68. Algimanto paskutinis pamokomasis žodis per gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2017 05 14

Mylimieji, jums sakau nuoširdų ačiū už jūsų maldą už mane. Tai iš tikrųjų milžiniška galia mums visiems, tai stiprina, ir tuo pačiu prisideda prie visos kūrinijos šviesinimo, žmonijos minkštinimo, kad ji būtų kupina Šviesos, nes tas energinis laukas, kuris pakyla per mūsų nuoširdų meldimąsi, jis padeda ir kitiems atsiverti, atsiverti ta aukštesnio dažnio virpesių išraiška.
Mes turim Šventovę. Ji įkurta ne šiaip sau.
Šventovė, tai yra – kas Šventa. Tai – ne bažnyčia. Šventovė – kad jūs gautumėte čia Šviesos – ne tik atsiverdami vieni kitiems – per atsivėrimą Kūrėjui – bet kad jūs išgirstumėte ir Išminties žodį, kuris jus sustiprintų, pamokytų, ir leistų jums apmąstyti, apmąstyti daugybę ir savų žingsnių, ir kitų. Todėl Šventovė – tai nėra šiaip sau žodis, be turinio. Šventovė – tai yra Gyvastis, tai yra sklidinas Indas, kurį turi turėt Vedlys, iš kurio galėtų pilti – turėt reikia indą, atsuktą Kūrėjui, bet tuo pačiu jis turi turėt ir sampratą, kas yra aplinka, patirti Įžvalgą, kad galėtų išreikšti tai, kas laukia. Dėl to ir skirtumas nuo bažnyčios, kur užtenka ritualo, ir patenkinti visi – ne tam šita Šventovė sumanyta. Ji sumanyta jūsų augimui, stiebimuisi į aukštesnį Šviesos ir kokybės laiptelį. Todėl ji buvo mano puoselėjama – nepaprastai nuoširdžiai – ugdoma, plečiama, saugoma kaip akies vyzdis. Ir man ji yra svarbesnė, ką aš sakiau urantams, Urantijos grupėj, dar prieš daug metų – man Urantijos grupė, jau savąją funkciją yra atlikusi, ir man Šventovė yra svarbiausia – tada urantams buvo šokas išgirst mano tokią žinią, jiems pasakytą – bet aš ir dabar sakau – Šventovė yra aukščiau Urantijos grupės, nes ji yra Gyva, ugdanti kiekvieną, kas nori nuoširdžiai Šviesos.
Įtikėjimas, įtikėjimas nuverčia kalnus, kada mes patiriam viduje tą milžinišką galią – galią iš Kūrėjo, kada išmintingai mes neneriam galvotrūkščiais, bet išmintingai žengiame procese, kantriai pildydamiesi Šviesos vis daugiau, Išminties gerdami vis stipriau, ir pajausdami vis giliau, kokia yra Prasmė Šventovės – Prasmė. Jūs manot vien tik komunija? Ne. Tai, ką jūs juntate tarpusavyje – štai Šventovės Prasmė - ir toji Žinia, kurią jūs girdite, ką aš jums sakau savo pamokomajame žodyje kiekvieną kartą, ką jūs patiriate bendraudami tarpusavyje vienovėje – ne kada yra susiskirstymas arba susiskaldymas, bet kada yra dvasinė vienovė. Labai lengva suskaldyt, ir neįmanoma suklijuot – nėra tokių klijų, kad šukes sulipdytų taip, tarsi nebūtų susiskaldymo. Labai lengva pavirst į sektas, ypač kada skubama ir norima kažko, nežinant ko.
– (Ilga pauzė) – Tą aš sakau jums dėl to, kad aš atiduodu į jūsų rankas Šventovę.

Kada aš išgirdau vakar netikėtai man pasakyta, kad jūs čia norite rinktis ir vest pamaldas tą sekmadienį, kada aš neatvažiuoju, tai man buvo netikėta išgirst – ir tai buvo man liūdna žinia – nepaprastai liūdna žinia.
Dėl to aš turiu užleist vietą tiems, kurie nori šito, kad nebūtų lenktyniavimo, rungtyniavimo tarp tų, kas ateis vieną sekmadienį, kiti ateis kitą sekmadienį – jūsų valia tvarkytis kaip jūs norite.
Aš visą laiką akinau, kad jūs perimtumėte tą Šventovės vairą į savo rankas, bet aš mačiau, kad jūs dar nesat subrendę, dar jums stinga Išminties, Šviesos, Pasitikėjimo. Bet jeigu jūs manot, kad – taip, atėjo laikas – tai tada perimkit tą Šventovę į savo rankas – ir tuo pačiu ir atsakomybę – ir visus iššūkius, kurie laukia. O jų bus nepaprastai daug.
Taigi, čia mano atsisveikinimo atvažiavimas į Kauną. – (Uranto balsas) – Ne, ne, ne, ne. – (Algimantas) – Ir aš noriu palinkėt jums, kad jūs išliktumėt Šventovėje puoselėjantys Kūrėją, Šviesą, kad jūs išliktumėte tie, kurie esat nuoširdžiai atsidavę šitam Gyvajam Keliui, kad jūs patirtumėt, kokia yra nuostabi ta Banga, kai jūs esat iš tikrųjų Kūrėjui atsidavę, ir atsiduodat Jam, iki galo – be jokio savęs gailėjimo.

Žodžiu, Šventovė turi būt jūsų rankose.

Ir turėkite tą nuostabų jums įteiktą Kūdikį. (Uranto balsas) – Kas čia tai sumanė? – (Algimantas) – Nežinau kas sumanė, bet aš turiu minty, kad rungtyniavimas iškart atsiras, vieni pradės vaikščiot vienu metu, kiti kitu metu. (Uranto balsas) – Tegu būna kol kas taip, kaip yra. (Pasigirsta daugiau urantų, kalbančių vienas per kitą). –

(Algimantas) – Žodžiu, man yra noras, kad šita Šventovė iš tikrųjų būtų jūsų rankose, kad man būtų laisva, kad nereikėtų man atvažiuot ir vest pamaldas, o kad jūs patys būtumėte tos Šventovės Kaune tvarkytojai ir šeimininkai. (Urantų balsai) – Bet mes negaunam mokymo per jus...Aplamai, nu... – (Algimantas) – Tai gausite jūs iš kitų, kurie ves tai, tam ir yra... – (Urantai vienas per kitą ima kalbėti). - ...Netinka, Algimantai, netinka, užtai kad...Čia buvo tiktai pagarsinta tokia mintis, bet nebuvo nuspręsta. Čia tiktai du žmonės tarp savęs pasakė šitą mintį, bet mes, Algimantai, tai nebuvo pasitarta su mumis, kitais urantais... Jo...Tai buvo tarp dviejų žmonių. –

(Algimantas) – Dabar aš jums pasakiau tai, ką aš pasakiau – nedarykim turgaus iš to. – (Uranto balsas) – Praradimas didžiulis. – (Algimantas) – Nesujaukim tų virpesių, kurie yra mūsų viduje. Nugrimzkime į prašymų maldą. – (Girdisi urantų balsai).


Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Borliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas