viskas. Tai ko dabar dėl praeities reikia liet čia energiją, juk tai beprasmybė. Todėl šita tema prasidėjusi nuo istorikų, tarp kitko, Lietuvos istorikų, jie pradėjo kelt klausimą, kad čia Baltarusijos istorikai klaidingai aiškina istoriją, paskui pasiekia paprastus protus – eilinius ir jaunus žmones. Tai argi jie yra savimi? Jie nesidomi, kas yra iš tikrųjų. Jie domisi ta istorine akimirka, bet jie nesupranta, kas jie – tikrieji asmenys. Tas, kuris rašo tą komentarą – jis arba ji net nesuvokia, kad ji yra Kūrėjo dukra, jis yra Kūrėjo sūnus, kur jie galėtų vienas kitą apkabint dvasioje ir nešvaistyt energijos, kadangi nėra tikslo. Štai kada nėra Tikrojo atrasto asmens, kokį sukūręs yra kaip atvaizdą – savybėmis savo charakterio Kūrėjas – štai tada ir eikvojama tuščiai energija, laikas, klaidinami – vieni iš vienos pusės, kiti iš kitos pusės, bet nė per nago juodymą nepriartėjama nei prie tiesos, nei prie abipusio supratimo ir suartėjimo, kad būtų nukreiptos pastangos vardan visų Šviesos ir geresnės ateities. Štai tada ir yra visa Rusija tokia, kur vienas vadas su savo parankiniais gali laikyt įkaitais šimtą keturiasdešimt milijonų žmonių, kaip vergų – ką nori su jais daryk. Tie pokemonai, kuriuos buvo tokia užplūdusi banga visur gaudyti, ir vienas Rusijoj užėjo į cerkvę, į ten jį atvedė tie pokemonai. Na, ir jis ten juos pagavo ir patalpino savo tinklapyje, tai jį dabar vakar nuteisė trejus su puse metų lygtinai už tai, kad jisai pažeidė cerkvės viešumą, įžeidė ten pokemonus gaudydamas ir dar veido grimasomis įžeidė tikinčiuosius. Štai iki ko nusirita, kada nėra tikrojo aš atrasto. Kam šautų į galvą žaist tuos pokemonus, jeigu jis būtų atradęs save? Kam tai teisėjai nuteist už tą vaikišką, na, sakykim, žaidimą, kuris buvo ne jo gi sugalvotas, jis tiktai įsidiegė programėlę į savo telefoną. Tai jį ir atvedė į tą cerkvę, jis ir užėjo – jis ir minties neturėjo ten kažką pikto padaryt. Tai štai visa tai – iliuzija, ir paskui priimami sprendimai iliuziniai, o žmogus kenčia, kenčia štai šitaip – Rusijoj šimtas keturiasdešimt milijonų yra laikomi kaip banda.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas